Trance

Kas jau kas, o trance šįmet neatsirado – tai, kas buvo pradžioje, buvo daugiausiai vokiška. Trance prasideda na, aišku, nuo ankstyvosios elektronikos įtakos. YELLO ir KRAFTWERK. Philip Glass. Vien vokiška, cha cha. Juk kadaise ir taip vadinamas Westbamas grojo, ir neblogai, trance, o jo “Mayday” festivalis buvo ta vieta, kur galėjai išgirsti šio stiliaus himnus. JAM & SPOON singlas “Stella” ir albumas “Triptomatic Fairytales”. 1991 vasaros hitas – AGE OF LOVE “Age of Love”(Watch Out For Stella Mix). Nuo 1992-ųjų (deja, maždaug iki 19996-ųjų) trance pasaulyje pirmavo Sven Vath_o leiblas “Eye Q”. Vath_as, apie 1993-uosius laikytas absoliučiu stiliaus karaliumi, kartą per metus keitęs kraują ir specializavęsis ilgų “einupriebaropakalbėtsumergytėm” miksų grojime, vis gi apdairiai žvelgė į ateitį. Tuo metu, kai kiti bandė kopijuoti jo stilių, Vathas atsisakė trance ir pasuko į techno ir ambient, be to, metė narkotikus ir ėmė keliauti po pasaulį. Ir vis dėlto, britai ginčijasi, kad 1993-ais “Eye Q” išleistas gabalas “Vernon_s Wonderland” yra pats patsai gražiausias trance muzikos kūrinys. O dešimtmečio pradžios trrance suskilo ir pažiro į kitus stilius – goa (nepamirškite, osf.lt serijoje buvo/yra tam stiliui skirta atskira el. pašto konferencija), tech-trance, epic house ir tiesiog Europop kūrinius. Kur jau ne, juk šių metų trance rekordas (sukurtas miegamajame ir parduotas milijoniniais tiražais, jau ne

ekalbant apie jo gautas statulėles) yra Andre “ATB” Tannenberg įrašas “9pm (Till I Come)”, išleistas “Data”.
Dabar jau net nežinia, ar (bet taip buvo visada iki šiol) trance sostinė yra Berlynas. Tačiau ten jau baigiasi “senųjų” “Love Parade”, “E-Werk”, “MFS”, “Tresor” ir t.t. laikai – chaotiški klubai uždaromi, miestas tampa švarus ir tvarkingas. Todėl yra ir kitas variantas – Frankfurtas, kur, kaip kai kas teigia, gyvi du pagrindiniai trance klubai “The Omen” ir “The Dorian Grey”. Dar vienas variantas – Torontas, kur kartą per metus vyksta trance superfestivalis “Destiny”. Subtilus “Muzik” žurnalo sudarytas sąrašėlis maždaug taip išvardina pagal eilę _transisiškiausias_ pasaulio vietas: Goa (Indija, aišku); Ibisa; Izraelis; Pietų Afrika; Frankfurtas; Šefyldas; Roterdamas; Londonas; San Franciskas; Tailandas. Tikrai, Anglijoje veikianti firma “Full Moon” jau nuuo 60-ųjų organizuoja trance reivus (ar kaip jie ten seniau, hipių laikais galėjo vadintis) įvairiuose Azijos kurortuose. Tiesa, nerašyta trance taisyklė teigia, kad geriausi rūgštūs vakarėliai nebūtinai turi vykti klube ar Europoje – sklando legendos apie daugybę (suknistai) “griežtai uždarų” švenčių – Afrikos paplūdimiuose, Ibisos kalnuose (ypač) ir didelių provincijos dvarų soduose.
Paulas Van Dykas gimė prieš 28 metus visiškai kitokioje vietoje – Eisenhuttenstadte, viename iš tų purvinų, plieno pramonės dominuojamų VDR miestelių, prie Lenkijos sienos. Po kelių metų tėvai persikėlė į VDR sostinę, ir ji
is per Vakarų Berlyno radiją jau klausėsi, eee, THE SMITHS, NEW ORDER ir PET SHOP BOYS. “Vienintelis geras dalykas Rytų Berlyne buvo tai, kad labai jau netoli buvo Vakarų Berlynas ir turgeliuose buvo kontrabandinių plokštelių ir juostų”,- prisimena Paulas. Dar likus savaitei iki Sienos nuvertimo Van Dykui ir jo motinai leido “išvykti” – tai yra, jie turėjo staigiai susikrauti du lagaminus ir dvi paras stovėjo eilėje dėl leidimo pasiimti šunį. “Ir po savaitės prasidėjo susijungimas, kuris buvo kaip smūgis į veidą – visi tie išsigimeliai, kurie mums metų metus aiškino, kad komunizmas geriausia, dabar varė apsipirkti prabangiausiose parduotuvėse.”. Jaunuolis dirbo dailide ir todėl pirkdavo rinkinius, neturėjo pinigų 12″ plokštelėms. Draugeliams, kuriems ne(be)patiko tradicinis techno, įrašinėjo _kitokias_ kasetes. 1991 kovą jis savo pirmąjį pasirodymą “Tresor” ir pradėjo trance muzika.
Kalba, kad Berlyne yra maždaug 500 žmonių, kurie eina į kiekvieną jo pasirodymą. Kalbama, kad Van Dykas yra tikras profesionalas: jis neslepia susižavėjimo technika, gali valandų valandas kalbėti apie bosinio būgno kompresavimą, heto garso tobulinimus ir t.t., bet yapč yra reiklus savo parenkamiems įrašams – ir tai daugiausia perleisti, dar prieš penkis metus patikrinti gabalai. Tačiau jis nėra koks technikos vergas. Sako, gali sustabdyti savo setą ir tiesiog priversti, pasak jubilijato DJ Sebo Fontaine, septynis tūkstančius žmonių (“Amnesia” klube, Ibisoje) su
udainuoti jubilijatams “Happy Birthday”.
Paskui – tarsi pasakoje – prasidėjo kelias į pasaulinę šlovę (rezidentūra “Dubmission” ir “XTC”, VISIONS OF SHIVA (projekto, 1992 m. įrašyto kartu su DJ Cosmic Baby, dabar – ekspermentinio teatro kompozitorius) albumas “Perfect Day”, gastrolės ir šlovė). Kai dirbo legendiniame, dabar nebeveikiančiame klube “E-Werk”, būtent jis suorganizavo britų DJ meistrų (Sasha, Digweed, Nick Warren) atvykimą į Berlyną. Tačiau Anglijoje jo ilgai nepripažino: “Grojau “Ministry of Sound”, ir visi turbūt manė – _ai, kažkoks vokietis žąsinas, kam tai įdomu?_. Niekas rimtai į mane nežiūrėjo”. Bet 1996-ais, išėjus jo antrajam albumui “Seven Ways”, prasidėjo įvertinimas – kvietimai groti superklubuose “Renaissance”, “Cream” ir “Gatecrasher”, šešta vieta šou verslo industrijos išrinktame “svarbiausių pasaulio didžėjų” sąraše. Ibisa. Tačiau vyrui nepavyko išleisti trečiojo albumo “Avenue of The Stars”, nes pusantrų metų užsitęsė teisminiai ginčai su jo buvusiu leiblu “MFS”. “Na, ten buvo momentas, kai jau nesinorėjo daryti muzikos, žmonės aiškina: tu kyli vis aukštyn ir aukštyn, o ten kiekvieną žingsnį pirmyn lydi uraganai nežmoniški tau į veidą – sukčiai ant kiekvieno kampo, piratinės plokštelės, visas tas mėšlas su advokatais, man ten viskuo tuo reikėjo rūpintis, ir nebuvau tam pasiruošęs.”
Bet, gerbėjų džiaugsmui, Van Dykas pamiršo tas problemas ir įrašė dar vieną, sąlyginai ketvirą albumą. Iš jo spalį jau parinktas singlas “Avenue”. Kas tenai sk
kambės? “Albumas yra griežtesnis – kur popsas, ten popsas, o kur kieti ir tvirti gabalai padaryta kiečiau ir griežčiau. Man nepriimtinas “viduriukas”. Man patinka intensyvumas, jėga, energija. Iš manės juokiasi, bet aš tikrai esu Alanis Morisette fanas, nes pas ją muzikoje randu energiją ir intensyvumą. Kartais priena žmonės ir sako: “Šita tavo daina man tą ir tą davė, arba, aš išgirdau šitą dainą ir ji kai ką pakeitė”. Kol dar sugebu padaryti, kad tokie dalykai nutiktų, man daugiau nieko nereikia”, – viską į vietas sustato Van Dykas.
Du kartus per mėnesį Paulas groja “Gatecrasher” klube Šefylde. Ten jis yra dievinamas, klubo publika dažnai šokdama iškelia vokiškai parašytus, jį šlovinančius plakatus. Didžėjus taip pakomentavo: “Na, mane su _geitkrešėrio_ vaikais jungia tikri jausmai, nes jie man primena mane patį – tokį, koks buvau prieš dešimt metų, kai susidūriau su acid house. Ta pati beprotybė: ir mano buvo raudoni kaip “Coca cola” skardinė plaukai, nešiojau baltą skrybelę. Bet vienintelė problema yra tai, kad jie dešimt metų toliau už mane nuėjo ragaudami narkotikus. Kartais man norisi, kad jie mažiau rytų tų _mitsubišių_ ir mėgintų įsikirsti į muziką. Aš pats – gal tai skamba taip nuobodžiai – niekada, niekada nebandžiau “ecstasy”, Nežinau koks ten jausmas, ir man niekad nebuvo svarbu. Na, taip, du ar tris kartus pabandžiau kokaino” – prisipažįsta prispaustas žurnalisto Paulas.
“Man svarbiausia – muzika, ir nepatinka man tos pusnuogės šokėjos,- kodėl turėčiau groti striptizo bare, nei narkotikai. O tą “lazdos perlenkimą” aš pamačiau, kai grodavau Niu Jorko “Limelight” klubo vakarėliuose “Disco 2000”. Jų siela, Michaelis Aligas (dabar nuteistas už bendraklubio ir narkotikų dylerio Angelo Mennendezo nužudymą ir iškastravimą) buvo šaunus, šaunus vyrukas, bet rijo per daug narkotikų. Niu Jorke kiekvienam buvo svarbu būti ypatingai madingu, stilingu ir tikru, kaip jie sako, “New York Club Kid”. Jiems buvo nusispjauti, kokia skamba muzika. “Gatecrasher Kids” tuo ir skiriasi, kad jiems svarbiausia yra jų klubas ir jų muzika, skambanti tame klube”. Van Dykas rodo pirštu į taip pat kaip kiti įsijautusį vyruką, kuris dėvi marškę su užrašais “No Pills” ir “Pure PVD”. “Va tokie dalykėliai man suteikia daug vilties”.
Pagaliau šiek tiek apie muziką. Pagrindiniai gabalai, prie kurių miksų Van Dykas prikišo pirštus – tai
DJ Sven Vatho “L_Esperanza” (1993-ieji, šlovingi vokiečių trance metai);
HUMATE “Love Stimulation” (po šešių metų pernai vėl perleista melancholijos ir vaiduokliško vokalo pilna daina);
BT “Flaming June” (1997-ais įrašytas stogus kilnojantis Kalifornijos progessive trance himnas);
CURVE “Chinese Burn” (15 minučių kompozicija su “dvigubo breakbeat” užbaiga);
BINARY FINARY “1998” (PVD pakylėjo gabalą aukštai aukštai virš kvailo pavadinimo) ir
BLANK & JONES “Cream” – daina, tinkanti visiškam jėgų išsekimui išgyventi.
Jo pačio įrašyti,geriausiai žinomi kūriniai, tai (subjektyviai): jau minėtos VISION OF SHIVA “How Much Can You Take?”, 1997 “Deviant” išleistas “Forbidden Fruit” (nuo totalaus acid link porcelianinio finalo) ir, aišku, prieš penkis metus “Love Parade” sutiktai gyvenimo draugei Natašai skirtas “For An Angel” (gera kritiko frazė – “trance Stardust”). Aišku, vienas žymiausių trance albumų – tai (beje, parduotaa 50000 tiražu) rinkinys “Vorsprung Dyk Technik”, savotiška jo autobiografija.
Sakoma, kad dar prieš kelis metus trance suskambėdavo tik tada, kai superdidžėjai (pvz. Tony De Vitas, Johnas Digweedas) baigdavo _raikyti_ house. Dabar juk “Gatecrasher” klubas Šefylde – tai vieta, kur britai (Scottas Bondas, Judge Jules ir DJ Taucher) verda europietišką trance su _angliškomis_ priemaišomis. Pernai “Creamfields” festivalyje trance mėgėjus džiugino DJ Danny Ramplingas. Trance pasigavo ir žymiausias visų laikų didžėjus Paulas Oakenfoldas – tai jo leidžiamos “baltos” plokštelės, kišamos BBC Radio 1 laidų vedėjams savotiškai šiais metais “ištempė” trance iš undergroundo. Bet ar tai svarbiausias dalykas? Galbūt kitąmet Van Dykas jau užims sostą.

Leave a Comment