Penkiametis Domas bėgdamas pargriuvo ir labai užsigavo, tačiau užuot pravirkęs, berniukas tik patempė lūpą. Jis žino, kad „vyrai neverkia“.
Mes gyvename pagal tam tikras taisykles: gatvėje pagal eismo, sportuodami pagal sporto, bendraudami pagal elgesio. Jos tiesiogiai susijusios su sąvoka „privalai“. Laisvojoje internetinėje enciklopedijoje „Vikipedija“ taisyklė (lot. regula, regile) apibrėžiama kaip iš įvairių dėsningumų, patirties, pažinimo išvesta nuostata, direktyva, susitarimas. Taisyklės galioja tam tikrose apibrėžtose srityse. Jas turi ir šeima. Tai gyvos, dinamiškos, stipriai veikiančios šeimos gyvenimą normos, dėsniai, elgesio maksimos, nurodymai veikti ar elgtis tam tikru būdu. Tiek kiekvienam šeimos nariui atskirai, tiek ir visai šeimai svarbu jas žinoti, suprasti, įsisąmoninti.
Galvojant apie šeimos taisykles, visų pirma prisimenami vaikai, namų ruoša, asmeniniai planai, bausmės už prasižengimus ir kiti dalykai, kurie padeda šeimai išlaikyti bendrumą ar netgi egzistuoti. Šeimos taisyklės gali būti paprastos, dėl kurių susitarta tiesiogiai ir aiškiai, pavyzdžiui, kas šeimoje atsakingas už valgio gaminimą, skalbimą, lyginimą, pirkinius, valymą, namų tvarkymą, sąskaitų apmokėjimą, darbą sode arba sodyboje, ką privalo daryti tėvai, o ką – vaikai.
Tačiau egzistuoja ir kitokios, nerašytos taisyklės. Dažnai jos nėra garsiai įvardijamos, o tik nujaučiamos. Šios taisyklės tarsi stipri nematoma jėga valdo visą šeimos gyvenimą. Tokių taisyklių egzistavimas aiškiausiai pastebimas, kai į šeimą ateina naujas narys, pavyzdžiui, žentas arba marti, išaugę šeimoje, gyvenančioje pagal kitokias taisykles. Tada akivaizdžiai pamatoma, kad visi pagal nerašytą taisyklę sekmadieniais valgo vištienos sriubą, šiukšles neša tik tėtis, indus plauna tas, kuris paskutinis pakyla nuo stalo, šnekėtis apie pinigus prie vaikų nevalia, o televizoriaus pultelį „valdo“ mama. Nerašytos taisyklės gali būti „nekaltos“, panašios į išvardytąsias. Tačiau būna ir rimtesnių, sudėtingesnių bei pavojingesnių taisyklių. Neretai jos sukelia konfliktus ir pablogina šeimos narių santykius.
Nerašyti įstatymai
Žodžio laisvė šeimoje. Tai viena iš nerašytų šeimos taisyklių. Ji apibrėžia, kiek atvirai galite išsakyti tai, ką jaučiate, galvojate, matote, girdite, kuo gyvenate. Gal visada turite apsimesti, kad viskas gerai, taip, kaip ir turi būti? Pavyzdžiui, mama nekreipia dėmesio į jūsų pasiekimus, visą dėmesį skirdama tik seseriai. Jūsų įsiskaudinimas pasireiškia vis kitokia forma: atsisakote padėti sesei, kai ji to paprašo, tyčia ar netyčia slepiate nuo mamos kai kuriuos svarbius savo gyvenimo faktus. Konstruktyvus šios situacijos sprendimas būtų papasakoti, kaip jaučiatės ir paprašyti mamos padėti jums, daugiau papasakojant apie jos pačios požiūrį ir patyrimą.
Yra keli aspektai, apibūdinantys žodžio laisvę. Ką galite pasakyti apie tai, ką matote ir girdite? Įsivaizduokite, jog esate vaikas ir girdite, kaip barasi jūsų tėvai. Ar jiems ką nors pasakysite? Kaip reaguosite, jeigu su kažkuo nesutinkate? Jeigu nuo jūsų šešiolikmečio sūnaus sklinda tabako kvapas, ar kažko jo paklausite? Kaip užduosite klausimą, jeigu kažko nesupratote, ir iš viso ar jį užduosite? Ar galite paprašyti paaiškinti, jei kažko nesuvokėte, ar laikotės nuomonės, kad tokiu atveju esate pats kaltas? Ar laikotės taisyklės: „Niekuomet nesiginčyk su vyresniaisiais.“?
Pabandykite pakeisti šią taisyklę į labiau žmogišką: „Aš galiu kartais ginčytis su vyresniaisiais, kai turiu kitokią nuomonę.“ Jeigu atkreipėte dėmesį, naujoje formuluotėje nėra žodžių „visada“, „niekada“, „privalau“, „turiu“, kurie dažnai nuodija mums gyvenimą. Ji panašesnė į žmogiškąsias gaires, padedančias situacijose, į kurias galite patekti, ir suteikiančias pakankamą sprendimo laisvę.
Uždraustos temos. Ar jūsų šeimoje egzistuoja uždraustos temos? Sakykime, vaiką vargina tikas, vyras yra žemesnis už žmoną, kuris nors šeimos narys turi antsvorį. Laikantis nerašytos taisyklės, šeimoje nekalbama nei apie šiuos dalykus, nei apie tai, kad apie juos negalima šnekėti. Kaip manote, kaip klostysis santykiai tokioje šeimoje? Greičiausiai nekaip. Mama slapta nerimaus dėl vaiko tiko, vyras paslapčia kompleksuos dėl savo žemo ūgio, stambusis šeimos narys išgyvens dėl antsvorio… O juk visi jaustųsi daug geriau, jeigu galėtų apie tai atvirai pasikalbėti.
Dažnai uždrausta tema šeimoje yra pinigai. Temos opumas atsispindi panašiuose teiginiuose: „Kad ir kiek uždirbčiau, pinigų vis tiek trūksta“, „Nekalbėk su manim apie pinigus, tai tavo problemos.“ Konstruktyviai performuluota ši tema skambėtų taip: „Šį mėnesį turime problemų dėl pinigų, pasikalbėkime apie tai.“
Uždrausta tema šeimoje gali būti ir netekėjusios dukters statusas. Mama jaučia pareigą nuolat priminti, kaip ji laukia anūkų, o duktė visokiais būdais stengiasi išvengti šios temos. Konstruktyvus sprendimas būtų apie tai pasikalbėti, pavyzdžiui: „Mama, matau, tu nerimauji dėl to, kad aš netekėjusi. Tiesą sakant, ir pati kartais galvoju apie tai. Šiuo metu nežinau, ar tiesiog bijau įsipareigoti, ar dar nesutikau tinkamo žmogaus. Kas labiausiai tau kelia nerimą, jei neištekėsiu?“
Šios taisyklės išraiška yra ir šeimoje vyraujanti tendencija kalbėti tik apie gerus, teisingus dalykus, atitinkančius visuomenės normas. Tačiau greičiausiai nėra nė vieno žmogaus, kuris nesusiduria su kokiomis nors problemomis. Tada išeina taip, kad apie daugelį šeimos problemų tenka nutylėti.
Ką daryti, kai susiduriama su dalykais, apie kuriuos, pasak tokios taisyklės, nevalia kalbėti? Pavyzdžiui, septyniolikmetė duktė nėščia arba dvidešimtmetis sūnus metė studijas. Vieni vaikai meluoja, kiti pradeda nekęsti savo tėvų arba nuo jų nutolsta. Koks būtų geras sprendimas? Pradėti kalbėtis ne tik apie tai, kas gražu, gera, teisinga, atitinka visuotinai priimtas normas, bet ir apie tai, kas realiai vyksta šeimoje ir kaip gyventi toliau.
Šeimos paslaptys. Jos dažnai slepiamos po taisykle: „Nekalbėk apie tai, elkis taip, tarsi tai neegzistuotų.“ Labiausiai paplitusios šeimos paslaptys: vienas iš tėvų turi nesantuokinį vaiką, kažkuris sutuoktinis yra kalėjime, vaikas buvo pradėtas dar nesusituokus, tėvai namuose mušasi, šeimos narys nusižudė, serga nepagydoma liga arba alkoholizmu.
Viena didžiausių paslapčių – tėvų elgesys jaunystėje. Pagrindinė taisyklė – nė vienas iš tėvų nedarė nieko blogo, blogai elgiasi tik vaikai. Kita šeimos paslapčių kategorija – intymus tėvų gyvenimas. Dauguma tėvų stengiasi jį nuslėpti, norėdami „apsaugoti savo vaikus“. Tarkime, gali būti, kad tėvas turi meilužę, mama – meilužį, tėvai nemiega kartu. Tokiais atvejais žmonės galvoja, kad jeigu nekalbi apie problemą, ji nustoja egzistuoti. Tačiau taip toli gražu nėra. Slėpdami problemas „po kilimu“ rizikuojame vieną dieną sulaukti sprogimo.
„Jausk tik tai, ką galima jausti.“ Labai dažnai šeimose galima rodyti tik tuos jausmus, kuriuos reikšti leidžia egzistuojančios taisyklės, o ne tuos, kurie yra iš tikrųjų. Pavyzdžiui, šeimos taisyklė skelbia: „Visuomet šypsokis“, nors jums tuo metu liūdna. Ar galite parodyti savo baimę, bejėgiškumą, pyktį, vienišumą, švelnumą arba agresiją? Kam galite išreikšti šiuos jausmus?
Kad ir sutuoktinių pora, kuri, anot jų pačių, retai arba niekada nesipyksta. Pašaliniams tai dažnai nuostabą kelianti ideali pora. Apie ją galvojama, kad ši niekada nepatirs krizės arba neišsiskirs kaip kitos poros. Ir patys sutuoktiniai mano, jog su savo partneriu elgiasi labai supratingai ir įžvalgiai. Jie yra įsitikinę, kad jų santuoka ideali ir geriausia iš visų. Tačiau palaipsniui abu tampa vis labiau nepatenkinti. Bendravimas – pabrėžtinai mandagus, nė vienas iš poros nesako, ką iš tikrųjų jaučia ir galvoja svarbiais klausimais. Galiausiai įvyksta aplinkiniams nesuvokiamas dalykas – pora išsiskiria, visiškai be triukšmo, ir niekas, net patys sutuoktiniai gerai nežino kodėl. Juk nebuvo jokių ginčų ir nesusipratimų. Tačiau smilkstanti pykčio žarija sudegino viską, kas buvo gera, gražu.
Kai taisyklės, pagal kurias gyvenate, leidžia jums priimti viską, ką jaučiate, turite galimybę gyventi pilnavertį gyvenimą ir augti kaip asmenybė. Jeigu priimate savo jausmus, jūs realiai vertinate savo poelgius ir jų pasekmes, todėl galite rinktis. Žmogus nuo gimimo išgyvena pačius įvairiausius jausmus – baimę, skausmą, bejėgiškumą, pyktį, džiaugsmą, pavydą, meilę – ne todėl, kad taip reikia, bet todėl, kad jie yra.
