Operos gimimas
Opera atsirado Florencijoje, kuri nuo senų laikų buvo vienas didžiausių Italijos meno centrų. Florencijos didiko Giovanni Bardi namuose rinkdavosieruditai – poetai, muzikai. Filosofai.Šis būrelis buvo vadinamas Florencijos kamerata. Jie studijavo senovės graikų filosofų Platono ir Aristotelio darbus, graikų meną. Aiškinama, kad graikų tragedija buvo tokia įspūdingatodėl, kad ji buvo dainuojama, – muzikos uždavinys esąs išreikšti, pabrėžti poetinio teksto prasmes. 1581 m. Vinčenzo Galilei, būsimojo astronomo tėvas, matemati-Kas, senosios graikų kultūros žinovas, kompozitorius teoriškai pagrindė naujojo muzikos stiliaus atsiradimą. Tuometinei polifonijai jis priešpastatė vienbalsio dainavimo stilių, pats sukūrė keletą kūrinių solo su akompanimentu. Tai gimė akompanuojamoji monodija – rečitatyvinis, vėliau ir melodingas dainavimo būdas, kuomet vienu balsu, pritariant instrumentams, jausmingai ir pakiliai perteikiama dramos prasmė. 1597 m. kompozitorius Jacopo Peri ir poetas Ottavio Rinuccini sukūrė pirmąją muzikos dramą „Dafnė“, kuri buvo atlikta didiko Jacopo Corsi rūmuose. Mūsų dienas pasiekė keletas jos fragmentų. 1600 m. laikomi tikraisiais operos atsiradimo metais. Pagal antikinį siužetą kompozitorius J. Peri poeto O. Rinuccini libretu sukūrė operą „Euridikė“. Ji buvo atlikta prancūzų karaliaus Henriko IV ir Marijos Medici vedybų proga. Tada operą tuo pačiu libretu sukūrė ir Giulio Caccini. Šventinis operos pastatymas neapsiėjo be puošnių scenos kostiumų ar dekoracijų. Spektaklio pradžioje buvo prologas. Veikalo siužetas – vėliau daugelyje operų naudotas pasakojimas apie Orfėją ir Euridikę. Pirmaisiais raidos dešimtmečiais operų pastatymai buvo reti. Opera pasiekė kitus italų kultūros centrus, įgydama naujų bruožų.
Lietuvių opera
Renesanso bei operos radimosi laikais Lietuvos valdovų ir aukštuomenės rūmuose, pasiturinčių miestiečių namuose vyko turtingas profesinis muzikos gyvenimas. Operos menas lietuvą pasiekė labai anksti. Tai Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Vladislovo Vazos nuopelnas. Su operos menu jis susipažino 1625 m. Florencijoje ir Mantujoje – ankstyviausiuose to meto židiniuose. Vladislovo Vazos dėka buvo padidinta rūmų kapela, abiejose jungtinės valstybė sostinėse – Varšuvoje ir Vilniuje. Šiuose miestuose buvo parodyta keletas operų. Vilniuje pirmasis operos spektaklis įvyko 1636 m. rugsėjo 4 d. Žemutinės pilies rūmų teatre. Buvo parodyta muzikinė drama „Elenos pagrobimas“.
Pirmoji lietuvių opera. Lietuvių nacionalinė opera išvydo sceną XX a. pradžioje, nors operos sukūrimi idėja sklandė jau XIX a. Tam trugdė nepalankios Lietuvos kultūrai sąlygos – 40 metų trukęs spaudos draudimas ir tai, kad Lietuvoje dar nebuvo susiformavusi nacionalinė lietuvių muzikos mokykla. 1906 m. Mikas Petrauskas, kuris dėl savi įsitikinimų buvo persekiojamas caro valdininkų, slapstydamasis Pušynėsa dvare prie Raseinių, sukūrė muziką Gabrieliaus Landsbergio-Žemkalnio pjesei „Birutė“, tapusiai pirmąja lietuvių nacionaline opera.Operoje vaizduojamo lietuvių santykiai su kryžiuočiais, kunigaikščio Kęstučio ir Birutės meilė. Opreos muzikos kalba nesudėtinga, ją gali atlikti ir mėgėjai. „Vilniaus kanklių“ draugijos pastangų dėka „Birutė“ 1906 m. lapkričio 6 d. Buvo parodyta dabartinės Valstybinės Filharmonijos salėje. Spektaklyje dalyvavo žymūs lietuvių kultūros veikėjai. Operą „Jūratė“ Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės libertu buvo pradėjęs kurti Mikalojus Konstantinas Čiurlionis; opera buvo ir Česlovo Sasnausko planuose, tačiau ankstyvos šių kompozitorių mirtys neleido įgyvendinti sumanymų. Kita lietuvių opera buvo M. Petrausko „Eglė – žalčių karalienė“ (1924 m.), sukurta ir pastatyta Bostone. Operetė. Paryžiaus operetė. XIX a. viduryje prancūzų kompozitoriai Florimond‘as Ronger Herve ir Jacques Offenbachas sukūrė pirmąsia soperetes , turėjusiais ryškų bsatyrinį, parodijų charakterį. Paryžiaus operetei būdinga melodinga, meniška, paremta Paryžiaus kavinėse dažnai skambančiomis dainelėmis ir šokio ritmais muzikos kalba.Vėlesnėse operetėse atsirado daugiau lyrikos, buitinių temų. Operetė, miuziklas. Operetės ištakų galima ieškoti XVI a . italų komedijoje, XVIII a. Prancūzų mugių teatruose, komiškoje operoje.Jai būdinga komiškosios operos ir pramoginės muzikos bruožų sintezė, išplėtoti kalbos dialogai. Venos operetė. XX a. pradžiojeVienos operetė įgijo naujų spalvų – joje atsirado sentimentalumo, melodramos elementų, veikėjų jausmus bandoma atskleisti psichologiniu aspektu. Amerikiečių operetė. Amerikiečių kompozitorių operetėse susipynė komedijos bei reviu bruožai, jos tapo Brodvėjaus teatrų šou. Geriausių spektaklių veikėjai atgimė Holivudo muzikinių kino komedijų ekranuose. Laikui bėgant, amerikiečių muzikinė komedija buvo pavadinta „miuziklu“. Žymiausi amerikiečių miuziklų kūrėjai: Richardo Rogerso („Oklahomos“, „Karuselė“, „Karalius ir aš“, „Muzikos garsai“), Oscaras Hammersteinas.Opera kituose Europos Kraštuose
XIX a. Daugelyje Europos kraštų naujos muzikos tautinės mokyklos, kurių esminis siekis buvo ir tautinės operos sukūrimas.Nepaisant istirijos bei kultūros tradicijų skirtumų, jas vienijo ypatingas dėmesys tautinei tematikai, o muzika – siekiantjos tautinio savitumo – grindžiama liaudies muzikos ypatybėmis. Rusija. Petro I vykdytų socialinio bei kultūros gyvenimo reformų dėka XVIII a. ketvirtajame dešimtmetyje carus bei visus aukštuomenės rūmus pasiekė italų, netrukus ir prancūzų opera. XVIII a. pabaigoje buvo sukurtos pirmosios rusiškos operos. Pirmasis rusų muzikos klasikas Michailas Glinka yra sukūręs dvi operas: „ Gyvybė už carą“, ir „ Ruslanas ir Liudmila“. „Gyvybė už carą“ tai patiotinė herojinė opera, kurios pagrindinis veikėjas – gyvybę krašto laisvės vardan aukojantis valstietis. Glinkos kūrybos principus plėtojo Aleksandras Dargomyžskis (jo žymiausia opera „Undinė“) ir Galinguoju vadinto būrelio atstovai, istirinio operų kūrejai Modestas Musorgskis ir Aleksandras Borodinas.Kartu rusų operoje susidarė ir kitokia kryptis, kurios atstovų dėmesio centre – ne istorijos įvykiai, jos herojai, socialiniai sukrėtimai ar vaizduotės pasaulis, o asmeninės jausmų dramos. Žymiausias šios dramos atstovas yra Piotras Čaikovskis. Čekija. Čekija nuo seno yra vienas ryškiausių Europos muzikos kultūros kraštų.XVII a. – XVIII a. ypač daug čekų muzikų darbavosi svetur – Italijoje, Vokietijoje, Austrijoje, kūrė ir operas, labai nusipelnė Europos muzikos raidai. Bedrichas Smetana, čekų tautinės muzikos mokyklos pagrindėjas, yra pimasis žymiausias tautinės operos kūrėjas. Jo operų tematika įvairi – istorinės operos „Brandeburgiečiai Čekijoje“, „Daliboras“, „Libušė“. Šis kompozitoriu yra sukūręs ir keletą komiškų operų. Pasaulio teatruose populiariausia tapo komiškoji opera „Parduotoji nuotaka“. Tai čekų kaimo, papročių, žmonių charaktetrio vaizdas, ypač autentiško tautinio stiliaus veikalas.
Antonino Dvorako kūrybinis genijus pirmiausia skleidėsi simfoninės, kamerinės muzikos kūryboje, o tarp dešimties operų ryškiausios yra komiškoji „Velnias ir Kača“bei lyrinė pasaka „Undinė“. Savitą, šiek tiek paveiktą Wagnerio operos stilių sukūrė Zdenekas Fibichas.Jo žymiausios operos yra „Blanikas“, „Šarka“, „Mesinos nuotaka“, „Audra“. Lenkija. Lenkų tautinės operos istorija prasidėjo XVIII a. pabaigoje komiškųjų operų kūryba, tarp kurių žymiausios yra slovskų kilmės kompozitoriaus Maciejaus Kamienskio„Apdovanotas skurdas“, čekų kilmės Jano Stefani „Krokuviečiai ir kalniečiai“, Radvilų rūmuose dirbusio vokiečių kompozitoriaus Johanno Davido Hollando „Agatka“. XIX a. pradžioje operų kūryba pasižymėjo Jozefas Elsneris, Karolis Kurpinskis. Jų kūryboje žymesnę vieta užėmė istorinė tematika. Šių kompozitorių operos reikšmė daugiau istorinė. Pirmasis lenkų operos klasikas yra Stanislawas Moniuzsko. 1840-1858 m. gyvendamas Vilniuje, jis sukūrė pirmąją bei vieną žymiausių savo operų „Halka“. Operos premjera virto jaudinančia tautinio meno švente. Kompozitorius tapo to teatro dirigentu, iš jo Varšuvoje sukurtų operų ypač minėtinos „Grafienė“, „Baisusis dvaras“. Lenkų romantikų rašytojų ir poetų kūryboje savarbią vietą užėmė lietuvška tematika. Ji pateko ir į operą. Tai Henryko Jareckio „Mindaugas, Lietuvos karalius“ bei Wladyslavo Zelenskio „Konradas Valenrodas“.