TURINYS
ĮVADAS …………………………………………………………………………………… 21. ŽMONIŲ REAKCIJŲ SEKA ARTĖJANT MIRČIAI ……………………………… 42. MIRŠTANČIO LIGONIO SLAUGA ……………………………………………………….. 7IŠVADOS ……………………………………………………………………………………………………. 10LITERATŪRA …………………………………………………………………………………………….. 11ĮVADASŠiandieninėje mūsų kultūroje nenoriai kalbama mirties tema. Nenori kalbėti ir tie, kurie miršta, ir tie, kurie šalia. Pastaraisiais metais Vakarų šalyse diskutuojama, kaip reikėtų geriau pasirūpinti nepagydomais ligoniais. Jenkins J. (1997) teigimu, kilo mirštančiųjų slaugos judėjimas, steigiami specialūs mirštančiųjų namai ir ligoninės, kuriose jie gali praleisti paskutiniąsias savo gyvenimo dienas. Siekiam rūpintis sergančiaisiais, sukurti jiems meilės ir užuojautos kupiną aplinką, kurioje jie galėtų ramiai praleisti paskutines gyvenimo dienas. Kiekvienas žmogus turi teisę normaliai gimti, gyventi ir mirti. Gydytojui, slaugytojui svarbu suprasti, kad kiekvienas žmogus serga taip, kaip gali. Gydytojas ligoniui visuomet turi būti vilties nešėjas, net sakydamas jam tiesą apie jo tragišką padėtį. Sunkiai sergančiam ir mirštančiam ligoniui vien tik priėjimas prie jo lovos jau yra gydymas. Namie labai svarbi savanorių pagalba ligoniui ir jo artimiesiems. Šalia medicinos pagalbos visuomet iškyla daugybė kitų problemų – dvasinių, psichologinių, socialinių, ekonominių. Reikia išmanymo, išsiauklėjimo, psichoterapijos žinių. Ar sakyti ligoniui tiesą? Kaip prakalbinti ligonį? Mirštantysis turi daug ką pasakyti, bet ne viską ir ne visiems gali išsipasakoti. Kartais negali atskleisti paslapčių būtent saviesiems, o nori pasikalbėti su draugu ar slaugytoju. Sunkiam ligoniui paliatyvioji pagalba būtina tiek stacionare, tiek namie. Lygiai taip pat jam ir jo šeimai būtina dvasinė pagalba – mirties sutikimas. Didžiausios problemos teikiant paliatyviąją pagalbą yra skausmo malšinimas ir beviltiška būklė. Ligoniui reikia vaistų ir vilties. Visuomet reikia vilties gyventi, o tam būtina psichologinė ir dvasinė pagalba. Ligonis ypač kenčia praradęs savarankiškumą, nežinodamas, kas jo laukia. Reikia pagalbininko ir draugo, gebančio prisitaikyti prie ligonio gyvenimo kelio. Teikiama pagalba visų pirma priklauso nuo supratimo. Šeima dažniausiai nesugeba atsakyti į ligonio klausimus. Reikia kantriai laukti, kol ligonis prabils, kol mirštantysis leis įeiti į jo dvasinį pasaulį. Jokiu būdu nevalia primesti savų dvasinių problemų. Būtina atsakyti į visus ligonio klausimus. Tam reikia gabumų, nes situacija visuomet kebli.
Lietuvoje nėra organizuotos savanorių pagalbos namie sunkiai sergantiems ir mirštantiems žmonėms. Trūksta psichologinių žinių, kaip elgtis slaugant sunkiai sergantį ligonį.Žinome, kad tiesa apie mirtį neturi sužeisti ligonio, kad kiekvienas pats žino, kiek jis tos tiesos nori žinoti, tačiau kaip elgtis vienokioje ar kitokioje situacijoje ir nebežinome.Darbo tikslas – išanalizuoti mirštančio žmogaus slaugos proceso ypatumus.Uždaviniai:· Išskirti mirštančio žmogaus reakcijų į mirtį stadijas;· Išanalizuoti bendravimo su mirštančiu ligoniu savitumus;· Aprašyti ligos įveikimo strategijas.Metodai – mokslinės literatūros analizė ir apibendrinimas.1. ŽMONIŲ REAKCIJŲ SEKA ARTĖJANT MIRČIAIMirštančio žmogaus vidinis pasaulis smarkiai skiriasi nuo neturėjusių jokios tanatologinės patirties žmonių vidinio pasaulio. Kuo gi skitriasi tas vidinis pasaulis, į tai bando atsakyti gydytojai, psichologai, psichiatrai ir daugelis kitų profesijų žmonės. Nepagydomai sergantys žmonės įvairiai reaguoja į artėjančią mirtį. Psichiatrė Elisabethė Kubler – Ross yra viena iš nedaugelio, kurios darbai daugiausiai praplėtėmūsų sampratą apie mirimo procesą. Ji bendravo su daugiau nei dviem šimtais vidutinio amžiaus vėžiu sergančių žmonių, fiksavo jų išgyvenimus bei pasisakymus. Mokslininkės darbą vainikavo penkių pakopų išgyvenimų, kuriuos patyrė jos tiriamieji, sužinoję apie artėjačią mirtį, atradimas (Lemme B.H., 2003). Šios stadijos būdingos visiems žmonėms, išgyvenantiems krizę.Mirimo procese išskiriamos penkios stadijos:· Šoko stadija. Žmogus, sužinojęs, kad serga mirtina liga, paprastai pirmiausia patiria emocinį šoką, atmetimą, ignoruoja šią žinią arba netiki, kad mirs, mirtis yra neigiama. Tai gynyba, leidžianti iš lėto susitaikyti su mirtimi. Žmogus eina pas kitus gydytojus, į pagarsėjusias klinikas. Netikima diagnoze ir raminamasi posakiu;,,Kol yra gyvybė – yra ir viltis“;· Agresijos, pykčio stadija. Pripažinus diagnozę, atsiranda pyktis. Žmogus klausia:,, Kodėl aš? Kokia neteisybė – visos nelaimės tik man. Ką aš padariau, kad Dievas mane taip baudžia “ Neteisybės suvokiamas jausmas skatina žmogų priešiškai elgtis su aplinkiniais.
· Derybų su likimu stadija. Ši stadija atspindi žmogaus troškimą gauti kuo daugiau laiko. Neretai žmogus mainais žada būti geresnis. Kaip nurodo Lemme B.H. (2003), deramasi dažniausiai su Dievu, su antgamtinėmis jėgomis, su mokslu, tačiau jei pavyksta išvengti mirties, pažadai retai tęsiami. Dažnai ligonis ar jo šeima apie tai nekalba, bet jis jaučia didesnę viltį, energiją, norą intensyviai gyventi.· Depresijos stadijoje atsiranda gilus liūdesys. Šiuo laiku žmogus gali atsiriboti nuo kitų. Kaip rodo tyrimai neretai šioje stadijoje, žmogus bando arba įvykdo savižudybės aktą. Šiuo metu labai svarbu, kad gydytojai nesiimtų kokių mors neįmanomų bandymų žinodami, jog ligonio būklė beviltiška (Lukoševičiėnė I., Kadžytė G., 1996). · Susitaikymo su mirtimi stadija. Daugelis pacientų, turėdami daugiau laiko ir palaikomi artimųjų, sugeba susitaikyti, visi ankstesni jausmai nurimsta ir ima ramiai laukti mirties. Čia vėl svarbu, kad gydytojas būtų atviras jam, parodytų meilę, supratimą, pakantumą.Kaip teigia Kočiūnas R. (1995), Lyginant įvairių žmonių atskiras stadijas, jos kiekvienam žmogui yra nevienodai svarbios ir skirtingai trunka. Pažymėtina, kad visas šias stadijas pereina ir šeimos nariai, sužinoję apie artimo žmogaus nepagydomą ligą. Mirštantis ligonis išgyvena tanatologinę krizę, kurios pobūdis priklauso ne tik nuo ligos eigos, bet ir nuo ligonio išminties, tiek jo, tiek jį slaugančių žmonių moralinių nuostatų. Pagrindinės tokių ligonių išgyvenamų krizių rūšys: egzistencinė, emocinė, intelektinė, vertybių ir religinė. Todėl tinkamai elgiantis labai daug galima padėti tiek ligoniams, tiek ligonio šeimos nariams. Tinkamai elgiantis labai daug galima padėti tiek ligoniui, tiek ligonio šeimos nariams. Esminis klausimas- sakyti teisybę ar ne? Dauguma pacientų tai intuityviai jaučia, pagrindinis klausimas turėtų būti – apie ką pacientas nori šnekėti, kaip žmogus jaučiasi. C. Sounders rašo, kad yra mažiausiai trys grupės pacientų, kurie nori kalbėti apie savo ligą, artėjančią mirtį.ü Tokie pacientai, kurie jaučia savo padėtį, bet nenori apie tai kalbėti. Personalui svarbu, kad būtų dirbantys psichologiškai pasiruošę.ü Ramūs ir objektyvūs pacientai. Pradžioje jų pagrindinis rūpestis – kaip jausis artimieji.ü Pacientai užsidarę, kurie tiesiai pasako, kad nenori apie tai kalbėti.Žmonės skiriasi ir savo reakcija į ligą ir kaip su liga bandoma tvarkytis. Pagal F.A. Muthny, ligos įveikimas yra visuminis procesas, apimantis emocines, kognityvines ir elgesio pastangas pašalinti, ko…mpensuoti, sukontroliuoti arba perdirbti su liga susijusius esamus ir laukiamus sunkumus. Įveikimo elgesys turi dvi esmines funkcijas. Streso įveikimo elgesys yra svarbiausias komponentas tarp streso potyrio ir su adaptacija susijusių pasekmių tokių, kaip bloga psichologinė būklė ar fiziniai simptomai. Įveikimas, anot Lazarus (1998) gali įtakoti vėlesnes streso reakcijas dviem pagrindiniais būdais:ü Jeigu dėl įveikimo pasikeičia asmens ryšys su aplinka, psichologinis stresas taip pat gali pasikeisti į gerąją pusę. Taip vadinama į problemų sprendimą nukreiptu įveikimu. Šiuo atveju atliekami tokie veiksmai: problemos apibrėžimas, alternatyvių sprendimų sukūrimas, alternatyvų įvertinimas, iš jų pačios naudingiausios pasirinkimas. Tokia strategija gali būti nukreipta į vidinius pasikeitimu arba sprendimai gali būti susiję su paties žmogaus pasikeitimu, o ne stengimusi pakeisti aplinką.ü Į emocijas nukreiptas įveikimas pakeičia tik požiūrį, ar to, kas gali būti galingas streso kontroliavimo priemonės, nes leidžia žmogui švelniau įvertinti situaciją. Tą pačią strategiją dar kiti autoriai klasifikuoja į apmąstymo, atsitraukimo ir vengimo strategijas.Įveikimas yra sudėtingas procesas, kiekvienoje įtampos situacijoje žmonės paprastai naudoja daugelį pagrindinių streso įveikimo strategijų.Įveikimo strategijos gali keistis skirtinguose sudėtingos įtampos situacijos etapuose. Taip pat būtina pabrėžti, anot Lazarus S. (1998), tai, kad kai kurios įveikimo strategijos yra pastovesnės, t. y., priklauso nuo asmenybės, kitos susijusios su ypatingu streso kontekstu (šiuo atveju su. nepagydoma liga).S.Biveinytė daktaro didertacijoje analizuoja įveikimą vainikinių širdies kraujagyslių operacijos atveju. Šioje situacijoje svarbiausias įveikimo tikslas – mirties baimės suvaldymas, t.y., emocijų reguliavimas. Ir operacijos baimę įveikiant dominuoja du būdai – kognityvinis (atitinkantis slopinimo strategiją) ir depresinis (atitinkantis aitrintojo strategiją). Kognityvinis įveikimas pasireiškia dėmesio nukreipimu, savęs drąsinimu, o depresinis – liūdesiu, dideliu nerimu, polinkiuy užsidaryti savyje Tyrimai parodė, kad kai įtampos situacija yra pastovi, pavyzdžiui, stresas susijęs su darbu, moterys ir vyrai, nepaisant priešingų visuomenės laukimų, naudoja labai panašius įveikimo būdus. Suslavičiaus A. (1998) teigimu, autorės atlikti tyrimai parodė, kad kognityvinis įveikimas adaptyvesnė strategija širdies operacijos metu. Ligoniai, pasižymintys kognityviniu įveikimo būdu, po operacijos buvo linkę patirti palengvėjimą, mažiau galvojo apie mirtį. Pastaruoju metu spaudoje sutinkamas pasakymas graži mirtis, kuri reiškia, kad šeimos nariai, draugai, slaugytojai ir sveikatos apsaugos darbuotojai supranta, pripažįsta ir atsižvelgia į mirštančiojo vertybes, prioritetus ir norus. Būtent tai gali užtikrinti išankstinės direktyvos. Šiuo metu vis daugiau pasaulio gydytojų ima laikytis požiūrio, jog dėl paciento labo reikia gerbti jo teises: pacientai yra autonomiški individai, turintys teisę spręsti, kokį gydymo būdą jie yra pasirengę pripažinti, turi teisę atsisakyti gydymo, turi teisę rinktis gydytoją, turi teisę naudotis medicinos paslaugomis, turi teisę oriai numirti (Ligonio teisės Lisabonos Deklaracija, 1997,p.236).2. MIRŠTANČIO LIGONIO SLAUGA Užsienio šalyse mirštančio ligonio slaugai skiriamas didelis dėmesys. Hospice – mirtinai sergančių ligonių klinikos. Kaip nurodo Lemme B. H. (2003) remiantis C. Sounders, Londono šv. Kristoforo slaugos ligoninės medicinos direktorės darbais, slaugos ligoninė – alternatyvi pagalba nepagydomai sergantiems ligoniams ir jų artimiesiems. Joje siekiama kiek Įmanoma pagerinti sergančio žmogaus gyvenimo kokybę, kai nebeįmanoma pailginti jo trukmės. Šios įstaigos turi tam tikrus ypatumus:ü Dėmesys skiriamas ne vien mirštančiam, bet ir jo šeimai;ü Idealiu atveju pagalba teikiama namuose, tačiau nesant galimybių galima pasinaudoti ir ligoninėje teikiamomis paslaugomis;ü Paslauga apima fizinę, pschologinę ir dvasinę pagalbą pacientams ir jų šeimos nariams;ü Paslaugas organizuoja medicinos personalas, o jas teikia įvairių specialistų komanda (kurią gali sudaryti gydytojai, slaugytojai, psichologai, dvasininkai, socialiniai darbuotojai, namų tvarkytojai, slaugytojų padėjėjai) ir savanoriai.Mirties realybę priartina nepagydoma liga. Ji reikšmingai keičia žmogaus gyvenimą. Esminis klausimas – sakyti teisybę ar ne. Dauguma pacientų tai intuityviai jaučia. Pagrindinis ir esminis klausimas šioje situacijoje turėtų būti – apie ką pacientas nori šnekėti, kaip žmogus jaučiasi. Gydytojai, slaugytojai, o ir šeimos nariai sutinka, kad sunkiausias yra pirmas pokalbis. Šiandien vyrauja tendencija – būti atviresniam kalbant su pacientu apie mirtį. Pirmiausi, kaip nurodo Kočiūnas R. (1995), reikėtų paskatinti jį susitvarkyti savo gyvenimo reikalus (paskutiniai norai, testamentas ir kt.). Kai kurie žmonės vengia galvoti apie žemiškų reikalų užbaigimą, nes jiems atrodo, kad spręsdami panašias problemas, atveria duris mirčiai. Sergantis žmogus turi teisę žinoti apie savo situaciją ir niekam nevalia jos užgrobti, tačiau nereikia pamiršti, kad teisė žinoti nėra tapati privalo žinoti.Sunkiai sergantis gali nenorėti žinoti ką nors konkretaus apie artėjančią mirtį ir aplinkiniai privalo gerbti jo pasirinkimą. Labai dažnai žinojimas, kad greit ateis mirtis, nepalengvina sergančiojo būklės, ir tada netgi geriau, kai mažiau žinoma apie tai. Jeigu pacientas kategoriškai reikalauja pasakyti kiek jam liko gyventi, pateikdamas įvairiausius, neretai racionalius, argumentus, aplinkiniai turėtų stengtis pamatyti, pajusti, kas slypi už paciento žodžių. Mirštantis žmogus sugeba jausti savo situaciją ir neretai trokšta kalbėti apie savo ligą ir artėjančią mirtį, bet tik su tais, kurie klausosi jo nemėgindami labai guosti. Todėl tiek psichologas, tiek gydytojas, tiek slaugytojas turėtų mokėti tinkamai suprasti mirštančiojo norus, klausimus, susijusius su mirtimi, fantazijas, nerimą. Mirštantis žmogus negali pakliūti į pseudotikroviškų iliuzijų žabangas. Kai žmogus priima mirties realumą, jis tampa stipresnis. Šia prasme į gyvenimo frizes ir tragedijas galima žiūrėti kaip į galimybes. Krizės ne tik palaužia, bet ir skatina peržiūrėti prioritetus. Gyvenimo rimtumas neatsiejamas nuo tragiškų jo pusių. Rimantas Kočiūnas (1995) nurodo principus, kurių turėtų laikytis pokalbyje su mirštančiu žmoniu visiesantys šalia paciento:ü Mirštantis žmogus negali būti gydoma ar traktuojamas kaip jau miręs. Jį reikia lankyti, būti su juo, klausytis jo, kalbėtis su juo;ü Reikia reaguoti ir atsižvelgti į mirštančiojo poreikius, rūpestingai klausantis jo nusiskundimų;ü Viso esančiųjų šalia mirštančiojo žmogaus pastangos turi būti nukreiptos pastarojo gerovei;ü Mirštantis žmogus daugiau nori pats kalbėti negu klausyti jį lankančiųjų;ü Mirštančio žmogaus kalba dažnai būna simboliška;ü Reikia mirštantį išklausyti, leisti jam dalyvauti priimant sprendimus dėl gydymo, lankytojų ir panašių dalykų;ü Buvimas su mirštančiuoju reikalauja paprasčiausių žmogiškųjų resursų;ü Slaugytojui, gydytojui reikėtų pačiam priimti savo abejones, kaltės jausmą, savo narcistinių jausmų pažeidimą, mintis apie savo paties mirtį;ü Slaugytojas, konsultantas ar gydytojas turėtų būti gerai …susipažinęs su literatūra apie mirtį ir mirimą, rengti save susidūrimui su mirties klausimais;Psichologinė pagalba reikalinga ir personalui, dirbančiam su mirštančiais žmonėmis bei mirštančiųjų artimiesiems. Su jais pirmiausia reikėtų kalbėti, kaip įsisąmoninti ir priimti kaltės ir bejėfiškumo jausmus. Medikams svarbu įveikti profesinės savigarbos pažeidimą. Toks jausmas gana dažnas gydytojams, kuriems paciento mirtis tam tikra prasme yra jų profesinė nesėkmė.Apibendrinant liteartūrą galima išskirti šiuo dėsningumus susijusius su mirštančio žmogaus slauga:ü Jei žmogus nesupranta savo mirtingumo, jis nesupras ir kito, jau mirštančio. ü Daug neišgydomų ligų, bet visas jas reikia gydyti iki mirties. ü Nesvarbu, kada ateina mirtis – tik gimus ar po ilgo gyvenimo; ji neaplenkia nė vieno. ü Mirtis gali ir turi būti ori, graži. ü Visas neišgydomas ligas privalome gydyti iki mirties. ü Mirštančiajam nemoka padėti mylintys pinigus. ü Yra ligonių, nenorinčių žinoti tiesos. Tai jų teisė. ü Ligoniai apie savo būklę nori sužinoti užduodami netiesioginius klausimus, kuriuos privalome suprasti. ü Ligonį reikia parengti priimti tiesą, negalima jos pasakyti pirmo vizito metu. ü Ligonis turi teisę žinoti tiesą, bet klausti turi pats. ü Mirštantiesiems reikia ne ligoninės, bet namų – ligoninės, kurioje jie jaustųsi kaip namie.IŠVADOS1. Mirimo procese išskiriamos penkios stadijos: šoko stadija, agresijos arba pykčio stadija, derybų su likimu stadija, depresijos stadijoja, susitaikymo su mirtimi stadija. Lyginant įvairių žmonių atskiras stadijas, jos kiekvienam žmogui yra nevienodai svarbios ir skirtingai trunka. Pažymėtina, kad visas šias stadijas pereina ir šeimos nariai, sužinoję apie artimo žmogaus nepagydomą ligą. 2. Sunkiai sergantis gali nenorėti žinoti ką nors konkretaus apie artėjančią mirtį ir aplinkiniai privalo gerbti jo pasirinkimą. Labai dažnai žinojimas, kad greit ateis mirtis, nepalengvina sergančiojo būklės, ir tada netgi geriau, kai mažiau žinoma apie tai. 3. Bendraujant su mirštančiu žmogumi reikia laikyti kai kurių esminių principų: leisti ligoniui kalbėti, gerbti jo nuomonę, leisti dalyvauti gydymo procese, slaugytojas, gydytojas turėtų turėti aiškią savo poziciją mirties atžvilgiu. 4. Kognityvinis įveikimas adaptyvesnė strategija širdies operacijos metu. Ligoniai, pasižymintys kognityviniu įveikimo būdu, po operacijos buvo linkę patirti palengvėjimą, mažiau galvojo apie mirtį.LITERATŪRA1. Kočiūnas Psichologinis konsultavimas. – Vilnius:Lumen leidykla, 1995. – p.173 – 178.2. Lazarus, R.S. (1998). Nuo psichologinio streso iki emocijų: besikeičiančių požiūrių istorija // Psichologija: mokslo darbai, 1998 Nr. 18. Vilniaus universiteto leidykla.3. Lemme B.H. Suaugusioji raida. – Kaunas:Pligrafija ir informatika, 2003. – p.490-495.4. Ligonio teisės Lisabonos Deklaracija. // Praktinės medicinos etika. / sud. Engelhardt D.V. – Vilnius, 1997. 5. Lukoševičienė I., Kadžytė G. Ant amžinybės slenksčio.- UAB: Leidykla Farmacijai, Kaunas,1996. Medicinos etikos kodeksai. / sud. Liubarskienė Z. – Kaunas: KMA, 1996.6. Jenkins J. Šių laikų dorovinės problemos. – Vilnius: Alma Litera, 1997 . p.159 – 160.7. Suslavičius A.Socialinė psichologija. – Vilnius: Vilnaius universiteto leidykla, 1998.