Akmuo lietuvių liaudies dainose, raudose, giesmėse

TURINYS

1. ĮVADAS...........................3

2. AKMUO...........................4

3. IŠVADOS.........................9

4. LITERATŪRA.......................10
ĮVADAS

Lietuva- dainų šalis. Jau nuo senų laikų mūsų protėviai gyveno lydimi muzikos. Jų gyvenimas buvo tarsi muzika. Nei viena šventė neapsieidavo be dainų. Šį senolių sukaupotą turtą mes turime ir dabar, tik nebe taip jį vertiname. Tačiau lietuvių liadies dainos yra turtingos savo įvairumu. Galime pasigirti turintys dainuojamąją tautosaką, liaudies lyriką, darbo dainas, kasmetinių papročių dainas, piršlybų ir vestuvių dainas, karo, priespaudos ir pasipriešinimo dainos, raudas, giesmes, vaikų, meilės bei jaunimo dainos, taip pat našlaičių ir šeimos dainos.

Negalime nepastebėti too, kad lietuvių kliaudes dainos pilnos metaforų, epitetų, palyginimų, mažybinių bei malonybinių žodžių. Jos taip pat yra nepaprastai poetiškos, švelnios ir pilnos džiaugsmo bei svajonių. Pats svarbiausias lietuvių liaudies dainų bruožas – žodžių ir melodijos vienovė. Ir žodžiai, ir melodija beveik visada atitinka dainos turinį, idėją bei nuotaiką. S. Stanevičius taip pat tvirtino: „Daina be natos, rodos, man esanti kaip kūnas be dūšios arba, žodžiais pirmosios dainos sakant, akmuo be kraujo“.

Savo darbe panagrinėsiu kokią reikšmę akmuo turi lietuvių liaudies dainose, giesmėse, raaudose.

AKMUO

Atskiros lietuvių liaudies dainos, raudos ar giesmės apie akmenį nerastume, tačiau dažnai galime išgirsti jį minint. Jau nuo senų laikų akmens reikšmė buvo neabejotina ne tik dainose bet ir sakmėse, kitaip tariant baltiškoje kultūroje.
Tačiau visų pirma įdomu būtų pa

anagrinėti pačią lietuvių liaudies dainuojamąją tautosaką, kuo vieni žanrai skiriasi nuo kitų, išskiriamieji jų bruožai ir pan. Taigi, galima pradėti nuo to, kad į liaudies kūrybą ne visada buvo žiūrima kaip į vertybę, kažkada ji buvo laikyta atgyvena. Dėmesys lietuvių liaudies dainoms atsirado pradėjus tyrinėti pačią lietuvių kalbą. Mažosios Lietuvos evangelikų kunigas Pilypas Ruigys 1747 m. parašė lietuvių kalbos žodyną, ir į jį įdėjo tris dainas, kad pailiustruotų kalbos senumą bei skambumą. Tautosakos kūriniai, ir ypač dainos, būdavo atliekamos tam tikru metu ir tam tikroje situacijoje, kurios susijusios su gamtos ciklu bei su žmogaus darbų tikslu, asmeninio gyvenimo įvykiais. Dėl šios priežasties dainos skirstomos į tokias temines grupes kaip darbo, vestuvių, kalendorinių apeigų dainos.Mažesnes grupes sudaro jaunimo dainos, vaikų dainos bei meilės dainos. Norint suvokti liiaudies dainos turinį, meninį savitumą, būtina žinoti apie jos atsiradimo ir atlikimo aplinkybes. Pavyzdžiui, rugiapjūtės dainos būdavo dainuojamos tam tikru dienos ar darbo metu: rytą, vidurdienį, vakare ir per pabaigtuves. Tačiau didžiausią dalį sudaro dainos, kurios nėra įpraustos į papročių nužymėtus rėmus. Vienos iš jų yra šeimos dainos. Jose šnekama apie šeimos narių ir artimųjų santykius, neįėjusios į vestuvių ir krikštynų dainų grupes. Beje, kaip ir meilės ar karinės-istorinės dainos, jos išsiskiria tematikos pagrindu. Dainose kalbama apie gyvenimą tėvų namuose tarp brolių be
ei seserų, rengimąsi vestuvėms, nuotakos rinkimąsi, vyro ir žmonos santykius bei sunkią marčios dalią. Šeimos dainų grupei taip pat priklauso ir mirties, našlystės, našlaičių tematikos dainos. Beje, daugelis našlaičių dainų motyvai artimai siejasi su laidotuvių raudomis. Raudos raudamos per laidotuves, vestuves ir išleidžiant į karą ar karo tarnybą (rekrūtus), raudojama būdavo esminiais žmogaus gyvenimo lūžio momentais, taip pat ir buityje kai ištinkdavo nelaimės, tokios kaip gaisras, sausra, nederlius, gyvulių kritimas ar liga. Raudų intonacijos ir poetiniai įvaizdžiai taip pat pastebimi ir kalendorinėse, javapjūtės bei šienapjūtės, šeimos (našlaičių), karo dainose, pasakų dainuojamuosiuose intarpuose. Be to, savitą grupę sudaro vestuvių raudų parodijos, kurios yra atliekamos vestuvių persirengėliams imituojant nuotakos verkavimus. Dažniausiai rauda moterys, o vyrai labai retai tai daro. Laidotuvių raudos- pačios gausiausios. Tačiau su laidotuvių raudomis labai artimai yra susijusios ir išvykstančiųjų į karą raudos. Vestuvine rauda yra vadinama tokia rauda, kai nuotaka rauda kviesdama į vestuves, atsisveikindama su tėvais, giminėmis ir rūtų darželiu, ir išvažiuodama iš namų. Verkaudama nuotaka atsisveikina su pakelės medžiais, akmenimis, tiltu ir t. t. Kiekviena rauda gimsta spontaniškai ir nuskamba vieną vienintelį kartą, pasirenkant vis kitus motyvus arba juos sudėliojant vis kita tvarka, perteikiant vis kitais žodžiais, apsiribojant tik keletu iš galimos motyvų visumos arba daugybę motyvų veriant vieną po
o kito, tarsi karoliukus į vėrinį. Būtent improvizacine struktūra raudos ir skiriasi nuo dainų, taip sudarydamos atskirą dainuojamosios tautosakos žanrą. Pavyzdžiui karinėse-istorinėse dainose yra apdainuojamos kovos su priešais, kareivio dalia, karo tarnyba. Tačiau senosiose karo dainose tikslių istorijos atspindžių, periodiškos įvykių sekos nerasime dėl stipraus lietuvių liaudies dainų lyrinio prado. Raudose karį globoja Saulė ir Mėnuo, po mirties jis virsta rožės žiedu, raudonuogiu putinu, ąžuolu, o Saulė gedėdama devynias dienas neužteka.
Iš tiesų, tai akmuo labai ryškų vaidmenį atliko apskritai visoje lietuvių laiudies tautosakoje. Jei akmuo būdavo kitokios išvaizdos, jis būdavo garbinamas ir laikomas totemais, fetišais, būdavo apsuptas sakraliniais mitais, magija bei tikėjimais. Kaip tautosakoje, taip ir dainose yra pasakojama, kad akmenys atsirado iš žmonių, laukinių gyvūnų, arba dievai pavertę akmenimis žmones, kenčiančius nuo nelaimingos meilės, nugalėtus karius. Taip pat buvo tikima ir vaizduojama, kad akmenys kalbasi, džiaugiasi, liūdi, veda, turi vaikų bei keliauja iš vienos vietos į kitą.
Daugumoje lietuvių liaudies raudų ar karo dainose akmenys įkūnyja mirusiųjų vėles, dėl to ir rauda mergaitės atsirėmusios ant akmenėlių. Tokią sceną galime interpretuoti kaip pokalbį su artimuoju, kurio neteko.

“Neatlaika akmenėliai
Nei girias medeliai,
O mes turiam atlaikyti,
Tėvelių sūneliai.”

Šioje karo dainoje „Anksti rytą rytmetėlį“ sūneliai save lygina su akmenėliais, tarsi personifikuoja juos ir paverčia jais gyvais, taip pa

at kovojančiais su priešais, tačiau negalinčiais atlaikyti kardus ir durtuvus. Netgi galima interpretuoti ir taip, kaip pavyzdį, tarsi palyginimą. Priminsiu, kad akmenėliais laikomos mirusių artimųjų vėlės. Tai va, kad jie kovojo ir neatlaikė. Dabar mūsų eilė.

„Po pagalvėle akmenėlis –
Pūkų paduškėlė,
Prie šalelės šviesi šoblia –
Tai jauna mergelė.“

Šioje ištraukoje galime pastebėti, kad akmenėlis atlieka pagalvėlės vaidmenį ir kare ji tokia pat minkšta kaip ir pas tėvelius namie. Prie jo glaudžiama galvelė poilsiui, ir nesvarbu, kad tai akmenėlis. Taip pat galima įžvelgti raudojimą, guodimąsi. Juk galima ir dabar kaip pavyzdį paimti, kai kas nors nutinka nueini į kambarį ir tyliai įsikniaubęs į paduškėlę išverki savo vargus, nuoskaudas ar iššauki pyktį, kad niekas negirdėtų. Tačiau kare minkštų pagalvėlių nėra. Jos vietoj padedamas akmenėlis. Kuris tarsi nebylus draugas ar artimas gali išklausyti tavo raudas, nebyliai palaikyti ir pastiprinti. Beje, kadangi buvo tikima, kad jis turi stebuklingų galių, tai gali parodyti, kad padėjus galvelę, jis sustiprina visą kūną ir paruošia rytojui.

Beje, mirus artimajam, upėje ar pelkėje būdavo pastatytas vienos brastos akmuo su iškalta mirusiojo pėda, ranka ar kita kūno dalimi. Žmonės tikėdavo, kad jame apsigyvens mirusiojo vėlė.
Taip pat labai didelį dėmesį žmonės skirdavo ir dubeniuotiesiems akmenims, kurie buvo apsupti sakrališkumu. Žmonės į juos dėdavo maistą prosenių vėlėms ar sodybos dievybėms.

„Aš atsisėdau
Ant akmenėlio
Ir atsidusau:
Oi lylia lylia;
Smūtni adyna,
Ir atsidusau:
Dievuliau mano.“

Šioje raudoje matome, kad jaunikaitis atsisėdo ant akmenėlio paskutiniam apmastymui. Galima interpretuoti ir taip, kad jis kalbasi, išsirauda akmenėliui apie savo likimą, tai kas jo laukia. Tarsi kokiam mirusiam giminaičiui, kurio vėlė įsikūnijo į akmenėli. Jo šitas paskutinis pasisėdėjimas, pokalbis su akmenėliu gali būti suprastas kaip ir prašymas, kad pasirūpintu jo šeima, nes pats nujaučia savo likimą. Taip pat buvo tikima, kad akmuo turi daug galių, taigi dar viena išvada, kad jis sėdėdamas bando pasistiprinti ir paprašyti akmenėlio pagalbos.

“Dievas stato namus,
Dievas stato namus,
Dievas stato namus nuostabius.
Stato ne iš akmenų,
Jis juos stato iš žmonių.
Dievas stato namus nuostabius.”

Čia parodoma, kad iš tiesų namai- ne akmeninės sienos, durys ir langai, o žmonės. Namus sudaro žmonės. Š interpretuoju taip, kad jei ne žmonės gyvenantys, namai būtų nemieli, nenorėtume į juos sugrįžti ir jų apskritai turėti. Taigi, ši giesmė apie tikėjimą namais, kurie svarbūs tik tada, jei juose yra mylintys žmonės.

“Išimk iš mano krūtinės, akmeniu šaltu, virtusią širdį
Paversk ją gyva, mylinčia, amžina.
Tik tavo žodžio galia Tavo Dvasios jėga
Šaltas akmuo meile karščiausia trykš.
Tik tavo žodžio galia Tavo Dvasios jėga
Akmuo nebylys giesme į Tave prabils.
Tik Tu akmenį šaltą, grubų ir netašytą
Gali paversti altorium Aukos nuo jo į Tave kyla.
Tik Tavo o Avinėli Šventa auka
Teikia gyvybę ir mano širdis vėl gyva.”

Šioje giesmėje širdis vaizduojama kaip pavirtusiu šaltu akmeniu. Tačiau yra orašoma Dievo, kad jis padėtų, nes parodoma, kad giedotojas trokšts mylėti ir jausti. Tikima, kad Dievas viską gali. Akmuo čia vaizduojamas kaio sunkus, grubus, nebylys, be jausmų, nors kaip ankščiau minėjau, buvo tikima, kad akmuo turi jausmus, gali mąstyti, kalbėti. Tačiau čia parodoma, kad gali būti ir kitaip. Kaip ir gyvenime, kai esi įskaudintas ir širdis dūžta į tūkstančius gabalėlių ir kartais nutinka taip, jei dažnai gyvenime esi skiraudžiamas- širdis tampa akmeninė.

“Akmeniniais veidais pasitinkame saulę.
Akmeninėm akim palydim ją vakaruos.
Mūsų rankos beviltiškai nuskina gėlę,
Kad beprasmiškai vystų merginos plaukuos.”

Dar viena rauda. Čia taip pat sutapatinamas akmuo su žmogaus būsena, jo jausmais, mintimis. Kai prarandi viską, prarandi ir gyvenimo prasmę. Šioje raudoje tai aiškiai matoma. Nei saulė nedžiugina besileidžianti į vakarus, net žydinti gėlė, kuri atrodo tūrėtų pakelti nuotaika. Tačiau ji jau matoma kaip bevystanti, kas reiškia lėtą mirtį.

IŠVADOS

Akmuo ne tik praeityje, bet ir dabar turi didelę reikšmę, tik gal nebe taip stipriai mes jį garbiname. Tačiau aš manau, kad kiekvieno žmogaus pasamonėje yra išlikusi ši brangenybė. Nes kaip tada paaiškinti tai, kad mes būdami pajūryje ar šiaip pamatę gražius akmenis renkame juos ir tempiamės į namus arba kiemus, kuriuos išdailinam jais? Manau kad tikrai yra dar žmonių, kurie tiki jo galia, tik ne visi išdrįtų tai pripažinti.
Aš galiu.

LITERATŪRA

1. N.Vėlius “Sužeistas vėjas”, Vilnius 1990 m.

2. N.Vėlius “Chitoniškas lietuvių mitologinis pasaulis”, Vilnius 1987m.

3. N.Vėlius “Mitinės lietuvių sakmių butybės” Vilnius 1977m.

4. N.Vėlius “Senovės baltų pasaulėžiūra” Vilnius 1983m.

5. Pranė Dundulienė “Lietuvos etnologija” Vilnius 1991 m.

6. P.Jokimaitiene “Karinės- istorinės dainos”

7. http://vilnius.ateitis.lt/senas/

8. http://vilnius.ateitis.lt/senas/giesmes/d.html

Leave a Comment