SVINGAS
Apie 1920 m. išpopuliarėjo nauja grojimo maniera – svingavimas (“supimasis”) – savitas, tik džiazui būdingas sinkopavimo būdas: muzikantas groja natas ne tiksliai taip, kaip parašyta, o dalį sekundės paskubėdamas ar suvėluodamas. Tai sukuria lengvumo, supimosi nuotaiką.Svingo muzikantai savaip interpretuodavo ir garsų aukštumą. Improvizuodami nesistengdavo idealiai intonuoti kiekvieną garsą, bet, atvirkščiai, – tai šiek tiek paaukštindavo, tai pažemindavo arba nevienodai intonuodavo, t.y. nuolat keisdavo to paties garso aukštumą, truputį glisanduodami, keisdami jo spalvą, skambesio stiprumą, imituodami bliuzų dainavimo manierą. Svinguoti in nevienodai intonuoti gali tik meistriškai grojantys ir labai muzikalūs atlikėjai. Tai savotiškas “juvelyrinis” improvizavimas, beveik neužrašomas netomis.Svingo muzikoje nėra kolektyvinio improvizavimo, vienu metu improvizuoja tik vienas solistas, o kiti jam pritaria, grodami rifus (besikartojančius melodinius-ritminius darinius) ar kitaip akomponoudami iš natų. Todėl galima buvo ir kurti didelius orkestrus (bigbendus), ir tikslingiau naudoti instrumentus, išgauti jais įvairesnių, kompozitoriaus iš anksto sumanytų niuansų.Svingo stiliaus kūriniai yra negreito tempo, savo intonacijomis ir kuriamomis nuotaikomis artimi bliuzui.Telentingiausiu svingo kompozitoriumi ir aranžuotoju laikomas amerikietis kompozitorius Edvardas Kenedis Elingtonas (1899-1974), dėl pomėgio labai madingai rengtis paauglystėje pramintas kunigaikščiu – “Duke” (sk. Diuku). Jo suburtas svingo orkestras keletą dešimtmečių buvo pats populiariausias pasaulyje.Tarp žinomiausisių Elingtono kūrinių yra pjesės orkestrui “Aksominė lėlė”, “Džipo bliuzas”, “Karavanas”.“Džipo bliuze” ypač aiškiai girdisi fortepijonu skambinami rifai.