Donatas Stancevičius
Muzikos menas labai senas. Žinoma, kad jau pačiais seniausiais laikas žmonės, pranešdami apie gresiantį pavojų ar norėdami apsiginti nuo piktų žvėrių, mušdavo būgnus, šūkaudavo. Panašiai, tačiau kitais garsais jie išreikšdavo ir jausmus, nuotaikas, melsdamiesi. Taip ir pradėjo plėtotis muzikos menas. Viduramžių muzika. Viduramžių muzika skirstoma į tris grupes:1) Ankstyvieji viduramžiai (V – Xa.)2) Vidurinieji viduramžiai (XI – XIVa.) 3) Vėlyvieji viduramžiai (XIV – XVIIa.)Krikščioniškoji muzika pradeda formuotis I-II a.: egiptiečių, sirų, palestiniečių, vėlyvosios Antikos, ypač žydų psalmių ir senovės graikų himnų įtakoje. Susiklosto psalmodija – pusiau deklamuojamai giedami bažnytinių apeigų žodžiai. Atlieka choras, kantorius ir choras, du chorai. Pamažu susiformuoja antifona – giesmė atliekama pakaitomis. Tokia kryptis negalėjo skatinti muzikos plėtros, nes, kaip ir tapyboje, esmė – Šventojo Rašto žodis, o pašalinės įmantrybės nereikalingos.Melodijai skiriama labai nedaug dėmesio. Netrukus atsiranda kitoks giedojimas, ryškiausias ankstyvajame bažnytinės muzikos žanre – himne. Tai iškilmingas kreipimasis į Dievą. Himnus kuria Amraziejus Milanietis, Jonas Damaskietis, šv. Augustinas. Iš pradžių bažnyčioje giedodavo visi, bet po 364m. Laodikėjos Bažnyčios susirinkimo, tai tampa profesionalų privilegija. Visos bendruomenės giedojimą atgaivins tik XVI a. Martinas Lutheris. Susiklosto trys svarbiausi giedojimo būdai: ambrazietiškasis – Italijoje, gališkasis – Prancūzijoje, mozarabiškasis – Ispanijoje. V a. prasideda jų vienodinimas. Darbą apie 600 m. užbaigia išsilavinęs teologas, muzikos mylėtojas ir Bizantijos kultūros žinovas popiežius Grigalius I Didysis. Pasak legendos, jis parengia kanonizuotų melodijų rinkinį – antifonarijų, kuris po 300 metų popiežiaus garbei pavadinamas grigališkuoju. Galutinai toks giedojimas nusistovi VIII – IX a. dabartinėse Prancūzijos, Šveicarijos, Pietų Vokietijos, Šiaurės Italijos teritorijose. Tai savotiškos melodijos: vienas skiemuo gali būti giedamas 1, 2, 5 natomis, o sudėtingų sakinių improvizacijose tęsiamas išvis neribojant natų skaičiaus.
Per pamaldas taip pat giedama iš žydų perimta Aleliuja – krikščionims tai puošni, šventinė giesmė, taip pat jos atmaina – jubiliacija ir iš šių abiejų kilusi sekvencija. Vienas žymiausių Ankstyvųjų viduramžių muzikos centrų Sankt Galeno vienuolynas Šveicarijoje. Čia IX – X a. gyvena originalios sekvencijos pradininkas Notkeris (Balbulus) ir Tutilonas, sukūręs dar vieną giedojimo formą – tropą. Tai intarpas į kanonizuoto grigališkojo choralo tekstą. Grigališkasis choralas giedamas vienu balsu (unisonu), be pritarimo. Melodijos po tekstu užrašomos neumomis – taškais, kableliais, brūkšneliais ar jų junginiais, žyminčiais apytikrę melodijos kryptį. Linijos nenaudojamos. IX a. pradeda formuotis liturginė drama – tetralizuotas muzikinis kūrinys Šventojo Rašto siužetas. Gimsta visiškai naujas bažnytinės muzikos žanras – dvibalsis giedojimas. Manoma, kad jį kūrė Flandrijos vienuolis Hukbaldas iš Sen Amando. Tokį atlikimą aprašo ir Jonas Škotas Eriugena veikale Apie muziką. Nuo XII a. giesmės tampa tribalsėmis, keturbalsėmis. Susiklosto organumas (gieda du, trys, keturi balsai – pagrindiniai ir trumpieji). Paryžiuje prie Dievo Motinos katedros susiformuoja nauja garsi daugiabalsiškumo mokykla. Jos žymiausi atstovai: pusiau legendinis Leoninas(XII a.) bei jo mokinys Perotinas (XII – XIII a.). Artimas organumui diskantas. Tuo pačiu metu atsiranda konduktas (laisva, pasaulietinė melodija, dainuojama ne tik bažnyčioje, bet ir per procesijas, karūnacijas ar net užstalėje). Kaip eksperimentinė forma XII a. atsiranda motetas. Tai bandymas vienoje giesmėje suderinti tris skirtingas melodijas – pagal jas vienu metu giedami skirtingi tekstai. Daugiabalsė muzika reikalauja tobulinti ir natų užrašymą. Šią problemą XI a. pradžioje išsprendė Gvidas Arecietis. Jis nubrėžė keturias linijas, o ant jų bei tarp jų išdėstė neumas. Apatinė, raudona linija – fa, aukštesnė, juoda – la, trečioji, geltona – do, ketvirtoji, vėl juoda – mi. Šie pavadinimai – tai Povilo Diakono giesmės į šv. Joną eilučių pirmųjų žodžių pirmieji skiemenys. Taigi natų aukštis užrašytas, bet kaip užrašyti ilgį? Tai padarė XIII a. viduryje Paryžiaus ir kitų mokyklų polifonistai. 1320 m. Prancūzijos karalių Karolio IV ir Pilypo VI patarėjas Philippe de Vitry parašo veikalą Ars nova, kuriame XIII a. vertina kaip seną, atgyvenusį (ars antiqua), o savo metą kaip naują, pažangų (ars nova) laiką. Tai buvo didis gotikos kompozitorius, bet tik menka jo kūrybos dalis pasiekė XX a. Kita ne mažiau ryški figūra – Prahoje gyvenęs ir po Europą keliavęs (lankėsi ir Lietuvoje) Guillaume de Machaut. Šis žmogus savo kūryboje sujungė daugiabalsės muzikos bei trubadūrų ir truverų atlikimo stilius. Tačiau Viduramžiais griežiama ne vien bažnyčios. Pasaulietinė muzika ypač suklesti XI – XIV a. trubadūrų (Provanse), minezingerių (Prancūzijoje, Vokietijoje), truverų (Šampanėje, Flandrijoje, Brabante) dainose riteriams ir apie riterius. Pagrindinės jų temos: meilė širdies damai, gyvenimo malonumui, žygių herojika, tarnavimas Dievui ir siuzernui. Muzikuoja net labai kilmingi asmenys: Akvitanijos hercogas Gijomas IX, Aragono karaliai Alfonsas II, Petras III, Tulūzos vyskupas, poetas Folkė Marselietis, taip pat mažiau kilmingi, bet puikūs atlikėjai Waltheris von der Vogelweide, Wolframas von Eschenbachas. Kiek kitokie buvo klajojantys muzikantai: bardai, menestreliai, žonglieriai, špylmanai, gistrijonai, hoglarai.