LIETUVOS OPEROS IR BALETO TEATRO KŪRIMASIS

Vilnius 2003

Baigiantis 1636 m. vasarai, Vilnių sujaudino du ypatingi įvykiai; popiežius Urbonas VIII Šv. Kazimierą paskelbė Lietuvos globėju. Rugpjūčio 14 d. su didelėmis iškilmėmis mieste ir Katedroje Šventojo žemiškieji palaikai sidabro karste buvo pernešti į tam tikslui Katedroje įrengtą puošnią barokinę Karališkąją koplyčią. O rugsėjo 4 d. Žemutinės pilies Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų teatre įvyko pirmasis Lietuvoje operos spektaklis. Vilnius tapo viena pirmųjų su naujuoju baroko meno žanru susipažinusių Europos sostinių. Lietuvos valdovų rūmuose būta turtingos meno gyvenimo tradicijos. Vis dėlto ankstyvas operos pasirodymas Lietuvoje yra pirmiausiai Vladislavo Vazos nuopelnas. 1625 m. su opera jis susipažino ten, kur ji buvo atsiradusi – Florencijoje. 1632 m. tapęs jungtinės valstybės valdovu – Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu ir Lenkijos karaliumi, jis labai daug dėmesio paskyrė rūmų muzikai ir teatrui. 1635 m. Varšuvoje, naujojoje Lenkijos sostinėje, buvo parodytos dvi operos. Pirmoji Lietuvos sostinei sukurta opera buvo ,,Il ratto di Helena”(,,Elenos pagrobimas”). Vėliau dar keturios operos buvo parodytos Varšuvoje, viena Gdanske ir dvi Vilniuje – Lietuvos sostinės scenai sukurtos ,,Andromeda” (1644) ir ,,Circe delusa” (,,Apviltoji Kirkė”, 1648). Du pastarosios operos balandžio mėn. spektakliai buvo paskutinieji Vladislavo Vazos teatro spektakliai apskritai. Gegužės 20 d. valdovas Merkinėje mirė (jo širdies urna yra Vilniaus arkikatedros bazilikos mauzoliejuje). Nežinomų kompozitorių kurta muzika neišliko (tik žinoma, kad ,,Elenos pagrobimą” sukūrė trupės vadovas Marco Scacchi); išliko Virgilio Puccitelli rašyti libretai. Teatras turėjo ir šokėjų grupę. Per karą su Maskva 1655-1661 m. Vilnių buvo užėmusi ir pasibaisėtinai apiplėšė rusų kariuomenė; nusiaubti Valdovų rūmai nebebuvo atstatyti, o XIX a. pradžioje (kai Lietuva jau buvo Rusijos okupuota) – naikinant valstybingumo simbolius – visiškai sugriauti. Dabar atkastuose rūmų požemiuose retsykiais surengiami koncertai, dramos vaidinimai, buvo atlikta Henry Purcello ,,Didonė ir Enėjas”. Rūmus ketinama atstatyti, į juos grįš ir opera…

Šimtametį operos trūkumą Lietuvoje šiek tiek atsvėrė nuo 1570 m. Vilniaus universitete (bei Kauno, Kražių, kitose kolegijose) rengiami mokyklinių dramų vaidinimai, – kai kuriuose būta tiek daug muzikos, kad jie panėšėjo į operą.

Opera ir baletas Lietuvoje atgimė nuo XVIII a. vidurio imtuose steigti didikų, aukštų valstybės pareigūnų Radvilų, Oginskių, Sapiegų rūmų teatruose jų rezidencijose provincijoje; kai kurie gyvavo iki XIX a. pradžios, pasirodydavo ir Vilniuje (sakysim, 1790 m. sostinėje buvo 32 Lietuvos didikų rezidencijos). 1785 m. Vilniuje ir Klaipėdoje pradėjo veikti viešieji miestų teatrai. Klaipėdos vokiečių teatras per visą XIX a. veikė su pertraukomis, operos trupę turėjo ne visada (apie baletą žinių visai nėra). Vilniuje viešojo teatro istoriją pradėjo žymusis lenkų teatro veikėjas Wojciechas Bogusławskis, su savo trupe penkiems sezonams įsikūręs Lietuvos sostinėje. Vėliau – iki 1864 m. – teatre vaidino įvairių antreprenerių lenkų (1835 – 1844 m. ir vokiečių), po 1863 – 1864 m. sukilimo – rusų, gana dažnai viešėdavusios italų operos trupės. Iki I pasaulinio karo Vilniaus publika matė nemažą pasaulinio repertuaro dalį – nuo W. A. Mozarto iki G. Puccini. 1844 m. Kaune, Perkūno namuose įrengus teatrą, o 1892 m. pastačius teatro rūmus, Vilniaus trupės nuvykdavo ir ten.

XIX a. kelissyk šmėkštelėjusi lietuvių tautinio teatro idėja pradėjo įsikūnyti amžiaus pabaigoje. 1895 m. Maironis parašė pirmąjį lietuvišką operos libretą. Operos muzika iškart tapo pradėtų rengti lietuviškų koncertų Tilžėje ir Sankt Peterburge programų dalimi (1864 – 1904 m. galiojusį lietuvių spaudos ir kalbos viešo vartojimo draudimą imperijos sostinėje jau buvo įmanoma apeiti). Atgavus spaudą, ir pačioje Lietuvoje viešu tapęs muzikos ir teatro sąjūdis nepaprastai išsiplėtojo. 1906 m. lapkričio 6 d. Vilniuje, dabartinės Filharmonijos salėje buvo parodyta dramaturgo Gabrieliaus Landsbergio-Žemkalnio ir kompozitoriaus Miko Petrausko ,,Birutė”, pirmoji lietuviška opera. 1918 m. vasario 16 d. aktu paskelbus Lietuvos valstybės atkūrimą, Valstybės tarybos įsteigta Teatro komisija, Švietimo ministerijos Meno departamentas, kitos įstaigos ėmė rūpintis muzikos bei teatro mokyklų, teatrų steigimu; Rotušės teatre vaidino Antano Vaičkaus dramos trupė, veikė Juozo Tallat-Kelpšos, Antano Vaičiūno chorai. Lenkijos įvykdyta Lietuvos sostinės okupacija šią veiklą nutraukė. Lietuvių kultūrinis darbas buvo priverstas susitelkti laikinąja sostine tapusiame Kaune. Ten Lietuvių meno kūrėjų draugija 1920 m. pabaigoje įsteigė Operos vaidyklą, dabartinį Nacionalinį operos ir baleto teatrą, kuris pirmąją premjerą – G. Verdi ,,Traviatą” – parodė gruodžio 31 d.; 1921 m. birželio 16 d. A. Rubinšteino ,,Demono” (teatro trečiojoje) premjeroje pasirodė trys šokėjos – baleto trupės užuomazga. 1922 m. pradžioje Vaidykla buvo suvalstybinta; birželio 2 d. teatro choreografė Olga Dubeneckienė surengė pirmąjį operos spektakliuose šokusių savo baleto studijos mokinių koncertą. 1925 m. birželį baleto trupė parodė vienaveiksmių baletų ir miniatiūrų programą, o gruodžio 4 d. – pirmąjį savarankišką spektaklį, – L. Delibes_o ,,Coppeliją”. Šitaip susidarė Valstybės teatras su opera, drama (pradėjo vaidinti dviem savaitėm anksčiau už operą) ir baletu

Iš tautinės valstybės ir kultūros Atgimimo sąjūdžio kilusio teatro raidą ir toliau sąlygojo permainingas krašto istorinis likimas – pirmasis Nepriklausomybės dvidešimtmetis, sovietų ir nacių okupacijos, karas, vėl sovietinė okupacija, vėl Atgimimas ir šių dienų Nepriklausomybės dešimtmetis

Teatre susitelkė stiprios atlikėjų pajėgos, jo veikla nuo pat pradžių buvo labai intensyvi. Pirmasis teatro dirigentas buvo Juozas Tallat-Kelpša, tą darbą dirbęs iki mirties 1949 m. Po keletą sezonų dirigavo kompozitoriai Juozas Gruodis, Stasys Šimkus. Su beveik 30 metų darbo Rusijos teatruose patirtimi 1927 m. į tėvynę pagaliau grįžo Mykolas Bukša ir dirigavo iki mirties 1953 m. Pirmiausiai kaip baleto dirigentas pasireiškė Leiba Hofmekleris. 1934 m. debiutavo (1938 m. vyriausiuoju dirigentu tapo) reto talento muzikas Vytautas Marijošius, 1937 m. – Juozas Pakalnis. Puikų chorą išugdė jo vadovas Julius Štarka. Teatras pasižymėjo puikia scenografija, tarp jos kūrėjų buvo Vladas Didžiokas, Vladimiras Dubeneckis, Petras Kalpokas, Adomas Galdikas, Stasys Ušinskas; 1929-1939 m. daug darbų sukūrė žymusis lietuvių kilmės rusų dailininkas Mstislavas Dobužinskis, debiutavo unikalaus talento scenografas Liudas Truikys. Pirmuosius operos pastatymus parengė dramos režisieriai. Vėliau tam darbui buvo kviečiami rusų režisieriai emigrantai, iš kurių teatrui ypač nusipelnė Teofanas Pavlovskis (dirbo nuo 1928 m. iki mirties 1936 m.). Tuo metu iškilo pirmasis savas operos režisierius Petras Oleka, kiek vėliau – Stasys Dautartas. Panašios padėties būta balete. Pirmoji choreografė Olga Dubeneckienė (ji sėkmingai pasireiškė ir scenografijoje) statė šokius operose, o baletų pastatymų nesiėmė. Tad baleto trupės pirmojo dešimtmečio repertuarą sukūrė vėlgi rusų choreografai emigrantai Pavelas Petrovas, Nikolajus Zverevas, kol 1936 m. šioje srityje debiutavo Bronius Kelbauskas

Teatras garsėjo puikiais dainininkais, kurių skaičius sparčiai gausėjo ir skatino naujų trupių sudarymo ketinimus. Tarp sopranų ypač minėtinos Adelė Galaunienė, Vladislava Grigaitienė (nuo 1921 m. iki 1944 m. emigracijos dirbo ir pedagoginį darbą), Julija Dvarionaitė, Marijona Rakauskaitė, Veronika Podėnaitė, Antanina Dambrauskaitė, Aleksandra Staškevičiūtė, Elzbieta Kardelienė, tarp mecosopranų – Jadvyga Vancevičaitė, Vincė Jonuškaitė-Zaunienė, Marija Lipčienė, Elena Kalvaitytė, tenorai Kipras Petrauskas, Aleksandras Kutkus, Juozas Babravičius, baritonai Antanas Sodeika, Juozas Bieliūnas, Jonas Butėnas, Juozas Mažeika, bosai Petras Oleka, Stasys Sodeika, Antanas Kučingis, Ipolitas Nauragis

Iki 1940 m. sovietinės okupacijos buvo pastatyta 41 kompozitoriaus 61 opera (kai kurios buvo statytos po keletą kartų). Vyravo italų opera – rodyta 20 G. Verdi, A. Ponchielli, U. Giordano, P. Mascagni, R. Leoncavallo, G. Puccini, E. Wolf-Ferrari, kitų kompozitorių veikalų. Pastatyta 15 populiariausių prancūzų kompozitorių (F. Halévy, G. Meyerbeerio, Ch. Gounod, G. Bizet, A. Thomas, J. Massenet ir kt.) operų. Kiti reikšmingiausi repertuaro veikalai buvo W. A. Mozarto ,,Don Giovanni”, R. Wagnerio ,,Tanhäuseris” ir ,,Lohengrinas”, populiariausios P. Čaikovskio, A. Borodino, M. Musorgskio, B. Smetanos, A. Dvorako, E. d_Albert_o, kitų kompozitorių operos. Lietuviškąją repertuaro dalį sudarė M. Petrausko ,,Birutė” ir ,,Eglė”, J. Karnavičiaus ,,Gražina” ir ,,Radvila Perkūnas”, A. Račiūno ,,Trys talismanai”. Kai kurių operų anuometiniai pastatymai taip ir liko vieninteliais jų pastatymais šiame teatre (bei lietuvių scenose apskritai) – tarp jų yra G. Meyerbeerio ,,Hugenotai”, C. Saint-Saenso ,,Samsonas ir Dalila”, A. Ponchielli ,,Gioconda”, E. Wolf-Ferrari ,,Keturi storžieviai” ir ,,Madonos brangenybės”, N. Rimskio-Korsakovo ,,Caras Saltanas” ir ,,Kitežas”, G. Charpentier ,,Louise”, E. d_Albert_o ,,Mirusios akys”.

Nuo 1926 m. maždaug kas antrą operos (ir vieną kitą baleto) spektaklį transliuodavo Kauno radiofonas. Teatro solistai viešėjo Rygos, Talino, Stokholmo, Paryžiaus, Prahos, Romos, Milano scenose, 1936 m. solistų grupė dainavo Buenos Airių Colon teatre; jame P.Oleka pastatė N.Rimskio-Korsakovo “Kitežą”. Savo ruožtu Kauno scenoje iki 1940 m. dainavo 55 užsienio solistai, spektaklius dirigavo bei keletą premjerų parengė 15 užsienio dirigentų.

Baleto trupės pagrindą sudarė jau pirmuosiuose operų spektakliuose šokusios Jadvyga Jovaišaitė-Olekienė (vėliau ir žymi pedagogė – šokio menui atidavė net 62 metus!) ir Eugenija Žalinkevičaitė, romantinio baleto pagrindinių vaidmenų atlikėjos Olga Malėjinaitė, Marija Juozapaitytė, šio stiliaus šokėjai Bronius Kelbauskas ir Vytautas Aukščiūnas, charakterinių vaidmenų atlikėjai Vladas Sipaitis, Stasys Dautartas, jaunesnės kartos šokėjai Eugenijus Bandzevičius, Henrikas Jagminas, Petras Baravykas, Simas Velbasis, kiti šokėjai. 1931 – 1935 m. trupės nariai buvo rusų emigrantų baleto žvaigždės Vera Nemčinova ir Anatolijus Obuchovas. Iki 1940 m. okupacijos baleto trupė parengė 29 kompozitorių 36 baletų premjeras. Tarp jų buvo svarbiausi romantiniai baletai – A.Adamo “Giselle”, L.Delibes_o “Sylvie”, visi trys P.Čaikovskio baletai, taip pat L.Minkaus “Don Quijotas”, A.Glazunovo “Raimonda”. Baleto scenoje palyginti dažnai skambėjo modernioji muzika – pastatyta I.Stravinskio “Ugnies paukštė”, G.Aurico “Jūrininkai”, baletai pagal C.Debussy (“Fauno popietė”), M.Ravelio (“Bolero”), E.Satie (,,Grand couture”), F.Poulenco (“Aubade”) muziką. 1933 m. pasirodė ir pirmieji lietuviškieji baletai – V.Bacevičiaus “Šokių sūkuryje”, J.Gruodžio “Jūratė ir Kastytis”, B.Dvariono “Piršlybos”. 1935 m. baletas viešėjo užsienyje – sausio mėnesį Monte Karle parodė 10 spektaklių, vasario – kovo mėn. Londone (Alhambros teatre) – 32 spektaklius; viešnagės repertuare buvo “Giselle”, “Coppelia”, “Gulbių ežeras”, “Raimonda” (lietuvių teatras pirmasis Vakarams parodė šį vieną paskutiniųjų M. Petipa choreografijos šedevrų), taip pat “Piršlybos” ir dar keletas vienaveiksmių baletų. Kauno scenoje šoko 11 užsienio baleto solistų, lenkų baleto trupė.

Teatro veiklą sutrikdė kai kurių jo narių likimus skaudžiai palietusi 1940 m. sovietų okupacija, karas, nacių okupacija. Tačiau tie įvykiai teatro veiklos iš esmės nepakeitė. Jis rodė įprastinį repertuarą, 1942 m. įvyko St. Šimkaus operos “Pagirėnai”, 1944 m. W.A.Mocarto “Figaro vedybų”, 1943 m. J.Pakalnio baleto “Sužadėtinė” premjeros. Operos meno pajėgos buvo tiek išaugę, kad buvo iš ko 1940 m. įsteigti Kauno Operetę (dabartinį Muzikinį teatrą), 1942 m. Vilniuje – Operą (iki II-osios sovietų okupacijos parengė 6 operų ir vieną baleto premjerą), tais pačiais metais Šiaulių teatre susibūrusi trupė parengė 4 operečių premjeras ir buvo beveik baigusi rengti A.Račiūno “Trijų talismanų” premjerą

Tragedija teatrą, kaip ir visą kultūrą, ištiko 1944 m. prasidedant II sovietų okupacijai. Į Vakarus išvyko beveik 30 operos solistų, apie pusę baleto trupės, puikūs dirigentai, chorvedžiai, scenografai, kompozitoriai. Susibūrę Detmolde, 1947 m. jie pastatė ir 20 kartų parodė “Sevilijos kirpėją”, o 1948 m. Augsburge – “Coppeliją” (parodė bene 14 spektaklių), labai dažnai koncertavo; paskui dauguma atvyko į JAV, kur 1957 m. pradėjo gyvuoti unikalus reiškinys – Čikagos lietuvių opera. Tuo tarpu Lietuvoje buvo panaikintos Vilniaus ir Šiaulių trupės (2 metus Klaipėdoje veikusi panaši trupė 1949 m. irgi buvo panaikinta. Tuomet Lietuvoje jau galėjo būti penki muzikiniai teatrai. Liko du – Kauno muzikinis ir 1948 m. į Vilnių perkeltas Operos ir baleto teatrasOkupacija sužalojo ne vieno teatro nario gyvenimą. Nutrūko ryšiai su Europos teatrais, vokalo pedagogikos židiniais, lietuvių kultūra buvo tarytum perskelta į dvi dalis – čia ir svetur, ir kelias į Lietuvą buvo užkirstas, sakysime, Niujorko Metropolitan operos solistėms Annai Kaskas (Onai Katkauskaitei), Polynai Stoskai (Apolonijai Stoškutei), Lilian Sukis (Lilijai Šukytei), kurių nepaminėdavo ir sovietinė spauda. Pirmosios okupacijos metų ideologų ir kai kurių teatro narių šūkiai apie “tikrą, socialistinę kūrybą”, prasidėsiančią “atėjus Raudonajai Armijai į Lietuvą, susipažinus su Stalino konstitucija” taip ir liko šūkiais (nors ir spėta pastatyti vieną sovietinę operą bei baletą). Pokario metais jie tapo teatrui brukama veiklos programa, kurios reikalavimams jis vienaip ar kitaip turėjo paklusti, kaip pakluso sovietizmo apologetikos veikalų sukūrę kai kurie kompozitoriai. Sovietinė kontrolė ilgam sustabdė modernios stilistikos pasireiškimą lietuvių kompozitorių kūryboje, net jau XX a. klasika tapusių pasaulinio repertuaro operų ir baletų pasirodymą teatro scenoje. Kadangi “socialistinė kūryba” vyko sunkiai (pirma pokario lietuviška opera – A.Račiūno prosovietinė “Marytė” – pasirodė tik 1953 m.), jos trūkumą turėjo kompensuoti “realistiniais”, “pažangiais” vadinami rusų kompozitorių (P.Čaikovskio, M.Musorgskio, N.Rimskio-Korsakovo ir kt.) kūriniai, pirmąjį pokario dešimtmetį sudarę beveik pusę premjerų skaičiaus. Ilgainiui repertuaro pusiausvyra buvo atstatyta, 7-ajame dešimtmetyje parodyta modernesnės stilistikos S.Prokofjevo, G.Gershvino, C.Orffo operų. Ideologinė kontrolė, žinoma, neatslūgo. Sakysim, 1968 m. statant G.Puccini “Merginą iš Vakarų”, operos pavadinimas pakeistas į “Merginą iš Kalifornijos” (Vakarų baimė…). Populiariausia repertuaro lietuviškoji opera – V.Klovos “Pilėnai” – pastatymui 1956 m. priimta tiktai įvedus į ją “ideologinį momentą”, – Eglės sužadėtinį Rūtenį pakeitus rusų kunigaikščiu Danila (originali versija atkurta 1994 m. operos pastatyme Čikagos lietuvių operoje). 1957 m. dėl “ideologinių trūkumų” buvo uždrausta J.Juzeliūno operos “Sukilėliai” premjera (ji įvyko 1977 m.), dėl tų pačių priežasčių teatras 1982 m. nepriėmė F.Bajoro operos “Dievo avinėlis” (naudojant įrašus, 1991 m. ji pastatyta Nacionaliniame dramos teatre). Sovietinio gyvenimo aplinkybės lėmė tai, kad teatro repertuaro apimtis per daugiau kaip pusę šimtmečio palyginti mažai teišsiplėtė: 1920-1944 m. buvo pastatytos 43 kompozitorių 64 operos, o 1945 – 2000 m. teatro afišose pasirodė jose dar nebuvę 38 kompozitorių vardai ir 67 operų pavadinimai. Panaši buvo ir baleto trupės repertuaro formavimo padėtis: 1925-1944 m. – 31 kompozitorius ir 38 baletai, 1945-2000 m. – apie 40 kompozitorių naujų vardų ir 52 anksčiau nerodyti baletai (divertismentus sudariusių miniatiūrų muzikos autoriai neįskaičiuojami). Nemažą repertuaro plėtimo dalį sudarė lietuvių kompozitorių veikalai – 14 kompozitorių 20 operų ir 10 kompozitorių 14 baletų

Vis dėlto teatras išliko svarbiu tautinės meno kultūros židiniu bei tikrųjų dvasios vertybių puoselėjimo vieta, kur niekuomet netrūko talentingų ir menui pasišventusių žmonių. 1974 m. teatras persikėlė į ilgai statytus naujus rūmus (salėje yra 1142 vietos); moderni technikos tarnybų įranga išplėtė ir veikalų pastatymo menines galimybes.

Nepaisant netekčių, teatre išliko jo kūrėjų formuota tradicija. Dar tebedirbant J.Tallat-Kelpšai ir M.Bukšai, diriguoti pradėjo jauni dirigentai. Dvylika pokario metų teatre dirbo Algimantas Kalinauskas, net 50 metų (1945-1995) – Rimas Geniušas. Debiutavęs 1956 m., teatro dirigentas tebėra Vytautas Viržonis. Vilniuje dirigento veiklą pradėjo Algis Žiūraitis, vėliau ilgametis Maskvos Didžiojo teatro dirigentas, keletą metų teatre dirigavo Margarita Dvarionaitė. Nuo 1962 m. teatro dirigentas yra Jonas Aleksas (1975 – 1997 m. buvo vyriausiasis dirigentas, išskyrus 1990 – 1994 m., kuomet vadovavo Slovakų Nacionalinio teatro Operai Bratislavoje). Nuo 1984 m. teatre diriguoja Alvydas Šulčys, nuo 1994 m. Martynas Staškus, nuo 2000 m. – vyriausiasis dirigentas Liutauras Balčiūnas. Trupės narys nuo jos pirmojo spektaklio Antanas Zauka (režisavo visus karo metų Vilniaus operos spektaklius) penkiolika pokario metų buvo teatro režisierius. Daug pastatymų režisavo beveik po dvidešimtį metų dirbę Juozas Grybauskas ir Juozas Gustaitis; keletą metų dirbo bulgarų režisierius Vasilis Popovas, ankstyva mirtis nutraukė Aleksandro Rudaičio veiklą (jo 1970 m. režisūros “Lucia di Lammermoor” teberodoma ir šiandien). Operos režisūroje pasireiškė choreografas Vytautas Grivickas ir dainininkas Rimantas Siparis. Ypač pažymėtinų pastatymų parengė Vlada Mikštaitė. Nuo 1972 m. teatro režisierius yra Eligijus Domarkas. Premjerų yra parengę ir režisieriai svečiai. Operos chorui vadovavo žinomi chorvedžiai Jonas Dautartas, Adolfas Krogertas, Petras Vaičekonis, Anicetas Arminas, keletą metų – Ramūnas Tilvikas, 1976-1985 m. – Česlovas Radžiūnas, vyriausias chormeisteris nuo 1989 m.

Žymusis scenografas Liudas Truikys per sovietmetį turėjo galimybę teatre sukurti tik tris scenografijos darbus (“Romeo ir Juliette”, teberodomą “Don Carlos”, “Aidą”). Keletą darbų sukūrė Vytautas Palaima, daugiausiai – Juozas Jankus (32) ir, per 32 darbo metus, Regina Songailaitė (32 operos, 19 baletų). Tarp daugiau pasireiškusių dailininkų buvo Feliksas Navickas (minėtojo “Lucijos di Lammermoor” pastatymo scenografas), Algis Kariniauskas, estų dailininkas Eldaras Renteris. Nuo 1973 m. teatre scenografiją kuria Henrikas Ciparis

Nors emigravo daugelis puikių dainininkų (tarp jų visi žymieji mecosopranai) ir pedagogai, Lietuvoje išliko sava dainavimo mokykla (tik pora žmonių studijavo žymiosiose Maskvos ir Sankt Peterburgo (tada Leningrado) konservatorijose). Tebedainavo Marijona Rakauskaitė, Aleksandra Staškevičiūtė, Kipras Petrauskas, Antanas Sodeika, Juozas Mažeika, Antanas Kučingis (1948-1956 m. Sibiro tremtinys), paskutiniaisiais Nepriklausomybės metais iškilę sopranai Petronėlė Zaniauskaitė, Veronika Dagelytė, Justina Jasaitytė, tenoras Kazys Gutauskas. Vėliau iškilo vis nauji stiprūs dainininkai – sopranai Regina Tumalevičiūtė, Irena Ylienė, Jadvyga Petraškevičiūtė, Elena Čiudakova, Elena Saulevičiūtė, Irena Žukaitė, Elvyra Kornejeva, Danguolė Juodikaitytė, mecosopranai Salomėja Vaidžiūnaitė, Marija Aleškevičiūtė, Irena Jasiūnaitė, Birutė Almonaitytė, Nijolė Ambrazaitytė, Aušra Stasiūnaitė, Vitalija Šiškaitė, tenorai Antanas Satkūnas, Juozas Indra, Vladas Česas, Valentinas Adamkevičius, Virgilijus Noreika, Jonas Antanavičius, baritonai Jonas Stasiūnas, Kostas Šilgalis, Vladimiras Rubackis, Jonas Urvelis, Eduardas Kaniava, Vidas Bakas, Raimondas Vešiota, bosai Rimantas Siparis, Zenonas Paulauskas, Henrikas Zabulėnas, Abdonas Lietuvninkas, Vaclovas Daunoras, Vincentas Kuprys, daugelis kitų dainininkų.

Pagrindiniai pokario teatro – iki jam persikeliant į naujuosius rūmus – choreografai buvo Bronius Kelbauskas ir Vytautas Grivickas; žymus šokėjas, V.Grivickas choreografijoje debiutavo 1951 m., pastatė baletų ir užsienio teatruose bei naujoje teatro scenoje, pasireiškė operos režisūroje. Naujomis idėjomis lietuvių choreografiją praturtino Elegijus Bukaitis, Vytautas Brazdylis (labiausiai pagarsėjo jo “Coppelijos” choreografija). Ryškiausios pokario baleto žvaigždės – Genovaitė Sabaliauskaitė, Tamara Sventickaitė, Henrikas Banys, Henrikas Kunavičius, kai kurių pagrindinių vaidmenų atlikėjos Aliodija Ruzgaitė, Regina Grigorovaitė, Irena Kalvaitytė, Viktorija Lipnickaitė, Leokadija Šveikauskaitė, Ada Tamulevičiūtė. 1947 m. debiutavo Ramutė Janavičiūtė, netrukus – Vladas Baltrušaitis, Česlovas Žebrauskas; 7-ojo dešimtmečio karta – tai Leokadija Aškelovičiūtė, Gražina Žvikaitė, Genovaitė Samaitytė, Pranė Sargūnaitė, Sigita Vabalevičiūtė, Raimondas Minderis, Viačeslavas Nikulajevas, Vytautas Kudžma, Antanas Bieliukevičius, Vaclovas Sasnauskas; prie jų neužilgo prisijungė Nina Antonova, Svetlana Masaniova, Rūta Krugiškytė, Gražina Sakalauskaitė, Valdemaras Chlebinskas, Jonas Katakinas, taip pat Vijolė Parutytė, Audronė Sarokaitė, Egidijus Domeika, Aleksandras Semionovas. Naujųjų rūmų scenoje iškilo nauja karta – Loreta Bartusevičiūtė, Nelli Beredina, Jolanta Valeikaitė, Petras Skirmantas, Aleksandras Molodovas, Raimundas Maskaliūnas, taip pat Olga Fedosova, Rūta Railaitė, Jelena Grišvina, Aušra Gineitytė, Jūratė Sodytė, Valerijus Fadejevas

Okupacijos laikais teatras buvo tapęs viena žymesniųjų Sovietų Sąjungos scenų. Jame yra pasirodę kitų sovietinių teatrų puikūs dainininkai (Rygos, Talino, Peterburgo, Maskvos ir kt. teatrų solistai) bei šokėjai (tarp jų Maja Pliseckaja, Raisa Stručkova, Natalija Bessmertnova, Jekaterina Maksimova, Alla Osipenko, Vladimiras Vasiljevas, Sergejus Vikolovas) ir tokios žvaigždės kaip Galina Višnevskaja ir Mstislavas Rostropovičius. Maskvos žinybos Vilnių įtraukdavo į užsienio gastrolierių planus, ir Vilniuje yra dainavę Edda Moser, Anna Tomowa-Sintow, Grace Bumbry, James King, Nicola Rossi-Lemeni, Louis Quilico, šokusi Yvette Chauvire ir jaunesnės kartos Paryžiaus Operos žvaigždės, Varšuvos Kamerinė ir Didžiojo teatro operos, Slovakų Nacionalinio teatro opera, Ispanijos Nacionalinis baletas, Ženevos Didžiojo teatro baletas, Niujorko City Center Joffrey Ballet, Maurice_o Béjart_o “XX a. Baletas”, Monte-Karlo baletas, mažesnės baleto trupės iš Švedijos, Prancūzijos, JAV, Vengrijos, kitų kraštų.

Tuo tarpu lietuvių teatro menininkai savo meną parodyti už SSSR sienų teturėjo labai mažai galimybių. Net tokių didžiųjų pasaulio scenų vertos žvaigždės kaip Virgilijus Noreika, prestižinių tarptautinių konkursų laureatai Irena Milkevičiūtė, Vaclovas Daunoras jų beveik neturėjo, išskyrus – kaip ir dar vienas kitas dainininkas ar šokėjų pora – vadinamųjų “socialistinių kraštų” scenas. Visas teatras viešėjo Maskvoje (1954, 1963, 1970, 1986), Sankt Peterburge (1958), Rygoje (1979). Daugiau progų pasirodyti svetur yra tekę baleto trupei – ji šoko Rytų Vokietijos (1969, 1977), Bulgarijos (1973), Švedijos (1983, 1984) miestuose, Graikijoje (1983, Atėnų festivalis), Sirijoje ir Turkijoje (1988)

Permainos teatro gyvenime prasidėjo 1987 m. Jas ir įgalino, ir skatino “socialistiniame lageryje” prasidėję politiniai pokyčiai, Lietuvos išsilaisvinimui bei Valstybės nepriklausomybės atkūrimui vadovavusio Sąjūdžio veikla, atkurtos Nepriklausomybės gyvenimo sąlygos. 1987 m. rudenį buvo pastatyta paskutinioji sovietinė opera. Rimantas Siparis buvo pakviestas Buenos Airių teatre Colon režisuoti ,,Pikų damą”. Atgimė ryšiai su lietuvių – iš pradžių pavieniais – muzikais užsienyje. 1989 m. Čikagos lietuvių operos “Trubadūre” dainavo I.Milkevičiūtė, o gegužę Vilniuje viešėjo Dariaus Lapinsko vadovaujama Čikagos naujoji opera (The New Opera Company of Chicago). Kitais metais Čikagos lietuvių operos ,,Meilės gėrime” dainavo daugiau Vilniaus teatro narių, o 1991 m. abi trupės parengė bendrą A. Ponchielli ,,Lietuvių” pastatymą. 1987 m. baleto trupė šoko Kelne, Detmolde, Centrinės Afrikos valstybėse, Cervantino festivalyje Meksikoje (,,šoko taip grakščiai ir narsiai, kad kai kurios gerai žinomos trupės turėtų susigėsti”,- rašė Jochen Schmidt leidinyje ,,Aufbrüche. 4. Internationales Tanzfestival NRW 9.September – 4. Oktober, 1990), o 1989 m. aplankė 8 Lotynų Amerikos valstybes. 1988 m. sausį pagaliau ir visas teatras pirmą syk pervažiavo dar tebegyvavusios SSSR sieną, – Varšuvos Didžiajame teatre parodė 4 operos ir 3 baleto spektaklius (būdingi recenzijų pavadinimai: ,,Lietuvių artistai nukariauja Varšuvą”, ,,Bravo lietuvių operos ir baleto artistams”). 1991 m. sausį operos trupė su 12 ,,Don Carlos” spektaklių aplankė Heilbroną Vokietijos Badeno-Viurtembergo žemėje. Buvo praėję vos dvi savaitės po kruvinųjų Sausio 13-osios įvykių, ir publika bei spauda operoje minimus įvykius (pavergtų flamandų kova už laisvę) sugretino su Lietuva.

Suprantama, Vakarų žiūrovai seniai užmirštos Lietuvos menininkų pasirodymus yra sutikę su tam tikru nepasitikėjimu. Štai kas rašyta italų spaudoje po teatro ,,Nabucco” ir ,,Don Carlos” spektaklių G. Verdi gimtinėje: ,,Visada girdėdavau blogai atsiliepiant apie šias kuklių Rytų Europos teatrų ,,baudžiamąsias ekspedicijas” į Ronkolės aikštę (…), nesugebančias iškelti Verdi festivalių iki aukšto lygio (…). Bet šį kartą Nacionalinis Vilniaus kolektyvas pateikė siurprizą – šventė buvo iš tikrųjų! Viskas pateikta su didžiausiu orumu, kaip tikri spektakliai senas tradicijas turinčiuose teatruose (…) – pasirodymas Verdi namuose su Verdi muzika buvo įspūdingas” (Pier Maria Paoletti. Tie Baltijos asirai.- Gazzetta di Parma, 1992.07.24).

Atkurti ryšiai su pasauliu – vienas reikšmingiausių šiandieninio teatro veiklos bruožų. Operos ir baleto trupės gastrolių išvyksta beveik kasmet. Štai 1992 m. operos trupė ,,Don Carlos ” spektaklius rodė Olandijoje, 1993 m. ten (Amsterdame, Hagoje, Mastrichte, Groningene ir kituose miestuose ) vėl rodė ,,Don Carlos”, o žymiajame Savonlinos operos festivalyje Suomijoje – ,,Nabucco” ir ,,Luciją di Lammermoor”). 1995 m. po 14 ,,Lucijos di Lammermoor” spektaklių parodyta Heilbrone ir Olandijos miestuose. 1996 m. – ,,Laisvojo šaulio” spektakliai Heilbrone. Vienas naujesnių teatro pastatymų – ,,Aida” – rodyta Olandijoje (1998 m.), Vokietijoje ir Taivanyje (2000 m.). Nuo 1990 m. labai pagausėjo baleto trupės gastrolių. Tais metais ji šoko Veimare ir Erfurte, IV-ajame Šiaurės Reino ir Vestfalijos šokio festivalyje (Duisburgas, Leverkusenas), Olandijoje, 1992 m. parodė 15 ,,Giselle” spektaklių Heilbrone ir 15 ,,Gulbių ežero” spektaklių Olandijoje, o 1993 m. Olandijoje rodė ,,Giselle” ir ,,Coppeliją”. Didelio tarptautinio pripažinimo susilaukė S. Prokofjevo baleto ,,Romeo ir Džuljeta” pastatymas, kurį parengė žymusis Maskvos Didžiojo teatro šokėjas ir choreografas Vladimiras Vasiljevas. 1994 m. trupė parodė 10 šio baleto spektaklių Olandijoje. ,,Romeo ir Džuljetos” pastatymas ir atlikimas patraukė žymiojo violončelininko ir dirigento, seno lietuvių muzikų bičiulio Mstislavo Rostropovičiaus dėmesį. 1994 m. jis ,,Romeo ir Džuljetą” dirigavo Šlesvigo-Holšteino festivalyje Vokietijoje, spektaklį įtraukė savo 70-mečio minėjimo 1997 m. programą – dirigavo lietuvių baleto trupės gastrolėse Eviano festivalyje Prancūzijoje, Graikijoje ir Egipte, 1998 m. – Vašingtone, 1999 m. – Sardinijoje, 2000 m. – Vokietijoje (Ingolštato festivalyje). Be to, 1995 m. trupė Olandijoje šoko ,,Gulbių ežerą”, 1999 m. Lodzės Tarptautiniame baleto festivalyje parodė ,,Vasarvidžio nakties sapną” ir ,,Carmen”, o Ispanijoje (Madride, Barselonoje ir kt.) – ,,Graiką Zorbą”, dalyvaujant šio baleto choreografui Lorcai Massine

Atgauta laisvė pasireiškė visose teatro veiklos srityse. Pastebimai atnaujintas teatro repertuaras. Pastatyta anksčiau repertuare niekuomet nebuvusių operų – V. Bellini ,,Norma”, L. van Beethoveno ,,Fidelio”, J. Haydno ,,Žvejės” (pastatymas I J. Haydno ir F. Schuberto muzikos festivaliui), G. Verdi ,,Nabucco” ir ,,Macbethas”, C. M. von Weberio ,,Laisvasis šaulys”, A. Ponchielli ,,Lietuviai”, J. Strausso ,,Vienos kraujas” ir B. Britteno opera vaikams ,,Žaiskime operą!”, pagaliau ir naujas lietuviškas veikalas – B. Kutavičiaus opera ,,Lokys”. Į sceną grįžo paskutinį kartą tik II pasaulinio karo metais matytos operos – R. Wagnerio ,,Tannhäuseris”, E. Humperdincko ,,Jonukas ir Gretutė”, G. Verdi ,,Trubadūras”, W. A. Mozarto ,,Figaro vedybos”, naujojoje scenoje nerodytos W. A. Mozarto ,,Pagrobimas iš seralio”, J. Offenbacho ,,Hoffmanno istorijos”, P. Čaikovskio ,,Pikų dama”. Pastatymus parengė ne vien operos režisieriai V. Mikštaitė, R. Siparis, E. Domarkas, N. Petrokas, bet ir dramos režisieriai Jonas Vaitkus, Linas Zaikauskas, Jonas Jurašas, bei svečiai iš užsienio – Miroslavas Fischeris (Slovakija , ,,Macbethas”), Monika Wiesler (Austrija, ,,Vienos kraujas” ir ,,Hoffmanno istorijos”). ,,Tannhäuserio” premjerą parengė svečiai iš Vokietijos – režisierius Manfredas Straube bei dailininkai Siegfriedas Bachas ir Inge Laube, ,,Žvejes” – svečiai iš Austrijos, – dirigentė Olga Géczy, režisierius Robertas H. Pflanzlis ir dailininkas Heinzas B. Gallée, o ,,Laisvojo šaulio” ir ,,Toscos” premjeras – estų režisierius Neeme Kuningas ir dailininkas Hardi Volmeris.

Dar daugiau per pastarąjį dešimtmetį buvo atnaujintas baleto repertuaras. 1988 m. vienaveiksmių baletų programa ,,Keturios dramos” debiutavo choreografas Jurijus Smoriginas; po metų jis parengė O. Balakausko ,,Macbetho” ir B. Kutavičiaus ,,Paskutinių pagonių apeigų” , vėliau M. Ravelio ,,Dafnio ir Chlojės” premjeras. 1992 m. ,,Carmen” (G. Bizet – R. Ščedrino muz.) ir ,,Kaligulos” (pagal D. Šostakovičiaus muz.) pastatymu debiutavo, 1995 m. naują E. Balsio baleto ,,Eglė žalčių karalienė” choreografiją sukūrė Egidijus Domeika, tačiau jo veiklą nutraukė netikėta mirtis. 1996 m. A. Rekašiaus baleto ,,Medėja” choreografiją sukūrė jo libretistė Anželika Cholina. Įsidėmėtinų darbų sukūrė užsienio choreografai. 1989 m. baletą ,,A Proba” (pagal J. S. Bacho ir G. Presserio roko muz.) pastatė vengrų choreografas Antalas Fodoras ir dailininkai Istvan Szolga bei Judit Schaffer; po metų šis choreografas ir jo scenografai Patrik Lamoni bei Judit Szekulesz parengė A. Pflugerio baleto ,,Katarsis” premjerą. Kartu su S. Prokofjevo ,,Romeo ir Džuljeta”, tarptautinio pripažinimo susilaukė ir Lorcos Massine_o (Italija) parengtas M. Theodorakio baleto ,,Graikas Zorba” pastatymas, vienaveiksmiai choreografo Krzysztofo Pastoro (Olandija) baletai ,,Carmen” (G. Bizet-R. Ščedrino muz.) ir ,,Vasarvidžio nakties sapnas” (F. Mendelssohno-Bartholdy muz.). Puikų spektaklį sukūrė choreografas iš Vokietijos Xin Peng Wang (2000 m.); jį sudaro ,,Kontrastai…” (miniatiūros pagal S. Prokofjevo muz.) ir I. Stravinskio ,,Šventasis pavasaris

Repertuaro atnaujinimas paskatino nemažą pagyvėjimą teatro dailėje. Greta H. Cipario, E. Renterio, operos ir baleto scenografijos darbų sukūrė dailininkai, kurie šioje srityje iki tol buvo mažai tepasireiškę arba joje debiutavo. Tarp jų yra Dalia Mataitienė (,,Nabucco”, ,,Eglė žalčių karalienė”), Vytautas Kalinauskas (,,Jonukas ir Gretutė”, ,,Trubadūras”), scenografas Adomas Jacovskis ir rūbų dailininkė Aleksandra Jacovskytė (,,Macbethas” – O. Balakausko baletas ir G. Verdi opera, ,,Kaligula”, ,,Aida”, ,,Šventasis pavasaris”); kostiumus keletui baletų sukūrė žinomas rūbų dizaineris Juozas Statkevičius

8-ajame dešimtmetyje iškilo dainininkų karta, kurios atstovai ir šiandien tebėra pagrindinių vaidmenų atlikėjai. Tai sopranai Sofija Jonaitytė, Irena Milkevičiūtė, Romutė Tumuliauskaitė, tenorai Bronius Tamašauskas, Česlovas Nausėda, baritonai Eugenijus Vasilevskis, Arvydas Markauskas, bosas Vladimiras Prudnikovas. Netrukus prie jų prisijungė sopranas Sigutė Stonytė, tenoras Antanas Tveraga, baritonas Arūnas Malikėnas, bosas Vytautas Bakula. Reikšmingų vaidmenų sukūrė sopranas Jolanta Čiurilaitė, mecosopranai Aušra Stasiūnaitė ir Laima Domikaitė, tenoras Jonas Valuckas. Per pastarąjį dešimtmetį iškilo sopranai Alma Buzaitė, Irena Zelenkauskaitė, Regina Šilinskaitė, mecosopranas Inesa Linaburgytė, baritonas Vytautas Juozapaitis, bosas Vladas Bagdonas. Naujos gyvenimo galimybės palietė ir trupės sudėtį. Baigęs Lietuvos muzikos akademiją (iš Rusijos atvyko studijuoti pas prof. V. Noreiką), 1984 m. debiutavo tenoras Sergejus Larinas; 1989 m. pakviestas į Slovakų nacionalinio teatro operą jis greitai patraukė ir kitų teatrų dėmesį, dabar dainuoja žymiausiose pasaulio scenose. Po studijų Milano teatre alla Scala nuo 1980 m. pagrindines partijas dainavo armėnų tenoras Gehamas Grigorianas; 1988 m. jis išvyko į tėvynę. Dabar šie dainininkai Vilniaus teatrą retsykiais aplanko kaip svečiai. Pradėję dainuoti pagrindines partijas, į Erfurto teatrą buvo pakviesti tenoras Zenonas Žemaitis (1953-2000), baritonas Sigitas Dirsė, šiemet namo grįžęs bosas Liudas Norvaišas. Rostoko ir kituose Vokietijos teatruose dainavo baritonas Juozas Koreiva, po pasirodymų keletoje kitų scenų, Eseno teatre pradėjo dainuoti jaunas bosas Almas Švilpa. Į teatrą grįžo žinomas oratorijų ir mišių repertuaro Lietuvoje ir svetur atlikėjas tenoras Algirdas Janutas. 1994 m. pagrindinio repertuaro atlikimui pakviestas Klaipėdos muzikinio teatro tenoras Vytautas Kurnickas. Pastaraisiais metais pagrindinį mecosoprano repertuarą pradėjo dainuoti Eugenija Klivickaitė, trupę papildė mecosopranas Laima Jonutytė, tenoras Audrius Rubežius, baritonas Mindaugas Žemaitis, kai kurie kiti jauni dainininkai, keletą vaidmenų sukūrė žinoma Filharmonijos solistė Asta Krikščiūnaitė, kūrybos kelią bepradedą Muzikos akademijos absolventai.

,,nesuskaičiuojami iškvietimai į sceną, ilgi aplodismentai tarp kiekvieno veiksmo, ir atsistojusios publikos ovacijos finale”, – Le Messager, 1997.05.22) – taip vetrina lietuviška baletą ir dramą užsieny…