darbas apie sen. graikų muziką

senovės Graikijos muzika. Štai keletas iš gausių senoviškų graikų muzikos instrumentų: askaules, aulos, parthenios, barbitos, clochettes, cymbalion, dikalamos, discos, hydraulos, kithara, lyra, monaulos, monochordon, nabla, pandoura, plagiaulos, psalterion, seistron, syrinx, trichordon, trigonon, tympanon, xylophonon…Visi jie turi specifinį skambėjimą, vienų prigimtis slypi stygose, kitų – oro stulpe, formuojamame įmantriausių formų dūdelėse, treti – įvairūs mušamieji instrumentai, pagaminti iš medžio, metalo, stiklo…Ta neįtikėtina muzikos garsų įvairovė – tai lyg išbarstytas daugybėje skirtingų instrumentų šiuolaikinis sintezatorius, kuriame visi garsai yra šalia, arba netgi skambantys kartu (sintezatoriaus garsyne iš tikrųjų nėra jokių naujų garsų. Net elektros generuojami garsai tėra kitoks stygos ar oro srovės pagimdyto garso išreiškimas.Visi sintezuoti, mūsų ausiai lyg ir nauji garsai, tėra įvairios esamų tembrų mikstūros…). Kai jūs dabar klausysitės antikos laikų muzikos instrumentų skambėjimo, prisiminkite šias mano pastabas…Fragmentai iš antologijos ,,Antikinė graikų muzika”. Manoma, kad pagrindiniu graikų tragedijos impulsu tapo himnas vyno ir linksmybių dievui Dionisui – ditirambas. Tai patvirtina ir Aristotelis.George’as Thomsonas studijoje ,,Aeschylus and Athens” (Londonas, 1941) aiškina graikų teatro gimimą keliais etapais – iš slaptų dionisiškų draugijų thiasoi, į kurias rinkdavosi tik moterys. Jos giedodavo, gal vaidindavo vadinamuosius dithyrambos, specialias apeigines giesmes Dioniso garbei, kupinas egzaltuotų emocijų. Vėliau, sumažėjus moters vaidmeniui visuomenėje, šios slaptos draugijos sunyko, bet himnai persikėlė į procesijas, ir jau buvo giedami stovint prie altoriaus – stasimon, arba ,,stacija”. Koks gi tų giesmių turinys? Ogi Dionizo kančia. Jei sutiksime , kad choras atliko simbolinį Dievo vaidmenį, tai gal galima kalbėti apie dvejopo reiškinio – teatro ir religijos užgimimą. Ši prielaida dar labiau sustiprės, kai įsivaizduosime iš choro žengiantį aktorių, skelbiantį ditirambus kančiai. Pirmieji krikščioniškos idėjos paveikslai?.. Parnase kas dveji metai buvo rengiamos orgijos, kurių idėja buvo be galo patraukli – žmonių išlaisvinimas iš pasaulietiškų rūpesčių, Iš linksmos dainos apie ožį, kas graikų kalboje skambėtų kaip tragodia (tragos- ožys; ode- giesmė), išsirutuliojo senovės graikų tragedija. Graikų aktoriai puikai valdo balsą, puiki jų dikcija, o muzikalumas pavydėtinas. Tiesa, toji muzika buvo neįmantri, nes visos intonacijos turėjo savo simbolinę prasmę, tad jei jų būtų pernelyg daug (kaip dodekafonijoje, kur begalinė įvairovė galiausiai sukūrė nesibaigiantį motyvą, o visuma tapo monotoniška), paprasti klausytojai negalėtų jų įsiminti ir atskirti. Graikų dermės, gražiai telpančios į keletą tetrachordų, buvo lyg atgarsis iš dausų, kurių tvarka nuo seno graikams imponavo. Planetų išsidėstymas ir nuotoliai nuo jų simboliškai atsikartojo gamoje. Didelę reikšmę turėjo tai, kokiu santykiu viena po kitos skambėdavo didelės ir mažos sekundės.

Trumpos svarbiausiųjų tetrachordų charakteristikos:· dorinis – ½ 1 1 1 ½ 1 1 vyriškas, veiksmingas, galintis palydėti į mirtį, saugo nuo nelaimių (Platonas). Tinka auklėjimui (Aristotelis). Instrumentai – lyra ir fleita. Gyvybės, karingumo, gyvenimo troškimo išraiška;· hipodorinis (eolinis) – 1 ½ 1 1 ½ 1 1 – rimtas, artimas doriniam. Vėliau savo iškilmingumą prarado;· friginis -1 ½ 1 1 1 ½ 1 – taikus gyvenimas, santarvė tarp žmonių ir dievų, dvasinė pusiausvyra (Platonas). Apsivalymas, įkvėpimas, aukštinantis dvasią (Aristotelis,Plutarchas).· joninis – artimas friginiam, būdingas minkštumas, atsipalaidavimas dainoms, verksmingas (Eschilas). Tinka meilės ir užstalės dainoms.· lidinis – 1 1 ½ 1 1 1 ½ – atpalaiduojantis. Sukelia erotinį jausmą. Tinka užstalės dainoms, laidotuvėms. Melodika saldi (Pindaras).· hipofriginis – 1 1 ½ 1 1 ½ 1 – tinka ne choro, o solinėms dainoms tragedijose (Aristotelis).· miksolidinis – moters, o ne vyro psichikos išraiška (Platonas). Gryno lidinio ir dorinio mišinys. Verksmingas. Tinka tragedijų epizodams, kuriuose išreiškiamas katastrofų siaubas (Aristotelis).Tuo požiūriu labai įdomūs tekstų ir natų pavyzdžiai, kuriuos užtikau Lukaso Richterio darbe ,,Uwagi na temat fragmentu muzycznego z tragedii Eurypidesa “Orestes” (Muzyka, rok XIV, Nr.4(55), p.3-13). Šioje studijoje autorius atskleidžia žodžio ir melodijos ryšį, svarsto apie tuometinę notaciją ir pateikia savo interpretacijas, remdamasis labai rimtais ir neabejotinai autentiškais šaltiniais.

1 pav. Antikinė natografija. Garsų ilgis parodytas horizontaliais rašmenimis.Panašių darbų galima aptikti ir kai kuriuose interneto puslapiuose, o iš kai kurių dar sklinda ir neva autentiška antikines tragedijas palydinti muzika. Kiek ji atkuria tų laikų skambesį, paliksime atlikėjų sąžinei, žinau tik, kad šioje srityje yra nepaprastai daug spekuliacijų ir klaidinančių ,,rezultatų”. Tačiau kai badas, gerai ir trupiniai…