TURINYS
• Įvadas
• Metalo liejybos vystymasis ir paplitimas Lietuvoje
• Naikinimas ir sunykimas
• Lietinės metalo plastikos reikšmė
• Metalo pjovimas
• Metalo dildės ir dildymas
• Dildymas
• Metalo skutimas
• Pritrynimas
• Metalo dirbinių šlifavimas ir įrankių galandimas
• Grąžtai ir gręžimas
• Gręžimas
• Metalo tiesinimas ir lenkimas
• Sukimas
• karštasis metalų apdirbimas (kalvystė)
• Metalo dirbinių liejimas
• Liejimo būdai
• Liejimo įrankiai ir priemonės
• Meniniai metalų darbai ir dirbiniai
• Metalo dirbiniai 1991-2001 metais
• Išvados
• Naudota literatūra
ĮVADAS
Šis mano referatas yra apie metalo technologijas ir metalo plastiką.
Referate bandysiu apžvelgti visas naujausias ir seniausias metalo technologijas, jų apdirbimo būdus.
Taigi, Metalo technologija yra aukštesniojo lygio praktinio ugdymo dalykas, tai metalo darbų žemesnėse klasėse tąsa.
Metalo technologija – technologinio ugdymo pakraipa. Tai naujas ugdymo etapas skatinantis mokinius, studentus kūrybiškai mąstyti ir dirbti.
Šiame referate aprašysiu kuo aiškiau Įvairios metalo apdirbimo rūšis, taip pat bandysiu aprašyti atsižvelgiant į jų naudojimo sritis – buities, pramonės, transporto, žemės ūkio, meno ir panašiai – nuo seniausių laikų iki mūsų dienų..
Taip pat aprašysiu dirbinių iš lydžių medžiagų (metalų, stiklo) gamybos technika.
Metalo liejybos vystymasis ir paplitimas Lietuvoje
Lietuvoje metalo liejyba suklestėjo XVII a. pirmoje pusėje. Šis verslas buvo labai susijęs su karo reikmenų bei varpų gamyba. Ekonominis vystymasis privertė gerinti kelių ir vandens susisiekimą. Kartu su Nemuno laivybos keliu efektyviai veikė didysis traktas iš Karaliaučiaus per Jurbarką,
Skirsnemunę, Veliuoną, Seredžių, Vilkiją į Josvainius, Kėdainius, Upytę.
Nuo šio trakto pirkliai vežė gaminius į kitas Lietuvos vietoves. Manoma, kad buvo gabenami ir metalo gaminiai, tarp jų ir lietiniai kryžiai, tvorelės, dekoro elementai ir kt.
Šie gaminiai buvo vežami ir iš neoficialios Mažosios Lietuvos sostinės
Tilžės. Iš negausiai firminiais ženklais pažymėtų kryžių sužinome, kad jie buvo gaminami Šilutės ir Klaipėdos dirbtuvėse. Beje, yra ir kitų liejyklų žymėjimų.
Turtingi Lietuvos dvarininkai leisdavo sau parsigabenti juos iš plačiai savo veiklą reklamavusių Tilžės ir Karaliaučiaus liejyklų. Žinomi kai kurių
Tilžės meistrų vardai: R. Bertchatas, F. Gruberis, A. Pelzas, O. Beckmanas ir kt. Pargabentus lietinius modulius surinkdavo dvarų ir dirbtuvių kalviai bei meistrai. Iš 19 atskirų dalių surinktas aukščiausias Raseinių rajone lietinis kryžius, stovintis Viduklės kapinėse.
Daugiausiai iš Mažosios Lietuvos lietinę kapinių įrangą gabendavosi
Tauragės, Jurbarko, Raseinių evangelikai liuteronai, kurių artimieji ilsėjosi jų konfesijos vietos kapinėse.
Naikinimas ir sunykimas
Lietinė metalo plastika Lietuvoje daugiausiai buvo naudojama gaminant kapinių įrangą.
Nuo 1944 m. prasidėjo sistemingas jų naikinimas. Dr. Martynas Purvinas šį laikotarpį vadina „sovietiniu etnocidu”. Architektė Marija Purvinienė yra rašiusi: „Evangelikų kapinių teritorijos – tai atskira paveldo rūšis, kuri sovietiniais metais tendencingai buvo ištrinama iš istorinės atminties, iškeliant cinišką vulgarumą, materializmo postulatą – rūpinamės gyvaisiais.” Beje, 1973 m. išleistame Lietuvos TSR kultūros paminklų sąraše, nerasime informacijos apie neveikiančias kapines ir jų įrangą.
Istorijos paminklų sąraše nurodytos sovietinių karių ir aktyvistų kapinės bei kapai. Visa tai turėjo tam tikras pasekmes.
Be jokių skrupulų dalis Raseinių evangelikų-liuteronų ir I pasaulinio karo kapinių ploto „atiteko” piliečiui P. Bagdonui. 1993 m. vasario 24 d.
„Respublikos” laikraštis išspausdino žinutę, kurioje buvo pranešama, kad
„(…) Pagaliau Respublikos kultūros paveldo inspekcijos pastangomis po pusmečio derybų su Merija ir Savivaldybe, buvo atstatyta liuteronų ir žuvusių I pasauliniame kare vokiečių kapinių teritorija. Sovietmečiu jos buvo sumažintos.”
Kadangi dauguma lietinės metalo plastikos įrangos buvo į Lietuvą atgabenta atskirais moduliais, ji vietose buvo surenkama. Taip buvo daroma su tvorelėmis, kryžiais, paminklais bei jų pjedestalais. Sudėtingesnius gaminius, taip pat ir neogotikinio stiliaus koplytėles (Šilalės r.
Girdiškės kaimo, Raseinių r. Viduklės miestelio kapinės bei kt.), surinkdavo vietiniai meistrai.
Pavasarinis žemės „judėjimas”, korozija bei kiti veiksniai veikė jungimo detales.
Taip atsirasdavo plyšiai, paminklų ar kitų gaminių moduliai dažnai atsiskirdavo. Nuo neobarokinio stiliaus kryžių nukrisdavo metaliniai (tarp jų buvo ir spalvoto metalo), Nukryžiuotieji. Vieną tokį originalios liejybos formos Nukryžiuotąjį, 1994 metais teko aptikti Raseinių r.
Betygalos miestelio kapinėse. Dabar kapinėse vietoje senų matome
Nukryžiuotojo skulptūrėlių švininius, dar dažniau aliuminio pakaitalus. Jie netekę ekspresijos, dramatiškumo, nes gamintojai nesuka sau galvos dėl liejybos formų tobulumo. Žmonės, kuriems nepriimtinas toks kičas, individualiai pasigamina skulptūrėles, bareljefus, horeljefus ir juos pritvirtina.
Metaliniai kryžiai buvo gaminami iš nevienodos kokybės metalo, todėl ir jų ilgaamžiškumas nevienodas. Dažnai atrodo, kad neseniai pagaminta metalo įranga buvo stipriai paveikta korozijos.
Įvairių konfesijų kapinėse matome daug nulūžusių kryžių. 1996 m. rudenį
Jurbarko r. Vadžgirio kapinėse teko suskaičiuoti 30 vnt. lietinių ir kaltinių kryžių. Tikintieji juos surinko ir sudėjo prie varpinės sienų.
Visi kryžiai buvo nulūžę ties jungimu su akmenų pjedestalais. Taip dažnai atsitinka dėl to, kad ant postamentų dažniausiai susikaupia vanduo. Jis per ilgą laiką paveikia metalą. Geležies korozijos sluoksnį sudaro deguonies turintys geležies ir kalcio junginiai. Geležies korozija atmosferoje yra elektrocheminės prigimties. Tam kad gaminius apsaugotume nuo korozijos, santykinė drėgmė turi būti 50 procentų. Lauko sąlygomis tai neįmanoma.
Lietinės metalo plastikos reikšmė
Kalbėdami apie kapinių įrangos metalo plastiką prioritetą atiduodame kaltiniams gaminiams. Lietinė produkcija lieka antrame plane. Kaip susiformavo ir kodėl susiformavo šis požiūris?
Viena iš priežasčių – nuomonė, kad dauguma metalo plastikos standartizuota.
Tačiau ji savo pobūdžiu skiriasi nuo kitų regionų bei Mažosios Lietuvos.
Atskirų liejyklų gaminiai skyrėsi savo kokybe bei meniškumu, buvo jie ir skirtingų mokyklų. 1983 m. Lietuvos gamtos, istorijos ir kultūros paminklų sąrašuose kapinės jau yra aprašomos. Tačiau ir čia apsiribojama tik žodžiais „geležinis (iai) kryžiai (iai)”. Jie neskirstomi į kaltinius, lietinius, nieko nekalbama apie kitą įrangą.
Tai dalinai sovietmečiu suformuotos nuostatos į nekrokultą pasekmė.
Sovietiniams ideologams buvo nepriimtina, kad puikus viduramžių miestas
Karaliaučius, vadintas šiaurės Venecija, savo laiku diktavo metalo liejybos madas.
Metalo pjovimas
Metalų pjovimo operacijas moka įvairių specialybių metalistai: šaltkalviai, kalviai, juvelyrai ir kt. jos taikomos ir buityje, kai savo jėgomis reikia pataisyti kokius nors buitinius prietaisus, įrankius ar jų dalis. Metalo pjovimas – gana sudėtinga darbo operacija. Ji susideda iš dviejų dalių: 1)
pjovimo, kai nuo metalo paviršiaus pašalinamos drožlės ar pjuvenos, susidariusios pjaunant pjūkleliu, pjovimo diskeliu, apdirbant elektriniu šlifuokliu; 2) pjovimo, kai Metalas be drožlių dalijamas į dalis.Metalas pjaunamas, kai atsiranda drožlių ir pjuvenų, dviem būdais: rankiniu būdu ir mašinomis. Pirmuoju būdu metalas pjaunas pjūkleliu, dildomas, gręžiamas rankiniu, rankiniu elektriniu gręžtuvu, kirstuku nukirstas metalo paviršiaus sluoksnis sriegiamas sriegikliais ir sriegpjovėmis, skutamas, šlifuojamas. Rankiniai įrankiai gali būti mechanizuoti: elektriniai gręžtuvai, pjovikliai: sriegiamas, gręžiamas ir frezuojamas. metalas pjaunamas be drožlių, kai kertamas ir kerpamas.
pav. Rankinio metalo pjovimo pjūkleliai:
3 – nereguliuojamas (rėminis): / – rėmas;2 – sparnuotoji veržlė;3 –
judančioji galvutė su kryžmine įpjova ir skylutėmis kaiščiui; 4 – pjaunančioji juosta; 5 – nejudančioji galvutė;
6 – rankena; 7 – kaiščiai juostai rėmelyje tvirtinti; b – reguliuojamo rėmo metalo pjūklelis; c – vienrankis metalo pjūklelis; d – reguliuojamo rėmo siaurapjūklis
Metalo dildės ir dildymas
Pats seniausias medžiagų apdirbimo būdas yra dildymas. Jis atsirado pirmykštėje bendruomenėje. Trindami j akmenis įvairius daiktus, tarp jų ir kitus akmenis, pirmykščiai žmonės gaminos aštrius medžioklės, darbo įrankius. Dildydamas akmenį žmogus pasiaštrino pirmąjį kirvį, peilį, strėlės, ieties antgalį. Šio darbo išmoko stebėdamas, kaip vandens bangos gludina akmenis, kaip nudildyti medžio šakos, nuo vėjo besitrindamos viena j kitą ir pan. Nei geležies, nei kitų metalų žmogus dar nežinojo, o dildyti jau mokėjo Vėliau, kai žmonės pradėjo naudoti metalą, dildymas tapo svarbiausiu šaltojo metalų apdirbimo būdu, šalia kalvystės – karšto :
metalų apdirbimo būdo. Geležies amžiuje atsirado pirmosios dildei (X-V a.
pr. Kr.). Dildės naudojo senovės Romos amatininkai. Lietuvoje su dildėmis pradėta dirbti nuo XVI a., kai iš kitų kraštų bu.: daugiau įvežta geležies ir kitų metalų bei jų dirbinių. Tuomet Lietuvoje atsirado pirmieji metalo darbų amatai ir amatininką Tobulėjant Šios rūšies metalo apdirbimo būdui, buvo kuriami tobulinami darbo įrankiai.
Dildymas
Tai vienas iš metalo šaltojo apdirbimo būdų. Nebandžiusiems šis darbas gali atrodyti labai paprastas: pakanka dilde trinti metalą Ir ką reikia nudildysime. Bet taip nėra. Išmokti teisingai dildyti reikia daug pastangų ir valios.
Ties spaustuvais, kuriuose įtvirtinote ruošinį, skirtą dildyti, atsistokite taip, kad dildę ruošinio paviršiumi būtų patogu stumti per visą jos darbinio paviršiaus ilgį, nekeičiant kojų padėties ( pav., a). Patogiausia stovėti pasisukus į spaustuvus 45° kampu. Kojų stovėsena turėtų būti 60°
kampu. Dildę imkite taip, kad jos kotą laikanti ranka būtų statmena per alkūnę. Šis dildymo būdas yra pats įprasčiausias. Dildyti galima ir kitais būdais: sėdint, kai dildomos smulkios detalės, keičiant kojų ir kūno padėtį, kai dildomi sudėtingi fasoniniai paviršiai ir pan. Dildant stovėsena yra tokia pat, kaip ir pjaunant metalą. Darbo metu rankos turi būti spaustuvų aukštyje. Mažesnio ūgio mokiniams prie darbastalio reikia padėti medinių grotelių pakylą, o didesniems – ją nuimti. Normaliu spaustuvų aukščiu laikome tokį, kai dirbantysis nesusilenkdamas alkūne pasiekia jų .paviršių ( pav., b). Kita svarbi taisyklė yra tinkamai laikyti dildę dirbant.
Kai dildysite stumdami dildę per visą jos įkartų ilgį, imkite taip, kaip parodyta paveiksle, a: dešine ranka tvirtai apkabi” dildės rankeną, o kairę ranką ištiestais pirštais dėkite ant dildes galo iš viršaus. Kairė ranka tuo metu liečia aštrias dildės įkart todėl geriau ant jos užmauti pirštinę.
Kai dildysite stumdami dildę ruošinio paviršiumi, tai laikykite ją taip, kaip paveiksle, b.
Labai svarbu išmokti teisingai dirbti su dilde, t. y. stumti priekį taip, kad įkartos vienodai pjautų dirbinio paviršių. Jeigu visą laiką abiem rankomis spausite dildę vienodai, tai suapvalinsite briaunas ir lygaus paviršiaus nenudildysite . Lygus paviršius ir statmenos briaunos gaunamos spaudžiant iš pradžių stipriau kaire ranka. Kai dildės vidurys pjaus metalą, abiem rankomis spauskite vienodai. Kai ant ruošinio dildomojo paviršiaus bus dildės galas – stipriau spauskite dešine ranka. Tuomet dildė judės lygia nesivartys ir nudildytas paviršius bus lygus. Norint padaryti i paviršių, dildės stūmimo kryptį reikia nuolat keisti. Iš pradžių stumkite dildę skersai ruošinio, po kelių postūmių keiskite kryptis 30°-
40° kampu į vieną, paskui į kitą pusę. O tada dildykite išilgai ruošinio ir vėl keiskite kryptį. Dildė visą laiką turi judėti horizontaliai. Ir dar:
dildė spaudžiama tik stumiant pirmyn, tuomet ji pjauna, o traukiant atgal ji nespaudžiama. Tuomet ji nepjauna.
Dildydami dažnai tikrinkite, ar metalo pjuvenos neįstrigusio tarp įkartų. Jeigu taip atsitiko, pašalinkite pjuvenas ir dildykite I toliau.
Baigdami dildyti, keiskite dildės kitomis, turinčiomis i mažesnes įkartas. Tuomet ruošinio paviršių nudildysite labai lygiai ir glotniai.
Smulkesnių įkartų dildės silpniau spauskite prie dilde mojo paviršiaus. Jų įkartos pjauna ploną metalo sluoksnį ir dildamos didelės jėgos nereikia.
Gerai išmokę dildyti lygų paviršių, nes, kai išmoksite dirbti ir su kitokiais paviršiais.
Rengdamiesi dildyti plono metalo ruošinį, jį įtvirtinkite į spaustuvą , tarp dviejų medinių lentelių, kad matytųsi pažymėta linija iki kurios reikės nudildyti. Dildykite taip kaip plokščią paviršių Dirbdami pusapvale ir apvaliąja dilde turėsite išmokti papildomų judesių, kai dildysite gaubtą paviršių. Dildydami apvaliąja dilde ir pusapvalės dildės gaubtąja puse, stumkite ją taip kaip plokščiąją, kartu pasukdami į vieną arba j kitą pusę ( pav.). Jeigu turėsite suapvalinti ruošinio šoną arba galą, tai dildykite taip, -parodyta 43 paveiksle, a. Kai dildysite apvalų strypą, užmaukite ant jo metalinę poveržlę, kad nenudildytumėte spaustuvų žiaunų
Dildę vedžiokite lanku, kaip dildėte suapvalintus galą ir i ( pav., b). Smulkius dirbinius dildykite adatinėmis dildėmis ( pav.).
Metalo skutimas
Skutimas – tai metalo dirbinio arba detalės vienas pjovimo būdu. Šiam darbo procesui reikalingas skutiklis. Tai įrankis, turintis kieto metalo pjaunančiąją plokštelę aštriomis briaunomis. Juo išpjaunamas labai plonas metalo paviršiaus sluoksnis.
Teisingai skustų detalių paviršius susiglaudžia taip, kad tarp jų nelieka nė tarpelio. Sakoma, kad toks detalių susijungimas yra hermetiškas. Skutami tiek lygūs, tiek ir kreivi detalių paviršiai. Skiriasi tik skutimo įrankiai: vienų skutimo plokštelės yra tiesios, o kitų išgaubtos.
Skutimas yra baigiamasis darbo etapas, gaminant tikslius matavimo, darbo įrankius, sudėtingus mechanizmus,mašinų detales.Meistras, rengdamasis skusti detalę, uždeda ją ant visiškai lygios kontrolinės plokštelės, padengtos plonu dažų sluoksniu, ir spausdamas patrina ją, stumdydamas įvairiomis kryptimis.
detalės skutamojo paviršiaus iškilusios dalys nusidažo. Šias vietas meistras nuskuta. Darbo veiksmai kartojami, kol lygiai nusidažo visas detalės paviršius.Skutikliu, spaudžiant vidutine jėga, vienu stūmimu nupjauna-0,05-0,07 mm storio metalo sluoksnis.
Pritrynimas
Tai dar tikslesnis metalų paviršiaus apdirbimas nei skutimas.
Šiuo būdu detalės paviršius apdirbamas naudojantis Įrankiais, pantais iš minkštų medžiagų, padengtų šlifavimo milteliais arba tomis. Pritrinant nuo detalės paviršiaus nupjaunamas metalo sluoksninis vinis iki 0,002 mm storio. Galutinis pritrynimo etapas vadina-išbaigimu. Po Šio darbo detalės paviršius tampa visiškai lygus, detalių sujungimas hermetiškas, matmenys tiksliai atitinka brėžinio duotuosius matmenis. Po pritrynimo ir išbaigimo detalės paviršius tampa atsparus dilimui ir korozijai. Pritrinami mašinų variklių Buvai ir jų lizdai bei kiti labai tikslūs detalių sujungimai.Pritrinama tokiomis pat medžiagomis, kaip šlifuojant ir poliruojama: abrazyviniais milteliais, sumaišytais su tepalu
Abrazyvinės medžiagos skirstomos į kietąsias ir minkštąsias.
kietosios medžiagos yra kietesnės už grūdintą plieną. Tai deimanto dulkės, korundo, silicio karbido milteliai ir kt. Minkštosios medžiagos yra chromo, geležies, alavo oksidų milteliai arba iš jų gautos pastos. Jomis detalės paviršius pritrinamas lėčiau nei kietomis, bet jis mažiau dyla, nes jame nelieka kietų abrazyvinių dalelių, dėl kurių paviršius dyla greičiau, darbo metu detalėms vienai į kitą.
Metalo dirbinių šlifavimas ir įrankių galandimas
Šlifavimas yra labai svarbus medžiagų apdirbimo būdas. Iš bet kokios medžiagos pagamintas dirbinys įvairiais būdais šlifuojamas, siekiant išlyginti jo paviršių, išryškinti medžiagos, iš kurios jis pagamintas, struktūrą, o jeigu tai pjovimo įrankis, tai jį išgaląsti.
Šlifavimo medžiagos. Jos dažnai vadinamos abrazyvinėmis medžiagomis arba tiesiog abrazyvais. Natūralios, gamtoje randamos abrazyvinės medžiagos yra šios: deimantas, korundas, kvarcas, putnagas ir kt Dirbtinės yra tokios:
elektrokorundas, karborundas, boro karbidas, borazonas, sintetiniai deimantai, elboras ir kt. Šios medžiagos smulkinamos į įvairaus dydžio grūdelius, miltelius ir mikromiltelius. Paskui jos rūšiuojamos sijojant pro įvairaus dydžio skylučių sietus. Šiurkštieji grūdeliai gaunami medžiagas sijojant pro sietą, kuris turi 4-10 skylučių vieno centimetro ilgiui. Kai sietas turi 11-27 skylutes, tai pro jį išbyra vidutinio šiurkštumo grūdeliai, o kai skylučių yra 30-90, išbyra glotnieji grūdeliai. Dar sumažinus sieto skylutes, pro jas byrančios dalelytės vadinamos milteliais
Milteliai išbyra, kai sietas per 1 cm ilgį turi 110-150 skylučių. Kai skylučių 160-240, tokios išbyrėjusios dalelytės vadinamos mikromilteliais.
Abrazyviniai grūdeliai arba milteliai suklijuojami padarant skirtingų formų šlifavimo diskus, galvutes, taip pat iš jų daromi įvairių formų strypeliai ir pan. (45 pav.). Šlifavimo diskai būna kieti, vidutiniai ir minkšti. Jie tvirtinami galandimo ar šlifavimo staklėse. Kampiniams šlifuokliams gaminami specialūs šlifavimo ir pjovimo diskeliai.
Besisukdami staklėse diskai šlifuoja prie jų priglaustą dirbinį, kartu ir patys pamažu dyla. Atšipę grūdeliai nutrupa ir jų darbą pradeda giliau buvę grūdeliai, atsidūrę disko paviršiuje.
Kita šlifavimo medžiagų grupė yra minkštieji abrazyvai. Jie gaunami klijuojant šlifavimo grūdelius ar miltelius ant popieriaus arba audeklo.
Taip gaunamas švitrinis popierius arba švitrinis audinys. Priklausomai nuo užklijuotų grūdelių dydžio jie yra numeruojami. Numeris rašomas kitoje popieriaus ar audinio pusėje.
Trečia šlifavimo medžiagų grupė yra įvairios šlifavimo pastos. Jos gaunamos maišant vienos rūšies grūdelius ar miltelius su para-finu arba kitomis rišančiosiomis medžiagomis. Pastos irgi numeruojamos, kartais spalvinamos nurodant, kokio šiurkštumo grūdelius atitinka kiekviena spalva. Parduodamos komplektais arba atskirai. Šlifavimas. Tai metalo paviršiaus pjovimas.
Pjauna kiekvienas abrazyvinis grūdelis ar miltelis, kai tik judėdamas prisiliečia prie metalo paviršiaus, būdamas ramybės būsenos, kai juda šlifuojamasis metalas arba kai juda abu. Šlifuojant nudailinamas metalo paviršius. Darbas, kai šlifavimo įrankis sukasi ir juda išilgai savo ašies, vadinamas honingavimu. Tai ypač lygaus ir glotnaus paviršiaus apdirbimo būdas. Dirbant šiuo būdu naudojami šlifavimo milteliai bei mikromilteliai ir iš jų pagaminti įrankiai. Taip šlifuojami vidaus degimo variklių, kompresorių, siurblių cilindrai. Kartais labai glotnus šlifavimas vadinamas poliravimu. Nupoliruotas dirbinio paviršius tampa veidrodinis ir labai blizga. Poliravimas nuo pritryni skiriasi tuo, kad jo metu nekreipiama dėmesio į detalės matmenis bei formą.
Galandimas – tai irgi įrankio šlifavimas norint paaštrinti jo šoną I galą, t. y. ašmenis.
Grąžtai ir gręžimas
Metalas yra gręžiamas rankiniu ir mechaniniu būdu. Mokyklose naudojamos nedidelės stalinės gręžimo staklės, bet gamyklose didelėse dirbtuvėse jų būna labai didelių ir sudėtingų. Buityje gamyboje yra paplitę įvairių rūšių elektriniai rankiniai gręžtuvai Jie patogūs atliekant daugybę gręžimo darbų.
Rankinis gręžtuvas yra toks gręžimo įrankis, kurio velenas juda ranka sukant jo rankeną. Judesys perduodamas per kūgines krumplines pavaras. Nuo krumpliaračių dydžio priklauso veleno sukimosi-si greitis. Būna rankinių gręžtuvų, kurių pavarų dėžėse kelios poros krumpliaračių.
Tokių gręžtuvų veleno sukimosi greitį galima keisti. Rankiniu gręžtuvu galima padaryti nedidelio skersmens skyles. Dideles skyles juo gręžti būtų per sunku.
Elektriniu rankiniu gręžtuvu buityje gręžiamos skylės, gilina-mos ir plečiamos angos, šlifuojami paviršiai ir galandama. Taip c juo dirbama ir daugybėje kitų sričių, kurias kartais pats meistras sugalvoja . Šios rūšies gręžtuvais padaromos mažo ir . vidutinio skersmens skylės paprastai iki 10
mm skersmens, bet būna ir didesnių rankinių gręžtuvų, kuriais gręžiamos didelės skylės. Šiuolaikinė pramonė išleidžia daugybę įvairios konstrukcijos buitinių ir profesionaliųjų elektrinių gręžtuvų.
Gręžimas
Dirbant metalo darbus gręžti tenka dažnai. Gręžimas yra toks Ras, kai, naudojantis gręžtuvu su jame įtvirtintu grąžtu metalo dirbinyje, pažymėtoje vietoje išgręžiama skylė arba (gręžiama nu-matyto gylio anga. Skylės gręžiamos detalėse, kurios vėliau bus jungiamos varžtais arba kniedėmis.
Kartais gręžimas būna kitos medžiagos: darbų operacijos sudėtinė dalis.
Pavyzdžiui, ruošinio viduryje išgręžiamos skylutės, o tarpai tarp jų iškertami kirstuku. Kartais išgręžiamos skylės, puošiančios dirbinį.
Gręžti galima rankiniais įvairių rūšių gręžtuvais arba gręžimo staklėmis.
Gręžiant vienu metu atliekami dviejų rūsių judesiai: grąžtas sukamas ir spaudžiamas jį gręžiamąjį paviršių. Besisukdamas grąžtas pjauna metalą, išmesdamas atpjautą drožlę spirale arba smulkiomis pjuvenomis, gręžiant gilias skyles, grąžtas negali išmesti pjuvenų. Jį reikia ddažnai ištraukti ir iš griovelių išvalyti pjuvenas. Dirbant grąžtą reikia laikyti tiesiai, nekraipyti į šonus, nes jis gali nulūžti. Darant vienodo gylio angas, ant grąžto koto reikia užmauti plastikinį ar kokios nors kitos medžiagos vamzdelį. Gręžiama, kol jis pasiekia gręžiamąjį paviršių. Tada visos išgręžtos angos būna vienodo gylio. Elektriniai gręžtuvai turi specialius gręžimo gylio ribotuvus.
Metalo tiesinimas ir lenkimas
Šaltuoju būdu lankstomi nestori, 0,1-4 mm, metalo ruošiniai: viela, ploni vamzdeliai, juostelės, skarda bei metalo lakštai. Kaip lankstyti skardą, aiškinsime vėliau. Visi minėti metalo ruošiniai gaunami jį valcuojant, t.
y. traukiant pro ritinėlius, o ploną vielą – pro specialias akutes . Gauti ruošiniai vyniojami į ritinius. Viela ar kito profilio ploni ruošiniai dažniausiai būna nelygūs. Ruošiantis gaminti kokį nors dirbinį reikia juos tiesinti. Paprasčiausias tiesinimo būdas yra ruošinio kalimas plaktuku, tvoklele, padėjus jį ant lygaus paviršiaus: metalinės plokštės, priekalo ir pan. . Tačiau vielą galima tiesinti ir kitais būdais: tempiant, traukiant įdėtą tarp vinučių, įkaltų į medinę trinkelę ir kt.. Kai viela tampa tiesi, galima iš jos lankstyti visokius dirbinius arba dirbinių dalis.
Viela lankstoma įvairiai. Nestorą vielą galima lankstyti įvairių rūšių replėmis, kalant plaktuku. Storesnė viela, metalo juosta lankstomos spaustuvuose arba specialiuose įrenginiuose.
Sukimas
Daug gražių dirbinių galima gaminti juos ne tik lankstant, bet ir sukant.
Dažniausiai puošiant susukamos atskiros dirbinio dalys. Sukti tinka juostiniai ir keturkampio, rečiau šešiakampio profilio ruošiniai. Šaltuoju būdu patogu sukti juostinio profilio metalo ruošinį. Vienas jo galas įtvirtinamas į spaustuvus, o kitas sukamas specialiais raktais arba rankiniais spaustuvais . Lenkimu ir sukimu daromos iš vielos grandinėlės spyruoklės bei kiti dirbiniai.
šią skardą, jos lakštai nardinami į ištirpinto cinko arba alavo vonias.
Alavuotoji skarda vadinama baltąja. Cinkuotąja skarda engiami stogai. Iš jos gaminami kibirai, laistytuvai bei kiti namų ūkio daiktai. Šių dirbinių gamybai gali būti naudojama ir baltoji skarda. Kai kada skarda gaminama iš nerūdijančio plieno. Ji tinka skalbimo mašinų vidinėms talpoms bei kitų įrenginių dalims, dažnai būnančioms drėgnoje aplinkoje. Pramonėje skarda naudojama įvairiose srityse: automobilių, laivų, lėktuvų gamybai, statybose, namų ūkio reikmenų gamybai ir daugybėje kitų sričių.
Valcuotos skardos rulonai karpomi lakštais, iš kurių štampuojami, lankstomi, jungiami siūlėmis, lituojami bei suvirinami įvairūs dirbiniai.
Tai sudėtingi pramoniniai skardos apdirbimo būdai, kuriems būtini galingi presai, sveriantys tūkstančius tonų. Daugumą skardos lankstymo darbų galima atlikti mokyklos dirbtuvėse, namie, naudojantis rankiniais skardos apdirbimo įrankiais ir nesu-dėtingais, kartais ir pačių pasigamintais mechanizmais.
Šios rūšies darbams naudojami nedideli skardos lakštai, atkerpant juos iš didelių arba naudojant nebereikalingų buities daiktų skardines dalis, eigų jos dar nepradėjusios rūdyti. Šios srities rankiniams metalo darbams tinka cinkuota, balta arba spalvotųjų metalų skarda.
Iš nedidelių skardos lapų galima pasigaminti daugybę buityje naudo-amų dirbinių. Todėl labai svarbu išmokti pagrindinių skardos ir plonų metalo lakštų apdirbimo būdų: kirpti, lyginti, lenkti, jungti ir dailinti. Vėliau juos bus galima papildyti meniniais skardos darbais: kalinėjimu, pjaustinėjimu, graviravimu ir kt.
karštasis metalų apdirbimas (kalvystė)
Kalvystė – tai įkaitinto (rečiau šalto) metalo kalimas, Štampavimas arba presavimas. Tai seniausias metalų apdirbimo būdas, raugiau metalas kaitinamas, tuo labiau jis minkštėja ir kalant jam llengviau suteikti norimą formą (81 pav.). Kalvystės amatas atsirado anksčiau, nei pradėta geležį lydyti iš rūdų. IV-—III tūkstantmetyje pr. Kr. geležis kalta iš geležinių meteoritų, rastų Žemės paviršiuje. Karštoji kalvystė – tai įkaitinto metalo kalimas. Karštuoju o būdu gaminami pramoniniai, buitiniai ir meniniai dirbiniai. Meistrai, kalantys įkaitintą metalą, yra vadinami kalviais. Kalviai kausto arklius, ratus, roges, kala ir taiso ūkio padargus, gamina bei ttaiso daržo, sodo įrankius ir atlieka daugybę kitos rūšies metalo
darbų. Senovėje kalviai kalė šaltuosius ginklus – kalavijus, skydus, šarvus ir darbo įrankius – dalgius, pjautuvus, kirvius, kastuvus, durų užraktus, grotas, šviestuvus, apkaustė skrynias. Dirbiniai būdavo puošiami kalstytais ornamentais, kurių sudėtingumas ir įmantrumas priklausė nuo kalvio sugebėjimo valdyti savo darbo įrankius. Senovėje buvo specializuojamas!
atskirose kalvystės srityse. Vieni kalviai kaldavo ginklus, kiti – darbo įrankius. Pavyzdžiui, Sirijos sostinėje Damaske buvo kalami kardai, durklai iš ypač kieto, bet elastingo plieno, vadinamo Damasko plienu. Manoma, kad ruošiniai buvo gaminami iš susuktų bei supintų anglinio plieno vielų arba plokštelių. Tokie ruošiniai buvo kaitinami, kalami ir grūdinami.
Spėjama, kad ginklo pavadinimas „kalavijas” kilęs iš dviejų žodžių: „kala” ir „vijas”. Dirbinių iŠ tokio plieno gamyba ankstyvaisiais viduramžiais pirmiausia atsirado Indijoje, o Damaske ji vėliau ištobulėjo.
Istoriniuose šaltiniuose yra duomenų, kad kalvystė buvo viena iš pagrindinių čigonų veiklos rūšių, jie klajodami apsistodavo kurioje nors vietoje ir įkurdavo savo gana primityvią kalvę: kaustydavo arklius, taisydavo vietinių gyventojų atneštus namų apyvokos daiktus, žemės darbų įrankius ir taip užsidirbdavo pragyvenimui. Lietuvoje, kasinėjant pilkapius, rasta Damasko plieno dirbinių. Lietuvoje kalviai savo dirbtuves įsirengdavo miestuose ir didesniuose kaimuose ( pav.). jie jungdavosi į cechus. Tokie cechai XIX a.
buvo Joniškyje, Seirijuose, Varniuose, Kupiškyje bei kai kuriuose kituose miestuose. 1560 metais buvo patvirtinti Vilniaus kalvių cecho nuostatai.
Kartais cechai vadinti kalvių brolijomis.
Lietuvoje geležies rūdų iškasenų nebuvo, o atsivežti jų iŠ svetur brangiai kainuodavo. Todėl geležies rūda būdavo išgaunama iŠ ja prisotinto vandens.
Tokia rūda vadinosi balų rūda. Vietovių pavadinimai, kur iš garinamo balų vandens buvo išgaunama geležies rūda, išliko iki mūsų dienų: Kazlų Rūda,
Višakio Rūda, Rūdininkai ir kt. Geležis, pradėta lydyti iš balų rūdos, būdavo korėta, panaši į kempinę, padengtą storu šlako sluoksniu. Tokią, dar karštą geležį kaldavo, iškratydavo šlaką ir plodavo, kol pašalindavo šlaką ir panaikindavo poras. Taip geležis būdavo sutankinama. Paskui ją vėl kaitindavo, lydydavo ir kaldavo.
Sudėtingais kalvystės darbais laikyti tokie, kurie reikalavo ne tik nukalti pasirinktos formos dirbinį, bet ir suvirinti jo atskiras dalis. Suvirinamas detales kalvis kaitina iki 1500 „C temperatūros.Patyręs kalvis tinkamą suvirinti temperatūrą nustato iš įkaitintų iki
baltumo geležies detalių kibirkščiavimo. Kaitinama geležis pasidengia nuodegomis. Jos trukdo suvirinimo darbui. Norėdami pasalinti Šį trūkumą, kalviai naudojo fliusą: molio, smėlio, druskos ir potašo mišinį. Įkaitintas geležies detales suvirinti kaldami sugeba tik labai patyrę kalviai. Ne mažiau sudėtingas kalvystės darbas yra kirvių, kūjų bei spynų gamyba.
Pavyzdžiui, norėdamas nukalti kalvis geležies luitą iš pradžių išplaka kaip juostą, paskui ją apgaubia apie kirvio koto formos metalinį strypą, galus nukerta. tokį ruošinį kaitindamas bei plodamas kūju suformuoja kirvio pentį, geležtę, ašmenis.
Metalo dirbinių liejimas
Liejant iš metalo dirbinį, pirmiausia metalas arba lydinys ištirpinamas, t.
y. suskystinamas. Tai vadinama metalų lydymu. Lydymas yra kietųjų medžiagų suskystinimas, jas kaitinant iki skirtingos kiekvienai medžiagai temperatūros. Metalai, išskyrus gyvsidabrį, normaliomis sąlygomis yra kieti. Jų lydiniai – taip pat. Norint išlieti įvairias detales, meninius dirbinius arba sujungti metalines detales, reikia metalą išlydyti. Metalai lydomi specialiose krosnyse, vadinamose lydkrosnėmis. Lydkrosnės kaitinamos deginant jose akmens anglis, skystą kurą, dujas arba naudojant elektros energiją. Kiekvienos rūšies kuro krosnys būna skirtingos konstrukcijos.
Elektrinės krosnys gali būti kaitinamos iŠ išorės specialiomis varžos spiralėmis, elektros lanku krosnies viduje arba aukštojo dažnio elektros srove. Visa tai priklauso nuo medžiagų paskirties.
Liejimas – tai skystų metalų ar lydinių supylimas į formas, siekiant gauti tos formos detalę arba meninį dirbinį ( pav.). Liejami juodieji, spalvotieji, brangieji metalai ir jų lydiniai.
Nuo seno buvo liejami varpai, patrankos, metaliniai vartai, tvorelės, skulptūros židiniai, indai, šviestuvai, papuošalai ir daugybė kitų dirbinių aarba jų detalių. Sis metalų apdirbimo būdas buvo žinomas jau daug metų. Senovėje Europoje įvairūs metalo dirbiniai daugiausia bbūdavo liejami iš vario, žalvario, o vėliau – iš alavo.
Ararcheologiniai kasinėjimai ir atradimai parodė, kad kai kuriose šaldirbiniai iš geležies buvo liejami anksčiau nei iš bronzos, vario ar žalvvario. Kasinėjant Lietuvos pilkapius, atrasta lietinių pinigų, įrankių, ginklų, papuošalų, padarytų vietinių meistrų II
tūkstantmečio pradžioje. XVI a. pradžioje Vilniuje, Kaune, Valkininkuose buvo liejamos patrankos ir varpai. Lankant senas kapines, galima pamatyti iš ketaus nulietų antkapių, tvorelių bei kryžių.iš skysto metalo ne visuomet liejamos detalės ar dirbiniai. Pavyzdžiui, auksas ir kiti brangieji metalai kasyklose randami smulkių kruopelių ar net smiltelių dydžio, jie vėliau lydomi ir liejami jį luitus. Talpos, į kurias liejamas metalas, norint gauti luitus, vadinamas luitadėžėmis. išlydytas metalas į formas pilamas pro specialias angas, vadinamas – liečiais. Kuo sudėtingesnė detalė ar meno kūrinys, tuo sudėtingesnė liečiu sistema.
Formos prisipildo skysto metalo per kanalus, padarytus šonuose, formų sujungimo vietose. Liejant nnedideles detales ar dirbinius, skystas metalas į liečius pilamas iš viršaus (žr. pav.). Liejant didelius dirbinius, darbas mechanizuojamas. Sutekėjęs į formas skystas metalas susiliečia su jų sienelėmis ir ima kaitinti formavimo žemę. Atsiranda daug dujų. Jos iš formavimo žemės pašalinamos pro specialiai tam padarytas angas vadinamas ventiliacijos kanalais. Skystas metalas orą iš formos pašalina pro ortakį.
Ortakis daromas aukščiausiame liejimo formos e. Jų gali būti keletas (
pav., e).
Liejimo būdai.
Liejimo būdų yra daug. Paprastasis liejimas yra toks, kai j formą iš viršaus ar iš šono įpilamas skystas metalas. šiuolaikinėje liejininkystėje taikomi ir kiti liejimo būdai:vakuuminis,. išcentrinis liejimas, liejimas suslegiant. Vakuuminis liejimas yra toks, kai iš formos ištraukiamas oras.
Tuomet skystas metalas greit Tiksliai užpildo formą. Šiuo būdu liejamos mažos ir tikslios detalės, plonasieniai dirbiniai. Liejant išcentriniu būdu, liejimo forma sukama, o skystas metalas prisispaudžia prie jos sienelių. Taip išlieta detalė gali būti tuščiavidurė. Forma sukama, kol metalas susilieja.
Liejimo įrankiai ir priemonės
Didžiausia įrankių ir priemonių dalis skirta liejinių formoms gaminti.
Formadėžė. Ji sudaryta iš dviejų formavimo rėmų, vadinamų viršutiniu ir apatiniu formarėmiu (pav., a). Jie tarpusavyje sujungti įvairių rūšių apkabomis ir varžtais su sparnuotomis veržlėmis. Formarėrniai dugno neturi.
Jie dedami ant specialių atraminių plokščių.
Atraminė plokštė. Būna dvi. jos šiek tiek didesnės už formarėmius. Jų paviršius lygus (pav., b). Ant plokštės dedamas formarėmis, o į jo vidų –
modelis ir užberiama formavimo žeme.
Sietas ( pav., c). Jis naudojamas pirmajam žemės sluoksniui ant modelio užberti. Žemė turi būti ypač smulki ir vienalytė, kad prie modelio geriau priglustų, o forma gautųsi lygių šonų ir briaunų.
Laistytuvas ( pav., d), jis skirtas formavimo žemei drėkinti. Drėgmė formavimo žemėje turi pasiskirstyti vienodai. Laistant ji nuolat maišoma.
Ortakio modelis ( pav., e). Jis yra apvalus arba keturkampis, šonai lygiagretūs. Statomas aukščiausioje liejinio modelio vietoje arba šalia.
Liejant skystas metalas užpildo formą ir pro ortakio angą kyla į viršų. Kai ortakio anga iki viršaus prisipildo skysto metalo, laikoma, kad forma užpildyta.
Liečio modelis ( pav., f). Jis gaminamas Žemyn smailėjančio kūgio formos ir skirtas padaryti formavimo žemėje angą, pro kurią bus pilamas skystas metalas.
Yla ( pav., g). Ji skirta mediniam modeliui iŠ formos išimti. Ji gali būti naudojama ventiliacijos angoms daryti, bet tam geriau tinka dviračio rato stipinas.
Srieginis modelio keltuvas ( pav., h). Jeigu modelis turi angą su sriegiais, tai į ją įsukamas keltuvas ir modelis iškeliamas iš formos.
Plūktuvas ( pav., /’). jis skirtas formavimo žemei sutankinti. Dažniausiai gaminamas iš kietos medienos, bet būna ir iš kitos medžiagos.
Dumplės ( pav., j). Jos skirtos formavimo žemės atliekoms nupūsti.
Šaukštas-skobtuvas ( pav., k). Ortakio ir liečio modeliai formavimo žemėje padaro vertikalias angas. Apačioje jos sujungiamos horizontaliu kanalu. Jis išskobiamas Šiuo įrankiu.
Ovalusis lygintuvas (glaistyklė) ( pav., /). Šiuo įrankiu pašalinami smulkūs defektai, atsiradę formos paviršiuje, išimant iš jos modelį arba neatsargiai prisilietus prie jos.
Mūrininko mentelė ( pav., m). Skirta dideliam formavimo žemės paviršiui lyginti, formavimo žemei į dideles formadėžes pilti.
Keltuvas ( pav., n). Tai pagalbinė priemonė modeliui išimti ir smulkiems defektams pašalinti.
Guminė kriaušė . Skirta smulkioms formavimo žemės dalelėms nupūsti ir formavimo pudrai užpūsti.
Brauktuvas Skirtas formavimo žemės pertekliui nubraukti, kai ji baigiama suplukti.
Semtuvinis kastuvas) Juo permaišoma formavimo žemė. Naudojamas užpildant ja dideles formadėžes.
Kanalų skobtuvas Juo pašalinama didžiausia kanalų žemių dalis, o šaukštu-
skobtuvu išlyginamos kanalo sienelės.
Dulkių siurblys). Skirtas pašalinti formavimo žemių atliekas iš sunkiai kitais įrankiais pasiekiamų vietų.
Šepetėlis. Skirtas padengti formos paviršių įvairių rūšių formavimo pudra.
Mufelinė krosnelė. Joje tirpinamas metalas.
Tiglis ). Tai indas, kuriame tirpinamas metalas ir liejamas į formas.
Tiglio laikiklis ). Skirtas tigliui su skystu metalu laikyti ir paversti jį, pilant metalą į liečius.
Meniniai metalų darbai ir dirbiniai
Šaltasis metalų kalinėjimas (metaloplastiška)
Tokie metalų darbai laikomi meniniais. Čia daugiausia dirbama su spalvotaisiais, brangiaisiais metalais ir jų lydiniais, rečiau juodaisiais metalais. Šaltajam kalinėjimui labiausiai tinka vario, bronzos, aliuminio įvairaus storio skarda, viela, rečiau – stori lakštai bei strypai. Šios rūšies dirbiniai yra vienetiniai. Pramoniniu būdu gali būti gaminami ir serijiniai- Vienetiniai dirbiniai priskiriami prie meninių, vadinamų autoriniais dirbiniais. Šiuo būdu gali būti daromi paveikslai, papuošalai, meniniai namų apyvokos daiktai (107 pav.): segės, apyrankės, galvos papuošalai, žiedai, auskarai, taurės, puodukai, kavinukai, vazos, peleninės, virtuvės įrankiai, interjero puošybos elementai (grotelės, rozetės, saulutės), durų, skrynių, baldų furnitūra, šviestuvai, žibintai, kryžiai, suvenyrai ir daugybė kitų, gražiai atrodančių dirbinių.
Viena iš pagrindinių meninio metalo darbų rūšių yra dailusis metalų kalinėjimas. Daugiausia kalinėjama metalo skarda įvairių rūšių plaktukais, kartu naudojantis ir kitais, pagalbiniais įrankiais. Šį darbą papildo kirpimas, gręžimas, valcavimas, graviravimas, spaudimas, lenkimas, liejimas, suvirinimas, dildymas, litavimas bei dirbinio apdailos operacijos: oksidavimas, galvanizavimas, šlifavimas, poliravimas, lakavimas, dažymas ir kt.
Nuo senovės žmonės domėjosi šios rūšies darbais. Senovės meistrai dirbo su brangiaisiais metalais: auksu, sidabru ir jų lydiniais. Lietuvos didžiuosiuose miestuose steigėsi auksakalių cechai, brolijos, kurioms priklausė vienos specialybės meistrai. Jos turėjo savus įstatymus, tradicijas ir darbo paslaptis. Meistrai savo darbą buvo ištobulinę tiek, kad gamindavo autorinius, didelės meninės vertės kūrinius. Jų, iki mūsų dienų išlikusių, galima pamatyti muziejuose, bažnyčiose, parodose arba pas žymius kolekcionierius.
Mūsų dienomis ši metalo darbų rūšis nepamiršta. Yra nemažai meistrų, besidominčių meniniais metalų darbais, kuriems šios rūšies darbas yra amatas ir pragyvenimo šaltinis. Kitiems jis yra galimybė prasmingai panaudoti laisvalaikį, patenkinti kūrybos poreikį (108 pav.). Meniniai metalų darbai yra tuo patogūs, kad pakanka mažos dirbtuvėlės arba darbo kampelio, darbo įrankiai nedideli ir nelabai sudėtingi, o kūrybos galimybės neribotos.
Metalų kalinėjimas įdomus tuo, kad, smūgiuojant nesunkiu plaktuku, iš metalo lakšto, juostos ar vielos pagaminami gražūs dirbiniai: apyrankės, indeliai, paveikslėliai ir kt. Šis darbas skirstomas į kelias rūšis. Gali būti kalinėjamas plonas lakštas, kai iškaltas piešinys, paveikslas ar ornamentas neiškyla arba neįdumba, o lieka kaip fonas. Šios rūšies kalinėjimas vadinamas kontūriniu. Jeigu kalinėjant piešinys iškyla virš fono arba fonas pagilinamas, raštuojamas, tuomet jau bus reljefinis kalinėjimas, kuris priklausomai nuo iškilimų pobūdžio ir didumo dar skirstomas į bareljefinį ir horeljefinį kalinėjimą. Kalinėjimas, kai iš metalo lakšto iškalamos taurės, vazos, dekoratyvinės lėkštės, puodukai ir pan., vadinamas tūriniu kalinėjimu.
Metalo dirbiniai 1991-2001 metais
Pagrindinė metalo dirbinių sritis 10-ajame dešimtmetyje – papuošalai. Juos kūrė neypatingai gausi, tačiau savitu stiliumi išsiskirianti dailininkų grupė. Tai jau spėjusios Lietuvos dailės gyvenime įsitvirtinti meninės individualybės: Birutė Stulgaitė, Vytautas Matulionis, Marytė Gurevičienė,
Arvydas Gurevičius, Sigitas Virpilaitis, Sigitas Kreivaitis ir kt. Šiems dailininkams būdingas jau anksčiau jų kūryboje suformuotas stilius, išskiriantis juos iš kitų dailės parodose. Buvo ir netekčių. 1995 m. mirė
Feliksas Daukantas, iš tėvynės emigravo Lietuvos juvelyrikos lyderis
Aleksandras Šepkus. Tačiau savo kūryba vis aktyviau bando įsitvirtinti jaunesnieji – dailininkų poros Jonas Balčiūnas ir Vaidilutė Vidugirytė,
Solveiga ir Alfredas Krivičiai, taip pat Eimantas Ludavičius, Indrė
Diržienė ir kt. Intriguojantis jaunųjų bandymas desakralizuoti papuošalą, juvelyriniame dirbinyje šalia aukso ir sidabro naudoti plastmasę, medį, kailį, audinį, odą ir kt. Tokie deriniai artimi provokatyviam žaidimui, ironijai, groteskui, būdingam postmodernistinei epochai.
Pagrindinis skiriamasis šio laikotarpio lietuvių juvelyrikos, kurios sąšaukos su vaizduojamąja daile 9-ajame dešimtmetyje buvo akivaizdžios, bruožas yra natūralus įsiliejimas į bendrą lietuvių dailės raidos procesą, kuriam būdinga visiška dailės rūšių ir žanrų niveliacija. Dauguma dabartinių mūsų juvelyrų kalba universalia meno kalba. Jie daro papuošalus, kuriuos tradiciškai galima priskirti juvelyrikos sričiai, ir tuo pačiu kuria trimačius objektus, patį papuošalą traktuoja kaip antifunkcionalų dirbinį, apeliuoja į intelektualinį žiūrovo suvokimo lygmenį (E.
Ludavičiaus kompozicija “Pieva”, 2000). Nemažai jų kūrinių sėkmingai galėtų dalyvauti ne tik specializuotose juvelyrikos, bet ir kurios nors kitos dailės srities parodoje. Medžiaga yra tik prasminio klodo įkūnijimo priemonė (tas pats vyksta keramikoje, tekstilėje). Į parodų ciklą “Nežinoma
XX a. paskutiniojo dešimtmečio dailė” įjungta paroda “Lietuvos juvelyrika
(1990-1999): papuošalai ir objektai” Vilniuje 1999 m. atspindėjo pasikeitusį juvelyrikos pobūdį. Kūrinių, kurie galėtų būti traktuotini kaip juvelyrinis objektas, galima aptikti S. Virpilaičio (“Objektas”, 1992),
Birutės Stulgaitės (“Bažnyčia”, 1999), V. Matulionio (“Partitūra”, 1999),
Ž. Bautrėno (“Žiedas” I-II, 2000) ir kitų kūryboje.
Smulkiajai skulptūrinei plastikai, kaip ir anksčiau, stilistiškai artimi
Birutės Stulgaitės (g. 1952) skoningi, lakoniški papuošalai, sumontuoti iš keleto plonyčių metalo strypelių ar suraitytos vielos spiralės. Skulptūrinę formą su papuošalo funkcija derina Marytė Gurevičienė (g. 1951) ir Arvydas
Gurevičius (g. 1951). Jų papuošalai atlieka asmenybės statusą paryškinančio aksesuaro funkciją. Istorinės reminiscencijos ir šiuolaikinė forma išskiria
S. Kreivaičio (auskarai, 1992), S. Virpilaičio (segės, 1991) ir nemažos dalies kitų autorių kūrinius. Plėtodami tradicinio papuošalo formas, kurdami objektus, provokuodami žiūrovą nefunkcionaliais metalo dirbiniais, lietuvių juvelyrai ieško naujų išraiškos būdų.
IŠVADOS
Taigi, Metalo technologija yra aukštesniojo lygio praktinio ugdymo dalykas, tai metalo darbų žemesnėse klasėse tąsa.
Metalo technologija – technologinio ugdymo pakraipa. Tai naujas ugdymo etapas skatinantis mokinius, studentus kūrybiškai mąstyti ir dirbti.
Liejimas – tai skystų metalų ar lydinių supylimas į formas, siekiant gauti tos formos detalę arba meninį dirbinį Liejami juodieji, spalvotieji, brangieji metalai ir jų lydiniai. Nuo seno buvo liejami varpai, patrankos, metaliniai vartai, tvorelės, skulptūros židiniai, indai, šviestuvai, papuošalai ir daugybė kitų dirbinių arba jų detalių.
Dirbinys liejamas pagal iš anksto pagamintą modelį – liejimo formą. Išlieja paprastai papildomai apdorojama: gludinama, šlifuojama, poliruojama, raižoma, auksuojama, sidabruojama ir kt.
Metalo technologija skatina ir kuria mūsų vaizduotę,žadina kūrybą.
Tai labai vertingas dalykas, be kurio negalimas būtų ir mūsų gyvenimas, nes viskas prasideda nuo technologijų, mūsų gyvenimui reikalingi yra įvairūs buitiniai, kasdieniniai daiktai, kurie ir yra gaunami atliekant įvairias mano referate minėtas metalo technologijas.
NAUDOTA LITERATŪRA
http://www.tdaile.lt/METALAS/Metalas.htm
http://www.tdaile.lt/METALAS/Metalas_Autoriai.htm
http://samogitia.mch.mii.lt/KULTURA/V_Vitkaus.htm
Jaronimas Kęstutis Galkauskas “METALO TECHNOLOGIJOS” 2002M. bendrasis kursas