ŠEIMA AUGINANTI NEĮGALŲ VAIKĄ

TURINYS

ĮVADAS...........................4
TEORINĖ DALIS........................5
1. ŠEIMOS, KAIP SISTEMOS PRINCIPAI...........5
1.1. Šeima kaip sistema.....................6
2. ESMINĖS PROBLEMOS SU KURIOMIS SUSIDURIA
NEGALIOS IŠTIKTI VAIKAI IR JŲ ARTIMIEJI.......7
3. NEĮGALAUS VAIKO ĮTAKA ŠEIMAI........... ..10
3.1. Tėvų reakcijos......................11
4. BROLIŲ IR SESERŲ REAKCIJOS..............14
5. SANTYKIAI SU VISUOMENE................15
6. SOCIOEDUKACINIO DARBUOTOJO VEIKLA, DIRBANT
SU ŠEIMOMIS, AUGINANČIOMIS NEĮGALŲ VAIKĄ.....17
IŠVADOS............................19
LITERATŪRA.........................20ĮVADAS
Temos aktualumas. Viena iš aktualesnių problemų negalės fenomeno psichosocialinėje struktūroje yra šeimos, auginančios, neįgalų vaiką, situacija. Kad neįgalaus vaiko gimimas ar vėliau dėl vienokios arba kitokios priežasties atsiradę sveiko vaiko proto, psichikos ar motorikos pakenkimai lemia pokyčius šeimoje ir aplinkoje.

Tik pastaraisiais metais kiek rimčiau susirūpinta šeimomis, auginančiomis neįgalų vaaiką. Vieno šeimos nario negalia neišvengiamai paveikia visą šeimą kaip, sistemą.(Daniel P. ir kt., 2003) Tiek šeimoje, tiek aplink ją susiformuoja nepalankus požiūris į tokią šeimą. Šeimos nariai pradeda kaltinti save ir vienas kitą, aplinkinių akyse tokia šeima tampa “nenormali”, “sutepta”, “asociali”. Tokiai šeimai reikalinga pagalba. (Ruškus J., 2002)
Pagalba vaikui dažnai būna atsieta nuo pagalbos šeimai ir nuo šeimos situacinio konteksto, menkai žinomi šeimos poreikiai, ypač emocinis šeimos poreikis. (Specialistų ugdymas, 2003)

Tikslas – atskleisti šeimos, kuri augina neįgalų vaiką, reakciją, sunkumus, visuomenės požiūrį į šeimas, auginančias neįgalius vaikus.

Uždaviniai:
1. susipažinti su kokiais sunkumais susiduria šeima, auginanti neįgalų vaiką:
2. išsiaiškinti šeimos reakciją į vaiko negalią;
3. išsiaiškinti visuomenės požiūrį į šeimą, auginančią neįgalų vaiką:
4. atskleisti socialinio darbuotojo veiklą dirbant su šeimomis, auginančiomis neįgalų vaiką.

Tyrimo objektas – šeima, auginanti neįgalų vaiką.

Tyrimo metodas – mokslinės literatūros analizė.TEORINĖ DA

ALIS
1. ŠEIMOS, KAIP SISTEMOS PRINCIPAI
Šeima – pirminė visuomenės ląstelė, viena pagrindinių jos struktūros elementų. Pirminė todėl, jose visų pirma ugdomi vaikai, formuojamas charakteris, idealiai. Šeima yra ne tik raginimas gyventi, bet ir gyvenimas. (Bajorūnas Z., 1997, ps. 10)
Iš sisteminio šeimos modelio išplaukia socialinis-ekologinis šeimos modelis, kuris atskleidžia šeimos, kaip mikrosistemos, ir aplinkos, kaip mezosistemos, sąveiką. Mikrosistema rodo tai, kaip elgiasi ir tarpusavyje sąveikauja šeimos nariai, kaip jie pasiskirsto vaidmenimis. Šeima, auginanti neįgalų vaiką, gali susidurti su tokiomis problemomis:
1. motina-tėvas:kaip tėvai kiekvienas atskirai ir drauge išgyvena gimusio vaiko negalią;
2. motina-neįgalus vaikas: motinis depresija, kaltės jausmas ir savigrauža; kaip stipriai susijusi motina su neįgaliu vaiku;
3. motina/tėvas – sveikas vaikas: kiek dėmesio tėvai skiria kitiems sveikiems vaikams, neįgaliojo broliams ir seserims;
4. tėvas – neįgalus vaikas: ar tėvas nusišalina, ar dalyvauja ir drauge veertina vaiką psichologiniu ir medicininiu aspektu;
5. neįgalus vaikas – sveikas vaikas: gėdos ir kaltės jausmai, baimė pačiam “užsikrėsti” negale, patekimas į neįgaliojo priežiūros ir poreikių tenkinimo vergiją, dvilypiai jausmai neįgaliam broliui/seseriai.

Tik palyginus neseniai civilizuotose šalyse suvokta, jog šeimos, auginančios neįgalų vaiką, nėra patologinės – keičiasi tik šeimos funkcionavimo dinamika. Tokiai šeimai būtina pagalba. (Daniel P. Hallahan, 2003, ps.501)
Socialiųjų poreikių socializacijos keliai sudėtingi, skirtingai nuo įprastinėmis sąlygomis auginančių vaikų. Daugelio jų gyvenimo kelias prasideda ne šeimoje, kaip įprasta ir natūralu, o kūdikių namuose, kai jų atsisako tė

ėvai. Vaikams naudinga augti šeimoje. Palyginti su geriausiomis įstaigomis, šeimos aplinka ir jos siūlomos galimybės paprastai suteikia vaiko raidai be galo svarbių ryšių ir patirties. (Carole Sutton, 1999, ps. 78).Gyvenimas didelėje vaikų namų bendruomenėje nepakankamai formuoja vaiko individualybės, savigarbos, priklausymo savajai šeimai; kas yra “mano šeima”, “mano kambarys”, “mano žaislas”, “mano mama (tėtis)”, nesuformuoja adekvataus priklausymo šeimai ir artimumo jai vaizdinio. (Barkauskaitė M., 2001, ps. 102)1.1. Šeima kaip sistema
Šeimos struktūra:
 nariai. Visi šeimos nariai neatsiejamai susiję, vieno jų kitimas (negalė, netektis ir pan.) turi įtakos kitiems nariams;
 kultūra. Psichosocialinės normos, taisyklės šeimoje yra veikiamos religinių ir kultūrinių veiksnių, šeimos socialinio ir ekonominio statuso;
 Vertybės. Vertybės šeimoje perkainojamos, gimus neįgaliam vaikui: ką toks vaikas reiškia šeimai, koks iki šiol buvo šeimos požiūris į neįgaliuosius ir pan.

Sąveika šeimoje:
 Posistemės. Santykiai tarp atskirų šeimos narių. Kas sąveikauja? Yra keturios posistemės: vedybinė (vyras ir žmona), tėvų (tėvai ir vaikai), brolių ir seserų, papildomoji (giminės, draugai, specialistai). Kitimas vienoje posistemėje gali temti kitimus kitoje.
 Prieraišumas ir prisitaikymas. Kaip sąveikaujama? Pernelyg glaudžioje šeimoje ribos tarp posistemių neaiškios, neįgalus vaikas “uždaromas” šeimoje, saugojamas nuo išorės poveikio. Pernelyg atitolusiai šeimai, gimus neįgaliam vaikui, gresia iširimas, nariai nepakankamai dalyvauja šeimos gyvenime.
 Bendravimas. Dirbant su šeima, keičiami ne asmenys, o bendravimas. Kaltų asmenų nėra, problemos esmė glūdi santykiuose tarp še

eimos narių.

Šeimos funkcijos:
 Ekonominės, sveikatos priežiūros, poilsio socializavimo, savęs identifikavimo, prisirišimo, švietimo. Potencialios problemos: neįgalus vaikas šeimoje gali padidinti vartojimo poreikius nepadidindamas šeimos našumo. Laikas, skirtas poilsiui ir socialinei veiklai, gali būti smarkiai apribotas. Gali sumažėti galimybių socialiai save identifikuoti, daryti profesinę karjerą.

Šeimos gyvenimo ciklai:
 Poros susiformavimas, vaikų gimimas, mokyklinis amžius, paauglystė, namų palikimas, tėvų pareigų pabaiga, senatvė. Čia atsispindi šeimos dinamika. Kintant šeimos struktūrai, kinta sąveikos ir vaidmenų funkcijos joje. Ciklai – tai šeimos plėtros etapai, kurie gali tapti stresų priežastimi. Pavyzdžiui, namų palikimas sukuria didelę įtampą šeimoje.

APIBENDRINIMAS. Šeima yra pagrindinė vaiko ugdymo institucija. Kiekvienam vaikui yra reikalinga šeima normaliai funkcionuoti visuomenėje, tačiau ne kiekvienas vaikas turi tokią galimybę. Daugelio negalią turinčių vaikų gyvenimas prasideda įvairiose institucijose, kuriose vaikai negauna tiek šilumos ir meilės, kiek šeimoje.

2. ESMINĖS PROBLEMOS, SU KURIOMIS SUSIDURIA NEGALIOS IŠTIKTI VAIKAI IR JŲ ARTIMIEJI

Visuomenės išsilavinimo lygis atspindi jos požiūrį į vaikus tiek su psichine, tiek su fizine negalai. Šiandien jau suprantama, jog reikia sudaryti kuo palankias sąlygas tokiam vaikui augti, būtina jį auklėti, ugdyti, tik tuomet asmenybė gebės sėkmingai socializuotis visuomenėje ir integruotis į ją. Tėvai pažymi, jog jiems trūksta informacijos apie vaiko sutrikimą ir ugdymą, trūksta specialistų dėmesio ir paramos kritiškais laikotarpiais, per mažai patarimų, kaip įveikti vaikų problemas, elgesio sutrikimus. (S

Specialistų ugdymas, 2003, ps. 129).

Medicininės problemos. Kalbėdami apie neįgaliuosius, labiausiai suvokiame medikų pagalbos svarbą, siekiant padėti šiems žmonėms. Be abejo, medikų vaidmuo yra reikšmingas, kadangi asmenys, kuriuos visam gyvenimui ištiko liga, turi nuolat konsultuotis su gydytojais, jiems būtina vartoti įvairius vaistus, kitus gydomuosius preparatus, atlikti procedūras. Galima teigti, jog taikant socialinio ugdymo metodus, svarbu suvokti, jog medikų pagalba – tai ir vienas iš vaikų su negalia įgalinimo būdų. Iš dalies ar net visiškai įveikus pačią ligą, socialinių problemų taip pat sumažėja. Taigi, tokiems vaikams reikia suteikti kuo geresnį ir efektyvesnį medicininį gydymą. Vienas iš socialinio darbuotojo uždavinių – bendradarbiaujant su įvairiomis valstybėmis bei nevyriausybinėmis institucijomis – parūpinti finansavimą medicininėms išlaidoms padengti (pavyzdžiui, vaistams, operacijai, invalido vežimėliui ir kt.)

Tėvai turi suteikti savo vaikams medicininę – korekcinę pagalbą, tačiau dauguma nėra tinkamai informuoti, kaip tai atlikti. Socioedukacinis darbuotojas turi pasirūpinti .tėvų švietimu apie vaiko negalia, jos gydymą, procedūras. Vienas iš metodų – suorganizuoti susitikimus – diskusijas, kuriose dalyvautų tėvai, jų atžalos, medikai; tokie susibūrimai padėtų tėvams rasti atsakymus į jiems rūpimus klausimus apie ligą, jos gydymą; tėvai būtų apmokomi vaikui suteikti pagalbą, pavyzdžiui, susipažintų su kineziterapijos pratimais.

Socialinis darbuotojas turi būti ne tik stebėtojas, bet ir veiklos koordinatorius, organizatorius, iniciatyvus pagalbininkas, tarpininkas tarp skirtingų institucijų ir šeimos. Jo veiklos perspektyva turi būti pagrįsta siekiu tapti naujų ugdymo metodų diegėju bei jų įgyvendintoju.

Sunkumai buityje. Dažnai šeima, auginanti specialiųjų poreikių vaiką, susiduria su ekonominiu pertekliumi ar net gyvena žemiau skurdo ribos; ką jau bekalbėti apie asocialių šeimų statusą turinčias ir neįgalius vaikus auginančias šeimas. Neretai mama ar tėtis negali dirbti, kadangi dėl vaiko ligos yra priversti visą laiką juo rūpintis namuose.. o vaikų auklėjimas bei aprūpinimas – visų pirma, tėvų pareiga. Šiuo atveju socioedukacinis darbuotojas gali vizito į šeimą metu individualiai konsultuoti, rūpintis socialine, materialine pagalba.džiugu, kai specialistas sąveikauja su mokyklos pedagogais, jos socialiniu pedagogu, organizuoja poilsio, sveikatingumo stovyklas, parūpina kelialapius į sanatorijas. Suprantama, kad šis darbuotojas niekada negebės pakeisti tikros tėvų meilės vaikui, tačiau negalios ištiktas asmuo kiekviename savo žingsnyje siekia šilumos, artumo, padrąsinančio žodžio, o tai socialinis darbuotojas turi skirti kiekvienam savo klientui.

Psichologinės problemos. Neretai pasitaiko, kad tėvams, susilaukus vaiko su psichine ar fizine negalia, šeimą ištinka krizė. Socialinės apsaugos sferoje sprendžiamos problemos dažnai turi tų pačių bruožų:
1. kritiškų situacijų metu tėvai turi problemų: neįgalus vaikas dažnai tampa vyro ir žmonos nesantaikos priežastimi. Jis sukelia sunkiai kontroliuojamą įtampą namuose; atsiranda tarpusavio nesutarimai, santykiai su aplinka tampa įtempti. Visi šie išgyvenimai gali sukelti tragiškas pasekmes: nesantaiką, neištikimybę, skyrybas, draugų atmetimą, sveikatos problemas ir pan.
2. praeities ir dabartinei šeimos sunkumai: kartais šeimos nariams nesiseka bendrauti, užmegsti kokybiškus, nuoširdžius santykius su negalios paliestu vaiku ir pan.

Numatant ir organizuojant pagalbos strategiją, reikia atsižvelgti į problemų pilną šeimos, auginančios vaiką su negalai, gyvenimą ir ieškoti išeičių iš susidariusios padėties.

Dažnai probleminė situacija būna daugialypė: šeimos santykių sunkumai, ekonominiai, sveikatos, gėrimo, ištikimybės sulaužymo, gyvenamos aplinkos problemos, žmonių tarpusavio santykių agresyvumas. Teikiant socialinę pagalbą, būtina atsižvelgti į kiekvieną konkretų atvejį.

Taigi, socioedukaciniam darbuotojui būtina numatyti pagalbos sąlygas tokiai šeimai ir tikslus. Tokiais atvejais nederėtų galvoti, kad staiga bus išspręstos visos problemos ir sukurta ideali situacija. Socialinės pagalbos pagrindiniai tikslai turi užtikrinti neįgalaus vaiko saugumą ir apsaugoti jį nuo pavojų.

Žinomi trys socialinės pagalbos metodai: individualus, grupinis ir visuomeninis. Konkretaus metodo pasirinkimas priklauso nuo to, su kokiais sunkumais susiduria šeima. (Carole Sutton, 1999, ps. 88). Socialinės pagalbos sistemoje ryškūs trys elementai: išskirti problemą, padėti jos išvengti ir teigti reikalingą pagalbą.

◙ Individualią pagalbą, kaip jau buvo minėta, profesionalas teikia asmeniškai neįgaliajam. Ši parama nukreipia individo energiją didesniems ir aukštesniems siekiams bei pozityviems socialiniams santykiams. Tai gali būti neįgalaus vaiko ugdymas, lavinimas, jo psichologinio pasirengimo mokytis stiprinimas, motyvacijos žadinimas.

◙ Grupinis socialinės pagalbos metodas naudotinas tose situacijose, kur aplinkos vaidmuo akivaizdus ir iškilusios problemos siejasi su daugybe panašių situacijų, o poreikiai reikalauja platesnės koordinacijos ir profilakti.nės bei mokymo orientacijos. Šis metodas gali būti taikomas, kai reikia išspręsti negalios ištikto vaiko laisvalaikio praleidimo, gydymo klausimus. Grupiniu metodu pagalbą teikia ne tik socioedukacinis darbuotojas, bet ir kiekvienas grupės narys (mokytojai, medikai, tėvai ir kt.).

◙ Visuomeninė socialinė pagalba – tai profesionalus procesas, kuriame individai, jų grupės, institucijos ir bendruomenė susijungia bendram darbui, siekdami identifikuoti ir išryškinti neįgalaus asmens poreikius socialinės gerovės harmalizavimui. Ši pagalbos rūšis gali pagerinti vieną ar kitą visuomenės gyvenimo sritį (vaiko su negalia esminių vertybių ugdymą). Svarbu pačius žmones įtraukti į poreikių identifikavimą, išeičių bei realių planų ieškojimą.

Apibendrinant socioedukacinio darbuotojo vaidmenį sprendžiant šeimų, kurias ištiko psichologinės krizės, problemas, reikėtų paminėti šiuos jo žingsnius: nustatyti problemą (diagnozę), rasti galinčias padėti institucijas, ankstesnės diagnozės keitimas, tėvų – vaikų konsultavimas, duomenų bazės apie tokias šeimas kūrimas, vaikų su negalia siuntimas į sanatorijas, reabilitacijos centrus. (Leliugienė, 2003, ps.332-337)

Vaikų auginančių šeimų rėmimo programa turėtų sudaryti palankias sąlygas pilnaverčiam vaikų ugdymui. Viena iš priežasčių tam pasiekti yra sąlygų sudarymas tėvų (motinos ir tėvo) šeiminių funkcijų ir profesinio užimtumo derinimui. Vyriausybės ir visuomenės pastangos, sudarant palankias sąlygas vaikui, turi derinti su tėvų (tėvo ir motinos) visokeriopa atsakomybe už vaikų priežiūrą, ugdymą, švietimą ir savarankišką šeimos funkcionavimą.

Tad siekiant spręsto opiausias šeimos, auginančios vaikus, problemas, Vaikus auginančius šeimų rėmimo programos struktūrą būtų tokia:

-šeimos gyvybingumo ekonominiai pagrindai: užimtumas, būstas, mokesčiai, pašalpos, lengvatos (įvairios kompensacijos, parama natūra ir kt.)

-vaiko saugumas;

-vaikų ugdymas;

-šeimos sveikata ir šeimos planavimas. (Stankevičienė V., 2001, ps. 175)

APIBENDRINIMAS. Tėvai augindami neįgalų vaiką susiduria su įvairiomis problemomis. Jiems yra sunku dėl laiko stokos ar dėl kitų problemų išsiaiškinti kokios gali būti teikiamos pagalbos ir paslaugos neįgaliam vaikui ir pačiai šeimai, apie vaiko patį sutrikimą, įvairūs sunkumai buityje, psichologinės problemos.3. NEĮGALAUS VAIKO ĮTAKA ŠEIMAI
Žmogus yra tam tikros šeimos narys, nuo jo elgsenos priklauso visos šeimos funkcionalumas. Todėl aplinkos įvykiai per asmenį veikia jo šeimą. (Rupšienė L., 2001). Kiekvieno vaiko gimimas gali smarkiai paveikti šeimos dinamiką. Tėvai ir kiti šeimoje esantys vaikai patiria daug pokyčių, kol prisitaiko prie naujojo nario buvimo. Neįgalaus vaiko gimimo įtaka šeimai gali būti dar didesnė.
Dažna problema šeimoje, auginančiose neįgalų vaiką – tai šeimos uždarumas. Uždaroms šeimoms, be kita ko, kur kas sunkiau atkurti pusiausvyrą šeimoje, prisitaikyti prie pasikeitimų, nes jos nelinkusios priimti paramos iš aplinkos. Šeimos sistemos atvirumo siekti galima stiprinant šeimos narių savęs vertinimą, aiškiau nubrėžiant ribas tarp šeimos narių ir atskirų posistemių, kuriant adekvataus bendravimo ir sąveikavimo modelius.

Paprastai neįgalaus vaiko gimimas šeimoje kuria naujas posistemes ir nustato hierarchiją tarp šeimos narių. (Psichologija, 1999). Kasdieninio gyvenimo tvarka, kuri yra savaime suprantamas dalykas daugelyje šeimų, dažnai visiškai suyra, jei šeimoje yra neįgalus vaikas. Neįgalaus vaiko labui gali prireikti pakeisti gyvenamąją vietą, namų darbų tvarkaraštį ir net tėvų karjeros tikslus.

Negana to, vaikas su negalia gali įvairiai veikti tiek tėvus, tiek brolius bei seseris.

Vienas sunkaisusių dalykų, su kuriuo susiduria neįgalių vaikų tėvai – tai netikama kitų žmonių reakcija į jų vaikus, pradedant įdėmiais žvilgsniais ir baigiant patyčiomis. Keli šeimos teoretikai yra pastebėję, kad neįgalaus vaiko daroma įtaka šeimai laikui bėgant kinta.

Pereinamuoju laikotarpiu (keičiantis stadijoms) šeimos, yoač tos, kuriose auga neįgalus vaikas, patiria didelį stresą. Daug rūpesčių keliantis etapas – tai perėjimas nuo palyginti uždarų kūdykiams bei ikimokyklinio amžiaus vaikams skirtų programų į platesnę vaikų darželio aplinką. Šiuo pereinamuoju laikotarpiu vaikas netikėtai susiduria su dideliais reikalavimais, kad galėtų savarankiškai funkcionuoti. Tėvai dažniausiai tai suvokia kaip savo saugumo jausmo praradimą.

Perėjimas iš vienos stadijos į kitą labai sudėtingas, nes šeimos nariai nežino, su kuo susidurs kiekviename naujame etape.

3. 1. Tėvų reakcijos

STADIJŲ TEORIJA. Tradiciškai mokslininkai ir klinicistai tvirtina, kad sužinoję apie tai, jog jų vaikas turi negalią, tėvai pereina keletą stadijų. Kai kurios stadijos atitinka reakcijų seką sužinojus apie mylimo žmogaus mirtį. Tipinė stadijų seka, nustatyta po pokalbio su tėvais, kurių vaikai turi sunkių fizinių negalių, yra tokia: šokas, pasimetimas, neigimas, liūdesys, nerimas ir baimė, pyktis ir galiausiai prisitaikymas. (Daniel P. Hallahan, 2003, ps.501)

Solnit ir Stark įrodė, kad tėvai turi išgyventi troškimo turėti normalų vaiką netektį ir tik tada priimti realų, neįgalų vaiką. Elizabet Kubler-Ross ištyrė šeimas, kuriose vaikai gimė su negaliomis, ir pateikė reakcijų į šį faktą etapus :
1. šokas, nes dauguma tėvų laukė normalaus vaiko. Neigimas ir atstūmimas ” Ne, negali būti, neteisybė”.
2. pyktis, liūdesys, maištavimas, neteisybės, kaltės jausmas: “kodėl man? Kokia neteisybė – visos nelaimės ištinka būtent mane, ką aš padariau, kad mane taip baudžia? “
3. derėjimasis su Dievu, su mokslu. Atsiranda nusivylimas, pavydas sveikiesiems, nepasitenkinimas, viskas negerai.
4. depresija, nusivylimas. Žmogui reikia ramybės, supratimo ir meilės, buvimo kartu su juo.
5. adaptacija, kai jau nebėra daugiau jėgų kovoti. Čia labai svarbu, kad gydytojas būtų atviras ir pasakytų tiesą, kad šeima būtų arti ir parodytų meilę, artimą, kad religija teiktų viltį.
6. pozityvi reorganizacija, prasideda ilgalaikis akceptacijos periodas. Kaltės jausmas su laiku mažėja.(Ruškus J., 1997, ps. 44)

Aišku, kad neturime galvoti, jog tėvai šias stadijas pereina nuosekliai vieną po kitos.

Vieną kontrargumentą griežtam stadijų modeliui sąlygoja tas faktas, kad daugelis tėvų sakosi nepatyrę neigimo. Iš tiesų tai jie pirmieji pastebi problemą. Pasakojimas, kad neįgalių vai.kų tėvai keičia gydytojus vieną po kito ir ieško, kuris paskelbs palankesnę diagnozę, yra iš esmės mitas. Iš tiesų jiems tenka itin dažnai įtikinėti gydytojus, kad jų vaikui kažkas negerai.

Šios tėvų reakcijos nebūtinai pasireiškia griežta tvarka, tačiau kai kurie tėvai vienu ar kitu metu išgyvena kai kurias ar net visas šias emocijas. Labiausiai paplitusi reakcija yra kaltės jausmas.

KALTĖS JAUSMAS. Neįgalių vaikų tėvai dažnai kovoja su giliai įaugusiu jausmu, kad jie vienaip ar kitaip yra atsakingi už savo vaiko būklę. Daugeliu atvejų tokiai minčiai nėra jokio pagrindo. Ir vis dėlto kaltė yra vienas dažniausiai ypatingąjį vaiką turinčių tėvų patiriamų jausmų.

Toks visuotinis kaltės paplitimas tikriausiai nulemtas fakto, kad pirminė daugelio negalių priežastis yra nežinoma. Netikrumas dėl vaiko negalios priežasties verčia tėvus samprotauti, kad kalti yra jie patys. Ypač pažeidžiamos motinos.

VAIKO JAUSMAI. Tėvams tenka ne tik kovoti su netinkamomis visuomenės reakcijomis į vaiko negalią; jiems iškyla subtili užduotis kalbėtis apie negalią su pačiu vaiku. Tai gali būti sunki pareiga: tėvai kalbėdami apie tai neturi dar labiau sureikšminti negalios, nes ji ir taip yra svarbi. Kitaip tariant, tėvai nenori jaudinti vaiko ar priversti jį labiau išgyventi dėl negalios negu būtina.
Tačiau neįgalus vaikas dažniausiai užduoda šiuos klausimus: kaip man atsirado negalia? Ar ji išnyks? Ar mano būklė pablogės? Ar suaugęs galėsiu gyventi savarankiškai? Jei įmanoma, tėvai tūrėtų palaukti, kol vaikas paklaus konkretaus dalyko, apie kurį jie galės papasakoti, užuot kalbėję bendromis frazėmis.tačiau būtų gerai, jei tėvai pakalbėtų su vaiku kuo anksčiau, ypač iki paauglystės, kada daugeliui tėvų ir vaikų iškyla bendravimo problemų. Pagaliau daugelis ekspertų rekomenduoja tėvams būti sąžiningiems.

TĖVO VAIDMUO. Dauguma tėvų reakcijų į neįgalų vaiką tyrimų buvo skirti motinoms. Tačiau pastaruoju metu mokslininkai pradėjo domėtis ir tėvais. Iki šiol atlikti tyrimai, kurių metu lygintos tėvų ir motinų reakcijos į neįgalius vaikus, parodė, jog tėvai patiria tokį patį stresą arba kiek mažesnį nei jos. Viena galimų priežasčių, dėl kurios motinos patiria didesnį stresą, veikiausiai yra ta, kad jos paprastai prisiima daugiau atsakomybės už rūpinimąsi vaiku nei tėvai.

Vis dėlto būtų netikslu daryti išvadą, kad tėvams neturi įtakos jų neįgalus vaikas ar kad jų vaidmuo nėra itin svarbus visai šeimai prisitaikant prie neįgalaus jos nario. Kai kurie tėvai patiria labai didelį stresą, ypač dėl santykių su savo vaiku. Tėvai gali turėti ir netiesioginės įtakos santykiams, pavyzdžiui, teikdami paramą motinoms bei kitiems šeimos nariams. Be to, juo labiau tėvai pasirengę rūpintis savo neįgaliu vaiku, juo harmoningesnė yra jų santuoka. (Daniel P. Hallahan, 2003, ps. 501-505)

NEPALIAUJAMAS STRESAS. Vaiko negalės paaiškėjimas, be abejonės, šeimoje sukelia didelį stresą. Neįgalaus vaiko gimimas ir auginimas laikomas lėtinio pobūdžio stresu visai šeimai. Tai šeimos, auginančios neįgalų vaiką, bruožas, skiriantis ją nuo kitų krizinę situaciją išgyvenančių šeimų. Daugelis šeimų neįgalaus vaiko priežiūrai skiria dvidešimt keturias valandas per dieną, septynias dienas per savaitę ir taip daugelį metų. Stresas negailestingai fiziškai ir psichiškai sekina šeimą. Be to, pradeda slėgti finansinės problemos. Šeimai neišvengiamai kyla grėsmė. Grėsmės pavojus priklauso nuo to, kaip šeimos nariai remia vienas kitą ir kiek paramos jie gauna iš aplinkinių. Nuolatinis stresas meta šešėlį ir šeimos planams. Šeimos nariai ateityje beveik nemato palengvėjimo. Susiformuoja uždaras ratas “vaikas – namai”. Rutina tiesiog bukina šeimos narius. Jie nebeturi laisvalaikio. Užuot siekusi nepriklausomybės, brendimo ir individualizacijos, šeima mato tik neviltį, priklausomybę ir socialinę izoliaciją. Stresas gali paveikti ir šeimos sistemą: vertybes, ribas, sąveikos šeimoje modelius, socialinius vaidmenis. Lyginimasis su kitomis šeimomis gali turėti tiek labai nepalankių, tie.k ir labai palankių rezultatų. Pastebėta, jog neįgalių vaikų motinų stresas priklauso ir nuo to, kiek ir kokis specifinės priežiūros reikia vaikui. Viena iš svarbiausių streso šeimoje priežasčių yra tiek vaiko raidos nukrypimas nuo normos, tiek ir jo poreikių bei priežiūros neįprastumas. Stresą sukelia ne tik pats įvykis (negalė), kiek jo sureikšminimas. Būtent nuo to, kokią reikšmę įvykiui suteikia šeima ir aplinkiniai, priklauso šeimos reakcijos ir, be abejo, stresinė būklė. Stresą sukelia ir tėvų senėjimas: kas užims jų vietą neįgalaus vaiko gyvenime, kas juo rūpinsis. Šį argumentą galima efektyviai panaudoti įtikinėjant tėvus leisti vaikus į platesnę socialinę-edukacinę grupę. (Ruškus J., 2002, ps. 158-159)

TĖVŲ PRISITAIKYMAS. Yra daug įrodymų, liudijančių, kad neįgalių vaikų tėvai patiria daug didesnį nei vidutinį stresą. Stresą paprastai sukelia ne didelės katastrofos, bet kasdienės pareigos prižiūrint neįgalų vaiką. Gali būti, kad vienas įvykis, pavyzdžiui, sunki šeimos nario liga, taps šeimos krizės priežastimi, tačiau jo poveikis bus daug pražūtingesnis, jei šeima ir taip patiria stresą dėl daugybės “kasdieninių nesutarimų”.(Daniel P. H., 2003) Neįgalaus vaiko gimimas smarkiai kliudo tėvų savigarbą, savo vertės pajautimą. Jei iki tol savęs vertinimas buvo aukštas ir tapatus, tėvai gana greitai turėtų įveikti šią kritinę situaciją. Dėl žemo savęs vertinimo sutuoktiniai negali aiškiai išreikšti savo poreikių, o jų nepatenkinimą suvokia kaip meilės stoką. (Psichologija, 1999)

Nėra vienos tėvų reakcijos į stresą auginant neįgalų vaiką. Daug kas priklauso nuo tėvų psichologinių ypatybių, nuo vaiko negalios sunkumo ir nuo to, kiek paramos šeimai teikia draugai, giminės bei specialistai. Specialistai turi stereotipinių negatyvių nuostatų į specialiųjų poreikių vaikus ir jų tėvus. (Specialistų ugdymas, 2003 ps. 129). Aišku, yra išimčių, tačiau galima sakyti, kad tėvai, kurie iki gimstant neįgaliam vaikui buvo tinkamai prisitaikę ir jautėsi laimingi santuokoje, turi daugiau šansų įveikti situaciją negu tie, kurie jau turėjo psichologinių problemų ar problemų dėl santuokos. Taip pat akivaizdu, kad tėvams, kurių vaikai turi sunkesnių negalių, paprastai yra sunkiau nei tėvams, kurių vaikų negalios lengvos, nes pastarųjų pečių neslegia tokia didelė priežiūros našta. (Daniel P. H., 2003, ps. 505)

ŠEIMOS IRIMAS. Dėl tėvų skyrybų šeimoje dar labiau paaštrėja negalės sukeltas stresas. Dažnai, šeimai nesugebėjus pertvarkyti tarpusavio santykių ir negavus pagalbos iš šalies, vienas iš tėvų palieka šeimą. Beje, dažniausiai tai padaro vyras, nepakeldamas gėdos, , rūpinimosi vaiku ir jo motina naštos. Likusios vienišos motinos dažnai gyvena tik iš pašalpų, rečiau ieško darbo, pritaikyto prie jų pakitusio gyvenimo ritmo, nėra linkusios dar kartą ištekėti. Šeimoje visa namų ūkio ir emocinė našta gula ant vieno žmogaus pečių. Reikia paminėti, kad neįgalaus nario atsiradimas šeimoje dar nereiškia, kad jai gresia iširimas. Yra šeimų, kurias tokie įvykiai tik sutvirtina. Todėl vienos šeimos gimus neįgaliam vaikui išyra, o kitos, priešingai, dar labiau sutvirtėja? Kai motina pernelyg derinasi prie neįgalaus vaiko poreikių, ji nejučia nutolsta nuo vyro. Šis, norėdamas patenkinti emocinio saugumo poreikį, pradeda šlietis prie kitų žmonių, kartu toldamas nuo šeimos. Vyras jaučiasi panašiai kaip ir neįgaliojo broliai ir seserys. Šie, matydami išskirtinį tėvų rūpinimąsi neįgaliuoju, jaučiasi pamesti, pikti ir net kartais įtūžę. Kita vertus, neįgalaus vaiko atsiradimas tik iškelia į paviršių jau ankščiau susiformavusias tarpusavio santykių problemas. Neįgalaus vaiko gimimas gali paskatinti skyrybas. Netiesa, kad neįgalaus vaiko gimimas gali suartinti iki tol nedarnią šeimą. Manoma, kad neįgalus vaikas nėra šeimos iširimo priežastis, jis galbūt paryškina vedybinius nesutarimus, susiformavusius dar iki jam gimstant.

Pastebėta, jog neigiamą įtaką šeimai turi neįgalaus vaiko “prisirišimas” prie namų, nelankymas jokių globos ar ugdymo instituci.jų. Nuolatinis buvimas namuose veikia šeimos emocinę būseną: įsivyrauja nuolatinė įtampa, nervingumas, išgyvenama daugiau neigiamų emocijų. Pastebėta, kad neįgalaus vaiko slauga suardo kasdieninį socialinį šeimos gyvenimą, tačiau didesnės įtakos bendrai šeimyninei harmonijai neturi. (Ruškus J., 2002, ps. 160-162)

APIBENDRINIMAS. Kiekvienas tėvas skirtingai reaguoja į neįgalaus vaiko gimimą ar atsiradimą dėl įvairių aplinkybių ir skirtingai susitaiko su šiais pasikeitimais. Kai kurie net iš vis nesusitaiko. Tai labai priklauso nuo pačios aplinkos, kurioje jie gyvena (kaip artimieji, draugai padeda susitaikyti su šia nelaime) ir nuo pačios visuomenės, koks jos požiūris yra susiformavęs apie neįgalų vaiką.4. BROLIŲ IR SESERŲ REAKCIJOS
Vaiko gimimas – ypatingas įvykis, iš esmės pakeičiantis šeimos gyvenimą. Keičiasi ne tik šeimos struktūra, bet ir tėvų tarpusavio santykiai, šeimos bendravimas su aplinkiniais; o gimus antram ar trečiam vaikui – tėvų santykis su kitais vaikais ir t.t. nesunku suprasti, kad šeima pasikeičia dar labiau, kai gimsta vaikas su ypatingais poreikiais.

Tokiu atveju sveikas vaikas visų pirma turi prisitaikyti prie savo neįgalaus brolio ar sesers. Geras jo prisitaikymas sąlygoja sėkmingą visos šeimos santykių raidą, ir, žinoma, nuo sveiko vaiko požiūrio į savo neįgalų brolį ar seserį didžiąją dalimi priklauso, kaip abu vaikai vertins save, taip pat vaikų emociniai ypatumai, prisitaikymas palačiąja prasme. (Jūs – neįgalaus vaiko šeima, 2001)
Broliai ir seserys gali patirti – ir iš tiesų patiria – tokias pačias emocijas (baimę, pyktį, kaltę ir t.t.) kaip ir tėvai. Tiesą sakant, broliams ir seserims tam tikra prasme kartais dar sunkiau įveikti šiuos negu jų tėvams.
1. jie dar nesubrendę, todėl gali nesugebėti į kai kuriuos savo neigiamus jausmus iš tinkamos perspektyvos.
2. jie kartais neturi tokių pažystamų žmonių, su kuriais galėtų aptarti savo jausmus.
3. jiems kartais nepatogu klausti tėvų apie tai, kas jiems rūpi, pavyzdžiui, ar jie irgi “apsikrės” ta liga, kuria “serga” brolis, ar jie kaip nors kalti dėl sesers negalios, ar jiems reikės rūpintis broliu, kai tėvai mirs.
Kai kurie jausmai dėl brolių ir seserų negalių gali nepasireikšti ilgus metus, tačiau gana daug pasakojimų rodo, jog negalių neturintys vaikai anksti pajunta, kad jų broliukas ar sesutė daug kuo yra kitokie. Maži negalių neturintys vaikai gali neaiškiai suvokti, kad jų neįgalus brolis ar sesuo kitokie, tačiau jie gali klaidingai įsivaizduoti jų būklės pobūdį, ypač jos priežastį. Niekas kitas, išskyrus mamą, nepraleidžia su neįgaliu vaiku tiek daug laiko kaip jo brolis ar sesuo. Be to, kai neįgalaus vaiko tėvai jau nepajėgia juo rūpintis, jo globą perima broliai ir seserys.

Augdami negalių neturintys ima labiau rūpintis, kaip visuomenė žiūri į juos ir į neįgalius jų brolius ar seseris. Ypač sunkus laikotarpis gali būti paauglystė. Paaugliams svarbu, kad bendraamžiai jų nelaikytų kitokiais, tačiau sykiu jie nenori būti laikomi ypatingais ir sulaukti dėmesio šeimoje. Dažnai paauglys, turintis neįgalų brolį ar seserį, yra išskiriamas, nes jis laikomas kitokiu nei visi kiti.

Be to, paauglys gali pasijusti ignoruojamas, nes jo neįgalus brolis ar sesuo iš tėvų sulaukia daug dėmesio.

APIBENDRINIMAS. Šeimoje augantys sveikieji vaikai taip pat patiria tokias pačias reakcijas į savo neįgalaus brolio ar sesers gimimą. Tai labai priklauso nuo vaikų amžiaus: maži vaikai dar nesuvokia, kad turi neįgalų brolį ar seserį, o paaugę nežino kaip ir ką daryti. Taip pat nuo tėvų priklauso kaip tėvai paaiškina savo sveikiesiems vaikams ape neįgalų vaiką ir kaip jie patys į tai reaguoja.5. SANTYKIAI SU VISUOMENE
Socializacija – žmogaus vystymasis per visą jo gyvenimą sąveikaujant su aplinka, socialinių normų ir kultūrinių vertybių perėmimo procesas, taip pat savęs tobulinimas ir realizavimas toje visuomenėje, kuriai jis priklauso.
Teorijos grindžiamos socializacijos sąvoka, remiasi dviems prielaidomis. Pirma, asmenybė vystosi konkrečioje istoriškai susiformavusioje gyvenimiškoje aplinkoje, veikiama socialinių visuomeninių veiksnių. Antra, tik gyvendamas visuomenės kuriamoje socialinėje ir materialinėje aplinkoje, žmogus gali tapti visuomeniškai aktyviu subjektu. Be visuomenės tarpininkavimo jis negalėtų susiorientuoti savo aplinkoje, elgtis pagal jos reikalavimus ir kartu pats ją formuoti. Taigi, pagrindiniai socializacijos proceso elementai yra individas ir jos aplinka. (Leliūgienė I., 1997, ps.27)
Tėvai ne tik patiria ambivalentiškų jausmų dėl vaiko negalios priežasties, bet ir yra labai pažeidžiami, o kiti juos kritikuoja jiems sprendžiant savo vaiko problemas. Kartais tėvai (pagrįstai ar nepagrįstai) jaučiasi esą visų dėmesio centre ir mano, jog kiti žmonės vertina jų sprendimus dėl vaiko gydymo, jo ugdymo vietos parinkimo ir pan.

Kartais visuomenė labai žiauriai reaguoja į neįgalius vaikus. Neįgalūs asmenys, ypač tie, kurių negalios aiškiai matomos, neišvengiamai susiduria su netinkamomis aplinkinių reakcijomis.
Viena iš visuomenės kokybės rodiklių yra tai, kaip ji sugeba pasirūpinti savo pažeidžiamiausia dalimi – neįgaliaisiais. Kiekvienam žmogui gyvybiškai svarbu dalyvauti socialiniam bendruomenės gyvenime. Kadangi ne visos įprastinės žmogaus gyvenimo sąlygos yra patenkinamos, normaliomis turėtų būti laikomos ne tiek vyraujančios, kiek greičiau pageidaujamos sąlygos. (Specialusis ugdymas, 2001). Daugelyje šalių egzistuoja sutarimas, kad šiems žmonėms būtina garantuoti visas žmogaus teises ir galimybes jausti savo žmogiškąjį vertingumą, integruotis.

Viena iš būdingiausių problemų tiek mūsų, tiek ir kitose šalyse, ankščiau ar vėliau apsisprendusių kurti sąlygas specialiųjų poreikių vaikų ir suaugusiųjų integracijai, – visuomenės pasirengimas priimti negalės žmonių; t.y. išankstinės neigiamos nuostatos, atsargus ar nepalankus vertinimas, neadekvatus domėjimasis tokio žmogaus pasirodymu visuomenėje. Tai yra ištisus dešimtmečius trukusios neįgaliųjų izoliacija (uždaromi šeimos rate, specialiose mokyklose ar pensionatuose) pasekmė. Mūsų visuomenė dar ir dabar, sueinant dešimtmečiui nuo integracijos procesų pradžios, nepakankamai tolerantiška šiems vaikams ir suaugusiems asmenims, todėl šeimos, turinčios neįgaliųjų, vis dar linkusios užsidaryti artimųjų ar tokių pat sunkumų patiriančių žmonių bendrijoje.

Sėkmingam integracijos vystymuisi būtina pirmiausia keisti visuomenės požiūrį į sutrikusios raidos asmenis. Naujai pažvelgti į neįgaliuosius gali padėti geresnis jų pažinimas. Taigi, keičiant požiūrį, būtina pirmiausia formuoti supratimą, kad neįgalieji yra įprastinė, pakankamai didelė bet kurios šalies, bet kurios visuomenės dalis; žmonės yra tokie pat vertingi, jie turi tokius pat bendriausius socialinius poreikius, kaip ir kiekvienas kitas ir tik nepalankaus atsitiktinumo dėka turi psichinę ar fizinę negalią. (Barkauskaitė M., 2001, ps. 102)

APIBENDRINIMAS. Visuomenėje dar nėra susiformavęs palankus požiūris į neįgalų žmogų. Yra labai mažai apie tai kalbama ir diskutuojama. Todėl šeimos yra linkusios užsidaryti savoje erdvėje ir nieko neįsileisti. Todėl visuomenė tūrėtų pirmiausia diegti teigiamą požiūrį į neįgalius asmenis, nes jie taip pat yra mūsų gyvenimo dalis.

6. SOCIOEDUKACINIO DARBUOTOJO VEIKLA, DIRBANT SU ŠEIMOMIS, AUGINANČIOMIS NEĮGALŲ VAIKĄ

Vaikai su negalia bei šeimos, kuriose jie gyvena, sudaro nemažą mūsų visuomenės dalį, kuriai itin reikalinga socialinė pagalba. Juk šeima, auginanti nepilnametį invalidą, susiduria su ekonominėmis, socialinėmis, psichologinėmis ir sveikatos problemomis. Dauguma šeimų rūpinasi savo vaikais, trokšta jiems padėti ir siekia bendradarbiauti su specialistais, ka.ip ir dauguma specialistų, nori įtraukti šeimas į vaikų ugdymo procesą. (Specialistų ugdymas, 2003, ps. 129). Sena socialinės apsaugos sistema nebetinka, ji neveikia, o naujoji dar tik kūrimosi stadijoje. Kuriant tokią sistemą, būtina ruošti ir gabius šiam darbui specialistus.

Vienas iš jų – socioedukacinis darbas, kuris, siekdamas efektyvios pagalbos tokiems vaikams ir jų tėvams, turi būti itin gerai susipažinęs su socialine – ekonomine klientų padėtimi, socialinės apsaugos įstatymų baze, žmonių su negale, jų artimųjų problemomis ir sprendimo būdais; svarbu žinoti medicininės – socialinės reabilitacijos organizavimo aspektus, gerai išmanyti darbo su šeimomis ir vaikais sistemą, jos struktūrą bei veiklos metodus.

Pagalba vaikui dažnai būna atsieta nuo pagalbos šeimai ir nuo šeimos situacinio konteksto, menkai žinomi šeimos poreikiai, ypač emocinis šeimos poreikis. (Specialistų ugdymas, 2003, ps. 129).

Socialiniam darbuotojai daug laiko skiria darbui su šeimomis. (Carole Sutton, 1999, ps. 86). Socialinis darbuotojas turi pažymėti geromis psichologinėmis žiniomis, išmanyti šeimyninio gyvenimo ypatumus. Juk šeima, auginanti vaiką su negalia, neretai jaučia išskirtinį aplinkinių dėmesį, praeivių reakcijas – tai nestabili šeima: jose daug vienišų motinų, tokiose šeimose vyrauja konfliktai, gimus neįgaliam kūdikiui, kai kurie vyrai palieka šeimą ir kt. labai svarbu pasikalbėti su šeimos nariais ne tik apie problemos esmę, bet ir tikslus bei darbo kartu strategiją, jų vaidmenį. (L. C. Johnson, 2001)

Socialinis darbuotojas be visų specifinių įgūdžių privalo žinoti dar ir visą informaciją apie šeimas, auginančias vaikus su specialiaisiais poreikiais; aktyviai bendradarbiauti, palaikyti dalykinius ryšius su valstybėmis ir nevyriausybinėmis organizacijomis. Šeima nagrinėjama kaip sistema, remiantis žiniomis apie socialines sistemas, mažos grupės procesus, šeimos funkcionavimą ir struktūrą. (L. C. Johnson, 2001)

Analizuojant socialinio ugdymo metodų naudojimą, dirbant su šeima, auginančia neįgalų vaiką, tikslinga išskirti esminius socioedukacinio darbuotojo žingsnius, į kuriuos ir integruojama įvairiausia metodika:
1. tvarkyti vaiko su negalia dokumentacija;
2. pasirūpinti neįgalių vaikų ir juos auginančių šeimų medicininiu konsultavimu;
3. užtikrinti valstybės skiriamą medicininį aprūpinimą, išlaidų padengimą. Pasirūpinti, kad vaikas turėtų galimybę gydytis sveikatos priežiūros centre, namuose, reabilitacijos centre, stovykloje ir kt.;
4. ieškoti rėmėjų, lėšų, siekiant gydyti vaiką užsienio šalyse;
5. pasirūpinti būtiniausiomis sveikatos korekcijos priemonėmis (treniruokliais, invalido vežimėliais ir kt.);
6. domėtis šeimos narių (taip pat ir kitų) sveikata, gyvenimo sąlygomis;
7. padėti šeimai kartu su vaiku gydytis sanatorijose, poilsio namuose, reabilitacijos centruose;
8. patarti, konsultuoti tėvus, rengti paskaitas – seminarus ir kt.

Svarbu suvokti, jog vaiko negalios atveju pirmiausia patys tėvai turi būti pratinami naujam vaidmeniui – neįgalaus vaiko tėvų vaidmeniui. Ši tėvų socializacija apima du pagrindinius aspektus: instrumentinį ir emocinį. Instrumentinis aspektas reiškia pačių tėvų mokymąsi naudotis kompensacine technika, atitinkančia vaiko negalios specifiką, mokymąsi, kaip padėti vaikui aptarnauti save ir pan. Emocinis aspektas reiškia tėvų mokymąsi įveikti kaltės, gėdos, nusivylimo, saviizoliacijos jausmus.

Apibendrinant galima teigti, socialinė parama vaikams su negalai bei jų šeimomis reikalauja platesnių bei tampresnių šeimos kontaktų su sveikatos priežiūros, mokymo – ugdymo, socialinės apsaugos sistemomis.

APIBENDRINIMAS. Šeimai, auginančiai neįgalų vaiką reikalinga pagalba, nes šeima viena su visais sunkumais negali susidoroti. Pagalba dažniausiai yra teikiama neįgaliam vaikui, o šeima yra pamirštama. Socialinio darbuotojo veikla būtų padėti tokiai šeimai įveikti savo sunkumus..IŠVADOS
1. Dažna šeima, specialiųjų poreikių vaiką, susiduria su ekonominiu nepritekliumi ar net gyvena žemiau skurdo ribos. Praeitis iki negalės paaiškėjimo dažnai idealizuojama, o ateitis suvokiama kaip beviltiška. Sustojama “čia ir dabar”: užsidaroma siaurame šeimos rate, keičiasi socialinis tinklas (nutrūksta artimesni ryšiai su bendradarbiais, draugais, giminėmis; užsimezgami, skaudžių netikėtumų kupini ryšiai su specialistais.
Susiformuoja uždaras ratas “vaikas – namai”. Šeima nebeturi laisvo laiko. Neįgalaus vaiko atsiradimas šeimoje gali paskatinti šeimos irimą.
2. Atsiradus neįgaliam vaikui šeimoje ir kol tėvai susitaiko su neįgalaus vaiko gimimu, tėvai patiria įvairių reakcijų – šoką, pasimetimą, neigimą, liūdesį, nerimą, baimę, pyktį. Nėra vienos tėvų reakcijos į stresą auginant neįgalų vaiką. Kaip tėvai įveiks stresą daug priklauso nuo tėvų psichologinių ypatybių, nuo vaiko negalios sunkumo ir nuo to, kiek paramos šeimai teikia draugai, giminės bei specialistai.
Broliai ir seserys patiria tokias pačias reakcijas kaip ir tėvai ir jiems kartais dar sunkiau įveikti šiuos jausmus negu jų tėvams. Vaikai kaip ir tėvai, gali prisitaikyti arba neprisitaikyti prie neįgalaus brolio ar sesers.
3. Visuomenė į šeimą, kuri augina neįgalų vaiką žiūri gana nerimtai. Nes dar visuomenė nėra įpratusi matyti neįgalius vaikus, nes juos šeima gali slėpti dėl pačios visuomenės, dėl jos neigiamo požiūrio ne tik į neįgalius vaikus, bet ir į pačią šeimą. Didžiausias dėmesys yra kreipiamas ne į šeimą, bet į neįgalų vaiką. Pamirštama pati šeima, jai iškylančios problemos, nes pati šeima kartais negali susidoroti su savo problemomis, reikalinga taip pat ir visuomenės parama.
4. Socialinis darbuotojas turi būti gerai pasirengęs dirbti su šeimomis, auginančiomis neįgalų vaiką: pasižymėti psichologinėmis žiniomis, išmanyti šeimyninio gyvenimo ypatumus, turi žinoti visą informaciją apie šeimas, auginančias vaikus su specialiais poreikiais; aktyviai bendradarbiauti, palaikyti dalykinius ryšius su valstybinėmis ir nevyriausybinėmis organizacijomis.
Socialinio ugdymo metodai turi būti orientuoti į šeimą, kurioje auga negalios ištiktas vaikas.LITERATŪRA
1. vBajorūnas Z. Šeimos edukologija. – Vilnius, 1997
2. vBarkauskaitė M. Specialiųjų poreikių vaikų ugdymas. – Vilnius, 2001
3. vCarole Sutton. Socialinis darbas, bendruomenės veikla ir psichologija. – Vilnius, 1999
4. Daniel P. Hallahan, James M. Kaufman. Ypatingieji mokiniai: specialiojo ugdymo įvadas.- Vilnius, 2003
5. vL.C. Johnson. Socialinio darbo praktika. – Vilnius, 2001
6. Kriščiūnas A. Reabilitacija. – Kaunas, 1996
7. Leliugienė. Socialinė pedagogika. – Kaunas, 2003
8. Leliūgienė I. Žmogus ir socialinė aplinka. – Kaunas, 1997
9. Rupšienė L. Šeimotyros įvadas. – Klaipėda, 2001
10. vRuškus J. Neįgalus asmuo ir visuomenė: sąveikos raida ir perspektyva. –Šiauliai, 1997
11. vRuškus J. Negalės fenomenas. – Šiauliai, 2002
12. Psichologija. Mokslo darbai. Nr. 19. – Vilnius, 1999
13. vJūs neįgalaus vaiko šeima.- Vilnius, 2001
14. Specialiųjų poreikių pažinimas ir ugdymas. – Šiauliai, 2001
15. vSpecialistų ugdymas. Mokslo darbai. Nr. 1 (8). – Šiauliai, 2003
16. Specialistų ugdymas. Mokslo darbai. Nr. 2 (5). – Šiauliai, 2001

Leave a Comment