Dvasinis gyvenimas yra tikrasis meno turinys. Mikalojaus Konstantino Čiurlionio mene tai ypač ryšku ir gali būti aptariama keliais atžvilgiais. Čia, jo mene, taip pat glūdi raktas didžiojo lietuvių menininko ideologijai, jo pasaulėžiūrai pažinti. Tarp ankstyvųjų konceptualių Čiurlionio paveikslų išsiskiria ,,Mintis” , kuri, kartu su visiškai pastelės monochromija, pasižymi itin supaprastinta, beveik geometrine monumentalaus pobūdžio kompozicija.Joje glūdi ir labiausiai apibrendintas simbolizmas: šviesa ir tamsa; tobula forma – apskritimas ir vienintelė banguojanti linija; itin lakoniškai pavaizduotas vyksmas, kuriame dalyvauja tik objektas ir subjektas. Vyksmas čia yra vienas, dvasinis, todėl ir begalinis; tai kontempliacija arba mąstymas kaip atradimas ir kūryba. Palinkusi milžiniška figūra, jos ,,pečių” ir ,,galvos” siluetas su šviesos spinduliais, sklindančiais kryptingai žemyn nuo sugestijuojamos ,,antakių” linijos, suvokia ir tokiu būdu kuria iš už paveikslo ribų atsirandantį tamsų kamuolį – planetą, galbūt visatą. Kuria ir apibrėžia šviesa – dvasia. Taip apibrėžiamas ir kosminis ,,stebėtojas”, ir stebimas daiktas, kuris yra reikalingas pažįstančiai dvasiai, idant ji pati rastųsi, realizuotų ir pažintų save. Galų gale tai ergo sum kaip kuriančio Dievo principas. Toks abipusis vyksmas yra būtis; ir vis dėlto ,,Kažkas” yra aukščiau; Žemė yra Jo mintis – šis pirmapradis ir sykiu moderniausias teizmas Čiurlionio skelbiamas nedideliame, bet milžiniško turinio paveiksle. Metai eina, pastelė nubyra, spalva blunka, bet koncepcija išlieka. Matyt, ji yra teisinga mintis, pasakyta tiesiau, negu tai galėtų padaryti žodžiai, ir paskelbtą pakankamai adekvačiai. Iš jos galėtų būti kildinami visi vadinamieji Čiurlionio ,,animizmai”, ,,panteizmai”, ,,spiritualizmai” – Dvasios buvimas jo gamtovaizdžiuose.O visa, kas čia pasakyta apie ,,Mintį”, tinka ir individo dvasiniam gyvenimui, ir žmonijai, ir dievybei. Beje, mintis kaip šviesa, skaidri tamsa, tai ir vieno ankstyviausių taikomųjų studijinių Čiurlionio kūrinių – knygos ,, Mintis” viršelio projekto – motyvas. Iš pažiūros paprasta metafora netrukus pasireiškė kaip spalvinė plastinė idėja dailininko kuriamame ,,Pasaulio suvėrimo” cikle.
Tapytoji vėlesnioji laikotarpio ,,Pasaka” vėlgi rodo šviesą kaip dvasinės energijos proveržį, tik priešinga kryptimi negu ,,Mintyje”.Šviesus suskamuolis ,,Pasakos” paveikslo apačioje meta spindulius aukštyn nelyginant kosminė ,,vietinė” aušra ir nušviečia ją stebinčių karalių veidus paslaptingame, visokios gyvasties kupiname Visatos miške. Tas nedidelis švytintis daiktas šįkart konkretus, tai – Lietuvos kaimo sodybėlė. Čia Čiurlionis bus išreiškęs Lietuvos atgimimo idėją ir savo tikėjimą tėvynės atgimimu iš jos unikalios tautinės kultūros, išsaugotos būtent kaime. Bet karalių karūnos jau tiesiai kalba apie valdžią ir globą; tai aukštesnė galia, ne vien stebinti ir pažįstanti karalienės rankose laikomą, šviesos energija bei spindulinga aura pažymėtą ,,naujagimį”. Šis atneša savo tapatybę kaip gerąją naujieną, pašaukimą ir tikėjimą, jis yra dvasios gyvybė, kuri pati žino ir pažįsta tiesą. ,,Leiskite mažutėliams ateiti”, tai pasakyta ir Evangelijoje. Šviesos kamuolys, nušviečiantis veidą, sušildantis jį ir iškeliantis iš tamsos, yra dvasingumo simbolis paveiksle ,,Bičiulystė”. Kas būčiau, jei neturėčiau meilės? – štai ir šiame paveiksle tartum parafrazė iš amžinųjų tiesių. O ,,Amžinybė” – tai dailininko mėginimas pažvelgti į blyškų, neapibrėžtą Visatos veidą, iš kurio akių kaip upės srovena begalinis laikas. Tik žvaigždžių karūna suteikia šiai personifikacijai karališkos gyvybės ženklų. Kosmosas – visavaldė dvasia, taip dailininkas yra kalbėjęs apie kitą savo kūrinį. Čiurlionis yra nutapęs dar vieną simbolį paveikslą, kuriam davė pavadinimą ,,Mintys”. Ten pavaizduoti beribė jūra ir dangus, nuspalvinti saulėlydžio varsomis. Jūroje – vienišas, mažas, tamsus laivelis ir jame palinkusi vieniša būties keleivio silueto figūra. Tai galėtų atrodyti kaip absoliučios, net egzistencialistinės žmogaus vienatvės simbolis, jei ne paveikslo dangus.