Dvasia M.K.Čiurlionio Mene

Dvasinis gyvenimas yra tikrasis meno turinys. Mikalojaus Konstantino Čiurlionio mene tai ypač ryšku ir gali būti aptariama keliais atžvilgiais. Čia, jo mene, taip pat glūdi raktas didžiojo lietuvių menininko ideologijai, jo pasaulėžiūrai pažinti.

Tarp ankstyvųjų konceptualių Čiurlionio paveikslų išsiskiria ,,Mintis” , kuri, kartu su visiškai pastelės monochromija, pasižymi itin supaprastinta, beveik geometrine monumentalaus pobūdžio kompozicija.Joje glūdi ir labiausiai apibrendintas simbolizmas: šviesa ir tamsa; tobula forma – apskritimas ir vienintelė banguojanti linija; itin lakoniškai pavaizduotas vyksmas, kuriame dalyvauja tik objektas ir subjektas.

Vyksmas čia yra viienas, dvasinis, todėl ir begalinis; tai kontempliacija arba mąstymas kaip atradimas ir kūryba. Palinkusi milžiniška figūra, jos ,,pečių” ir ,,galvos” siluetas su šviesos spinduliais, sklindančiais kryptingai žemyn nuo sugestijuojamos ,,antakių” linijos, suvokia ir tokiu būdu kuria iš už paveikslo ribų atsirandantį tamsų kamuolį – planetą, galbūt visatą. Kuria ir apibrėžia šviesa – dvasia. Taip apibrėžiamas ir kosminis ,,stebėtojas”, ir stebimas daiktas, kuris yra reikalingas pažįstančiai dvasiai, idant ji pati rastųsi, realizuotų ir pažintų save. Galų gale tai ergo sum kaip kuriančio Dievo prrincipas.

Toks abipusis vyksmas yra būtis; ir vis dėlto ,,Kažkas” yra aukščiau; Žemė yra Jo mintis – šis pirmapradis ir sykiu moderniausias teizmas Čiurlionio skelbiamas nedideliame, bet milžiniško turinio paveiksle. Metai eina, pastelė nubyra, spalva blunka, bet koncepcija išlieka. Matyt, ji yra te

eisinga mintis, pasakyta tiesiau, negu tai galėtų padaryti žodžiai, ir paskelbtą pakankamai adekvačiai. Iš jos galėtų būti kildinami visi vadinamieji Čiurlionio ,,animizmai”, ,,panteizmai”, ,,spiritualizmai” – Dvasios buvimas jo gamtovaizdžiuose.O visa, kas čia pasakyta apie ,,Mintį”, tinka ir individo dvasiniam gyvenimui, ir žmonijai, ir dievybei. Beje, mintis kaip šviesa, skaidri tamsa, tai ir vieno ankstyviausių taikomųjų studijinių Čiurlionio kūrinių – knygos ,, Mintis” viršelio projekto – motyvas. Iš pažiūros paprasta metafora netrukus pasireiškė kaip spalvinė plastinė idėja dailininko kuriamame ,,Pasaulio suvėrimo” cikle.

Tapytoji vėlesnioji laikotarpio ,,Pasaka” vėlgi rodo šviesą kaip dvasinės energijos proveržį, tik priešinga kryptimi negu ,,Mintyje”.Šviesus suskamuolis ,,Pasakos” paveikslo apačioje meta spindulius aukštyn nelyginant kosminė ,,vietinė” aušra ir nušviečia ją stebinčių karalių veidus paslaptingame, visokios gyvasties kupiname Visatos miške. Tas nedidelis švytintis daiktas šįkart koonkretus, tai – Lietuvos kaimo sodybėlė. Čia Čiurlionis bus išreiškęs Lietuvos atgimimo idėją ir savo tikėjimą tėvynės atgimimu iš jos unikalios tautinės kultūros, išsaugotos būtent kaime. Bet karalių karūnos jau tiesiai kalba apie valdžią ir globą; tai aukštesnė galia, ne vien stebinti ir pažįstanti karalienės rankose laikomą, šviesos energija bei spindulinga aura pažymėtą ,,naujagimį”. Šis atneša savo tapatybę kaip gerąją naujieną, pašaukimą ir tikėjimą, jis yra dvasios gyvybė, kuri pati žino ir pažįsta tiesą. ,,Leiskite mažutėliams ateiti”, tai pasakyta ir Evangelijoje.

Šviesos ka
amuolys, nušviečiantis veidą, sušildantis jį ir iškeliantis iš tamsos, yra dvasingumo simbolis paveiksle ,,Bičiulystė”. Kas būčiau, jei neturėčiau meilės? – štai ir šiame paveiksle tartum parafrazė iš amžinųjų tiesių. O ,,Amžinybė” – tai dailininko mėginimas pažvelgti į blyškų, neapibrėžtą Visatos veidą, iš kurio akių kaip upės srovena begalinis laikas. Tik žvaigždžių karūna suteikia šiai personifikacijai karališkos gyvybės ženklų. Kosmosas – visavaldė dvasia, taip dailininkas yra kalbėjęs apie kitą savo kūrinį.

Čiurlionis yra nutapęs dar vieną simbolį paveikslą, kuriam davė pavadinimą ,,Mintys”. Ten pavaizduoti beribė jūra ir dangus, nuspalvinti saulėlydžio varsomis. Jūroje – vienišas, mažas, tamsus laivelis ir jame palinkusi vieniša būties keleivio silueto figūra. Tai galėtų atrodyti kaip absoliučios, net egzistencialistinės žmogaus vienatvės simbolis, jei ne paveikslo dangus. Jame aukštai plaukia šviesūs debesų laivai – ta pačia kryptimi kaip laivelis. Tai nelyginant motyvo imitacijos, augmentacijos, nebyliai iškalbinga tapybos polifonija. Tariamas ,,pesimizmas” virsta didingo ir gražaus pasaulio žavesiu bei ,,optimizmu”, išties aukštesniu gyvenimo pojūčiu, kuriame ištirpsta aniedu riboti vertinimai. Kita vertus, čia prisiminti Čiurlionio posakiai jo laiškuose, reiškiantys daugiau negu tik metaforą: turėk šviesią mintį.” , ,,o saulė šviečia, ir šešėlis eina pirm manęs per žemę, per žalią gyvenimo lauką.” , ,,nieko šviesaus manęs nelaukia.”, ,,kažkaip šviesu širdyje.”, ,,taip tamsu – net skauda.”, ,,didi Šviesa ir didelė tikra Laimė.” , ,,jei pats bū
ūčiau buvęs šviesesnis.” , ,,jau nieko nebijojau – tamsos paukštis nuskrido.” , ,,ir vėl šviesu, ir vėl esu žmogus.” Viename Čiurlionio literatūrinės kūrybos fragmente kalbama apie pašaukimą kaip misiją: ,,šviesti ant kelio stovintiems”.
Kitame fragmente – galbūt iš pražuvusio dienoraščio – menininkas mėgino išreikšti jo juntamą visuotinį dvasingumą, Dievo duodamą dvasinį žmogaus, gamtos ir Visatos ryšį. Tą ryšį su visur esančiuoju Čiurlionis teigia išties nepaprastais žodžiais: Žmogus turi savo dvasią ir myli ją; žmogaus dvasia yra jo Dievas, žmogaus dvasia yra pasaulio valdovė; žmogaus dvasia yra pasaulio grožis; žmogaus dvasia yra pasaulio dvasia; žmogaus dvasia yra dalelės žemės – jo kūno – sergėtoja; žmogaus dvasia yra jo Dievo dalelė; visos žmonių dvasios yra vienas Dievas, o Dievas yra dvasia. Dievas sutvėrė pasaulį, žemę, dangų, žvaigždes ir šaltinį žemėje. Iš šaltinio vanduo visur teka: per akmenis, per smiltis, per uolą, visą žemę iš vieno šaltinio aplanko. Geras šaltinis – geras vanduo; aš ten lėksiu, kur viskas, naujais rūbais parėdyta, laukia, o čia virš bažnyčios, virš namų didelė paukštė skrenda, vienu sparnu debesis skaido, ir saulė teka, ir yra pirma Velykų diena. Žmonės prisimina šaltinį, iš kur jie kilę, ir kalba: ,,Grįžkime prie mūsų vieno Šaltinio”.

Tapytuose ,,muzikiniuose” paveiksluose, tai yra tuose, kur Čiurlionis naudojo muzikos struktūrų ir plėtojimo būdų analogijas, viskas yr
ra idėja, minties raida ir dvasia, kurios dualistinį būvį dažnai paryškina šviesos-šešėlio, šviesos-tamsos archetipinė simbolika. ,,Pirmoje sonatoje” (,,saulės sonatoje”,1907) ji sutampa su tiesiogiai apmąstoma kosmogonine drama, o ,,Trečiojoje sonatoje” (,,Žalčio sonatoje”.1908) matoma kaip pagrindinio gyvybės ir išminties simbolio evoliucija į bekūnį astralinį nuskraidėjimą. ,,Šeštosios sonatos” (,,Žvaigždžių sonatos”, 1908) ciklo ,,Allegro” paveikslo apatinėje dalyje stūkso toks pat tamsus kamuolys – jo dalis – kaip ankščiau aptartame paveiksle ,,Mintis”. Čia tik nėra stebėtojo, arba jis labai aukštai. Visą paveikslo erdvę užpildo galinga linijų, persišviečiančių erdvių, mažų akcentų dinamika, jų varžybos, raida, veržlumas aukštyn. Tik pačioje viršutinėje plotmėje – taiki repriza su dviem atsikartojančiais simetriškais šviesos kamuoliais ir viską iš aukštybių ramiai stebinčiu Šviesos paukščiu.

Visuotinė būties dvasia, valdanti pačiu savo buvimu, yra tas juntamas neįžvelgiamasis, kurį Čiurlionis drįso pavaizduoti sėdintį visatos soste paveiksle, pavadintame ,,Rex” (1909). Ir sostas, ir karūna – valdovų atributika, lydėjusi ne vieną Čiurlionio simbolinį paveikslą, taip pat jo ,,sonatas”. Išliko amžininko spėjimas, kad gal ši didelė drobė būtų buvusi ,,Allegro” dar vienam sonatiniam paveikslų ciklui. Iš tikrųjų čia telpa viskas – nuo Allegro iki Finale. Rex tremendae majestatis, ir vėl iškyląs virš tamsaus pirmykštės planetos pusrutulio, savo sosto vertikalėmis vienija daugybę polifoniškų sferų. Ten ir žemės laukai su upėmis ir tekančiomis saulėmis, ir debesų, planetų, žvaigždžių, kometų dangūs, ir balti cherubinų chorai, primenantys, jog viskas tėra himnas, viskas yra dvasia ir jos muzika. Menininkas – tik vienas iš instrumentų.

Leave a Comment