Apibrežimai

Abstrakcionizmas – 20 a. modernistinės meno kryptys, kurioms būdingas nedaiktiškumas, formos elementų suabsoliutinimas, abejingumas meninės kūrybos visuomeniniam poveikiui.
A capella – chorinis kūrinys, atliekamas be instrumentinio pritarimo.
Aerofonas – pučiamasis muzikos instrumentas, kuriuo garsai išgaunami virpinant orą jo ertmėje.
Akademizmas – griežtas ir tikslus taisyklių laikymasis, atitrūkimas nuo praktikos ir aktualių gyvenimo problemų.
Akompanimentas – muzika, pritarianti pagrindiniam muzikos kūrinio balsui.
Akordas – kelių skirtingo aukščio garsų sąskambis.
Akustika – mokslas apie garsų savybes ir jų išgavimą; pastato ar patalpos ypatybės, sąlygojančios garso sklidimą.
Alteracijos ženklai – muzikos rašto ženklai (diezas, bemolis ir bekaras), kuriais žymimas naatos aukščio pakeitimas.
Atonalioji muzika – muzika, be tonacijos, kurioje visi dvylika chromatinės gamos garsų yra lygiaverčiai.
Avangardizmas – 20 a. antrosios pusės meno stiliai, kuriems būdingas griežtas tradicinių meno išraiškos priemonių neigimas, naujovių kultas, maištas prieš miesčionišką visuomenę.
Bohema – menininkai, gyvenantys palaidai ir netvarkingai.
Bolero – ispaniškas greito tempo šokis.
Concerto grosso – koncertinis instrumentinis kūrinys, skirtas solistų grupei ir orkestrui.
Dadaizmas – 20 a. pradžios meno kryptis, kuriai būdingas visuomenės gyvenimo normų neigimas, protestavimas prieš karą, absurdo ir anarchijos propagavimas, primityvios išraiškos priemonės.
Dermė – skirtingo aukščio garsų sistema, kuri remiasi pastoviais tam tiikro garsaeilio garsų santykiais.
Diksilendas – nedidelis instrumentinis baltųjų muzikantų ansamblis, atliekantis tradicinį džiazą.
Dinamika – muzikos skambesio stiprumo pokyčiai, užrašomi laipsniais, akcentais ir evoliucijomis.
Disonansas – klasikinėje muzikoje – nedarnus sąskambis.
Ekscentriškumas – nepaprastumas, keistumas, įnoringumas; muzikoje – didelis garsinis arba vaizdinis kontrastingumas.
Ekspresionizmas – 20 a. pradžios meno stilius, kuriam būdingas ps

sichinės savijautos, jausmų, nuojautų ir vizijų reiškimas, dėmesys pasąmonei, smulkioms detalėms, pesimistiškas reiškinių vertinimas, visuomenės kritika, sarkazmas, groteskas, dramatiškumas, melodramatiškumas.
Ekspromtas – nedidelis improvizacinio pobūdžio instrumentinis kūrinys.
Elektroakustinė muzika – muzika, kurioje pastiprinti akustiniai instrumentai naudojami kartu su elektroniniais, taip pat su elektronine garso deformacija arba garso įrašu.
Fanfara – iškilmingas signalas; nedidelis kūrinys pučiamiesiems instrumentams; pučiamasis instrumentas.
Farsas – lengva, žaisminga, dažniausiai buitinio turinio komedija.
Folkloras – liaudies kūryba.
Fuga – daugiabalsės muzikos forma, kurioje imitaciniu būdu plėtojama viena arba kelios muzikinės temos.
Gamelanas – indonezietiškas mušamųjų instrumentų orkestras.
Grafinė partitūra – partitūra, kurioje muzika užrašoma ne natomis, o piešiniais ir simboliais.
Grigališkasis choralas – Romos katalikų bažnyčios vienbalsis liturginis giedojimas.
Harmonija – viena pagrindinių muzikinės išraiškos priemonių, pagrįsta akordų sudarymu ir jų jungimu.
Ideologija – pažiūrų, idėjų sistema.
Impresarijus – koncertų, spektaklių organizatorius, trupės savininkas.
Impresionizmas – 19a. pab. ir 20a. meno stilius, kuriam būūdingas subjektyvus tikrovės vaizdavimas, jausminis pasaulio suvokimas, trumpalaikių ir neesminių tikrovės momentų vaizdavimas, pabrėžimas dėmesys spalvai, garsui, kvapui, skambesiui.
Improvizacija – muzikavimas, kai muzika kuriama gyvai, o ne grojama iš natų ar atminties.
Intervalas – atstumas tarp dviejų skirtingo aukščio muzikos garsų arba jų aukščių santykis.
Intonavimas – garso skambėjimo tikslumas, dainavimo arba grojimo būdas.
Kamerinė muzika – muzika, mažoms atlikėjų grupėms, solo balsui ar instrumentui.
Kanonas – kūrinys, kuriame balsai įstoja paeiliui ir tiksliai pakartoja ankstesniuosius.
Kantata – daugiadalis koncertinis kūrinys chorui, solistams ir orkestrui.
Klasicizmas – 17-19a. vakarų Europos meno ir literatūros kr
ryptis. Būdingas racionalumas, logika, tobulumo ir absoliutaus grožio siekimas, antikos ir renesanso meno principų laikymasis.
Klasteris – labai sutankintas akordas, apimantis visus chromatinius garsus tarp akordo žemiausio ir aukščiausio garsų, garsų kekė, sangrūda.
Klaviatūra – klavišų ar mygtukų sistema.
Klavyras – klavišinis muzikos instrumentas; daugiabalsio instrumentinio ar vokalinio instrumentinio kūrinio perdirbinys fortepijonui arba balsui su fortepijonu.
Koda – paskutinė, baigiamoji kūrinio padala.
Koliažas – komponavimo technika, naujas kūrinys „sulipdomas“ iš nevienarūšių, dažnai iš kitų kūrinių paimtų fragmentų.
Kompozicija – meno kūrinio elementų išdėstymas, jų tarpusavio ryšys ir santykis su visuma; sandara, struktūra, konstrukcija.
Konkrečioji muzika – 20a. muzikos rūšis, kurioje naudojami įvairūs nemuzikiniai garsai ir triukšmai.
Konsonansas – klasikinėje muzikoje – darnus sąskambis.
Kontekstas – fakto, reiškinio ar įvykio aplinkybės, sąlygos, aplinka, situacija.
Leitmotyvas – dažnai kūrinyje pasikartojantis melodinis, harmoninis, ritminis motyvas, turintis ypatingą reikšmę dėl savo sukeliamų asociacijų.
Libretas – žodinis muzikos veikalo tekstas.
Liturgija – bažnytinės apeigos.
Mecenatas – turtingas mokslo ir meno globėjas.
Misterija – dramos žanras; religinės arba istorinės tematikos simbolinė, alegorinė pjesė ar vaidinimas
.Miuzikholas – pramoginis teatras, artimas varjetė, kurio programą sudaro pramoginiai šokiai, muzika, smulkiųjų tearto žanrų numeriai.
Muzikinė drama – 16a. operos pavadinimas, taip pat 19a. Richardo Wangerio sukurtas operos tipas, pagrįstas ištisiniu, nedalomu veiksmo plėtojimu.
Natų trukmės – pagrindinės natų rašyboje naudojamos vertės yra šios: sveikoji, pusinė, ketvirtinė, aštuntinė, šešioliktinė, trisdešimtantrinė ir šimtas dvidešimtaštuntinė.
Neumos – įvairūs ženklai, viduramžiais naudoti melodijos slinktims žymėti.
Noktiurnas – lyrinis, svajingas instrumentinis, vokalinis kūrinys.
Oktava –
dvylikos pustonių intervalas.
Opusas – sąvoka, reiškianti kūrinį arba veikalą ir naudojama kompozitoriaus kūrinių katalogizavimui.
Oratorija – didelės apimties vokalinis instrumentinis kūrinys chorui, orkestrui, solistams ir skaitovams, parašytas draminiu siužetu.
Partitūra – daugiabalsio instrumentinio ar vokalinio kūrinio gaidos, kuriose surašyti visi jį sudarantys balsai (partijos).
Pasija – oratorijai artimas muzikos žanras, pasakojantis apie Kristaus kančias ir mirtį.
Perkusija – mušamieji instrumentai arba jų grupė
.Pizzicato – stygų gnaibymas pirštu (be stryko).
Polifonija – daugiabalsės muzikos rūšis, kuriai būdingas kelių savarankiškų balsų jungimas.
Prodiuseris – žmogus, organizuojantis ir įgyvendinantis kino, teatro pastatymus, muzikos atlikimus ir įrašus.
Programinė muzika – instrumentinė muzika, įkvėpta gamtos, literatūros ar meno kūrinių ir perkelianti siužetą arba vaizdus.
Psalmė – judėjų ir krikščionių biblinė giesmė, bažnytinio giedojimo forma.
Raga – indų klasikinės muzikos melodijų derminiai modeliai.
Rapsodija – muzikos žanras, kūrinys liaudies dainų ir šokių temomis.
Rečitatyvas – deklamacinio pobūdžio melodijos operose, oratorijose ir kt.; tokios melodinės deklamacijos instrumentinis pamėgdžiojimas.
Requiem – gedulingos mišios.
Romantizmas – 18a. pab. ir 19a. meno kryptis, kuriai būdingas tikrovės perkūrimas, autoriaus idealų įkūnijimas, reiškinių nepaprastumo pabrėžimas, jausmingumas, pakilumas, svajotojiškumas, paslaptingumas, sąlygiškos situacijos, simboliai.
Sinkopė – efektas, kai kirčiuojama ne ta nata, kuri turėtų būti kirčiuojama.
Sinkretizmas – įvairių meno formų, religinių, filosofinių, visuomeninių pažiūrų susiliejimas.
Siuita – ciklinis muzikos kūrinys, kurį sudaro bendro turinio siejamos kontrastingos nuotaikos, tempo, ritmo dalys.
Tembras – garso spalva.
Tonacija – nustatyto aukščio dermė, kuria remiasi tonaliosios muzikos kūriniai.
Tonika – pirmasis ir pagrindinis tonacijos laipsnis, dermės centras.
Transkripcija –
muzikos kūrinio pritaikymas kitai instrumentų ar balsų sudėčiai, nei buvo numatyta, dažnai keičiant ir natų tekstą.
Unisonas – vienodo aukščio arba viena ar keliomis oktavomis nutolusių garsų skambėjimas.
Uvertiūra – instrumentinės muzikos forma, draminio kūrinio įžanga.
Virtuozas – atilikėjas, pasižymintis ypatinga technikos meistryste.
Vokalas – išlavintas balsas.
Žanras – istoriškai susiklostęs meno kūrinių tipas, kuriam būdingi tam tikri siužetiniai ir stilistiniai požymiai.

Leave a Comment