Navikinio proceso patogenezė. Inicijacija, promocija, progresas, stadijos

Jau nuo Hipokrato ir Galeno laikų žmonija mėgino įspėti piktosios lemties – piktybinių navikų atsiradimo paslaptį. Tačiau mokslinė teorija pradėta plėtoti tik XIX a. antroje pusėje, kai jau buvo sukurta ląstelinės patologijos teorija. Mokslo raidoje buvo sukurta gana daug įvairiais laikais vyravusių onkologinių susirgimų teorijų – visos tebuvo tik dar vienas laiptelis ilgame pažinimo kelyje. Nė viena tų teorijų šiuo metu nėra gyvybinga, visos jos mirė natūralia mirtimi, bet buvo reikalingos, nes specialistams teikė ne tik daugiau informacijos, bet ir stiprino suvokimą, joog tai nepaprastai sudėtingas reiškinys, kurį išsiaiškinti tuo metu turėto žinių lygio nepakako.

Ką šiuo metu galima pasakyti apie piktybinių navikų atsiradimo mechanizmus? Pirma, piktybinis navikas atsiranda ne staiga, tai daugiapakopis procesas. Antra, vieni pagrindinių genomą keičiančių faktorių yra citotoksiniai. Visą procesą, matyt, galima įsivaizduoti dviem etapais: paveikus kancerogeniškam veiksniui normali ląstelė tampa inicijuota. Ją paveikus kitiems faktoriams – promotoriams – nebūtinai kancerogeniškiems, ląstelė jau transformuojasi – gali išsivystyti piktybinis auglys. Taigi iniciacija ir promocija galėtų būti tie du svarbiausi procesai, kurie sukelia piiktybinį naviką. Pirmojoje stadijoje ląstelės genome įvyksta negrįžtami pakitimai, tačiau pati ląstelė nepakinta. Kancerogenas, patekęsį ląstelę gali būti detoksikuotas ir išskirtas, arba sąveikauti su ląstelės struktūromis, jas ardyti ir galų gale sukelti DNR pažeidimus. DNR pažeidimai gali būti ištaisyti, arba lą

ąstelė gali dėl jų žūti. Trečias kelias yra pakitimų išlikimas, o ląstelė toliau dauginasi. Antrame etape ląstelė pakinta, tampa navikine. Taip nutinka , nes DNR pažeidimai gali sukelti diferencijacijos pažeidimus, vystosi navikas. (1 Priedas) Tačiau naviko augimas nebūtinai prasideda tuoj ląstelei supiktybėjus, visa tai gali prasidėti po ilgesnio laiko. Piktybiniams navikams būdingas laipsniškas naviko savybių kitimas piktybėjimo linkme. Tyrimais nustatyta, kad: 1)iniciacija atsiranda nuo tam tikrų kancerogeno dozių. 2) Inicijacija yra greita ir negrįžtama bei išlieka ląstelių atmintyje. Pavyzdžiui, po ilgo laiko suleidus tiriamam gyvūnui promotorių, gyvūnas susirgs vėžiu. Vadinasi inicijacija sukelia DNR struktūros pakitimus. 3) Promotoriai gali sukelti navikus inicijuojamoje ląstelėje, bet patys navikų nesukelia. Be to, jei promotorius panaudojamas prieš iniciajacija, jis naviko išsivystymo nesukels. Vadinasi, promotorius sukelia grįžtamus pakitimus. 4) Kadangi iniciajtoriaus suukelti pakitimai yra negrįžtami, vadinasi daugybinis mažų dozių panaudojimas sukels tą patį efektą kaip vienos didelės dozės panaudojimas. O promotorius priešingai, turi savo slenkstinę dozę, o mažos dozės efekto nesukelia.Yra medžiagų, kurios turi ir inicijatoriaus ir promotoriaus savybių.

Piktybinių navikų atsiradimą skatina onkogenai, darantys įtaką kancerogenezei. Tačiau ir ląstelė nėra visiškai bejėgė. Ji apsirūpinusi genais(protoonkogenais), kurių svarbiausia paskirtis – saugoti nuo piktybinės transformacijos. Pakitę protoonkogenai tampa onkogenais, o šie pradeda gaminti onkobaltymą, dėl to ląstelė ir kinta. Dabar žinoma, kad vienas on
nkogenas nesukelia ląstelės transformacijos. Vieno onkogeno aktyvumas sukelia tik vieną piktybėjimo stadiją. Kad karcenogenezė prasidėtų, genuose vienas po kito turi vykti pakitimai – ištisa pakitimų seka. Būtent tuo metu panaudojant atitinkamas chemines medžiagas ir galima į tą procesą įsiterpti, jį paveikti ir stabdyti kancerogenezę. Šiuo metu žinomi 3 mechanizmai, kaip protoonkogenai virsta onkogenais. 1) Aktyvinamas taškinės mutacijos būdu, kai pakenkiamas vienas ar keli kodonai. 2) Kai kuriuose navikuose yra pastebimos labai dažnos chromosomų translokacijos. Tai gali turėti didelę įtaką navikų atsiradimui. Atsidūrę naujose vietose protoonkogenai gali suaktyvėti dėl to, kad jie atsiduria šalia kokio nors aktyvintojo arba dėl to, kad nustoja veikti jų veiklą reguliuojantys faktoriai. Translokacija gali paveikti biochemines protoonkogenų funkcijas. 3) Esant kai kuriems navikams būna genų amplifikacija (daugėjimas).

Žinoma, kad ląstelėje 100 tūkst. genų, dešimtadalis gali kancerogenezės metu vaidinti vienokį ar kitokį vaidmenį. Tai genai, reguliuojantys detoksikaciją, veikiantys ląstelės augimą, diferenciaciją ir t. t. Sutrikus šiems procesams prasideda greitas ir nenormalus ląstelių dauginimasis, kuris ir sukelia naviko augimą.

Iš laboratorinių ir klinikinių duomenų aiškėja, kad kancerogenezėje dalyvauja toli gražu ne vienas veiksnys. Tačiau, galimas dalykas, yra pagrindinis, lemiantis veiksnys, kuris sukelia ląstelių iniciaciją, o kitas veiksnys procesą aktyvina, t. y. sukelia promociją. Kai kurių tyrinėtojų nuomone, žmonių patologijoje promocija yra svarbesnė už genotoksinius pokyčius, ku
urie neišvengiami. Mat ląstelei dauginantis nutinka daugybė klaidų (priežastys nėra visiškai aiškios), tačiau jos nebūtinai lemia piktybinio auglio susiformavimą. Jeigu promotoriaus nėra, tai nebus ir kancerogenezės.

Daug priklauso ir nuo organizmo reakcijos į vienokius ar kitokius aplinkos poveikius: žmonės nevienodai atsparūs saulės spinduliams bei kitiems dirgikliams. Individualus jautrumas kancerogeniškiems faktoriams priklauso nuo genomo stabilumo, metabolizmo ląstelėje, antioksidacinių ląstelės savybių, organizmo imuninės būklės ir daugelio kitų kol kas gal ne visada ir žinomų priežasčių.

Pradėjęs augti navikas pasižymi ne tik greitu ląstelių dauginimusi, bet ir jų struktūros ir funkcijos pakitimais. Morfologinė anaplazija pasižymi ląstelių dydžio, formos pakitimais. Padidėja branduolys, atsiranda branduolėlių, audinyje daug mitozių, kurios dažnai vyksta netaisyklingai, taip pat randama abortinių mitozių. Randama ir gigantiškųjų ląstelių. Citoplazmoje nelieka specifinių struktūrų, beveik visada labai sumažėja mitochondrijų, pakinta membranų fizinės ir cheminės savybės. Biocheminė anaplazija pirmiausia pasireiškia sutrikusiu kvėpavimu, taip pat pastebima fermentų aktyvumo kitimas, ląstelės nebegamina joms būdingų sekretų, bet baltymų, nukleorūgščių sintezė labai aktyvi, nes tarnauja ląstelių dauginimuisi. Ląstelės pradeda nereaguoti į hormoninę ir nervinę reguliaciją, praranda kai kuriuos specifinius antigeninius komponentus. Visi šie ląstelių pokyčiai ir lemia jos piktybiškumą: kuo jie didesni, kuo ląstelė mažiau diferencijuota, tuo navikas piktybiškesnis.

Tai ne vien patologų problema. Į šios srities darbą įsitraukus virusologams, imunologams, molekulinės ge
enetikos specialistams, gausėja naujų duomenų. Net juokaujama, kad vėžį tyrinėjančių vienu ar kitu požiūriu žmonių skaičius yra didesnis už šia liga sergančiųjų skaičių. Dėl to informacijos gausumo gal ne visada lengva įvertinti, kokia tikroji tų naujų duomenų biologinė prasmė. Aišku viena: tik sutelkus įvairių sričių tyrinėtojų pastangas gali pavykti užpildyti baltas dėmes, kurios dar labai trukdo norintiems giliai įsiskverbti į kancerogenezės paslaptis.

Išvados: 1)Navikas yra genetinė liga, atsirandanti tada, kai ląstelės DNR susikaupia daugybinių mutacijų. Tai patvirtina, kad naviko fenotipas yra paveldimas, dauguma kancerogeninių agentų yra mutagenai, specifiniai chromosomų pakitimai arba skatina naviko augimą arba randama navikinėse ląstelėse.

2)Navikų ląstelės gali augti autonomiškai veikiant dviem pagrindiniams mechanizmams, kai jos aktyvinamos onkogenų, arba inaktyvuojami ląstelių augimą slopinantys genai.

3)Kancerogenezė yra daugiakopis procesas.

4) Šeimininko faktorius taip pat reikšmingas, kadangi be ląstelinės ar vietinės kontrolės dar egzistuoja sisteminė kontrolė, t.y. imuninė sistema.

Literatūros sąrašas:
1) Vadovėlis „patologinė anatomija“
2) Internetiniai puslapiai
3) Kempinas, Alfonsas Antanas „ vėžys, žmonijos rykštė“ 6-14, 40-43 p
4) Rimgaudas Kazakevičius, Valentinas Saulius Ročka „Navikinis procesas“

Leave a Comment