VIENUOLYNU MUZIKA

VIENUOLYNŲ MUZIKA

Ankstyvaisiais viduramžiais vienuolynuose pradėtas puoselėti muzikos menas darė įtaką Europos profesionaliosios muzikos raidai. Didžiuosiuose vienuolynuose susiformavo grigališkasis choralas, vystėsi daugiabalsumas bei kompozicinės technikos ir muzikinės kalbos mintis.
Lietuvoje, kaip ir Vakarų Europoje, vienuolynai buvo svarbūs bažnytinės muzikos židiniai. Įkurti ne tik didesniuose miestuose, bet ir provincijoje, jie skleidė tikėjimą, o giedojimas tapo neatskiriama apmąstymų bei maldų dalis.
Kaip ir visas kultūrinis Lietuvos paveldas, karų, okupacijų metu vienuolynai labai nukentėjo: buvo sunaikinti unikalūs architektūros ansambliai bei per šimtmečius juose kauptos kultūrinės vertybės. Žuuvo daugelis saugotų dokumentų, knygų ir natų rinkinių, todėl, nagrinėjant Lietuvos vienuolynų muzikinio gyvenimo praeitį tenka remtis tik negausia medžiaga.
Lietuvoje dar iki krikščionybės priėmimo (1387) lankėsi katalikų dvasininkai ir vienuoliai, kurie turėjo giedoti šventas giesmes. Jai tapus krikščioniška šalimi čia steigėsi vienuolijos ir buvo puoselėjamos jau seniai Vakarų Europoje įsigalėjusios vienų ar kitų ordinų muzikinio gyvenimo tradicijos ir patirtis.
Bažnytinę muzikos kultūrą, jos reikšmę, ypač sustiprino didysis kunigaikštis Vytautas (apie 1350 -1430) . Būdamas įžvalgus politikas jis taip pat skatino plėtotį konfesinę muziką. Jo iniciatyva Viilniaus katedros mokykloje buvo rengiami giedotojai, be to, kunigaikščio dvaro muzikantai ne kartą lankėsi kryžiuočių pilyse. Ordino muzikantai taip pat buvo gana dažni Vytauto dvaro svečiai, o didysis magistras kunigaikščio žmonai Onai yra padovanojęs kilnojamuosius vargonėlius. Tai – pirmasis šio instrumento pa

aminėjimas Lietuvoje.
Didžiojo kunigaikščio indėlis į bažnytinės muzikos plėtotę matyti išLietuvos metraščio, arba Bychovco kronikos, kur pasakojama, kad, Vilniaus katedroje laidojant didįjį kunigaikštį, buvo giedamos jam įprastinės giesmės, dalyvavo visi velionio tarnai ir vyskupai. Vytauto valdymo metais įsteigtos vienuolijos – pirmieji reikšmingi katalikiškos muzikinės kultūros centrai Lietuvoje.
Dangui ir žmonėms savo gyvenimą pašventę Dievo tarnai, savo giedojimu šlovindami Aukščiausiąjį, piligrimų keliais pasiekę Lietuvą, giesmių mokė visus tikinčiuosius. Iš Vakarų Europos, dažniausiai per Lenkiją, į Lietuvos vienuolynus buvo perkeliamos to ar kito ordino būdingos muzikinio gyvenimo tradicijos, plito grigališkasis choralas ir savitas giesmių repertuaras. Įvežtuose ir dažnai čia perrašytuose grigališkojo choralo giesmynuose, be perrašinėtojų, iliustratorių, knygrišių meno, pastebimi ir kai kurie saviti vietiniai notacijos ir giedojimų bruožai. Vienuolynų skriptorių (perrašinėtojų) darbai plito po parapijų bažnyčias – iš jųų giesmes giedojo, taip pat giedojimo meno mokėsi dvasininkai bei pasauliečiai.
Daugiausiai puošnių pergamentinių XV- XVI a. giesmynų, rašytų kvadratine notacija, pagražintų iliuminacijomis ir miniatiūromis, išliko iš Vilniaus bernardinų vienuolyno. Šio ordino nariai dažniausiai patys perrašinėdavo bažnytines knygas, o kadangi giedojimas buvo labai svarbus dvasiniam jų gyvenimui, tad giesmynai rengti su ypatinga meile. Tai puikūs dailės ir muzikos sintezės darbai: muzikinis grigališkojo choralo tekstas buvo įrėmintas spalvingais, nesikartojančiais ornamentiniais piešiniais, o giesmynų apdarų odiniai kietviršiai – originalus knygrišių menas.
Iš ankstyvojo laikotarpio kaip ti
ik daugiausiai duomenų išliko apie bernardinų puoselėjamą muziką. Jie buvo pirmieji liturginių dramų, iškilmingų procesijų organizatoriai Lietuvoje. Bernardinai ne tik patys giesmėmis garbino Aukščiausiąjį, bet taip daryti ragino ir visus tikinčiuosius. Jie visada vadovavosi nuostata “Qui cantat bis orat” (Kas gieda, meldžiasi dvigubai) ir niekada jos nepamiršo. O giedojo ne tik per pamaldas, bet ir prieš sumą bei po jos, giesme palydėdavo mišparus, pamokslus, brolijos susirinkimus, kitas iškilmes. Netgi į klierikus buvo priimami tik tie, kurie išlaikydavo lotynų kalbos ir giedojimo egzaminus.
Be grigališkojo choralo, Lietuvoje nuo seno giedotos originalios Bernardinų ordino vienuolio W³adys³owo iš Gielniovo (1440-1505) sukurtos giesmės – išverstos į lietuvių kalbą jos skambėjo ir vienuolių, ir visų tikinčiųjų lūpose.
Bene pirmasis žinomas žymiausias vienuolis, Dievo garbei pašventęs savo gyvenimą ir didelę jo dalį skyręs muzikai bei dirbęs Lietuvoje, buvo Alessandro Pesentis. Atvykęs iš Italijos, pirmajame XVI a. ketvirtyje Vilniuje dirbo kanauninku, pasižymėjo kaip puikus vargonininkas ir bažnytinės muzikos žinovas.
Potridentiniame laikotarpyje muzikinis vienuolynų gyvenimas įgavo naujų formų, nes greta vyraujančio grigališkojo choralo kur kas plačiau skambėjo naujas repertuaras, buvo kuriamos ir plito bažnytinės liaudies giesmės, instrumentinė muzika.
Ypatingą reikšmę bažnytinės muzikos sklaidai, muzikiniam švietimui ir krašto muzikinio gyvenimo įvairovei turėjo įvairiapusė Jėzuitų ordino veikla. 1579 m. Vilniuje įsteigę pirmąją aukštąją mokyklą – universitetą, jie ne tik uoliai rū
ūpinosi skleisti bei įtvirtinti katalikybę ir mokslo žinias, bet ir aktyviai veikė muzikinio gyvenimo baruose. Jie atsiskleidė savitus bažnytinės ir pasaulietinės baroko baroko muzikos bruožus, palaikė tiesioginius bažnytinės muzikikos ryšius su Italija.
Rūpindamiesi krašto švietimu, isteigtose kolegijose ir mokyklose jėzuitai pirmieji plačiai bei aktyviai pradėjo plėsti bažnytinių giesmių repertuarą.
Jėzuitų mokyklose tradiciškai buvo prisilaikoma viduramžių mokslo klasifikacijos, kurioje muzika įėjo į septynių laisvųjų menų sistemą, o jos pagrindą sudarė bažnytinis giedojimas. Jau 1604 m. Vilniaus akademijoje buvo sudarytas mokykloms rekomenduojamų giesmių sąrašas, kuriame buvo virš 50 lotyniškų giesmių. Išlikę šaltiniai liudija, jog ne visada sėkmingai, bet gana atkakliai buvo siekiama, kad mokiniai prieš pamokas ir po pamokų būtų mokomi giedoti.
Jėzuitų pastangomis Lietuvoje 1613 m. buvo išleistas pirmasis katalikiškas giesmynas Parthenomelica, parengtas vienuolio Valentinas Bartoszewskio (1574 ? – 1645). Leidinyje buvo ir grigališkųjų, ir naujų, originalių visų tikinčiųjų giedamų giesmių, išspausdintų ir su natomis, ir be jų, o prie kai kurių paliktos tik tuščios penklinės.
Pirmąjį lietuvišką katalikišką giesmyną Giesmės tikėjimui katalickam priderančios (1646) parengė Jėzuitų akademijos popiežiaus alumnato auklėtinis Saliamonas Mozerka Slavočinskis. Šiame leidinyje be natų išspausdinta apie 190 giesmių. Kai kurios jų jau buvo minėtame Bartoszewskio giesmyne, kitos, vėliau pateko į naujus giesmių rinkinius.
Choralo puoselėimui visoje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje didelę reikšmę turėjo Jėzuitų ordino nario, žymaus retorikos specialisto Žygimanto Liauksmino (1596 – 1670) parengta ir 1667 m. Vi
ilniaus akademijos spaustuvės išleista grigališkojo choralo trilogija – pirmasis Lietuvoje muzikos teorijos vadovėlis Ars et praxis musica ir giesmių rinkiniai: Graduale pro exercitatione studentium, kuriame, be visam katalikiškam pasauliui bendrų giesmių, taip pat buvo vietinės kilmės daugiabalsių ir dvibalsių rarotinių giesmių ciklas, bei Antiphonale ad psalmos. Šios knygos, labai reikalingos ir populiarios, išleistos ir pakartotinai (paskutinį kartą Antiphonale buvo perspausdinta 1742 m.), ilgam įtvirtino savitą grigališkojo choralo teorijos sampratą Lietuvoje.
Baroko menas Lietuvoje sklido per Jėzuitų ordino vienuolių įkurtą mokyklinį teatrą, parateatrinius reginius, kuriuose muzikai skirta itin daug dėmesio. Profesionaliems muzikams parengti buvo įsteigtos kelios bursos, vadinami bendrabučiai nepasiturintiems moksleiviams.
Akademija turėjo didelę pajėgią kapelą, įvairių muzikos instrumentų ir turtingą nototeką. Kapela muzikavo ne tik bažnytinėse iškilmėse, teatralizuotuose renginiuose, bet ir įvairiose miesto iškilmėse, kitų parapijų bažnyčiose, ne kartą grojo drauge su pagarsėjusiais karališkosios kapelos muzikantais.
Be minėto Liauksmino, Lietuvoje bažnytinės muzikos menu rūpinosi dar keli Jėzuitų ordino nariai: Simonas Berentas (1585-1649), Johanesas Brantas (1554-1602) bei Martynas Kretzmeris (1631-1696).
Apie vienuolynų bažnyčiose pirmoje XVI a. pusėje pastatytus vargonus ir vargonininkus duomenų labai nedaug (tarp Vilniaus vienuolių jau 1538 m. buvo žinomas vargonininkas Sebastijonas), o pradedant XVII a., vargonai buvo daugelyje bažnyčių: kiekvienas bernardinų vienuolių konventas netgi turėjo brolį vargonininką.
Vargonų muzikos menas Lietuvos bažnyčiose ir vienuolynuose ypač suklestėjo XVII a., kai, pasibaigus religinei nesantaikai tarp reformatų ir katalikų, įsitvirtino katalikybė. Tuo metu buvo atkuriamos bei statomos bažnyčios. Jų fundatoriai, mecenatai rūpinosi, kad jose būtų instrumentai, dirbtų vargonininkai, kurie ne tik kauptų bei atliktų Vakarų Europoje šiam instrumentui sukurtą repertuarą, bet ir sekdami geriausiomis vargonų meno tradicijomis, patys improvizuotų ir komponuotų. Sustiprėjo, išsiplėtė Lietuvos ir Italijos bažnytinės muzikos puoselėtojų ryšiai. Tai liudija rankraštinis Kražių vargonininko natų rinkinys, priklausęs ten įkurtai Jėzuitų kolegijai. Jame gausu vargonininkui reikalingų teorinių žinių, cistersų vienuolio vargonininko, kompozitoriaus Adomo iš Vengrovo kūrybos bei nežinomo XVII a. Kražių vargonininko, kuris greičiausiai buvo minėto vienuolio mokinys, sukurtų kūrinių.
Kaip minėta, ypatingą dėmesį muzikai Lietuvoje skyrė bernardinai. Kuklaus, neturtingo vienuolių gyvenimo būdas atsispindėjo ir jų santykyje su menu: menas yra gyvenimas, gyvenimas – taip pat menas. Šią jų nuostatą pagrindžia vienam iš Lietuvos bernardinų vienuolynų, globotų LDK didikų Sapiegų, priklausęs rankraštinis natų rinkinys. Jame tarp įvairaus žanro kūrinių vargonams buvo ir meninių raižinių su šv. Pranciškaus gyvenimo kelio vaizdais ir aprašymais atspaudų. Ir minėtame Kražių, ir šiame natų rinkiniuose, be instrumentinių liturginių mišių dalių – Kirie, Christe, Sanctus, Agnus ir kitų, – yra fantazijų, ricercarų, toccatų, preambulum, cansona bei kitokių žanrų kūrinių vargonams. Toks repertuaras, turįs ir Renesanso, ir baroko muzikos bruožų, rodo, jog Lietuvos vienuolynų bažnyčioje skambėjo įvairi muzika. Dažnas vargonininkas savo improvizacijomis, kūryba ar vargonuodamas kitų kompozitorių kūrinius teikė koncertinio muzikavimo ir sakralios aplinkos pakylėto klausymo džiaugsmą visiems savų parapijų tikintiesiems.
Šviečiamojoje epochoje didėjo pasaulietinės ir bažnytinės muzikos formų bei žanrų įvairovė. Kaip tik XVIII – XIX a. prie kai kurių katalikų ir stačiatikių šventovių buvo įsteigtos muzikos mokyklos, veikė kapelos, puoselėtos savitos muzikinės tradicijos, sukurta įdomių dažniausiai nežinomų autorių kūrinių. Tai vokalinė įvairių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vienuolynų bažnyčių vagonininkų, kapelų vadovų kūryba, kuri patvirtina, kad ir sunkiais carinės priespaudos laikais vienuolynuose gyvavo kūrybinė mintis, teikusi dvasinės atgaivos kūrėjams, atlikėjams ir visiems tikintiesiems. Šis muzikavimas daugumai gyventojų atstojo koncertinių salių repertuarą, o drauge buvo rengiama ir nauja vargonininkų karta, daug prisidėjusi prie XIX a. pabaigoje prasidėjusio Lietuvos tautinio atgimimo.
KRAŽIŲ VARGONŲ TABULATŪRA (rankraštis) sudaryta nežinomo vargonininko XVII a. pradžioje. Priklausė Kražių jėzuitų kolegijai. Rinkinyje apstu vargonininkams reikalingų muzikos teorijos ir atlikėjų meno žinių, daug įvairiausių žanrų kūrinių – fantazijų, ričerkarų.

Santraqupa atskleidzia to meto muzika,vyravusia viduramziu epochoje.

Leave a Comment