Muzikinė tautos praeitis: Lietuvių liaudies dainos

Turinys

Įvadas

Lietuvių liaudies dainų švelnumas

Darbo dainos

Poetinės dainų priemonės

Vestuvinės dainos

Giesmės; jų įtaka dainoms

Senoviškos ir naujoviškos dainos; rimas ir ritmas

Vaikų dainos

Raudos

Literatūra

Įvadas

Niekas nepaneigs, kad lietuviai – tikrai dainomis turtinga tauta. O kodėl gi mes turime šitiek dainų? Atsakymas paprastas – mūsų ainiai buvo labai kūrybingi ir sumanūs, bet taip pat todėl, jog anksčiau nebuvo nei televizoriaus, nei radijo. O giliais žiemos vakarais mezgant prie balanos, vasarą sunkiai dirbant laukuose, ar tiesiog sėdint prie šventinio stalo juk taip norėdavosi visiems bendrai užtraukti sutartinę!.. Štai tada ir pabusdavo žmmonių kūryba – jie pradėdavo kurti dainas.
Tautosakos kūriniai, ypač dainos, būdavo atliekamos tam tikru metu, tam tikroje situacijoje, susijusios su gamtos ciklu ir su žmogaus darbų tikslu bei asmeninio gyvenimo įvykiais. Dėl to dainos skirstomos į tokias temines grupes kaip darbo dainos, vestuvių dainos, kalendorinių apeigų.Mažesnes grupes sudaro jaunimo, vaikų, meilės dainos ir kitos Norint suvokti liaudies dainos turinį, meninį savitumą, būtina žinoti apie jos atsiradimo ir atlikimo aplinkybes.
Į liaudies kūrybą ne visada buvo žiūrima kaip į vertybę, kažkada ji laikyta „niekais“, atgyvena. Susidomėjimas taautosaka Europoje padidėjo XVIII amžiuje. Ją imta užrašinėti, publikuoti.
Pradėjus tyrinėti lietuvių kalbą. Mažosios Lietuvos evangelikų kunigas Pilypas Ruigys 1747 m. parašė lietuvių kalbos žodyną, į kurį įdėjo tris dainas – kalbos senumui ir skambumui pailiustruoti

Lietuvių liaudies dainų švelnumas

Svarbiausias liaudies dainų bruožas lyrizmas – tai yr

ra gilus jausmų išsakymas, reiškimas, nuoširdumas, švelnumas, o ne istorijų eiliavimas.

Lietuvių dainų savitumas, kuriuo jos skiriasi nuo kitų dainų, yra jų tikras natūralumas, jų nevaržomas paprastumas, atmetąs bet kokį pasakymų, vaizdų ir palyginimų dailinimą, trumpai tariant, visas poezijos puošmenas. Tuo jos iš pirmo žvilgsnio jau pasirodo kaip iš pačios liaudies kilę kūriniai. Iš dainos galima lengvai numanyti, ar svetima ranka yra prie jos prisidėjusi, arba ar žmogus, gerai pažįstąs klasikinę literatūrą, įsijautęs į liaudies dvasią ir imitavęs liaudies dainą.

Forkelis muzikos istorijoje sako: ,,Liaudies daina, kokia ji yra mūsų laikais ir kokia daugiausia buvo praėjusiais amžiais, nėra tikras meno istorijos objektas. Jei ji atsiranda pačioje liaudyje, tai jos tekstas dažniausiai tėra paikas, be rimtesnės minties rimavimas arba nešvankios dviprasmybės, o melodija saavo charakteriu yra tokia nereikšminga, kad ji lygiai gerai pritiktų ir kiekvienam kitam tekstui.” Šio tvirtinimo visai negalima taikinti lietuvių liaudies dainoms. Nors jose nerandame gilios išminties, tačiau čia viskas teisingai mąstoma, giliai jaučiama ir dorovinga.

Osianas sako: ,,Tai laimė skausme, jei ramybė viešpatauja liūdinčių širdyje.” Šis pasakymas visiškai tinka ir lietuvių dainoms. Iš jų dvelkia švelnus, elegiškas tonas, ir jis sklinda ne iš nesutramdomos, bet iš skaisčios, nekaltos, mylimo asmens skausmingai besiilginčios širdies.

Darbo dainos

Darbo dainos Darbo dainų kilmė ir gyvavimas ne

eatskiriamai susiję su fiziniu darbu. Remiantis funkciniu ryšiu, šios dainos skirstomos į poskyrius, atitinkančius liaudies tradicijoje plačiai žinomas jų rūšis, būtent: arimo, šienapjūtės, rugiapjūtės, avižapjūtės, grikių kanapių darbų, ganymo, malimo, verpimo, audimo, skalbimo, medžioklės, žvejų dainos. Savita kai kurių darbo dainų funkcinė priklausomybė. Pavyzdžiui, rugiapjūtės dainos buvo dainuojamos tam tikru dienos ar darbo metu: rytą, vidurdienį, vakare, per pabaigtuves. Yra dainų grupių, kurių specifiką nusako dainų atlikimo būdas: tai šienapjūtės valiavimai, piemenų šūksniai, raliavimai ir pan. Piemenų šūksnių skyrimas darbo dainoms yra sąlygiškas, remiasi tik funkciniu pagrindu. Šūksniai, kaip trumpi kūrinėliai, turintys poetinį ir muzikinį ritmą (kai kuriuose pastebima ir melodijos pradmenų), yra trumpųjų pasakymų sudedamoji dalis. Didžiausią dalį vis dėlto sudaro dainos, kurių nespraudžiame į papročių nužymėtus rėmus. Pavyzdžiui, arimo dainos nesusijusios su žemdirbio praktika: jos visiškai atitrūkusios nuo siauros praktinės bei maginės paskirties. Čia arimo tema dažnai lieka tik fonas žmonių tarpusavio santykiams vaizduoti. Dirbant specifinius moterų darbus, pavyzdžiui, verpiant, audžiant, ir dainuojant tų darbų dainas, dėmesys krypsta į rankų darbą ir matomus jo rezultatus: apdainuojamos plonos drobės, margi raštai ir pan. Netgi tokį sunkų darbą kaip malimas lydėjo daina – trumpa, neįmantri, improvizuota (tvirtai suaugusi su darbo ritmu) ar ilga, lyriška, apdainuojanti sunkią malėjos dalią. Šiandien nudailintas ir grakštus darbo dainų te
ekstas pirmiausia mus žavi savo melodija ir paprastumu.

Staklelės naujos,drobelės plonos,
O mergužėlė kai lelijėlė.

Staklės trinkėjo,drobės blizgėjo,
O mergužėlė gražiai dainavo.

Šilkų nytelės,nendrių skietelis,
O šaudyklėlė kai lydekėlė.

Staklės trinkėjo, drobės blizgėjo,
O mergužėlė gražiai dainavo.

Žagrelė nauja, jauteliai palši,
O bernužėlis kai dobilėlis.

Žagrė girgždėjo, jaučiai būbėjo,
O bernužėlis gražiai dainavo.

Uosio medelis,plieno žagrelė,
O jaučiukėliai kai naružėliai.

Žagrė girgždėjo,jaučiai būbėjo,
O bernužėlis gražiai dainavo.

Poetinės dainų priemonės

Visas vaizdingąsias priemones, kuriomis naudojasi individualiniai poezijos kūrėjai, randame ir liaudies dainose. Seniausias dainų įvaizdis yra paralelizmas, atsiradęs čia dar tada, kai žmonės gamtoje matė tuos pačius reiškinius, kaip ir savo gyvenime. augalų, gyvulių ir paukščių pavidalas primindavo jiems paties žmogaus pavidalą, o jų garsai ir judesiai – žmogaus judesius, reiškiančius kurį nors jausmą.

Paralelizmai dainose atsirado kaip tam tikros pasaulėžiūros padarinys. Du gretimuosius vaizdus žmonės pastatė vieną šalia kito (arba du šalia trečio) nejučiomis, nė kiek nesirūpindami tokiais įvaizdžiais savo dainą papuošti. Vaizdų gretinimo pagrindas šios rūšies paralelizmui yra dviejų veikėjų panašumas.

Daugiausia dainose mažybinių žodžių (deminutyvų), kurių prasmė beveik visada maloninė. Lietuvių dainos mažybines ir malonines formas daro ne tik iš daiktavardžių ar būdvardžių, bet ir iš kitų kalbos dalių – iš nekaitomų prieveiksmių („namolio“ iš „namo“) ir net iš garsiažodžių (lyliūtė lylia, rylia ryluži, ai da aiduži).

Paralelizmai, palyginimai ir metaforos yra patys svarbiausieji mūsų dainų įvaizdžiai, pagal kuriuos ga

alime spręsti apie meninę jų vertę. Nuo epitetų ir deminutyvų, teikiančių dainai švelnaus lyrizmo ir ypatingų niuansų (atspalvių), meninis dainos įspūdis taip pat praeina, bet jų reikšmė antraeilė. Epitetai ir deminutyvai yra nelyginant gražių rūmų vidaus ornamentai, kurie vieni negali paslėpti jų nevykusios struktūros.

Vestuvinės dainos

Vestuvės-itin reikšmingas įvykis, didžiulė šventė žmogaus gyvenime. Tai naujos šeimos, turinčios pratęsti giminę, būti jos nemirtingumo laidas, pradžia. Šioje šventėje jaunieji dalyvauja kaip subrendę sąmoningi pagrindiniai ,,kaltininkai’’, ir jiems skiriamas visas šeimos, giminės, kaimo jaunimo dėmesys.
Iki šiol vestuvinės dainos yra gyvos žmonėse, dainuojamos vestuvių šventėje. Jos taip pat užima svarbią vietą įvairių etnografinių ansamblių repertuare, radijo ir televizijos programose, yra susilaukiusios žymių kompozitorių dėmesio. Lietuvių liaudies dainų katalogo vestuvinių dainų skyrius apima didžiausios lietuvių tautosakos saugyklos – Lietuvių tautosakos rankraštyno, esančio Lietuvių kalbos ir literatūros institute, kitų gausesnių folkloro rankraštynų (Vilniaus valstybinio V. Kapsuko universiteto, Vilniaus Valstybinio pedagoginio instituto ir kt.) ir spausdintų šaltinių dainas, užrašytas nuo lietuvių folkloro rinkimo pradžios lietuvių gyventose ir gyvenamosiose vietose – visose etnografinėse Lietuvos srityse, Rytų Prūsijoje (dabar Kaliningrado sritis), Baltarusijos TSR, Rusijos TFSR, Lenkijos Liaudies respublikoje ir kt.Vestuvių išvakarėse nuotakos pusėje būna atsisveikinimo su mergyste, jaunimu ir kitos ceremonijos. Jos daug iškilmingesnės ir turtingesnės negu berno pusėje. Šis epizodas vadinamas megvakariu, vakarynomis, pintuvių vakaru, prieveseiliu ir pan. Per mergvakarį galėjo skambėti dainos, mininčios vainiko pynimą. Antai daina V 758 ,,Ant tėvelio didžio dvaro’’ (67 – 74) atskleidžia pinančios vainiką mergelės nuogątavimus, kam abu teks: jei berneliui – džiaugsis, žaliuos, jei našliui (šelmiui) – verks, ugny sudegs. Tokio turinio daina nėra vienareikšmiškai susieti su vaniko pynimo apeiga. Mergvakariui priskiriama ir nuostabioji daina V 765 ,, Ko liūdi, sesele, ko liūdi’’ (81 – 92), vaizduojanti mergelės (paralelinėje šakoje – bernelio) liūdesį prieš jungtuves. Šis jausmas plūsteli į dainą jau nuo pirmųjų primygtinių klausimų. Toliau jis konkretinamas (nelinksma širdelė, mainysis jaunos dienelės), o visa gelmė atsiveria per hiperboliškumą verksmo vaizdą, kur susilydžiusios tikrovinė ir simbolinė plotmės:

Pakalnėj, pakalnėj saulutė tekėjo,
Ten jauna mergelė linelius ravėjo.
Tra lia-lia, lia-lia lia,
Tra lia-lia, lia-lia lia,
Ten jauna mergelė linelius ravėjo.
Tra lia-lia, tra lia-lia,
Tra lia-lia lia lia!

Atjojo bernelis per lygius laukelius,
Kalbino mergelę meiliausiais žodeliais.
Tau dėkui, berneli, o kur jodinėji?
Tra lia-lia...

Pas tavo tėvelį aš valgiau ir gėriau,
Man tavo tėvelis tave pažadėjo.
Tra lia-lia.

Ką valgei, ką gėrei, reikės užmokėti,
Aš, jauna mergelė, nenoriu tekėti!
Tra lia-lia.

Giesmės; jų įtaka dainoms

Didelę kartojimų dalį galima išaiškinti chorine dainų kilme. Kunigas Sabaliauskas ir suomių prof. Niemi, rinkę dainas tolimiausiuose D. Lietuvos užkampiuose ir tyrę jų melodijas, pastebėjo kad patys daininikai griežtai skiria dainas didelėm grupėm: vienas vadina dainuškomis (mūsiškai tariant, dainomis), kitais – giesmėmis. Giesmė seniau buvo giedama dviejų ar kelių asmenų dviem šalimais einančiom melodijom, o daina – vieno asmens ir viena melodija. Giesmės vėliau supanašėjo su dainomis ir taip pat buvo pradėtos dainuoti vienu balsu, nors jas ir žmonių kuopa dainavo. Šis procesas ne tik suvienodino giesmių ir dainų melodiją, bet pakeitė ir giesmės struktūrą (sudėtį), kuri kadaise žymiai skyrėsi nuo dainų struktūros. Giesmės darė įtakos dainoms dar vienu atžvilgiu – padėjo susidaryti strofoms (posmams). Rinkėjas ir giedotojas, kartodami tą pačią frazę, tik kitokiais žodžiai (sinonimais), sudarė atskirus išbaigtus giesmės vienetus. Giesmė – žmonių būrio poezija, daina – daugiau individualinės (vieno asmens) nuotaikos reiškėja, todėl giesmėje daugiau epinės dvasios, negu dainose. Kai kuriose šakotose dainose, iš esmės lyrinėse, nėra joms įprastų lyrinių savybių: jausmas reiškiamas epinėmis priemonėmis.

Giesmės darė įtakos dainoms dar vienu atžvilgiu – padėjo susidaryti strofoms (posmams). Rinkėjas ir giedotojas, kartodami tą pačią frazę, tik kitokiais žodžiai (sinonimais), sudarė atskirus išbaigtus giesmės vienetus.

Senoviškos ir naujoviškos dainos; rimas ir ritmas

Senoviškos ir naujoviškos dainos; rimas ir ritmas Strofingumas yra dar būdingesnis dalykas lietuvių liaudies dainoms, negu jų paralelizmai. Netekusios strofingumo dainos yra arba naujesnės formacijos, arba iškraipytos, netekusios savo senosios formos. Senesnės dainos išlaikė ir kitas būdingas savybes: jų ritmas visada vienodas, o pasakojamasis elementas nepainiojamas su aprašomuoju. Senųjų dainų rimas yra atsitiktinis dalykas. Kadangi dainos mėgsta mažybinius žodžius, tai kartais rimas atsirasdavo savaime, bet sąmoningai liaudis seniau jų niekuomet nevartodavo.
Visada rimuotos buvo tik nerimtos dainos, vadinamosios dainuškos, kurias senieji kaimo dainininkai seniau vadindavo lojimais. Daug dainų, dainuojamų kurį darbą dirbant, turi to darbo judesių ritmą (linarūčio, skalbtinės, staklinės, šienapjūčio, šoktinės ir daug kitų dainų). Aiškus ir jotinių arba eitinių, daugiausia kariškių, dainų sąryšis su žygiuojančių žmonių ar žirgų taktu. kitokio ritmo dainų jojant, einant, šieną ar rugius pjaunant niekas ir neįstengtų padainuoti.

Vaikų dainos

Iki šiol vaikų dainoms nei rinkėjai, nei tyrinėtojai, nei patys pateikėjai neskyrė pakankamai dėmesio. Tarybinės santvarkos, ypač pokario metais buvo tęsiama populiariausių vaikų dainų leidinėlių rengimo tradicija. Jie buvo leidžiami be melodijų ir su jomis. Vaikų dainos kaip klasiški liaudies poetinės kūrybos, bet ir muzikiniuose vadovėliuose. Kita vertus, vis didesni vaikų dainų pluoštai imti spausdinti tautosakos rinktinėse, kurios jau buvo leidžiamos moksliniais pagrindais. Vaikų dainų klasifikavimas tautosakos rinkimo programose, literatūros vadovėliuose didesnio mokslinio masto neįgijo. Lietuvių liaudies vaikų dainos kataloge buvo suklasifikuotos remiantis visų pirma pačios dainų medžiagos ypatumais, lietuvių liaudies dainų klasifikavimo tradicija ir kitų tautų vaikų dainų klasifikavimo pasiekimais. Mažesnes grupes sudaro jaunimo, vaikų, meilės dainos ir kitos. Norint suvokti liaudies dainos turinį, meninį savitumą, būtina žinoti apie jos atsiradimo ir atlikimo aplinkybes.
Lopšinės yra vaikų dainų grupė, savo funkcija glaudžiai susijusi su kūdikio auginimu – jo supimu, raminimu, migdymu. Folkloristų teigimu, lopšinėse išliko nemaža senųjų tikėjimų ir senųjų epochų atspindžių. Todėl lopšinės iš visų vaikų dainų pirmosios patraukė tyrinėtojų dėmesį. Ši liaudies meninė kūryba, sušildyta motinos širdies, nuo romantizmo laikų taip pat žadino poetų ir kompozitorių kūrybinę vaizduotę

Aa aa pupą,
Kas tą pupą supa?
Supa tėtis ir mama
Ir katytė murzina..

AA aa pupą
Kas tą pupą supa?
Supa mama, tėvelis
Ir vyresnis brolelis.

Tai kiškelis beuodegis
Šitą pupą supa.

Žaidinimai vaidino didelį vaidmenį, ugdant vaiko psichines ir fizines galias. Tai maži, primityvios formos ir dažniausiai sinkretiniai kūrinėliai – tarpinis žanras tarp žaidimo ir dainos. Nuo žaidimų jie skiriasi tuo, kad čia vaikas dar nežaidžia savarankiškai, jis žaidinamas suaugusiųjų.

Raudos

Apeiginė laidotuvių raudų funkcija – padėti velioniui persikelti į kitą pasaulį (buvo manoma, kad, neapraudojus mirusiojojam bus „užrakinta žemė” – velionis vaidensis, neturės ramybės). Raudama ne tik per laidotuves, bet ir minint mirusiuosius devintą ir keturiasdešimtą dieną po laidotuvių bei Vėlinių metu. Su laidotuvių raudomis artimai susijęs ir išvykstančiųjų į karą (t. y. iš sėslaus, ramaus, uždaro kaimo bendruomenės gyvenimo į nežinią ir galbūt žūtį) apraudojimas.
Kiekviena rauda gimsta spontaniškai ir nuskamba vieną vienintelį kartą, pasirenkant vis kitus motyvus arba juos sudėliojant vis kita tvarka, perteikiant vis kitais žodžiais, apsiribojant tik keletu iš galimos motyvų visumos arba daugybę motyvų veriant vieną po kito, tarsi karoliukus į vėrinį. Tokia improvizacine struktūra raudos smarkiai skiriasi nuo dainų, sudarydamos atskirą dainuojamosios tautosakos žanrą

Literatūra

Miškinis M. Lietuvių literatūra. K., 1990. P. 27-28, 44, 46, 48-49, 51-57,66-67.
Urba K. Knygų dienos. Skaitiniai. Vadovėlis VIII klasei. V., 1998. P. 130-131, 149.
Jokimaitienė P. Lietuvių liaudies vaikų dainos. V., 1970. P. 10-11, 27, 44.
day.lt/dainos
www.moku.lt
www.anthology.Ims.lt
www.lt.wilkpedia.org

Leave a Comment