M.K. Čiurlionis- lietuvių tautos genijus

M. K. Čiurlionis – lietuvių tautos genijus

M
ikalojus Konstantinas Čiurlionis gimė 1875 m. rugsėjo 22 dieną Varėnos vargonininko Konstantino Čiurlionio šeimoje. Netrukus šeima persikėlė į Druskininkus. Ten, nuostabioje Druskininkų gamtoje ir tėvo muzikos aplinkoje pradėjo formuotis būsimojo genijaus talentas. Penkerių metų Kastukas jau moka skambinti fortepijonu, trylikametis priimamas į kunigaikščio Mykolo Oginskio orkestro mokyklą Plungėje. Griežia fleita, bando kurti muziką, piešia, žavisi žemaičių dainomis, jas užrašinėja. Neišdildomą įspūdį palieka orkestro išvykos prie jūros.

Praėjus trejiems metams, matydamas neeilinius Kastuko gabumus, M. Oginskis savo lėšomis išleidžia jį mokytis į Varšuvos muzikos institutą. Čia M. K. Čiurlionis mokosi fortepijono, kompozicijos, laisvalaikiu piešia, studijuoja istoriją, filosofiją, astronomiją, psichologiją, literatūrą. „Jis turėjo kažkokią vidinę šviesią jėgą”, „visi mes jutome, kad tarp mūsų yra nepaprastas žmogus, kuris pasižymi ne tik dideliu intelektu, bet ir stipria moraline jėga”, „kai Čiurlionis buvo tarp mūsų, visi buvome geresni. Šalia jo negalėjo būti nei blogo žmogaus, nei pikto jausmo”, – prisimena mokslo draugai. Studijuodamas sukuria nemažai kūrinių fortepijonui, kantatą chorui ir orkestrui „De profundis” („Iš glūdumos”).

Baigusiam Muzikos institutą Čiiurlioniui pasiūloma užimti Liublino muzikos mokyklos direktoriaus vietą. Bet jis šių garbingų ir pelningų pareigų atsisako – geriau versis privačiomis muzikos pamokomis, kad tik galėtų daugiau laiko skirti kompozicijai. Ir iš tiesų Čiurlionis daug kuria. Be preliudų, noktiurnų, fugų fortepijonui, 1900 – 1901 m. su

ukuria pirmąjį lietuvių simfoninį kūrinį – simfoninę poetą „Miške”, laimi pirmą vietą Varšuvoje paskelbtame simfoninio veikalo sukūrimo konkurse, bet premijos negauna ir kūrinys neatliekamas, nes Čiurlionis nesutikęs, kad programoje būtų parašyta, jog jis lenkas.

1901 m. Čiurlionis išvyksta toliau mokytis į Leipcigo konservatoriją, susižavi R. Vagnerio, H. Berliozo, R. Štrauso muzika ir nepaprastai ilgisi savo tėvynės, rašo šimtus laiškų artimiesiems. „Matai tą mišką kairėje pusėje, – rašo broliui Stasiui, – toli toli už jo mūsų Lietuva, mūsų pušys, smėlis ir mėlynasis Nemunas”, „tas Leipcigas, Varšuva, sakytum, tik ilgas ir sunkus sapnas”. Čiurlionis Leipcige gyvena vargingai, kartais neturi iš ko sumokėti už mokslą, tačiau atkakliai dirba, per dvejus mokymosi metus sukuria populiarųjį styginių kvartetą, uvertiūrą „Kęstutis”, susižavi tapyba, kuri palengvina jį vis labiau užvaldo.

Baigęs Leipcigo konservatoriją, grįžta į Druskininkus, o pailsėjęs – vėl į Varšuvą. Šį kartą jam pasiūloma dėstyti Muzikos institute, tačiau Čiurlionis vėl atsisako. „Imsiu algą, įsitaisysiu sau padorius rūbus, butą, atitinkamus sočius pietus, lankysiu pažįstamus, ramiai kalbėsiu apie einamus įvykius. Kaip visa tai juokinga, kvaila ir netgi bjauru”. „Visas mūsų Gyvenimas sudegs ant Amžinojo, Begalinio, Visagalio Meno aukuro.” Čiurlionis pasiaukoja kūrybai, ypač tapybai, įstoja į Varšuvos dailės mokyklą, nutapo „Laidotuvių simfoniją”, „Miško šlamesį”, „Tylą”, „Rex”, „Pasaulio sutvėrimo” ciklą ir daug kitų paveikslų.

Vasaras Čiurlionis praleisdavo Druskininkuose. O 1905 m. keliavo po Ka
aukazą. Grįžęs į Varšuvą, Čiurlionis aktyviai įsijungia į lietuvių kultūrinę veiklą, organizuoja chorą, jam harmonizuoja lietuvių liaudies dainas. Broliui rašo: „Aš esu pasiryžęs visus savo buvusius ir būsimus darbus skirti Lietuvai. Mokomės lietuvių kalbos ir rengiuosi parašyti lietuvišką operą”.

Atgavus lietuvišką spauda ir atgijus Vilniuje lietuviams, Čiurlionis irgi skuba į šį miestą: aktyviai padeda rengti pirmąją (1907 m.) ir antrąją (1908 m.) lietuvių dailės parodas ir pats eksponuoja savo paveikslus, vadovauja Vilniaus „Kanklių” chorui, koncertuose skambina fortepijonu, ragina steigti Vilniuje konservatoriją, rengia Tautos rūmų su koncertų ir parodų salėmis projektą, baigia kurti simfoninę poemą „Jūra”, tapo vis naujus paveikslus, skelbia pirmąjį lietuvių muzikos kūrinių konkursą. 1909 m. išleidžia harmonizuotų lietuvių liaudies dainų mokykloms rinkinį „Vieversėlis”.

Vilniuje M. K. Čiurlionis susipažįsta su pradedančiąja rašytoja Sofija Kymantaite, karštai ją pamilsta, ir 1909 m. jie susituokia.

Dar 1908 m. jis vyksta į Peterburgą, tikisi rasti geresnes kūrybos sąlygas, įsijungti į didžiojo meno sferas. Nuvykęs daug dirba, sukuria naujų paveikslų, dalyvauja parodose, rašo nuostabius, poezijos ir dvasios skaidrumo kupinus laiškus žmonai Sofijai. Tačiau, gyvendamas labai sunkiomis sąlygomis, pusbadžiu, labai išsenka ir po sunkios ligos, nesulaukęs nė 36-erių metų, 1911 m. balandžio 10 dieną miršta. Palaidotas Vilniuje, Rasų kapinėse.

M. K. ČIURLIONIS / M. K. ČIURLIONIS / M. K. ČIURLIONIS / M. K. ČIURLIONIS

Per savo trumpą gyvenimą Čiurlionis sukūrė apie 300 muzikos kūrinių: dvi simfonines po

oemas – „Miške” ir „Jūra”, daug preliudų fortepijonui, fugų vargonams, kantatą „De profundis” („Iš glūdumos”), harmonizavo daug lietuvių liaudies dainų. Greta to, nutapė apie 400 paveikslų, išliko nemažai jo meninių rašinių, prisiminimų ir nuostabių laiškų.

Leave a Comment