Giuseppe Verdi

Džiuzepė Verdis

.
Džiuzepė Verdis, Žiovanio Boldinio paveikslas,
1886 (Nacionalinė Modernaus Meno Galerija, Roma).

Džiuzepė Verdis (Giuseppe Fortunino Francesco Verdi; gim. Le Roncole kaimelyje, Busseto komunoje, 1813 m. spalio 10 d. mirė 1901 m. sausio 27 d. Milane.) buvo žymus italų kompozitorius, daugiausia rašęs operai. Jis buvo vienas įtakingiausių XIX a. Italijos Operos Mokyklos narių, jo darbai dažnai, atliekami operų halėse visame pasaulyje, peržengia įprastines žanro ribas, kai kurie netgi įsitvirtino populiariojoje kultūroje – pvz., La donna è mobile iš Rigoletto operos arba Libiamo ne’ lieti calici iš Traviatos. Dažnai kūriniai paajuokiami kritikų tiek šiandien, tiek iš anksčiau, neva jie pataikauja publikos skoniui, juose paprasta chromatinė struktūra ir gėdingas melodramatizmas, tačiau Verdžio šedevrai dominuoja standartiniame repertuare net ir po pusantro šimtmečio, nuo to laiko, kai buvo sukurti.

Biografija
Vaikystės metai
Verdis gimė Le Ronkolėje (Le Roncole), kaime netoli Busseto komunos, Parmos ir Piačencos kunigaikštystėje (dabar – Parmos provincijoje). Tėvas buvo smuklininkas. Kai Verdis buvo dar mažas, jo tėvai persikraustė į Busseto iš Piačencos provincijos, kur tolimesnį kompozitoriaus mokymąsi lengvino apsilankymai didelėje bibliotekoje, priklausiusioje Jėzuitų mokyklai. Taip paat Busseto apskrityje Verdis ėmė lankyti savo pirmąsias pamokas pas Ferdinandą Provesi (Ferdinando Provesi), kuris rūpinosi ir globojo vietinę muzikų bendruomenę.
Verdis išvyko į Milaną, kai jam suėjo dvidešimt, ir ten tęsė studijas, bet Muzikos Konservatorija jį išmetė, sakydama, kad Verdis dviem me

etais viršijo amžiaus limitą. Tada Verdis ėmė mokytis kontrapunkto privačiai, dalyvaudavo operos vakaruose Milane, kaip ir mažesniuose Vienos muzikos koncertuose. Asociacija su Milano aukštuomene įtikino jį, kad reikia siekti teatro kompozitoriaus karjeros.
Grįžęs į Busseto, Verdis tapo miestelio muzikos globėju ir 1830-ais metais pirmąkart viešai atliko savo pasirodymą pas Antonio Barezzi, vietinį pirklį ir muzikos mylėtoją, palaikiusį Verdžio muzikines ambicijas Milane ir pakvietusį jį mokyti savo dukterį Margaritą. Jie susituokė 1836-aisiais. Du vaikai mirė anksti.

Pirmasis pripažinimas

Pirmoji opera Oberto Milano La Scala salėje pasiekė didžiulės sėkmės, po kurios Bartolomeo Mereli, La Scala impresarijus, pasiūlė Verdžiui kontraktą dar dviems darbams.
Verdžiui bekuriant antrąją operą Un giorno di regno, mirė jo žmona ir vaikai. Opera patyrė nesėkmę, ir Verdis prisiekė amžiams palikti muzikinę veiklą. Bet Mereli 18842-ais jį įtikino parašyti Nabuko operą, po kurios atidarymo Verdis tapo garsus. Kalbama, kad pavadinime sukomponuoti trys žodžiai iš garsiojo hebrajų vergų choro kūrinio „Va pensiero“. Darbai ir įkvėpė Verdį kurti toliau.
Po 1843-ųjų dekados sekė didelis skaičius operų, o Verdis pripažino, kad šis periodas – jo sunkieji metai. Per tą laiką jis parašė 1 Lombardi (1843) ir Ernani (1844).
Kai kuriems svarbiausia ir originaliausia opera yra Makbet (Macbeth), parašyta 1847-ais. Pirmą kartą Verdis pasikėsino į operinį jo mylimiausio dramaturgo, Viljamo Šekspyro, kūrinio užmanymą ir sulaužė XI

IX a. italų operos nusistovėjusius standartus, sukurdamas operą be meilės istorijos.
1847-ais, 1 Lombardi, pakoreguota ir pervadinta Jerusalem, buvo pristatyta Paryžiaus Operoje, dėl daugumos paryžiečių susitarimo buvo pagerbta (kartu su ekstensyviais baletais) ir tapo pirmuoju Verdžio darbu prancūzų didžiosios operos stiliuje.

Didysis menininkas

Būdamas trisdešimt aštuonerių, Verdis pradėjo romaną su Džiuzepina Streponi, sopranu karjeros pabaigoje. Jie gyveno nesusituokę, ir daug kur juos skandalingai vertino. Pora susituokė 1859-ais.
Kai sunkieji metai ėjo į pabaigą, Verdis sukūrė vieną savo šedevrų, Rigoletą. Jį pristatė Venecijoje 1851-ais. Pastatytas pagal Viktoro Hugo (Victor Hugo) pjesę, libretas turėjo patirti esminius pertvarkymus, kad patenkintų epochos cenzūruotojus, todėl kompozitorius, netekęs kantrybės, daug kartų žadėjo viską mesti. Opera greit susilaukė pasisekimo.

Rigoleto operoje Verdis iškelia muzikinės dramos idėją, sudarytą įvairiarūšių elementų, apimančių socialinį ir kultūrinį sudėtingumą, ir pradeda maišyti komedijos ir tragedijos žanrus. Rigoletto muzikinėje tesitūroje girdimas grupinis muzikavimas, pvz., pirmojoje scenoje La donna e mobile ar itališkoje melodijoje, žymiajame kvartete Belala miglia dell’amore, kamerinėje muzikoje – duete tarp Rigoletto ir Sparafucile ir energingų bei trumpų declamato, dažnai paremtų pagrindiniais tonais C ir C#, Rigoletto ir Monteronės aukštesniajame registre.
Po to buvo pristatytos antroji ir trečioji iš trijų didžiųjų Verdžio „viduriniojo amžiaus“ operų: 1853-ais I1 Trovatore pristatyta Romoje, o Traviata – Venecijoje. Pastarosios pastatymas paremtas Aleksandro Diuma (Alexandre Dumas) fi

ilmų pjese Dama su kamelijomis.
Tarp 1855-ųjų ir 1867-ųjų Verdis rašė operas pilnas jausmų – Un ballo in mashera (1859), La forza del destino (užsakyta Sankt-Peterburgo Imperatoriškojo Teatro 1861-ais, bet atlikta 1862-ais) ir pakoreguota Macbeth versija (1865). Iš mažiau žinomų ir atliekamų – Les vêpres siciliennes (1855) ir Don Carlos (1867) – abi užsakytos Paryžiaus Operos ir iš pradžių parašytos prancūzų kalba. Šiandien šios dvi operos atliekamos daugiausia italų kalba. Dar viena mažiau žinoma opera – Simon Boccanegra (1857).
1869-ais Verdis komponavo dalį Requiem Mišioms, Gioacchino Rosini atminimui. Verdis pasiūlė, kad Requiem galėtų būti kompozicijų kolekcija, kurioje būtų sudėti ir kitų italų, Rosinio amžininkų, kūriniai. Requiem kolekcija buvo surinkta ir užbaigta, bet niekas jos taip ir neatliko Verdžiui esant gyvam. Vėliau Verdis perdirbo ir panaudojo „Libera Me“ dalį, kurią sukūrė Rosinio Requiem Mass užbaigti, taip pamalonindamas Alesandrą Manconį (Aleksandro Manzoni), mirusį 1873-ais. Užbaigtas Requiem atliktas Milano katedroje gegužės 22 d., 1874-ais.
Kartais kalbama, Verdžio didžioji opera Aida buvo užsakyta Sueco kanalo atidarymo šventei 1869-ais, bet, pasak, Budeno (Budden), Verdis atsisakė pasiūlymo parašyti „odę“ naujiesiems operos rūmams, kuriuos rengėsi iškilmingai atidaryti, kaip dalį kanalo atidarymo šventės. Operos rūmų atidarymas prasidėjo Rigoletto kūriniu. Vėliau, apie 1869-70 m., organizatoriai vėl susirado Verdį, šįkart prašydami parašyti operą, bet ir vėl Verdis atsisakė. Tada organizatoriai pagrasino, kad paprašys Ča
arlzo Guno (Charles Gounod), bet labiausiai Verdį paveikė, kai jie pasakė, jog paprašys Richardo Vagnerio (Richard Wagner) paslaugų. Tuomet Verdis parodė susidomėjimą ir pasirašė sutikimą 1870-ais.
Faktiškai, du kompozitoriai, globoję savo gero vardo muzikos mokyklas, buvo rimtai įsižeidę ar susipykę. Jie niekada nesusitikdavo. Verdis Vagnerio muziką komentuodavo ne itin palankiai („Jis pastoviai renkasi, bereikalingai, nepramintą taką, stengdamasis skraidyti ten, kur racionalus žmogus vaikščiotų ir pasiektų didesnių rezultatų“), bet vienas iš jų yra gana palankus. Sužinojęs, kad Vagneris ant mirties slenksčio, jis sakė: „Liūdna! Liūdna! Liūdna! . tai vardas, kuris palieka ryškiausią ženklą mūsų meno istorijoje“. Iš Vagnerio komentarų, gerai žinomas tik vienas. Po to, kai paklausė Verdžio Requiem, didysis vokiečių muzikas, iškalbingas ir turintis daug ką pasakyti apie kitų kompozitorių darbus, teištarė: „Būtų geriau nesakyti nieko“.
Aidos premjera vyko Kaire 1871-ais ir susilaukė žaibiškos sėkmės.

Prieblanda

Vėlesniais metais Verdis dirbo, perdarinėdamas savo ankstesnius kūrinius, pateikė naujas Don Carlos, La forza del destino ir Simon Boccanegra operų versijas.
Otelas (Otello), parašytas pagal Šekspyro pjesę, kartu su libretu, kurį parašė jaunesnis kompozitorius Mefistofelis, Arrigo Boito, buvo pristatytas Milane 1887-ais. Otelo muzika „tęstinė“, sunkai išskiriama dalimis ar atskirais numeriais, kuriuos būtų galima atlikti koncerto metu. Kai kurie jaučia, kad nors ir meistriškai orkestruota, opera stokoja melodinio žavesio, kuris būdingas Verdžio ankstesniosioms, didžiosioms operoms, o kritikai sako, kad tai geriausia Verdžio tragiška opera, kurioje netrūksta Verdžio įterpto, jo mėgiamo ekspresyvaus skambesio ir dalies jo gausaus charakteringumo. Be to, opera neturi preliudo, prie ko Verdžio gerbėjai nėra pratę.
Vedžio paskutinė opera Falstaff, kurios libretas (irgi parašytas Boito) sukurtas pagal Šekspyro „Vindzoro Šmaikštuolės“ ir Viktoro Hugo vėlesnio vertimo, susilaukė pasaulinės šlovės. Opera vertinama kaip viena komiškiausių ir atskleidžia Verdžio, kaip kontrapunktininko, talentą.
Verdis mirė sausio 27 d. 1901-ais.
Dauguma jo operų, ypač parašytų po 1851-ų metų, toliau įtraukiamos į standartinius repertuarus. Ir nė vienam italų kompozitoriui, išskyrus Giacomo Puccini, nepavyko prilygti Verdžio didingumui.

Verdžio vaidmuo Italijos suvienijime

Muzikos istorikai ilgam įamžino mitą apie žymųjį Va, pensiero chorą, dainavusį trečioje Nabuko scenoje. Mitas byloja, kad kai Va, pensiero choras giedojo Milane, tada priklausiusiame didžiajai Italijos daliai, pavergtai Austrų, publika, užsidegusi nacionalistinių pažiūrų aistra dėl ištremtų vergų elegijos tėvynei, paprašė pakartoti tą dalį. Ir kai kartojimai valdininkų buvo iškart uždrauti, pasirodė ypatingas ženklas. Tačiau dabartinis išsimokslinimas neleidžia tikėti mitu. Nors publika ir reikalavo pakartoti, tai buvo skirta ne Va, pensiero, o Immenso Jehova himnui, sugiedotam hebrajų vergų, kad padėkotų Dievui už tai, kad saugo jų žmones. Dėl šitų išvadų, Verdžio, kaip muzikinio suvienijimo vadovo, pozicija smuko. Kita vertus, per perklausas, teatro darbininkai nustodavo dirbti, giedojant Va, pensiero ir plodavo įsimenamos melodijos pabaigoje.
Visa tėra mitas, kad Verdis – suvienijimo laikų kompozitorius. Šūkis „Viva VERDI“ buvo naudojamas plačiai Italijoje, jei prireiktų slaptai iškviesti Sardinijos karalių Viktorą Emanuelį II (Victor Emmanuel II). VERDI tiesiog reiškė Vittorio Emanuele Re D‘Italia.

Stilius

Daugiausia įtakos Verdžio muzikai turėję jo pirmtakai buvo Rosinis, Belinis, Džiakomas Mejerberas (Giacomo Meyerbeer), labiausiai – Gaitanas Donicetis (Gaetano Donizetti) ir Severijus Merkadante (Saverio Mercadante). Su galimomimis Otello ir Aidos išimtimis, Verdžio muzikai įtakos neturėjo Vagneris. Nors ir gerbė Guno (Gounod), jis atsargiai privengė mokytis kažko iš prancūzo, kurį kiti Verdžio bendraamžiai laikė geriausiu gyvu kompozitoriumi. Kai kurios melodijos iš Aidos perša mintį, kad Verdis buvo itin gerai susipažinęs su rusų kompozitoriaus Michailo Glinkos (Mikhail Glinka) darbais, kuriuos Vakarų Europoje išpopuliarino Ferencas Listas po turo Rusijos Imperijoje.
Per savo karjerą Verdis retai naudojo aukštąjį C akordą tenorų arijose, turint galvoje, kad norėdamas išdainuoti šią natą prieš publiką, atlikėjas išsiblaško. Nepaisant to, jis panaudojo aukštąsias C Duprez arijai iš Jérusalem ir Tamberlikui originalioje La forza del destino versijoje.
Nors dažniausiai jo orkestruotė meistriška, Verdis besąlygiškai atsidavė savo melodiniam talentui, manydamas, kad tai optimaliausias muzikinės išraiškos instrumentas. Faktiškai, daugelyje iš jo pasažų, ir ypatingai arijose, harmonija asketiška, su ištisu orkestro grojimu, kartkartėmis skambančiu kaip vienas akompanuojantis instrumentas, pvz., milžiniški gitaros akordai. Kiti kritikai teigia, kad Verdis kreipė didelį dėmesį į kompozicijos techninius aspektus, taip užglaistydamas nepakankamą išsilavinimą ir rafinuotumą. Pats Verdis kartą sakė:„Iš visų kompozitorių, tiek iš dabarties, tiek iš praeities, aš esu mažiausiai mokytas“. Skubiai pridėdamas:„Aš kalbu rimtai, ir kalbėdamas turiu omeny, kad išsilavinimas nereiškia muzikos išmanymo“.
Kaip bebūtų, neteisinga manyti, kad Verdis nepakankamai įvertino orkestro ekspresijos jėgą ar nesugebėjo panaudoti jos visiškai, kur reikėjo. Dar daugiau – orkestrinė ir kontrapunktinė inovacija yra jo stiliaus braižas, pvz., styginiai, staigiai keliantys gamą Monteronės scenoje Rigolete akcentuoja dramą, arba tame pačiame Rigolete, užkulisiniam chorui dainuojant, šešios glaudžiai sugrupuotos natos labai efektyviai pavaizduoja trumpus, nelaimę nešančius įspėjimus apie artėjančią audrą. Verdžio naujovės tokios charakteringos, kad kiti kompozitoriai jų net nenaudoja. Iki šios dienos jie laikomi Verdžio triukais.
Verdis buvo vienas iš pirmųjų, kuris kantriai ieškodavo siužetų, atitinkančių jo savitus talentus. Glaudžiai dirbdamas su savais libretistas ir gerai žinodamas, kad dramatiška ekspresija yra jo jėga, Verdis buvo tikras, kad pirmasis darbas, kuriame skambėjo libretas, buvo sutvarkytas, išmetant nereikalingas detales ir pernelyg gausias dalis, paliekant tik charakterius, užpildytus aistra ir scenos prašmatnumu.

Verdžio operos
• Oberto, Conte di San Bonifacio – Teatro alla Scala, Milanas, 1839
• Un Giorno di Regno – Teatro alla Scala, 1840
• Nabucco – Teatro alla Scala, 1842
• I Lombardi – Teatro alla Scala, 1843
• Ernani – Teatro La Fenice, Venecija 1844
• I due Foscari – Teatro Argentina, Roma, 1844
• Giovanna d’Arco – Teatro alla Scala, 1845
• Alzira – Teatro San Carlo, Neapolis, 1845
• Attila – Teatro La Fenice, Venecija, 1846
• Macbeth – Teatro della Pergola, Florencija, 1847
• I masnadieri – Her Majesty’s Theatre, Londonas, 1847
• Jérusalem – Académie Royale de Musique, Paryžius, 1847 (revised version of I Lombardi)
• Il corsaro – Teatro Grande, Trestas, 1848
• La battaglia di Legnano – Teatro Argentina, Roma, 1849
• Luisa Miller – Teatro San Carlo, Neapolis, 1849
• Stiffelio – Teatro Grande, Trestas, 1850
• Rigoletto – Teatro La Fenice, Venecija, 1851
• Il trovatore – Teatro Apollo, Roma, 1853
• La traviata – Teatro la Fenice, 1853
• Les vêpres siciliennes – Académie Royale de Musique, Paryžius, 1855
• Le trouvère – Académie Royale de Musique, Paryžius, 1857 (pakartota Il trovatore versija su baleto elementais)
• Simon Boccanegra – Teatro La Fenice, Venecija, 1857
• Aroldo – Teatro Nuovo, Rimini, 1857 (pakartota Stiffelio versija)
• Un ballo in maschera – Teatro Apollo, Roma, 1859
• La forza del destino – Imperial Theater, Sankt Peterburgas, 1862
• Macbeth – Theâtre Lyrique, Paryžius, 1865 (revised version)
• Don Carlos – Académie Royale de Musique Paryžius, 1867
• La forza del destino – Teatro alla Scala, Milanas, 1869 (pakartota versija)
• Aida – Khedivial Opera House Kairas, 1871
• Don Carlo – Teatro San Carlo, Neapolis, 1872 – (pirmas Don Carlos pakartojimas)
• Simon Boccanegra – Teatro alla Scala, 1881 (pakartota 1857-ųjų versija)
• Don Carlo – Teatro alla Scala, Milanas, 1884 (antras pakartojimas, 4 veiksmo versija)
• Don Carlo – Teatro Municipale, Modena, 1886 (trečias pakartojimas, 5 veiksmo versija)
• Otello – Teatro alla Scala, 1887
• Falstaff – Teatro alla Scala, 1893

Leave a Comment