Netradicinės orientacijos jaunuolis yra „balta varna“ mokykloje? Ar šiuolaikinėje visuomenėje moksleiviams pakanka tolerancijos? Ar tai vis tik dar yra opi problema mokyklose?
Vienoje sostinės mokykloje besimokantis Tautvydas (tikrojo vardo atskleisti nepanoro) yra netradicinės orientacijos vaikinas. Jam, priešingai nei daugeliui jo amžiaus vaikinų, nepatinka merginos. Tautvydas viso to neslepia ir nebijo būti nesuprastas.
-Kada tu pajutai, jog tau nepatinka merginos? Tai įvyko paauglystėje, o galbūt jau ir vaikystėje?
Kai buvau visai mažas nemėgau žaisti su mašinytėmis. Kiek pamenu man visada patiko tik lėlės. Mama man vis pirkdavo visokius berniukams skirtus žaislus. Bet man visa tai nebuvo įdomu.
Aš labai mėgdavau piešti ir, žinoma, mėgstu iki šiol. Dažniausiai piešiu moteriškus ir vyriškus drabužius, mėgstu juos visaip modeliuoti, bet dizaineriu būti nenorėčiau.
Kada pajutau, jog esu kitoks? Pamenu vieną dieną sėdėjom su draugais ir aš šiek tiek padauginau. Galvoje ėmė suktis keistos mintys. Stebėjau savo geriausią draugą ir netyčia pajutau, jog man jis patinka. Širdyje ėmė kažkas virpėti. Pasijutau nesmagiai ir grįžau namo. Visą naktį negalėjau užmigti, ilgai mąsčiau. Kitą dieną niekas nepasikeitė. Aš įsimylėjau savo geriausią draugą ir myliu jį iki šiol! Jis to nežino ir, manau, niekada nesužinos…
-Nemanai, jog tai gali būti tik paaugliams būdingas savęs ieškojimas? Juk esi jaunas vaikinas, nesusimąstai, jog visa tai galbūt sau tiesiog tik įsikalbėjai?
Ne. Žinau, ką jaučiu ir kaip tai yra stipru. Myliu tą žmogų ir, tikiu, jog mylėsiu visą savo gyvenimą. Manęs nedomina merginos. Turiu daug draugių, bet jos ir liks tik draugėmis.
-Ar jautiesi kaip nors, nepabijokim to žodžio, išskirtinai? Nesigėdiji savo lytinės orientacijos ar priešingai nenori apie tai visiems garsiai skelbti?
Nesigėdiju. Kodėl turėčiau jaustis nepatogiai? Juk nieko nenužudžiau! Manęs tiesiog netraukia merginos. Mokslai sekasi puikiai. Ketinu studijuoti režisūrą. Esu laimingas. Turiu mylinčią šeimą. Ko dar daugiau reikia?
-O kaip į visą tai reaguoja bendraamžiai? Juk esi dar moksleivis. Visi žinome moksleivių būdą vienas kitą pašiepti… Kaip reaguoja klasės draugai?
Tiesą sakant esu gan drąsus. Nekreipiu dėmesio į jokias pašalinių kalbas. Turiu savo draugų ratą, kurį branginu ir tiek. Išduosiu, jog dauguma draugų apie mano kitokią lytinę orientaciją nieko nežino. Manau, bent jau kol kas geriau patylėsiu.
Klasėje galbūt kartais ir jaučiu keistus klasės draugų žvilgnius, bet juk tai normalu. Aš esu išskirtinis. Atrodau ne kaip daugumą vyrukų. Mano aprangos stilius yra kiek iššaukiantis. Natūralu, jog ne visi mane mėgsta.
-O tau patinka aplinkinių dėmesys? Mėgsti jaustis išskirtiniu?
Žinoma! Juk nejau reikia būti pilka pelyte? Laikausi tokios taisyklės: nepatinka – nebendrauk. Esu dėkingas savo tėvams, kurie mane išmokė nekreipti į aplinkinius dėmesio. Aš gyvenu savo gyvenimą, tegul jie irgi gyvena savo gyvenimą. Aš jiems vietos po saule neužstoju.
-O kaip į tavo lytinę orientaciją reaguoja tavo tėvai? Jie tave palaiko? O gal jie kol kas nieko net nenutuokia?
Tėvams apie tai nieko nesakiau. Ateis laikas – sužinos… Mano abu tėvai yra psichologai. Jie itin supratingi žmonės. Manau, supras. O gal dabar jau viską ir supranta… Kol gyvenu su jais, nenoriu atskleisti savo netradicinės orientacijos. Tiesiog nenoriu…
-Pakalbėkim apie svajones… Kaip įsivaizduoji savo būsimą šeimą? Kaip tu ją supranti?
Šeima man yra du vienas kitą mylintys žmonės. Tai yra tikroji šeima. Esu tikras, jog ateityje turėsiu šalia savęs žmogų, kuris mane priims tokį, koks esu. Esu jaunas man dar viskas prieš akis. Šiuo metu mano širdis yra užimta. Deja, išgyvenu nelaimingą meilę… Bet stengiuosi į viską žiūrėti optimistiškai.
-Ką palinkėtum jaunuoliui, kuris bijo pripažinti savo netradicinę orientaciją?
Palinkėčiau būti atviru sau pačiam. Mylėti save tokį, koks esi. Nebijoti sau pripažinti akivaizdžios tiesos.
Austėja Jonaitytė
