Untitled Prieš 45-erius metus Lietuvos muzikos akademijos (tuomet – LTSR valstybinės konservatorijos) Liaudies instrumentų katedroje buvo įsteigta akordeono specialybė. Būdamas itin populiarus buitinio muzikavimo ir lengvosios muzikos žanro instrumentas, akordeonas sunkiai skynėsi kelią į profesionalųjį muzikos meną. Tuo metu daugelis muzikantų neįvertino šio instrumento galimybių ir netikėjo, kad jis gali užimti solidžią vietą atlikimo mene bei pelnyti pripažinimą. Akordeonas – dar jaunas instrumentas. Kai jo prototipai vos ėmė reikšti pirmuosius muzikos garsus (pirmąją gana primityvią armoniką 1822 m. Berlyne pagamino muzikos instrumentų meistras Fridrikas Buschmanas; 1829 m. Vienoje, firmoje “Kirilas Demianas ir 4 jo sūnūs”, pagamintas panašus instrumentas jau pavadintas akordeonu), klasikiniai instrumentai jau buvo pasiekę apogėjų: puikavosi gausiu, meniškai brandžiu repertuaru, susiformavusiais stiliais, gausiu būriu kompozitorių ir atlikėjų. Klasikinių instrumentų laimėjimai darė didžiulę įtaką ne tik pirmiesiems akordeonininkams, bet ir sparčiam armonikų tipo instrumentų tobulinimui. Daugelis entuziastų, gabių savamokslių muzikantų bendradarbiavo su meistrais siūlydami jiems įvairiausius instrumento tobulinimo būdus ir variantus. Jau XIX a. antrojoje pusėje akordeonų gamyba sparčiai plito įvairiose šalyse, o XX a. pirmojoje pusėje buvo gaminami visai panašūs instrumentai, kuriais grojame šiandien. Tai instrumentai, turintys standartinę kairiąją klaviatūrą, itin populiarūs muzikuojant buityje bei puoselėjant lengvosios muzikos žanrą. 4-5-ajame XX a. dešimtmečiais Ukrainoje ir Rusijoje jau buvo įsteigtos akordeono (bajano) klasės aukštosiose muzikos mokyklose. Akordeonininkų profesionalų nebetenkino tradiciniai standartiniai instrumentai, todėl XX a. antrojoje pusėje juos imta sparčiai tobulinti. Pagrindinis dėmesys skiriamas akustinėms problemoms bei kairiosios klaviatūros diapazonui plėsti. 6-7-ajame dešimtmečiais jau gaminami akordeonai, kuriuose kairiajame korpuse šalia tradicinės standartinės klaviatūros (bosiniai balsai ir gatavai surinkti akordai) buvo sumontuota chromatinė klaviatūra, turinti 4 (apytikriai) oktavų diapazoną. Šiuo metu kairioji standartinė chromatinė klaviatūra gaminama dviejų modelių: combi – šalia 6 standartinės bosinės klaviatūros eilių pridėtos dar 3 chromatinio eilėgarsio eilės ir converter – 4 standartinės klaviatūros (akordų) eilės, keitikliu perjungiamos į chromatinį eilėgarsį (viena iš jų dubliuojama). Taip iš paprastos rankinės armonikos akordeonas tapo harmoningu, tobulu instrumentu, turinčiu puikias dinamines galimybes, platų diapazoną, orkestrines spalvas, daugiabalsiškumą, tęstinį ir dinamiškai kintantį garsą. Juo galima atlikti tiek homofoninius, tiek polifoninius kūrinius, akompanuoti atlikėjams, puoselėti tiek pramoginį, tiek rimtosios muzikos žanrą. Akordeonas – solinis instrumentas. Jis turi temperuotą derinimą ir priklauso tai negausiai instrumentų grupei, kuriam, kaip ir fortepijonui, vargonams, arfai, nereikalingas akompanimentas. Šiuolaikiniai koncertiniai akordeonai – tai sudėtingos konstrukcijos ir mechanizmo instrumentai. Jų gamyba reikalauja ne tik vertingų medžiagų akustiniams mechanizmams, bet ir kruopštaus rankų darbo. Pagal sudėtingumą akordeono mechanizmas prilygsta fortepijonui. Šių dienų koncertiniai daugiatembriai akordeonai (akordeonas gali turėti iki 15 pagrindinių tembrinių registrų dešinėje ir 5-7 registrus kairėje klaviatūroje), turintys kairiąją standartinę chromatinę klaviatūrą, ganėtinai brangūs instrumentai. Egzistuoja dviejų tipų akordeonai: klavišiniai (dešinioji klaviatūra fortepijoninė) ir mygtukiniai (dešiniąją klaviatūrą sudaro chromatine tvarka įstrižomis eilėmis išdėstyti mygtukai). Lietuvos koncertinėje estradoje paplito klavišiniai akordeonai. Matyt, todėl, kad daugelis muzikantų, įvaldžiusių fortepijono klaviatūrą, lengvai galėjo išmokti groti šiuo instrumentu. Ir galbūt todėl, kad mygtukinis akordeonas laikomas rusų bei kitų slavų tautų liaudies instrumentu, vadinamu bajanu. Lietuvoje akordeonas pasirodė tik apie 3-iąjį XX a. dešimtmetį. Juo grodavo įvairiuose ansambliuose, dažniausiai tik dešiniąja klaviatūra. Kaip solinis instrumentas ėmė reikštis pradedant 4-uoju dešimtmečiu. Šios specialybės mokymo įstaigose dar nebuvo. Juo grodavo kiti instrumentininkai, įvaldę fortepijono klaviatūrą. Pirmieji žymesni atlikėjai – Liudas Survila, Valerijonas Dzevočka ir visą savo gyvenimą akordeono populiarinimui paskyręs chorvedys Povilas Četkauskas. Jis parengė ir išleido pirmuosius lietuviškus akordeono vadovėlius: “Jaunasis akordeonistas” (1952) ir “Akordeonistas” (1958). Jo repertuare skambėjo aranžuotos lietuvių liaudies dainos, šokiai bei paties sukurti kūrinėliai. Dalis jo muzikos įrašyta plokštelėje. Po Antrojo pasaulinio karo aktyvią koncertinę veiklą pradėjo Algirdas Ločeris. Gabus, darbštus akordeonininkas koncertavo visoje Lietuvoje. Grojo solo, Filharmonijoje dirbo akompanuotuoju, subūrė trio, su kuriuo radijuje ir televizijoje padarė daug pramoginės muzikos įrašų. Augant visuomenės domėjimuisi šiuo instrumentu…