Mityba ir dantų ėduonis

Turinys
Turinys 1
Įvadas 2
Dantų ėduonis 2
Mitybos įtaka ėduonies atsiradimui 3
Fluoro įtaka dantų ligoms 3
Mityba nėštumo metu 4
Kūdikio mitybos ypatumai 4
Vaiko mitybos ypatumai 5
Praktinis pritaikymas 5
Išvados 6
Naudota literatūra 7Įvadas
Kasdien televizijos reklamose matome malonias žmonių šupsenas, gražius jų dantis. Ir pavydime. Tai – natūralu: sveiki ir gražūs dantys tarsi nušviečia veidą. Kita vertus, grožis – grožiu, ne vien jis svarbus. Nepamirškime, kad burnos ertmė ir dantys yra pirmoji virškinamojo trakto grandis, kurios paskirtis atkąsti maistą, jį sukramtyti bei paruošti rijimui. Be to, dantys daro didelę įtaką žmonių kalbos aiškumui ir taisyklingumui.

Atrodo, vien šių, ką tik minėtų, pa avyzdžių, pakanka, kad suprastume, kaip svarbu rūpintis dantimis. Išlaikyti juos sveikus gali kiekvienas. Tereikia žinoti, kokios dantų ligos pasitaiko dažniausiai, kas jas sukelia ir kaip su tuo kovoti.
Viena labiausiai pasaulyje paplitusių dantų ligų yra ėduonis (kariesas). Išsivysčiusiose šalyse nuo 60% iki 90% vaikų ir didžioji dalis suaugusiųjų kenčia nuo dantų ėduonies. Lieuvoje apie 90% moksleivių turi kariozinių dantų. I klasėje moksleiviai turi 1 – 2, o išleidžiamosiose – 8 – 9 kariozinus dantis. Ėduonis – pagrindinis dantų netekimą lemiantis faktorius. Vidutiniškai 35 – 44 metų amžiaus Lietuvos gyventojai turi po 5 pašalintus dantis, o 65 – 74 metų – net po 8 (duomenys iš E. Andriulio, E. Grinienės, M. Černiauskienės vadovėlio „Moksleivio fiziologija ir higiena“; Vilnius, 1994 m.; 120 psl.ir straipsnio “Ėduonies problemos” http://www.sveikidantys.lt/index.php?m=7&p=8)

Kaip ir daugelis kitų lėtinių ligų (pvz., medžiagų apykaitos sutrikimai, širdies ir kraujagyslių ligos, vėžiniai susirgimai), dantų ėduons yra gl

laudžiai susijęs su gyvenimo būdu ir maitinimosi įpročiais. Pagrindiniai ėduonies rizikos faktoriai yra: neracionali mityba, didelis angliavandenių kiekis maiste, netinkamas mitybos režimas, sumažėjęs dantų atsparumas, dantų apnašos, mažas fluoro kiekis geriamajame vandenyje, paveldėjmas ir kt. Kaip matome, praktiškai visus karieso rizikos faktorius (išskyrus paveldėjimą) žmogus gali reguliuoti ir taip sumažinti ėduonies atsiradimo tikimybę bei išlaikyti dantis sveikus ir gražius – o tai ir yra svarbiausia!Dantų ėduonis
Dantų ėduonis (kariesas) – dažniausiai pasitaikanti dantų liga. Ji gali pažeisti ir pieninius, ir nuolatinius dantis. Tiesa, ėduonies išplitimas priklauso nuo amžiaus: jauniems žmonėms dantys genda kur kas greičiau. Dantų ėduoniui būdingas progresuojantis danties kietųjų audinių (emalio ir dentino) suminkštėjimas ir defektų susidarymas. Svarbiausi dantų ėduonies atsiradimo veiksniai yra dantų apnašų mikroorganizmai, dažniausiai A grupės streptokokai. Atsiradus ėd duoniui, tarp emalio paviršiaus ir apnašų vyksta biocheminiai pakitimai, padaugėja laktato ir kt. Susidariusios organinės rūgštys tirpina emalį, o emalio ištirpusių mineralinių komponentų jonai patenka į seiles. Dantų ėduonis rečiau pažeidžia lygius danties paviršius. Daug grečiau pažeidžia tarpdančius, dantų vageles, nelygus ir šiurkščius paviršius, nes iš tokių vietų sunkiausia pašalinti apnašas.

Pažeistose vietose dantų paviršinis sluosnis tampa porėtas, nes iš jo pasišalina mineralai (kalcis, fosforas ir kt.). Šiame etape ėduonies pažeisto danties paviršiaus pokytį galima atpažinti pagal baltą kreidinę spalvą (kariozinė dėmė). La
aikui bėgant, ėduonies pažeista vieta tampa tamsesnės spalvos dėl maisto produktų ir dažomųjų medžiagų poveikio.

Dantų ėduonis, prasidėjęs nuo paviršinio danties sluoksnio – emalio, vėliau persimeta į dentiną. Kadangi emalis yra kietesnis už dentiną, jis ir pažeidžiamas kur kas mažiau negu dentinas.

Esant ėduoniui, pirmiausia dantis jautriai reaguoja į cheminius dirgiklius (saldumą, rūgštumą), vėliau į temperatūros pokyčius ir galiausiai, kai kariozinė ertmė jau gana gili, pradeda skaudėti nuo mechaninių dirgklių (pakliuvus maistui ar kt.).

Dantų ėduonis skirstomas į nekomplikuotą, kai pažeidžiami danties kietieji audiniai ir komplikuotą (t. y. į pulpitus ir periodontitus), kai ėduonis pereina į danties pulpą ir periodontą.Mitybos įtaka ėduonies atsiradimui
Dantų ėduonies atsiradimo pagrindu gali būti kariesogeninė dieta, kurioje nesubalansuotas pagrindinių maisto medžiagų santykis (vyrauja angliavandeniai). Cukraus prodduktų perteklius ir burnos higienos stoka intensyvina dantų karioziškumą, nes skatina apnašų susidarymą. Dantų apnašos kaupia burnoje susidariusias rūgštis, o šios sukelia danties kietųjų audinių demineralizaciją. Kariesogeniniu poveikiu pasižymi ir turintis daug angliavandenių maistas, ne tiek jo kiekis, kiek vartojimo dažnumas. Dažnai užkandžiaujant saldumynais, nevalant dantų, ant dantų paviršiaus susidaro storas apnašų sluoksns, jame dauginasi mikroorganizmai, kurių veikla lemia pH sumažėjimą, vėliau – emalio demineralizaciją. Taip pat svarbu ir maisto konsistencija, nes vartojant minkštą maistą, dantys ir žandikauliai nepakankamai dirba, silpnai skatinamas seilių išsiskyrimas, blogai vyksta savaiminis apsivalymas. Svarbus vaidmuo tenka seilių su
udėčiai, kiekiui ir jų tekėjimo greičiui. Kuo geriau ir greičiau išsiskiria seilės, tuo geriau dantys apiplaunami, mažiau lieka maisto likučių ant dantų. Ant švariai nuvalyto danties paviršiaus formuojasi seilių kilmės plėvelė, sudaryta iš baltymų ir lipidų. Ši plėvelė, vadinama “įgyta pelikula” stabdo rūgščių patekimą į dantį ir kalcio bei fosforo difuziją iš danties audinio. Taip susidaro barjeras dantų paviršiaus susidėvėjimui. Svarbu ir seilių pH. Sumažėjus pH iki 4,5 – 5,0 susidaro kritinė situacija, gali pradėti vystytis demineralizacija. Seilių pH gali sumažėti ir dėl angliavandenių skilimo burnoje iki rūgščų suvalgius rūgštaus maisto.

Svarbią funkciją palaikant sveikus dantis atlieka vitaminai ir mikro- bei makroelementai. Todėl labai svarbu, kad maistas būtų gerai pasisavinamas, o tam reikalingas baltymų, riebalų ir angliavandenių balansas, kuris turėtų būti 1:1:4. Maistas geriau pasisavinamas, kai valgoma 4 kartus per dieną. Labai naudinga valgyti vaisius ir daržoves. Jie – ne tik vitaminų šaltinis, bet ir gerina burnos savaiminį apsivalymą. Kuo mažiau reikia valgyti saldaus, lipnaus maisto, ypač prieš miegą. Negalimo po karšto tuoj valgyti labai šalto maisto ar atvirkščiai, nes tai gali pažeisti emalį.Fluoro įtaka dantų ligoms
Fluoras – mikroelementas, stiprinantis kietuosius dantų audinius. Dėl fluoro poveikio jie mažiau genda, rečiau vystosi ėduonis. Fluoras, patekęs į organizmą iš geriamojo vandens, skatina danties audinių mineralizaciją. Danties emalis pasidaro kur kas atsparesnis žalingų rū
ūgščių poveikiui, dantys mažiau apsineša nuosėdomis, dėl to dantys rečiau genda. Tačiau taip yra, kai fluoro nedaug (0.5 – 1 mg/l). Jei fluoro vandenyje daugiau nei 1.5 mg/l, vystosi dantų fluorozė. Dantys pasidaro nelygios spalvos, atsiranda gelsvų, balkšvų dėmių. Jei fluoro koncentracija vandenyje dar didesnė, dantys gali būti nelygiais kraštais, lūžinėti, tupėti.

Svarbu, kad fluoro maiste būtų pakankamai (1 – 1.5 mg/l).Daugiausia jo yra geriamajame vandenyje. Daugelyje Lietuvos vietų fluoro trūksta, tik keli rajonai turi didesnį fluoro kiekį, keliose vietovėse jo yra beveik norma (Prienuose, Kaišiadoryse, Šiauliuose, Skuodo, Plungės, Pakruojo, Radviliškio rajonuose) (duomenys iš S. Milčiuvienės straipsnio „Profilaktiškai vartojamas fluoras stabdo dantų kariesą (ėduonį)“ (iš knygos „Tau baltą šypseną skiriu“ (sudarė J. Narbutaitė), Kaunas, 1995 m.; 15psl.).

Šio elemento yra ir įvairiuose maisto produktuose: daug arbatžolėse, šaltalankiuose, ramunėlėse. Gausu jūros žuvyse. Ypač daug fluoro turi jūros kopūstai. Paprastai fluoro daug kauluose, todėl valgant sultinį ar žuvies konservus, gaunamas nemažas fluoro kiekis. Šiek tiek fluoro yra ir pupelėse, žirniuose, morkose, špinatuose, ridikuose, pomidoruose. Nemažai fluoro yra kiaušiniuose, mėsoje, valgomojoje druskoje.

Labiausiai fluoro reikia augančiam vaikui. Tuomet jo organizmas ypač gerai pasisavina fluorą, vėliau šis procesas sulėtėja ir nuo 50 – 55 metų amžiaus žmogaus organizmas priima labai nedidelį jo kiekį. Į žmogaus organizmą fluoras patenka su maistu ir vandeniu.Mityba nėštumo metu
Reikia skirti daug dėmesio nėščių moterų racionaliai mitybai, nes embrioniniu laikotarpiu formuojasi vaisiaus dantų užuomazgos, vyksta pieninių dantų mineralizacija (prasideda jau 5 – 6 nėštumo mėnesį), kuri nulemia dantų atsparumą ėduoniui. Dėl kariesogeninės dietos, trūkstant baltymų, mineralinių medžiagų ir mikroelementų, gali susiformuoti neatsparūs rūgščių poveikiui kūdikio danties audiniai. Kad nėščiosios dantys išliktų sveiki, o vaisiaus dantų užuomazgos vystytųsi normaliai ir dantims užtektų mineralų, būtina gera mityba. Tiek motinos, tiek vaiko dantims, ypač jų kietiesiems audiniams, labai reikalingas kalcis, fosforas, fluoras, vitaminai. Jų yra įvairiuose maisto produktuose. Todėl nėščiajai per dieną rekomenduojama valgyti (pagal S. Milčiuvienės straipsnį „Nėščios moters dantų priežiūra“ (iš knygos „Tau baltą šypseną skiriu“ (sudarė J. Narbutaitė), Kaunas, 1995 m.; 11 – 12 psl.):
a) pieno ar jo produktų – 3 kartus;
b) mėsos ar žuvies – ne mažiau kaip 2 kartus;
c) vaisių ir daržovių – 4 kartus;
d) duonos ir kruopų gaminių – 4 kartus;

Pieno produktuose yra daug baltymų, kalcio, vitaminų, ypač B grupės, D vitamino. Šių produktų daugiau vartoti reikėtų antrojo nėštumo periodo metu, kai prasideda pirminė vaisiaus dantų mineralizacija. Piene daug kalcio, kuris reikalingas dantų kietųjų audinių (emalio ir dentino) mineralizacijai. Nėščiajai kalcio reikia apie 1 – 1.2 g per dieną. Pieno stiklinėje yra apie 290 mg kalcio, todėl, išgerdama jo 1 litrą, moteris gautų beveik visą kalcio paros normą. Tačiau gana dažnai dėl nėštumo toksikozių skysčiai nėščiajai ribojami. Tokiais atvejais reikėtų vartoti kitus pieno produktus, turinčius daug kalcio: varškę, varškės sūrį, ledus, kondensuotą pieną. Nemažai kalcio gaunama su vandeniu, kitais maisto produktais: mėsa, daržovėmis, žuvimi, duona, kruopomis.

Kitas labai svarbus mikroelementas, skatinantis dantų vystimąsi ir mineralizaciją – fosforas. Jo yra mėsos ir žuvies, pieno produktuose, ypač fermentiniame sūryje, kiaušiniuose, daržovėse.

Valgydama mėsą ir žuvį, nėščia moteris gauna ne tik fosforo, geležies, bet ir vitaminų B1, B2,B6, B12, folinės rūgšties, cinko, baltymų, kurie skatina vaisiaus kaulų sistemos (taip pat ir dantų) augimą ir vystimąsi.

Vaisiai ir daržovės nėščiosios mityboje – vitaminų A, B, C, folinės rūgšties šaltinis. Juose gausu ir mikro- bei makroelementų: geležies, fosforo, kalcio, cinko, fluoro, kalio. Duonos ir kruopų gaminiuose gausu B grupės vitaminų, geležies, cinko. Šių medžiagų reikia kaulams ir dantims vystytis.

Maisto poveikis dantims yra skirtingas. Dantims vystantis prenataliniu laikotarpiu ir kūdikiui gimus (kol dantys dar neišdygę), maisto medžiagos patenka per kraują, o kai dantys išdygsta, maistas veikia ir per kraują, ir tiesiogiai per seiles.

Danties audinių struktūroms susiformuoti turi įtakos ne tik kalcis, fosforas, fluoras, bet ir kiti mikroelementai – geležis, magnis, manganas, litis, baris. Todėl geriau neapsiriboti vienu kokiu nors elementu, kuris mažina dantų gedimo tikimybę, ir vartoti elementų, kurie papildo vienas kitą, mišinį. Kartu veikdami fluoras, stroncis, molibdenas padidina dantų atsparumą ėduoniui, o selenas, švinas ir silicis, priešingai, gali sudaryti sąlygas kariesui atsirasti. Kalcis, kartu su fluoru patekęs į organizmą, apsunkina rezorbaciją, todėl kalcį ir fluorą geriau vartoti atskirai.Kūdikio mitybos ypatumai
Natūralus maitinimas krūtimi padeda normaliai susiformuoti apatiniam kūdikio žandikauliui, o motinos pienas – idealiausias mažylio maistas. Vos išdygę kūdikio dantys dar silpnai mineralizuoti, todėl saldūs maisto produktai gali tik paskatinti dantų ėduonį. Nerekomenduotini saldūs pieno mišiniai, saldžios arbatos, konservuotos vaisių ir daržovių sutys. Saldus maistas burnoje greitai virsta rūgštimis, kurios suardo silpnai mineralizuotą emalį. Negalima medumi, cukrumi tepti čiulptuko. Toks nežinančių mamų elgesys suardo ką tik išdygusius vaiko dantis per kelis mėnesius.Vaiko mitybos ypatumai
Vaikams nepatartina dantimis gliaudyti riešutus, vaisių kauliukus, nes taip lengvai mechaniškai sužalojamas emalis, tokiame dantyje greitai gali vystytis ėduonis. Kad vaiko dantys būtų sveiki, per dieną jis turi išgerti 2 puodelius pieno, 2 kartus valgyti mėsos ar žuvies, 3 – 4 kartus – vaisių ir daržovių. Ryte vaikams nepatartina duoti saldumynų, nereikėtų leisti jų neštis į darželį ar mokyklą. Ypač kariesogeniški šie saldumynai: karamelės, ledinukai, marmeladas, šokoladas, saldūs pyragaičiai. Visiškai atsisakyti saldumynų gana sunku. Patartina juos naudoti desertui, o pavalgius tuoj išsivalyti dantis.Praktinis pritaikymas
Kiekvienas žmogus nori turėti sveikus ir gražius dantis. Vien dantų valymo tam neužtenka. Reikia ugdyti ir sveikos mitybos įpročius. Juk sveikai maitinantis galima išvengti daugelio dantų ligų, taip pat ir ėduonies. Deja, žmonėms trūksta informacijos, kaip maitintis, kad dantys būtų sveiki. Juk ir mamų, besirūpinančių savo vaikų dantukais, pamokymai apsiriboja sakiniu “Nevalgyk saldainių!|“

Visų pirma, ginekologas turėtų suteikti pakankamai informacijos būsimai mamai apie tai, ką, kaip ir kokiais kiekiais ji turėtų valgyti, kad jai ir kūdikiui užtektų visų maisto medžiagų, vitaminų, mikro- ir makroelementų ir kad kūdikis gimtų turėdamas sveikas būsimų pieninių dantų užuomazgas ir prielaidą džiaugtis sveikis dantimis visą gyvenimą.

Vėliau jaunai mamai apie vaiko dantų priežiūrą turėtų paaiškinti pediatras, kad būtų išvengta tokių klaidų kaip nuolatinis maitinimas saldžiu maistu.

Vaikui paaugus ir pradėjus lankyti darželį, o vėliau – ir mokyklą, jis turėtų gauti pakankamai žinių apie dantų priežiūrą ir dantų ligų profilaktiką iš auklėtojų ir mokytojų. Šiuo metu ir turėtų būti ugdomi sveikos mitybos įpročiai, kurių pagrindai turėjo būti padėti jau ankstyvoje vaikystėje (galbūt tai nebuvo padaryta dėl tėvų nežinojimo; tokiu atveju dar labiau reikia, kad vaikas susidarytų sveikos mitybos įgūdžius, kurie leis jam išvengti ėduonies ir kitų dantų ligų.

Ir, svarbiausia, informaciją apie sveiką ir racionalią mitybą kaip apie dantų ligų profilaktikos priemonę, turėtų teikti stomatologai, kad žmogus, vieną kartą apsilankęs pas dantų gydytoją dėl ligos, kitą kartą ateitų tik profilaktiškai pasitikrinti, be jokių akivaizdžių ėduonies ar kitos dantų ligos požymių.

Būtų gerai, kad masinio informavimo priemonės (televizijos, radijo, laikraščių ir žurnalų reklamos) ne tik supažindintų su dantų šepetukų ir pastų įvairove, becukrių kramtomųjų gumų teigiama įtaka apsaugant dantis nuo žalingo rūgščių poveikio, bet ir akcentuotų racionalios mitybos svarbą mažinant ėduonies atsiradimo tikimybę.Išvados
Dantų ėduonis(kariesas) – labiausiai pasaulyje paplitusi dantų liga. Pagrindiniai ėduonies rizikos faktoriai susiję su mityba – tai per didelis angliavandenių kiekis maiste, netinkamas mitybos režimas, per mažas fluoro kiekis geriamajame vandenyje ir pan. Ėduonies priežastis – bakterijos, kurios skaldo maisto produktuose esantį cukrų, sudarydamos rūgštis, tirpinančias danties mineralines medžiagas.

Racionaliai maitinantis galima sumažinti dantų ėduonies atsiradimo tikimybę. Tam reikia riboti angliavandenių vartojimo dažnumą (ne kiekį!), suvalgius daug angliavandenių turinčio maisto išsivalyti dantis. Naudinga valgyti kietos konsistencijos maistą, nes tada išsiskiria daugiau seilių, kurios apiplauna dantį ir sudaro tam tikrą seilių plėvelę, apsaugančią nuo rūgščių patekimo. Labai svarbu, kad valgomas maistas būtų pilnavertis. Jame turi būti visų maisto medžiagų (baltymų, riebalų ir angliavandenių; santykis1:1:4), mikro- ir makroelementų (kalcio, magnio, mangano, fluoro, fosforo) ir vitaminų (A, D ir kt.), geriamasis vanduo turėtų būti fluoruojamas.

Svarbu, kad racionaliai maitintųsi jau būsima mama – tada kūdikis gims turėdamas sveikas dantų užuomazgas, ir, jei bus išmokytas protingai ir sveikai maitintis, prižiūrėti savo dantis, galės beveik visai išvengti ėduonies ir kitų dantų ligų.Naudota literatūra
1. I. Vaitkevičiūtė. „Mityba ir burnos patologija“ http://www.mokslai.com/main/index.php?pg=essays&act=view_full&essay_id=8412
2. „Dantų ėduonis“ http://www.sveikidantys.lt/?m=2&s=5
3. “Ėduonies problemos” http://www.sveikidantys.lt/index.php?m=7&p=8
4. E. Andriulis, E. Grinienė, M. Černiauskienė. „Moksleivio fiziologija ir higiena“; Vilnius, 1994 m.; 120 – 121 psl.
5. G Stropienė. „Įvadas“ (iš knygos „Tau baltą šypseną skiriu“ (sudarė J. Narbutaitė), Kaunas, 1995 m.; 3 psl.)
6. G. Stropienė. „Dantų ligos“ (iš knygos „Tau baltą šypseną skiriu“ (sudarė J. Narbutaitė), Kaunas, 1995 m.; 8 – 9 psl.)
7. S. Milčiuvienė. „Nėščios moters dantų priežiūra“ (iš knygos „Tau baltą šypseną skiriu“ (sudarė J. Narbutaitė), Kaunas, 1995 m.; 11 – 12 psl.)
8. S. Milčiuvienė. „Profilaktiškai vartojamas fluoras stabdo dantų kariesą (ėduonį)“ (iš knygos „Tau baltą šypseną skiriu“ (sudarė J. Narbutaitė), Kaunas, 1995 m.; 15 – 16 psl.)
9. V.Vitkauskienė. „Dantų priežiūra ikimokykliniame amžiuje“ (iš knygos „Tau baltą šypseną skiriu“ (sudarė J. Narbutaitė), Kaunas, 1995 m.; 20 psl.)
10. J. Narbutaitė. „Mokyklinio amžiaus vaikų dantų priežiūra“ (iš knygos „Tau baltą šypseną skiriu“ (sudarė J. Narbutaitė), Kaunas, 1995 m.; 31 – 32 psl.)

Leave a Comment