Viduramžių ir renesanso muzika

Donatas Stancevičius

Muzikos menas labai senas. Žinoma, kad jau pačiais seniausiais laikas žmonės, pranešdami apie gresiantį pavojų ar norėdami apsiginti nuo piktų žvėrių, mušdavo būgnus, šūkaudavo. Panašiai, tačiau kitais garsais jie išreikšdavo ir jausmus, nuotaikas, melsdamiesi. Taip ir pradėjo plėtotis muzikos menas.

Viduramžių muzika. Viduramžių muzika skirstoma į tris grupes:
1) Ankstyvieji viduramžiai (V – Xa.)
2) Vidurinieji viduramžiai (XI – XIVa.)
3) Vėlyvieji viduramžiai (XIV – XVIIa.)
Krikščioniškoji muzika pradeda formuotis I-II a.: egiptiečių, sirų, palestiniečių, vėlyvosios Antikos, ypač žydų psalmių ir senovės graikų himnų įtakoje. Susiklosto psalmodija – pusiau deklamuojamai giedami baažnytinių apeigų žodžiai. Atlieka choras, kantorius ir choras, du chorai. Pamažu susiformuoja antifona – giesmė atliekama pakaitomis. Tokia kryptis negalėjo skatinti muzikos plėtros, nes, kaip ir tapyboje, esmė – Šventojo Rašto žodis, o pašalinės įmantrybės nereikalingos.Melodijai skiriama labai nedaug dėmesio.

Netrukus atsiranda kitoks giedojimas, ryškiausias ankstyvajame bažnytinės muzikos žanre – himne. Tai iškilmingas kreipimasis į Dievą. Himnus kuria Amraziejus Milanietis, Jonas Damaskietis, šv. Augustinas.

Iš pradžių bažnyčioje giedodavo visi, bet po 364m. Laodikėjos Bažnyčios susirinkimo, tai tampa profesionalų privilegija. Visos bendruomenės giedojimą atgaivins tik XVI a.. Martinas Lutheris. Susiklosto trys svarbiausi giedojimo būdai: ambrazietiškasis – Italijoje, gališkasis – Prancūzijoje, mozarabiškasis – Ispanijoje. V a. prasideda jų vienodinimas. Darbą apie 600 m. užbaigia išsilavinęs teologas, muzikos mylėtojas ir Bizantijos kultūros žinovas popiežius Grigalius I Didysis. Pasak legendos, jis parengia kanonizuotų me

elodijų rinkinį – antifonarijų, kuris po 300 metų popiežiaus garbei pavadinamas grigališkuoju. Galutinai toks giedojimas nusistovi VIII – IX a. dabartinėse Prancūzijos, Šveicarijos, Pietų Vokietijos, Šiaurės Italijos teritorijose. Tai savotiškos melodijos: vienas skiemuo gali būti giedamas 1, 2, 5 natomis, o sudėtingų sakinių improvizacijose tęsiamas išvis neribojant natų skaičiaus.

Per pamaldas taip pat giedama iš žydų perimta Aleliuja – krikščionims tai puošni, šventinė giesmė, taip pat jos atmaina – jubiliacija ir iš šių abiejų kilusi sekvencija. Vienas žymiausių Ankstyvųjų viduramžių muzikos centrų Sankt Galeno vienuolynas Šveicarijoje. Čia IX – X a. gyvena originalios sekvencijos pradininkas Notkeris (Balbulus) ir Tutilonas, sukūręs dar vieną giedojimo formą – tropą. Tai intarpas į kanonizuoto grigališkojo choralo tekstą.

Grigališkasis choralas giedamas vienu balsu (unisonu), be pritarimo. Melodijos po tekstu užrašomos neumomis – taškais, kableliais, brūkšneliais ar jų junginiais, žyminčiais appytikrę melodijos kryptį. Linijos nenaudojamos.

IX a. pradeda formuotis liturginė drama – tetralizuotas muzikinis kūrinys Šventojo Rašto siužetas. Gimsta visiškai naujas bažnytinės muzikos žanras – dvibalsis giedojimas. Manoma, kad jį kūrė Flandrijos vienuolis Hukbaldas iš Sen Amando. Tokį atlikimą aprašo ir Jonas Škotas Eriugena veikale Apie muziką. Nuo XII a. giesmės tampa tribalsėmis, keturbalsėmis. Susiklosto organumas (gieda du, trys, keturi balsai – pagrindiniai ir trumpieji). Paryžiuje prie Dievo Motinos katedros susiformuoja nauja garsi daugiabalsiškumo mokykla. Jos žymiausi atstovai: pusiau legendinis Leoninas(XII a.) bei jo mo
okinys Perotinas (XII – XIII a.).

Artimas organumui diskantas. Tuo pačiu metu atsiranda konduktas (laisva, pasaulietinė melodija, dainuojama ne tik bažnyčioje, bet ir per procesijas, karūnacijas ar net užstalėje). Kaip eksperimentinė forma XII a. atsiranda motetas. Tai bandymas vienoje giesmėje suderinti tris skirtingas melodijas – pagal jas vienu metu giedami skirtingi tekstai.

Daugiabalsė muzika reikalauja tobulinti ir natų užrašymą. Šią problemą XI a. pradžioje išsprendė Gvidas Arecietis. Jis nubrėžė keturias linijas, o ant jų bei tarp jų išdėstė neumas. Apatinė, raudona linija – fa, aukštesnė, juoda – la, trečioji, geltona – do, ketvirtoji, vėl juoda – mi. Šie pavadinimai – tai Povilo Diakono giesmės į šv. Joną eilučių pirmųjų žodžių pirmieji skiemenys. Taigi natų aukštis užrašytas, bet kaip užrašyti ilgį? Tai padarė XIII a. viduryje Paryžiaus ir kitų mokyklų polifonistai.

1320 m. Prancūzijos karalių Karolio IV ir Pilypo VI patarėjas Philippe de Vitry parašo veikalą Ars nova, kuriame XIII a. vertina kaip seną, atgyvenusį (ars antiqua), o savo metą kaip naują, pažangų (ars nova) laiką. Tai buvo didis gotikos kompozitorius, bet tik menka jo kūrybos dalis pasiekė XX a. Kita ne mažiau ryški figūra – Prahoje gyvenęs ir po Europą keliavęs (lankėsi ir Lietuvoje) Guillaume de Machaut. Šis žmogus savo kūryboje sujungė daugiabalsės muzikos bei trubadūrų ir truverų atlikimo stilius.

Tačiau Viduramžiais griežiama ne
e vien bažnyčios. Pasaulietinė muzika ypač suklesti XI – XIV a. trubadūrų (Provanse), minezingerių (Prancūzijoje, Vokietijoje), truverų (Šampanėje, Flandrijoje, Brabante) dainose riteriams ir apie riterius. Pagrindinės jų temos: meilė širdies damai, gyvenimo malonumui, žygių herojika, tarnavimas Dievui ir siuzernui.

Muzikuoja net labai kilmingi asmenys: Akvitanijos hercogas Gijomas IX, Aragono karaliai Alfonsas II, Petras III, Tulūzos vyskupas, poetas Folkė Marselietis, taip pat mažiau kilmingi, bet puikūs atlikėjai Waltheris von der Vogelweide, Wolframas von Eschenbachas.

Kiek kitokie buvo klajojantys muzikantai: bardai, menestreliai, žonglieriai, špylmanai, gistrijonai, hoglarai. Jie ne tik griežia, bet ir atlieka akrobatinius triukus, vaidina, šoka. Pagrindinės dainos apie žygdarbius – Chansons de geste. Kaip ir kiti amatininkai, jie vienijasi. XIII – XIV a. Vienoje susikuria šv. Mikalojaus brolija, Paryžiuje šv. Julijono brolija, Anglijoje Karališkųjų menestrelių gildija. Keliaujančių muzikantų dėka įvairėja Europos insrumentika: skamba trimitai, ragai, švilpynės, fleitos, dūdmaišiai.

Lietuvoje svarbiausi muzikos centrai – valdovo dvaras ir Katalikų Bažnyčia. Grigališkasis choralas tikriausiai skamba XIII a. Vilniaus ir Klaipėdos šventyklose, vėlesniuose vienuolynuose. Kunigaikščių dvaruose muzikuoja ne tik dainiai, bet ir profesionalūs orkestrai. Žinoma, kad dainuotas kūrinys apie 1362 m. Kauno pilies sugriovimą. Gedimino duktė Aldona, nutekėjusi į Krokuvą, atsivežė ir savo muzikantų. Profesionalūs orkestrai griežė Jogailos, Vytauto rūmuose. Po 1387 m. krikšto katedrose atsiranda kantoriai, prie bažnyčių – giedojimo mokyklos. Žymiausios iš jų Vi
ilniuje ir Varniuose. Vienuolynuose perrašinėjami giesmynai. Miestuose kuriasi muzikantų cechai.

XIV a. pabaigoje sustiprėja Italijos muzika, ypač pasaulietinė. Kuriami madrigalai, balatos, kačios. Kaip menų centras pamažu iškyla Florencija. Čia dirba žymiausias to meto italų muzikos atstovas, puikus vargonininkas Francesco Landini, jo kūryba jau rodo artėjančias permainas, Renesanso pradžią.

Renesanso muzika. Renesansu vadinama įvairių Europos tautų kultūros bei menų atgimimo epocha, prasidėjusi XIV amžiaus pabaigoje ir trukusi du šimtus metų.

Domėjimasis antikos kultūra, praeities gaivinimas persmelkia visas gyvenimo sritis, tačiau negali paliesti muzikos. Paprasčiausiai nežinoma, kaip griežė ar dainavo senovės graikai ir romėnai. Galima bandyti remtis tik teorijos nuotrupomis Platono, Aristotelio, Ptolemajo darbuose. Juos 1470 m. nagrinėja Johannesas Tinctorisas. Muzika iš esmės paklūsta epochos dvasiai. Renesanso laikotarpį galime išskirti sąlygiškai nuo 1450 iki 1600 m. Tai senosios muzikos tąsa. Svarbiausi estetikos idealai – harmonija, simetrija, raiškumas, vidinė gyvybė, žmogaus jausmų išraiška, epiškuma. Temos labiau pasaulietinės: žmogaus – pasaulis – Dievas, meilė, gamta.

Bažnytinėje muzikoje vyrauja mišios ir motetai. Atsigręžimas į žmogų labai paskatina pasaulietinės muzikos raidą. Ji suklesti gausybe žanrų: šansona – daugiabalsė liaudies daina apie meilę, gamtą, naudojami liaudies ir poetų tekstai (žymiausias kūrėjas – Clemensas Janequinas), fratola – itališka liaudiškos kilmės dainelė, dainuojama per karnavalus, šventes, teatro vaidinimus dvare ir namie (žymiausi kūrėjai Bartolomeo Tromboncino, Marchetto Cara), vilanela – liaudiškos kilmės šoko ritmo italų daina apie meilę, žaidimus, jausmus, madrigalas – pagrindinis renesanso muzikos žanras. Žodžiai – žymių poetų (Francesco Petrarca’os, Giovanni Boccaccio) eilės. Vienas žymiausių kūrėjų Claudio Monteverdi. XVI a. madrigalai virsta vaidybine madrigaline komedija, šokiai – goljarda, žiga, kurantė, branlis, pavana, alemanda. Kuriasi pirmosios šokių mokyklos. Formuojasi profesionali pasaulietinė muzika.

Vienas iš epochos kūrybinių muzikos centrų – Nyderlanų mokykla, XV – XVI a. perėmusi flamandų, anglų, prancūzų tradicijas. Žymiausias jos atstovas Guillaume’as Dufay sukuria svarbiausią šios mokyklos žanrą – keturbalses mišias. Taip pat rašo motetus, dainas. Pasaulietines melodijas panaudoja ir mišioms. Kitas pasaulietiškesnis kompozitorius Gillesas Binchoisas. Išgarsėja tribalsėmis šansonomis apie meilę. Josquinas des Prez kuria mišias, motetus, dainas. Jis pirmas pradeda savo kūrybą spausdinti, suburia tikrą muzikos mokyklą.

Tuo pačiu metu Romoje labiau klesti bažnytinė muzika. Kotrreformacija suteikia jai naujų jėgų. Mokykla glaudžiasi prie šv. Petro katedros. Jos žymiausias atstovas popiežius kapelmeisteris Giovanni Pierluigi da Palestrina dar vadinamas bažnytinės muzikos išgelbėtoju. Tridento visuotiniame Bažnyčios susirinkime suabejojama daugiabalsės muzikos reikalingumu bažnyčiai. Palestrina sugeba įtikinti, kad taip! Jis pats 102 mišių, daugiau kaip 300 motetų ir daugiau kaip 100 madrigalų autorius. Mišios atliekamos 4 – 5 balsais, labai poetiškos.

Italų ir Nyderlandų muzikines tradicijas sujungia Venecijos mokykla. Išskirtinis jos bruožas – instrumentų gausa. Griežiama puotose, šventėse, karnavaluose, ir nenuostabu, juk Venecija – miestas, ,,kur negalioja 10 dievo įsakymų”. Bene žymiausias šios mokyklos atstovas – Giovanni Gabrieki kuria choriniams ansambliams, naudoja daug pučiamųjų. Įteisinamas naujas žanras – ričekaras – polifoninis vienatemis kūrinys. Venecijoje formuojasi ir opera. 1637 m. čia atidaromas pirmasis istorijoje viešas operos teatras San Casiano. XVI a. antrojoje pusėje Venecijoje išleidžiamas Gioseffo Carlino veikalas apie muzikos harmoniją.

XVI a. pabaigoje gimsta savarankiška instrumentinė muzika, atliekama vargonais, liutne ar ansamblio. Svarbiausi žanrai: kansona (panaši į ričekarą, kilusi iš dainos), fantazija (laisvos temos improvizacinis kūrinys), tokata (mišių įžanga), preliudas (įžanga arba nedidelis savarankiškas kūrinys). Žymus XVI a. antrosios pusės liutnistas Valentinas Bakfartas (Walenty Greff) dirba Žygimanto Augusto dvare Vilniuje. XVI a. sukuriamas klavesinas ir moteriška jo forma – virginalas.

Lietuvoje XVI a. muzikiniu gyvenimu garsėja valdovo dvaras. Nuo jo stengiasi neatsilikti didikai. Italų smuikininkas rūmuose laiko Mikalojus Radvila Juodasis. Išgarsėja pirmieji vietos muzikantai: Steponas Vilnietis, Motiejus Kaunietis. Žygimantas Augustas Gardine įsteigia lietuvišką kapelą. Taigi Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė ,,vejasi” Vakarų Europą. Muzika, kaip ir kiti menai, ypač suklestės XVI a. pabaigoje – XVIII a., baroko epochoje.

Literatūra: Rimvydo Laužiko ,,Vakarų Europos Kultūros raidos bruožai”

Leave a Comment