Metalo apdirbimo technologijos

TURINYS

• Įvadas

• Metalo liejybos vystymasis ir paplitimas Lietuvoje

• Naikinimas ir sunykimas

• Lietinės metalo plastikos reikšmė

• Metalo pjovimas

• Metalo dildės ir dildymas

• Dildymas

• Metalo skutimas

• Pritrynimas

• Metalo dirbinių šlifavimas ir įrankių galandimas

• Grąžtai ir gręžimas

• Gręžimas

• Metalo tiesinimas ir lenkimas

• Sukimas

• karštasis metalų apdirbimas (kalvystė)

• Metalo dirbinių liejimas

• Liejimo būdai

• Liejimo įrankiai ir priemonės

• Meniniai metalų darbai ir dirbiniai

• Metalo dirbiniai 1991-2001 metais

• Išvados

• Naudota literatūra

ĮVADAS

Šis mano referatas yra apie metalo technologijas ir metalo plastiką.

Referate bandysiu apžvelgti visas naujausias ir seniausias metalo
technologijas, jų apdirbimo būdus.

Taigi, Metalo technologija yra aukštesniojo lygio praktinio ugdymo dalykas,
tai metalo darbų žemesnėse klasėse tąsa.

Metalo technologija – technologinio ugdymo pakraipa. Tai naujas ug gdymo
etapas skatinantis mokinius, studentus kūrybiškai mąstyti ir dirbti.

Šiame referate aprašysiu kuo aiškiau Įvairios metalo apdirbimo rūšis, taip
pat bandysiu aprašyti atsižvelgiant į jų naudojimo sritis – buities,
pramonės, transporto, žemės ūkio, meno ir panašiai – nuo seniausių laikų
iki mūsų dienų..

Taip pat aprašysiu dirbinių iš lydžių medžiagų (metalų, stiklo) gamybos
technika.

Metalo liejybos vystymasis ir paplitimas Lietuvoje
Lietuvoje metalo liejyba suklestėjo XVII a. pirmoje pusėje. Šis verslas
buvo labai susijęs su karo reikmenų bei varpų gamyba. Ekonominis vystymasis
privertė gerinti kelių ir vandens susisiekimą. Kartu su Nemuno laivybos
keliu efektyviai veikė didysis tr raktas iš Karaliaučiaus per Jurbarką,
Skirsnemunę, Veliuoną, Seredžių, Vilkiją į Josvainius, Kėdainius, Upytę.

Nuo šio trakto pirkliai vežė gaminius į kitas Lietuvos vietoves. Manoma,
kad buvo gabenami ir metalo gaminiai, tarp jų ir lietiniai kryžiai,
tvorelės, dekoro elementai ir kt.

Šie gaminiai buvo vežami ir iš neoficialios Ma

ažosios Lietuvos sostinės
Tilžės. Iš negausiai firminiais ženklais pažymėtų kryžių sužinome, kad jie
buvo gaminami Šilutės ir Klaipėdos dirbtuvėse. Beje, yra ir kitų liejyklų
žymėjimų.

Turtingi Lietuvos dvarininkai leisdavo sau parsigabenti juos iš plačiai
savo veiklą reklamavusių Tilžės ir Karaliaučiaus liejyklų. Žinomi kai kurių
Tilžės meistrų vardai: R. Bertchatas, F. Gruberis, A. Pelzas, O. Beckmanas
ir kt. Pargabentus lietinius modulius surinkdavo dvarų ir dirbtuvių kalviai
bei meistrai. Iš 19 atskirų dalių surinktas aukščiausias Raseinių rajone
lietinis kryžius, stovintis Viduklės kapinėse.

Daugiausiai iš Mažosios Lietuvos lietinę kapinių įrangą gabendavosi
Tauragės, Jurbarko, Raseinių evangelikai liuteronai, kurių artimieji
ilsėjosi jų konfesijos vietos kapinėse.

Naikinimas ir sunykimas

Lietinė metalo plastika Lietuvoje daugiausiai buvo naudojama gaminant
kapinių įrangą.

Nuo 1944 m. prasidėjo sistemingas jų naikinimas. Dr. Martynas Purvinas šį
laikotarpį vadina „sovietiniu etnocidu”. Architektė Marija Purvinienė yra
rašiusi: „Evangelikų kapinių teritorijos – tai atskira paveldo rūšis, ku uri
sovietiniais metais tendencingai buvo ištrinama iš istorinės atminties,
iškeliant cinišką vulgarumą, materializmo postulatą – rūpinamės
gyvaisiais.” Beje, 1973 m. išleistame Lietuvos TSR kultūros paminklų
sąraše, nerasime informacijos apie neveikiančias kapines ir jų įrangą.
Istorijos paminklų sąraše nurodytos sovietinių karių ir aktyvistų kapinės
bei kapai. Visa tai turėjo tam tikras pasekmes.

Be jokių skrupulų dalis Raseinių evangelikų-liuteronų ir I pasaulinio karo
kapinių ploto „atiteko” piliečiui P. Bagdonui. 1993 m. vasario 24 d.
„Respublikos” laikraštis išspausdino žinutę, kurioje buvo pranešama, kad
„(.) Pagaliau Respublikos kultūros paveldo inspekcijos pastangomis po
pusmečio derybų su Merija ir Savivaldybe, buvo atstatyta li

iuteronų ir
žuvusių I pasauliniame kare vokiečių kapinių teritorija. Sovietmečiu jos
buvo sumažintos.”

Kadangi dauguma lietinės metalo plastikos įrangos buvo į Lietuvą atgabenta
atskirais moduliais, ji vietose buvo surenkama. Taip buvo daroma su
tvorelėmis, kryžiais, paminklais bei jų pjedestalais. Sudėtingesnius
gaminius, taip pat ir neogotikinio stiliaus koplytėles (Šilalės r.
Girdiškės kaimo, Raseinių r. Viduklės miestelio kapinės bei kt.),
surinkdavo vietiniai meistrai.

Pavasarinis žemės „judėjimas”, korozija bei kiti veiksniai veikė jungimo
detales.

Taip atsirasdavo plyšiai, paminklų ar kitų gaminių moduliai dažnai
atsiskirdavo. Nuo neobarokinio stiliaus kryžių nukrisdavo metaliniai (tarp
jų buvo ir spalvoto metalo), Nukryžiuotieji. Vieną tokį originalios
liejybos formos Nukryžiuotąjį, 1994 metais teko aptikti Raseinių r.
Betygalos miestelio kapinėse. Dabar kapinėse vietoje senų matome
Nukryžiuotojo skulptūrėlių švininius, dar dažniau aliuminio pakaitalus. Jie
netekę ekspresijos, dramatiškumo, nes gamintojai nesuka sau galvos dėl
liejybos formų tobulumo. Žmonės, kuriems nepriimtinas toks kičas,
individualiai pasigamina skulptūrėles, bareljefus, horeljefus ir juos
pritvirtina.

Metaliniai kryžiai buvo gaminami iš nevienodos kokybės metalo, todėl ir jų
ilgaamžiškumas nevienodas. Dažnai atrodo, kad neseniai pagaminta metalo
įranga buvo stipriai paveikta korozijos.

Įvairių konfesijų kapinėse matome daug nulūžusių kryžių. 1996 m. rudenį
Jurbarko r. Vadžgirio kapinėse teko suskaičiuoti 30 vnt. lietinių ir
kaltinių kryžių. Tikintieji juos surinko ir sudėjo prie varpinės sienų.
Visi kryžiai buvo nulūžę ties jungimu su akmenų pjedestalais. Taip dažnai
atsitinka dėl to, kad ant postamentų dažniausiai susikaupia vanduo. Jis per
ilgą laiką paveikia metalą. Geležies korozijos sluoksnį sudaro deguonies
turintys geležies ir

r kalcio junginiai. Geležies korozija atmosferoje yra
elektrocheminės prigimties. Tam kad gaminius apsaugotume nuo korozijos,
santykinė drėgmė turi būti 50 procentų. Lauko sąlygomis tai neįmanoma.

Lietinės metalo plastikos reikšmė

Kalbėdami apie kapinių įrangos metalo plastiką prioritetą atiduodame
kaltiniams gaminiams. Lietinė produkcija lieka antrame plane. Kaip
susiformavo ir kodėl susiformavo šis požiūris?

Viena iš priežasčių – nuomonė, kad dauguma metalo plastikos standartizuota.
Tačiau ji savo pobūdžiu skiriasi nuo kitų regionų bei Mažosios Lietuvos.
Atskirų liejyklų gaminiai skyrėsi savo kokybe bei meniškumu, buvo jie ir
skirtingų mokyklų. 1983 m. Lietuvos gamtos, istorijos ir kultūros paminklų
sąrašuose kapinės jau yra aprašomos. Tačiau ir čia apsiribojama tik
žodžiais „geležinis (iai) kryžiai (iai)”. Jie neskirstomi į kaltinius,
lietinius, nieko nekalbama apie kitą įrangą.

Tai dalinai sovietmečiu suformuotos nuostatos į nekrokultą pasekmė.
Sovietiniams ideologams buvo nepriimtina, kad puikus viduramžių miestas
Karaliaučius, vadintas šiaurės Venecija, savo laiku diktavo metalo liejybos
madas.

Metalo pjovimas

Metalų pjovimo operacijas moka įvairių specialybių metalistai: šaltkalviai,
kalviai, juvelyrai ir kt. jos taikomos ir buityje, kai savo jėgomis reikia
pataisyti kokius nors buitinius prietaisus, įrankius ar jų dalis. Metalo
pjovimas – gana sudėtinga darbo operacija. Ji susideda iš dviejų dalių: 1)
pjovimo, kai nuo metalo paviršiaus pašalinamos drožlės ar pjuvenos,
susidariusios pjaunant pjūkleliu, pjovimo diskeliu, apdirbant
elektriniu šlifuokliu; 2) pjovimo, kai Metalas be drožlių dalijamas
į dalis.Metalas pjaunamas, kai atsiranda drožlių ir pjuvenų, dviem
būdais: rankiniu būdu ir mašinomis. Pirmuoju būdu metalas pjaunas
pjūkleliu, dildomas, gręžiamas rankiniu, rankiniu elektriniu gr

ręžtuvu,
kirstuku nukirstas metalo paviršiaus sluoksnis sriegiamas sriegikliais ir
sriegpjovėmis, skutamas, šlifuojamas. Rankiniai įrankiai gali būti
mechanizuoti: elektriniai gręžtuvai, pjovikliai: sriegiamas, gręžiamas ir
frezuojamas. metalas pjaunamas be drožlių, kai kertamas ir kerpamas.

pav. Rankinio metalo pjovimo pjūkleliai:
3 – nereguliuojamas (rėminis): / – rėmas;2 – sparnuotoji veržlė;3 –
judančioji galvutė su kryžmine įpjova
ir skylutėmis kaiščiui; 4 – pjaunančioji juosta; 5 – nejudančioji galvutė;
6 – rankena; 7 – kaiščiai juostai rėmelyje tvirtinti; b – reguliuojamo rėmo
metalo pjūklelis; c – vienrankis metalo pjūklelis; d – reguliuojamo rėmo
siaurapjūklis

Metalo dildės ir dildymas

Pats seniausias medžiagų apdirbimo būdas yra dildymas. Jis atsirado
pirmykštėje bendruomenėje. Trindami j akmenis įvairius daiktus, tarp jų ir
kitus akmenis, pirmykščiai žmonės gaminos aštrius medžioklės, darbo
įrankius. Dildydamas akmenį žmogus pasiaštrino pirmąjį kirvį, peilį,
strėlės, ieties antgalį. Šio darbo išmoko stebėdamas, kaip vandens bangos
gludina akmenis, kaip nudildyti medžio šakos, nuo vėjo besitrindamos viena
j kitą ir pan. Nei geležies, nei kitų metalų žmogus dar nežinojo, o dildyti
jau mokėjo Vėliau, kai žmonės pradėjo naudoti metalą, dildymas tapo
svarbiausiu šaltojo metalų apdirbimo būdu, šalia kalvystės – karšto :
metalų apdirbimo būdo. Geležies amžiuje atsirado pirmosios dildei (X-V a.
pr. Kr.). Dildės naudojo senovės Romos amatininkai. Lietuvoje su dildėmis
pradėta dirbti nuo XVI a., kai iš kitų kraštų bu.: daugiau įvežta geležies
ir kitų metalų bei jų dirbinių. Tuomet Lietuvoje atsirado pirmieji
metalo darbų amatai ir amatininką Tobulėjant Šios rūšies metalo
apdirbimo būdui, buvo kuriami tobulinami darbo įrankiai.

Dildymas

Tai vienas iš metalo šaltojo apdirbimo būdų. Nebandžiusiems šis darbas gali

atrodyti labai paprastas: pakanka dilde trinti metalą Ir ką reikia

nudildysime. Bet taip nėra. Išmokti teisingai dildyti reikia daug pastangų

ir valios.
Ties spaustuvais, kuriuose įtvirtinote ruošinį, skirtą dildyti, atsistokite
taip, kad dildę ruošinio paviršiumi būtų patogu stumti per visą jos
darbinio paviršiaus ilgį, nekeičiant kojų padėties ( pav., a). Patogiausia
stovėti pasisukus į spaustuvus 45° kampu. Kojų stovėsena turėtų būti 60°
kampu. Dildę imkite taip, kad jos kotą laikanti ranka būtų statmena per
alkūnę. Šis dildymo būdas yra pats įprasčiausias. Dildyti galima ir kitais
būdais: sėdint, kai dildomos smulkios detalės, keičiant kojų ir kūno
padėtį, kai dildomi sudėtingi fasoniniai paviršiai ir pan. Dildant
stovėsena yra tokia pat, kaip ir pjaunant metalą. Darbo metu rankos turi
būti spaustuvų aukštyje. Mažesnio ūgio mokiniams prie darbastalio reikia
padėti medinių grotelių pakylą, o didesniems – ją nuimti. Normaliu
spaustuvų aukščiu laikome tokį, kai dirbantysis nesusilenkdamas alkūne
pasiekia jų .paviršių ( pav., b). Kita svarbi taisyklė yra tinkamai laikyti
dildę dirbant.

Kai dildysite stumdami dildę per visą jos įkartų ilgį, imkite taip, kaip
parodyta paveiksle, a: dešine ranka tvirtai apkabi” dildės rankeną, o kairę
ranką ištiestais pirštais dėkite ant dildes galo iš viršaus. Kairė ranka
tuo metu liečia aštrias dildės įkart todėl geriau ant jos užmauti pirštinę.
Kai dildysite stumdami dildę ruošinio paviršiumi, tai laikykite
ją taip, kaip paveiksle, b.

Labai svarbu išmokti teisingai dirbti su dilde, t. y. stumti priekį
taip, kad įkartos vienodai pjautų dirbinio paviršių. Jeigu visą laiką abiem
rankomis spausite dildę vienodai, tai suapvalinsite briaunas ir lygaus
paviršiaus nenudildysite . Lygus paviršius ir statmenos briaunos gaunamos
spaudžiant iš pradžių stipriau kaire ranka. Kai dildės vidurys pjaus
metalą, abiem rankomis spauskite vienodai. Kai ant ruošinio dildomojo
paviršiaus bus dildės galas – stipriau spauskite dešine ranka. Tuomet dildė
judės lygia nesivartys ir nudildytas paviršius bus lygus. Norint padaryti
i paviršių, dildės stūmimo kryptį reikia nuolat keisti. Iš pradžių stumkite

dildę skersai ruošinio, po kelių postūmių keiskite kryptis 30°-
40° kampu į vieną, paskui į kitą pusę. O tada dildykite išilgai ruošinio ir
vėl keiskite kryptį. Dildė visą laiką turi judėti horizontaliai. Ir dar:
dildė spaudžiama tik stumiant pirmyn, tuomet ji pjauna, o traukiant atgal
ji nespaudžiama. Tuomet ji nepjauna.

Dildydami dažnai tikrinkite, ar metalo pjuvenos neįstrigusio tarp
įkartų. Jeigu taip atsitiko, pašalinkite pjuvenas ir dildykite I toliau.
Baigdami dildyti, keiskite dildės kitomis, turinčiomis i mažesnes
įkartas. Tuomet ruošinio paviršių nudildysite labai lygiai ir glotniai.
Smulkesnių įkartų dildės silpniau spauskite prie dilde mojo paviršiaus. Jų
įkartos pjauna ploną metalo sluoksnį ir dildamos didelės jėgos nereikia.
Gerai išmokę dildyti lygų paviršių, nes, kai išmoksite dirbti ir su
kitokiais paviršiais.

Rengdamiesi dildyti plono metalo ruošinį, jį įtvirtinkite į spaustuvą ,
tarp dviejų medinių lentelių, kad matytųsi pažymėta linija iki kurios
reikės nudildyti. Dildykite taip kaip plokščią paviršių Dirbdami pusapvale
ir apvaliąja dilde turėsite išmokti papildomų judesių, kai dildysite
gaubtą paviršių. Dildydami apvaliąja dilde ir pusapvalės dildės gaubtąja
puse, stumkite ją taip kaip plokščiąją, kartu pasukdami į vieną arba j kitą
pusę ( pav.). Jeigu turėsite suapvalinti ruošinio šoną arba galą, tai
dildykite taip, -parodyta 43 paveiksle, a. Kai dildysite apvalų strypą,
užmaukite ant jo metalinę poveržlę, kad nenudildytumėte spaustuvų žiaunų
Dildę vedžiokite lanku, kaip dildėte suapvalintus galą ir i ( pav.,

b). Smulkius dirbinius dildykite adatinėmis dildėmis ( pav.).

Metalo skutimas

Skutimas – tai metalo dirbinio arba detalės vienas pjovimo būdu. Šiam
darbo procesui reikalingas skutiklis. Tai įrankis, turintis kieto metalo
pjaunančiąją plokštelę aštriomis briaunomis. Juo išpjaunamas labai plonas
metalo paviršiaus sluoksnis. Teisingai skustų detalių paviršius
susiglaudžia taip, kad tarp jų nelieka nė tarpelio. Sakoma, kad toks
detalių susijungimas yra hermetiškas. Skutami tiek lygūs, tiek ir kreivi
detalių paviršiai. Skiriasi tik skutimo įrankiai: vienų skutimo plokštelės
yra tiesios, o kitų išgaubtos. Skutimas yra baigiamasis darbo etapas,
gaminant tikslius matavimo, darbo įrankius, sudėtingus
mechanizmus,mašinų detales.Meistras, rengdamasis skusti detalę, uždeda ją
ant visiškai lygios kontrolinės plokštelės, padengtos plonu dažų
sluoksniu, ir spausdamas patrina ją, stumdydamas įvairiomis kryptimis.
detalės skutamojo paviršiaus iškilusios dalys nusidažo. Šias vietas
meistras nuskuta. Darbo veiksmai kartojami, kol lygiai nusidažo visas
detalės paviršius.Skutikliu, spaudžiant vidutine jėga, vienu stūmimu
nupjauna-0,05-0,07 mm storio metalo sluoksnis.

Pritrynimas

Tai dar tikslesnis metalų paviršiaus apdirbimas nei skutimas.
Šiuo būdu detalės paviršius apdirbamas naudojantis Įrankiais, pantais iš
minkštų medžiagų, padengtų šlifavimo milteliais arba tomis. Pritrinant nuo
detalės paviršiaus nupjaunamas metalo sluoksninis vinis iki 0,002 mm
storio. Galutinis pritrynimo etapas vadina-išbaigimu. Po Šio darbo detalės
paviršius tampa visiškai lygus,
detalių sujungimas hermetiškas, matmenys tiksliai atitinka brėžinio
duotuosius matmenis. Po pritrynimo ir išbaigimo detalės paviršius tampa
atsparus dilimui ir korozijai. Pritrinami mašinų variklių Buvai ir
jų lizdai bei kiti labai tikslūs detalių sujungimai.Pritrinama tokiomis pat
medžiagomis, kaip šlifuojant ir poliruojama: abrazyviniais milteliais,
sumaišytais su tepalu
Abrazyvinės medžiagos skirstomos į kietąsias ir minkštąsias.
kietosios medžiagos yra kietesnės už grūdintą plieną. Tai deimanto dulkės,
korundo, silicio karbido milteliai ir kt. Minkštosios medžiagos yra chromo,
geležies, alavo oksidų milteliai arba iš jų gautos pastos. Jomis detalės
paviršius pritrinamas lėčiau nei kietomis, bet jis mažiau dyla, nes jame
nelieka kietų abrazyvinių dalelių, dėl kurių paviršius dyla greičiau, darbo
metu detalėms vienai į kitą.

Metalo dirbinių šlifavimas ir įrankių galandimas
Šlifavimas yra labai svarbus medžiagų apdirbimo būdas. Iš bet kokios
medžiagos pagamintas dirbinys įvairiais būdais šlifuojamas, siekiant
išlyginti jo paviršių, išryškinti medžiagos, iš kurios jis pagamintas,
struktūrą, o jeigu tai pjovimo įrankis, tai jį išgaląsti.
Šlifavimo medžiagos. Jos dažnai vadinamos abrazyvinėmis medžiagomis arba
tiesiog abrazyvais. Natūralios, gamtoje randamos abrazyvinės medžiagos yra
šios: deimantas, korundas, kvarcas, putnagas ir kt Dirbtinės yra tokios:
elektrokorundas, karborundas, boro karbidas, borazonas, sintetiniai
deimantai, elboras ir kt. Šios medžiagos smulkinamos į įvairaus dydžio
grūdelius, miltelius ir mikromiltelius. Paskui jos rūšiuojamos sijojant pro
įvairaus dydžio skylučių sietus. Šiurkštieji grūdeliai gaunami medžiagas
sijojant pro sietą, kuris turi 4-10 skylučių vieno centimetro ilgiui. Kai
sietas turi 11-27 skylutes, tai pro jį išbyra vidutinio šiurkštumo
grūdeliai, o kai skylučių yra 30-90, išbyra glotnieji grūdeliai. Dar
sumažinus sieto skylutes, pro jas byrančios dalelytės vadinamos milteliais
Milteliai išbyra, kai sietas per 1 cm ilgį turi 110-150 skylučių. Kai
skylučių 160-240, tokios išbyrėjusios dalelytės vadinamos mikromilteliais.
Abrazyviniai grūdeliai arba milteliai suklijuojami padarant skirtingų formų
šlifavimo diskus, galvutes, taip pat iš jų daromi įvairių formų strypeliai
ir pan. (45 pav.). Šlifavimo diskai būna kieti, vidutiniai ir minkšti. Jie
tvirtinami galandimo ar šlifavimo staklėse. Kampiniams šlifuokliams
gaminami specialūs šlifavimo ir pjovimo diskeliai.
Besisukdami staklėse diskai šlifuoja prie jų priglaustą dirbinį, kartu ir
patys pamažu dyla. Atšipę grūdeliai nutrupa ir jų darbą pradeda giliau buvę
grūdeliai, atsidūrę disko paviršiuje.
Kita šlifavimo medžiagų grupė yra minkštieji abrazyvai. Jie gaunami
klijuojant šlifavimo grūdelius ar miltelius ant popieriaus arba audeklo.
Taip gaunamas švitrinis popierius arba švitrinis audinys. Priklausomai nuo
užklijuotų grūdelių dydžio jie yra numeruojami. Numeris rašomas kitoje
popieriaus ar audinio pusėje.
Trečia šlifavimo medžiagų grupė yra įvairios šlifavimo pastos. Jos gaunamos
maišant vienos rūšies grūdelius ar miltelius su para-finu arba kitomis
rišančiosiomis medžiagomis. Pastos irgi numeruojamos, kartais spalvinamos
nurodant, kokio šiurkštumo grūdelius atitinka kiekviena spalva. Parduodamos
komplektais arba atskirai. Šlifavimas. Tai metalo paviršiaus pjovimas.
Pjauna kiekvienas abrazyvinis grūdelis ar miltelis, kai tik judėdamas
prisiliečia prie metalo paviršiaus, būdamas ramybės būsenos, kai juda
šlifuojamasis metalas arba kai juda abu. Šlifuojant nudailinamas metalo
paviršius. Darbas, kai šlifavimo įrankis sukasi ir juda išilgai savo ašies,
vadinamas honingavimu. Tai ypač lygaus ir glotnaus paviršiaus apdirbimo
būdas. Dirbant šiuo būdu naudojami šlifavimo milteliai bei mikromilteliai
ir iš jų pagaminti įrankiai. Taip šlifuojami vidaus degimo variklių,
kompresorių, siurblių cilindrai. Kartais labai glotnus šlifavimas vadinamas
poliravimu. Nupoliruotas dirbinio paviršius tampa veidrodinis ir labai
blizga. Poliravimas nuo pritryni skiriasi tuo, kad jo metu nekreipiama
dėmesio į detalės matmenis bei formą.
Galandimas – tai irgi įrankio šlifavimas norint paaštrinti jo šoną I galą,
t. y. ašmenis.

Grąžtai ir gręžimas

Metalas yra gręžiamas rankiniu ir mechaniniu būdu. Mokyklose naudojamos
nedidelės stalinės gręžimo staklės, bet gamyklose didelėse dirbtuvėse jų
būna labai didelių ir sudėtingų. Buityje gamyboje yra paplitę įvairių rūšių
elektriniai rankiniai gręžtuvai Jie patogūs atliekant daugybę gręžimo
darbų.
Rankinis gręžtuvas yra toks gręžimo įrankis, kurio velenas juda ranka
sukant jo rankeną. Judesys perduodamas per kūgines krumplines pavaras. Nuo
krumpliaračių dydžio priklauso veleno sukimosi-si greitis. Būna
rankinių gręžtuvų, kurių pavarų dėžėse kelios poros krumpliaračių.
Tokių gręžtuvų veleno sukimosi greitį galima keisti. Rankiniu gręžtuvu
galima padaryti nedidelio skersmens skyles. Dideles skyles juo gręžti būtų
per sunku.
Elektriniu rankiniu gręžtuvu buityje gręžiamos skylės, gilina-mos ir
plečiamos angos, šlifuojami paviršiai ir galandama. Taip c juo dirbama ir
daugybėje kitų sričių, kurias kartais pats meistras sugalvoja . Šios rūšies
gręžtuvais padaromos mažo ir . vidutinio skersmens skylės paprastai iki 10
mm skersmens, bet būna ir didesnių rankinių gręžtuvų, kuriais gręžiamos
didelės skylės. Šiuolaikinė pramonė išleidžia daugybę įvairios
konstrukcijos buitinių ir profesionaliųjų elektrinių gręžtuvų.

Gręžimas

Dirbant metalo darbus gręžti tenka dažnai. Gręžimas yra toks Ras, kai,
naudojantis gręžtuvu su jame įtvirtintu grąžtu metalo dirbinyje, pažymėtoje
vietoje išgręžiama skylė arba (gręžiama nu-matyto gylio anga. Skylės
gręžiamos detalėse, kurios vėliau bus jungiamos varžtais arba kniedėmis.
Kartais gręžimas būna kitos medžiagos: darbų operacijos sudėtinė dalis.
Pavyzdžiui, ruošinio viduryje išgręžiamos skylutės, o tarpai tarp jų
iškertami kirstuku. Kartais išgręžiamos skylės, puošiančios dirbinį.
Gręžti galima rankiniais įvairių rūšių gręžtuvais arba gręžimo staklėmis.
Gręžiant vienu metu atliekami dviejų rūsių judesiai: grąžtas sukamas ir
spaudžiamas jį gręžiamąjį paviršių. Besisukdamas grąžtas pjauna metalą,
išmesdamas atpjautą drožlę spirale arba smulkiomis pjuvenomis,
gręžiant gilias skyles, grąžtas negali išmesti pjuvenų. Jį reikia
ddažnai ištraukti ir iš griovelių išvalyti pjuvenas. Dirbant grąžtą reikia
laikyti tiesiai, nekraipyti į šonus, nes jis gali nulūžti. Darant vienodo
gylio angas, ant grąžto koto reikia užmauti plastikinį ar kokios nors kitos
medžiagos vamzdelį. Gręžiama, kol jis pasiekia gręžiamąjį paviršių. Tada
visos išgręžtos angos būna vienodo gylio. Elektriniai gręžtuvai turi
specialius gręžimo gylio ribotuvus.

Metalo tiesinimas ir lenkimas

Šaltuoju būdu lankstomi nestori, 0,1-4 mm, metalo ruošiniai: viela, ploni
vamzdeliai, juostelės, skarda bei metalo lakštai. Kaip lankstyti skardą,
aiškinsime vėliau. Visi minėti metalo ruošiniai gaunami jį valcuojant, t.
y. traukiant pro ritinėlius, o ploną vielą – pro specialias akutes . Gauti
ruošiniai vyniojami į ritinius. Viela ar kito profilio ploni ruošiniai
dažniausiai būna nelygūs. Ruošiantis gaminti kokį nors dirbinį reikia juos
tiesinti. Paprasčiausias tiesinimo būdas yra ruošinio kalimas plaktuku,
tvoklele, padėjus jį ant lygaus paviršiaus: metalinės plokštės, priekalo ir
pan. . Tačiau vielą galima tiesinti ir kitais būdais: tempiant, traukiant
įdėtą tarp vinučių, įkaltų į medinę trinkelę ir kt.. Kai viela tampa tiesi,
galima iš jos lankstyti visokius dirbinius arba dirbinių dalis.
Viela lankstoma įvairiai. Nestorą vielą galima lankstyti įvairių rūšių
replėmis, kalant plaktuku. Storesnė viela, metalo juosta lankstomos
spaustuvuose arba specialiuose įrenginiuose.

Sukimas

Daug gražių dirbinių galima gaminti juos ne tik lankstant, bet ir sukant.
Dažniausiai puošiant susukamos atskiros dirbinio dalys. Sukti tinka
juostiniai ir keturkampio, rečiau šešiakampio profilio ruošiniai. Šaltuoju
būdu patogu sukti juostinio profilio metalo ruošinį. Vienas jo galas
įtvirtinamas į spaustuvus, o kitas sukamas specialiais raktais arba
rankiniais spaustuvais . Lenkimu ir sukimu daromos iš vielos grandinėlės
spyruoklės bei kiti dirbiniai.
šią skardą, jos lakštai nardinami į ištirpinto cinko arba alavo vonias.
Alavuotoji skarda vadinama baltąja. Cinkuotąja skarda engiami stogai. Iš
jos gaminami kibirai, laistytuvai bei kiti namų ūkio daiktai. Šių dirbinių
gamybai gali būti naudojama ir baltoji skarda. Kai kada skarda gaminama iš
nerūdijančio plieno. Ji tinka skalbimo mašinų vidinėms talpoms bei kitų
įrenginių dalims, dažnai būnančioms drėgnoje aplinkoje. Pramonėje skarda
naudojama įvairiose srityse: automobilių, laivų, lėktuvų gamybai,
statybose, namų ūkio reikmenų gamybai ir daugybėje kitų sričių.
Valcuotos skardos rulonai karpomi lakštais, iš kurių štampuojami,
lankstomi, jungiami siūlėmis, lituojami bei suvirinami įvairūs dirbiniai.
Tai sudėtingi pramoniniai skardos apdirbimo būdai, kuriems būtini galingi
presai, sveriantys tūkstančius tonų. Daugumą skardos lankstymo darbų galima
atlikti mokyklos dirbtuvėse, namie, naudojantis rankiniais skardos
apdirbimo įrankiais ir nesu-dėtingais, kartais ir pačių pasigamintais
mechanizmais. Šios rūšies darbams naudojami nedideli skardos lakštai,
atkerpant juos iš didelių arba naudojant nebereikalingų buities daiktų
skardines dalis, eigų jos dar nepradėjusios rūdyti. Šios srities rankiniams
metalo darbams tinka cinkuota, balta arba spalvotųjų metalų skarda. Iš
nedidelių skardos lapų galima pasigaminti daugybę buityje naudo-amų
dirbinių. Todėl labai svarbu išmokti pagrindinių skardos ir plonų metalo
lakštų apdirbimo būdų: kirpti, lyginti, lenkti, jungti ir dailinti. Vėliau
juos bus galima papildyti meniniais skardos darbais: kalinėjimu,
pjaustinėjimu, graviravimu ir kt.

karštasis metalų apdirbimas (kalvystė)

Kalvystė – tai įkaitinto (rečiau šalto) metalo kalimas, Štampavimas arba
presavimas. Tai seniausias metalų apdirbimo būdas, raugiau metalas
kaitinamas, tuo labiau jis minkštėja ir kalant jam llengviau suteikti
norimą formą (81 pav.). Kalvystės amatas atsirado anksčiau, nei pradėta
geležį lydyti iš rūdų. IV-—III tūkstantmetyje pr. Kr. geležis kalta iš
geležinių meteoritų, rastų Žemės paviršiuje. Karštoji kalvystė – tai
įkaitinto metalo kalimas. Karštuoju o būdu gaminami pramoniniai, buitiniai
ir meniniai dirbiniai. Meistrai, kalantys įkaitintą metalą, yra vadinami
kalviais. Kalviai kausto arklius, ratus, roges, kala ir taiso ūkio
padargus, gamina bei ttaiso daržo, sodo įrankius ir atlieka daugybę kitos
rūšies metalo

darbų. Senovėje kalviai kalė šaltuosius ginklus – kalavijus, skydus, šarvus
ir darbo įrankius – dalgius, pjautuvus, kirvius, kastuvus, durų užraktus,
grotas, šviestuvus, apkaustė skrynias. Dirbiniai būdavo puošiami kalstytais
ornamentais, kurių sudėtingumas ir įmantrumas priklausė nuo kalvio
sugebėjimo valdyti savo darbo įrankius. Senovėje buvo specializuojamas!
atskirose kalvystės srityse. Vieni kalviai kaldavo ginklus, kiti – darbo
įrankius. Pavyzdžiui, Sirijos sostinėje Damaske buvo kalami kardai, durklai
iš ypač kieto, bet elastingo plieno, vadinamo Damasko plienu. Manoma, kad
ruošiniai buvo gaminami iš susuktų bei supintų anglinio plieno vielų arba
plokštelių. Tokie ruošiniai buvo kaitinami, kalami ir grūdinami. Spėjama,
kad ginklo pavadinimas „kalavijas” kilęs iš dviejų žodžių: „kala” ir
„vijas”. Dirbinių iŠ tokio plieno gamyba ankstyvaisiais viduramžiais
pirmiausia atsirado Indijoje, o Damaske ji vėliau ištobulėjo. Istoriniuose
šaltiniuose yra duomenų, kad kalvystė buvo viena iš pagrindinių čigonų
veiklos rūšių, jie klajodami apsistodavo kurioje nors vietoje ir įkurdavo
savo gana primityvią kalvę: kaustydavo arklius, taisydavo vietinių
gyventojų atneštus namų apyvokos daiktus, žemės darbų įrankius ir taip
užsidirbdavo pragyvenimui. Lietuvoje, kasinėjant pilkapius, rasta Damasko
plieno dirbinių. Lietuvoje kalviai savo dirbtuves įsirengdavo miestuose ir
didesniuose kaimuose ( pav.). jie jungdavosi į cechus. Tokie cechai XIX a.
buvo Joniškyje, Seirijuose, Varniuose, Kupiškyje bei kai kuriuose kituose
miestuose. 1560 metais buvo patvirtinti Vilniaus kalvių cecho nuostatai.
Kartais cechai vadinti kalvių brolijomis.
Lietuvoje geležies rūdų iškasenų nebuvo, o atsivežti jų iŠ svetur brangiai
kainuodavo. Todėl geležies rūda būdavo išgaunama iŠ ja prisotinto vandens.
Tokia rūda vadinosi balų rūda. Vietovių pavadinimai, kur iš garinamo balų
vandens buvo išgaunama geležies rūda, išliko iki mūsų dienų: Kazlų Rūda,
Višakio Rūda, Rūdininkai ir kt. Geležis, pradėta lydyti iš balų rūdos,
būdavo korėta, panaši į kempinę, padengtą storu šlako sluoksniu. Tokią, dar
karštą geležį kaldavo, iškratydavo šlaką ir plodavo, kol pašalindavo šlaką
ir panaikindavo poras. Taip geležis būdavo sutankinama. Paskui ją vėl
kaitindavo, lydydavo ir kaldavo.
Sudėtingais kalvystės darbais laikyti tokie, kurie reikalavo ne tik nukalti
pasirinktos formos dirbinį, bet ir suvirinti jo atskiras dalis. Suvirinamas
detales kalvis kaitina iki 1500 “C temperatūros.Patyręs kalvis tinkamą
suvirinti temperatūrą nustato iš įkaitintų iki

baltumo geležies detalių kibirkščiavimo. Kaitinama geležis pasidengia
nuodegomis. Jos trukdo suvirinimo darbui. Norėdami pasalinti Šį trūkumą,
kalviai naudojo fliusą: molio, smėlio, druskos ir potašo mišinį. Įkaitintas
geležies detales suvirinti kaldami sugeba tik labai patyrę kalviai. Ne
mažiau sudėtingas kalvystės darbas yra kirvių, kūjų bei spynų gamyba.
Pavyzdžiui, norėdamas nukalti kalvis geležies luitą iš pradžių išplaka
kaip juostą, paskui ją apgaubia apie kirvio koto formos metalinį strypą,
galus nukerta. tokį ruošinį kaitindamas bei plodamas kūju suformuoja kirvio
pentį, geležtę, ašmenis.

Metalo dirbinių liejimas

Liejant iš metalo dirbinį, pirmiausia metalas arba lydinys ištirpinamas, t.
y. suskystinamas. Tai vadinama metalų lydymu. Lydymas yra kietųjų medžiagų
suskystinimas, jas kaitinant iki skirtingos kiekvienai medžiagai
temperatūros. Metalai, išskyrus gyvsidabrį, normaliomis sąlygomis yra
kieti. Jų lydiniai – taip pat. Norint išlieti įvairias detales, meninius
dirbinius arba sujungti metalines detales, reikia metalą išlydyti. Metalai
lydomi specialiose krosnyse, vadinamose lydkrosnėmis. Lydkrosnės kaitinamos
deginant jose akmens anglis, skystą kurą, dujas arba naudojant elektros
energiją. Kiekvienos rūšies kuro krosnys būna skirtingos konstrukcijos.
Elektrinės krosnys gali būti kaitinamos iŠ išorės specialiomis varžos
spiralėmis, elektros lanku krosnies viduje arba aukštojo dažnio elektros
srove. Visa tai priklauso nuo medžiagų paskirties.
Liejimas – tai skystų metalų ar lydinių supylimas į formas, siekiant gauti
tos formos detalę arba meninį dirbinį ( pav.). Liejami juodieji,
spalvotieji, brangieji metalai ir jų lydiniai. Nuo seno buvo liejami
varpai, patrankos, metaliniai vartai, tvorelės, skulptūros židiniai, indai,
šviestuvai, papuošalai ir daugybė kitų dirbinių aarba jų detalių. Sis
metalų apdirbimo būdas buvo žinomas jau daug metų. Senovėje Europoje
įvairūs metalo dirbiniai daugiausia bbūdavo liejami iš vario, žalvario, o
vėliau – iš alavo. Ararcheologiniai kasinėjimai ir atradimai parodė, kad
kai kuriose šaldirbiniai iš geležies buvo liejami anksčiau nei iš bronzos,
vario ar žalvvario. Kasinėjant Lietuvos pilkapius, atrasta lietinių
pinigų, įrankių, ginklų, papuošalų, padarytų vietinių meistrų II
tūkstantmečio pradžioje. XVI a. pradžioje Vilniuje, Kaune, Valkininkuose
buvo liejamos patrankos ir varpai. Lankant senas kapines, galima pamatyti
iš ketaus nulietų antkapių, tvorelių bei kryžių.iš skysto metalo ne
visuomet liejamos detalės ar dirbiniai. Pavyzdžiui, auksas ir kiti
brangieji metalai kasyklose randami smulkių kruopelių ar net smiltelių
dydžio, jie vėliau lydomi ir liejami jį luitus. Talpos, į kurias liejamas
metalas, norint gauti luitus, vadinamas luitadėžėmis. išlydytas metalas į
formas pilamas pro specialias angas, vadinamas – liečiais. Kuo
sudėtingesnė detalė ar meno kūrinys, tuo sudėtingesnė liečiu sistema.
Formos prisipildo skysto metalo per kanalus, padarytus šonuose, formų
sujungimo vietose. Liejant nnedideles detales ar dirbinius, skystas metalas
į liečius pilamas iš viršaus (žr. pav.). Liejant didelius dirbinius, darbas
mechanizuojamas. Sutekėjęs į formas skystas metalas susiliečia su jų
sienelėmis ir ima kaitinti formavimo žemę. Atsiranda daug dujų. Jos iš
formavimo žemės pašalinamos pro specialiai tam padarytas angas vadinamas
ventiliacijos kanalais. Skystas metalas orą iš formos pašalina pro ortakį.
Ortakis daromas aukščiausiame liejimo formos e. Jų gali būti keletas (
pav., e).

Liejimo būdai.

Liejimo būdų yra daug. Paprastasis liejimas yra toks, kai j formą iš
viršaus ar iš šono įpilamas skystas metalas. šiuolaikinėje liejininkystėje
taikomi ir kiti liejimo būdai:vakuuminis,. išcentrinis liejimas, liejimas
suslegiant. Vakuuminis liejimas yra toks, kai iš formos ištraukiamas oras.
Tuomet skystas metalas greit Tiksliai užpildo formą. Šiuo būdu liejamos
mažos ir tikslios detalės, plonasieniai dirbiniai. Liejant išcentriniu
būdu, liejimo forma sukama, o skystas metalas prisispaudžia prie jos
sienelių. Taip išlieta detalė gali būti tuščiavidurė. Forma sukama, kol
metalas susilieja.

Liejimo įrankiai ir priemonės

Didžiausia įrankių ir priemonių dalis skirta liejinių formoms gaminti.
Formadėžė. Ji sudaryta iš dviejų formavimo rėmų, vadinamų viršutiniu ir
apatiniu formarėmiu (pav., a). Jie tarpusavyje sujungti įvairių rūšių
apkabomis ir varžtais su sparnuotomis veržlėmis. Formarėrniai dugno neturi.
Jie dedami ant specialių atraminių plokščių.
Atraminė plokštė. Būna dvi. jos šiek tiek didesnės už formarėmius. Jų
paviršius lygus (pav., b). Ant plokštės dedamas formarėmis, o į jo vidų –
modelis ir užberiama formavimo žeme.
Sietas ( pav., c). Jis naudojamas pirmajam žemės sluoksniui ant modelio
užberti. Žemė turi būti ypač smulki ir vienalytė, kad prie modelio geriau
priglustų, o forma gautųsi lygių šonų ir briaunų.
Laistytuvas ( pav., d), jis skirtas formavimo žemei drėkinti. Drėgmė
formavimo žemėje turi pasiskirstyti vienodai. Laistant ji nuolat maišoma.
Ortakio modelis ( pav., e). Jis yra apvalus arba keturkampis, šonai
lygiagretūs. Statomas aukščiausioje liejinio modelio vietoje arba šalia.
Liejant skystas metalas užpildo formą ir pro ortakio angą kyla į viršų. Kai
ortakio anga iki viršaus prisipildo skysto metalo, laikoma, kad forma
užpildyta.
Liečio modelis ( pav., f). Jis gaminamas Žemyn smailėjančio kūgio formos ir
skirtas padaryti formavimo žemėje angą, pro kurią bus pilamas skystas
metalas.
Yla ( pav., g). Ji skirta mediniam modeliui iŠ formos išimti. Ji gali būti
naudojama ventiliacijos angoms daryti, bet tam geriau tinka dviračio rato
stipinas.
Srieginis modelio keltuvas ( pav., h). Jeigu modelis turi angą su
sriegiais, tai į ją įsukamas keltuvas ir modelis iškeliamas iš formos.
Plūktuvas ( pav., /’). jis skirtas formavimo žemei sutankinti. Dažniausiai
gaminamas iš kietos medienos, bet būna ir iš kitos medžiagos.
Dumplės ( pav., j). Jos skirtos formavimo žemės atliekoms nupūsti.
Šaukštas-skobtuvas ( pav., k). Ortakio ir liečio modeliai formavimo žemėje
padaro vertikalias angas. Apačioje jos sujungiamos horizontaliu kanalu. Jis
išskobiamas Šiuo įrankiu.
Ovalusis lygintuvas (glaistyklė) ( pav., /). Šiuo įrankiu pašalinami
smulkūs defektai, atsiradę formos paviršiuje, išimant iš jos modelį arba
neatsargiai prisilietus prie jos.
Mūrininko mentelė ( pav., m). Skirta dideliam formavimo žemės paviršiui
lyginti, formavimo žemei į dideles formadėžes pilti.
Keltuvas ( pav., n). Tai pagalbinė priemonė modeliui išimti ir smulkiems
defektams pašalinti.
Guminė kriaušė . Skirta smulkioms formavimo žemės dalelėms nupūsti ir
formavimo pudrai užpūsti.
Brauktuvas Skirtas formavimo žemės pertekliui nubraukti, kai ji baigiama
suplukti.
Semtuvinis kastuvas) Juo permaišoma formavimo žemė. Naudojamas užpildant ja
dideles formadėžes.
Kanalų skobtuvas Juo pašalinama didžiausia kanalų žemių dalis, o šaukštu-
skobtuvu išlyginamos kanalo sienelės.
Dulkių siurblys). Skirtas pašalinti formavimo žemių atliekas iš sunkiai
kitais įrankiais pasiekiamų vietų.
Šepetėlis. Skirtas padengti formos paviršių įvairių rūšių formavimo pudra.
Mufelinė krosnelė. Joje tirpinamas metalas.
Tiglis ). Tai indas, kuriame tirpinamas metalas ir liejamas į
formas.
Tiglio laikiklis ). Skirtas tigliui su skystu metalu laikyti ir paversti
jį, pilant metalą į liečius.

Meniniai metalų darbai ir dirbiniai

Šaltasis metalų kalinėjimas (metaloplastiška)

Tokie metalų darbai laikomi meniniais. Čia daugiausia dirbama su
spalvotaisiais, brangiaisiais metalais ir jų lydiniais, rečiau juodaisiais
metalais. Šaltajam kalinėjimui labiausiai tinka vario, bronzos, aliuminio
įvairaus storio skarda, viela, rečiau – stori lakštai bei strypai. Šios
rūšies dirbiniai yra vienetiniai. Pramoniniu būdu gali būti gaminami ir
serijiniai- Vienetiniai dirbiniai priskiriami prie meninių, vadinamų
autoriniais dirbiniais. Šiuo būdu gali būti daromi paveikslai, papuošalai,
meniniai namų apyvokos daiktai (107 pav.): segės, apyrankės, galvos
papuošalai, žiedai, auskarai, taurės, puodukai, kavinukai, vazos,
peleninės, virtuvės įrankiai, interjero puošybos elementai (grotelės,
rozetės, saulutės), durų, skrynių, baldų furnitūra, šviestuvai, žibintai,
kryžiai, suvenyrai ir daugybė kitų, gražiai atrodančių dirbinių.
Viena iš pagrindinių meninio metalo darbų rūšių yra dailusis metalų
kalinėjimas. Daugiausia kalinėjama metalo skarda įvairių rūšių plaktukais,
kartu naudojantis ir kitais, pagalbiniais įrankiais. Šį darbą papildo
kirpimas, gręžimas, valcavimas, graviravimas, spaudimas, lenkimas,
liejimas, suvirinimas, dildymas, litavimas bei dirbinio apdailos
operacijos: oksidavimas, galvanizavimas, šlifavimas, poliravimas,
lakavimas, dažymas ir kt.
Nuo senovės žmonės domėjosi šios rūšies darbais. Senovės meistrai dirbo su
brangiaisiais metalais: auksu, sidabru ir jų lydiniais. Lietuvos
didžiuosiuose miestuose steigėsi auksakalių cechai, brolijos, kurioms
priklausė vienos specialybės meistrai. Jos turėjo savus įstatymus,
tradicijas ir darbo paslaptis. Meistrai savo darbą buvo ištobulinę tiek,
kad gamindavo autorinius, didelės meninės vertės kūrinius. Jų, iki mūsų
dienų išlikusių, galima pamatyti muziejuose, bažnyčiose, parodose arba pas
žymius kolekcionierius.
Mūsų dienomis ši metalo darbų rūšis nepamiršta. Yra nemažai meistrų,
besidominčių meniniais metalų darbais, kuriems šios rūšies darbas yra
amatas ir pragyvenimo šaltinis. Kitiems jis yra galimybė prasmingai
panaudoti laisvalaikį, patenkinti kūrybos poreikį (108 pav.). Meniniai
metalų darbai yra tuo patogūs, kad pakanka mažos dirbtuvėlės arba darbo
kampelio, darbo įrankiai nedideli ir nelabai sudėtingi, o kūrybos galimybės
neribotos.
Metalų kalinėjimas įdomus tuo, kad, smūgiuojant nesunkiu plaktuku, iš
metalo lakšto, juostos ar vielos pagaminami gražūs dirbiniai: apyrankės,
indeliai, paveikslėliai ir kt. Šis darbas skirstomas į kelias rūšis. Gali
būti kalinėjamas plonas lakštas, kai iškaltas piešinys, paveikslas ar
ornamentas neiškyla arba neįdumba, o lieka kaip fonas. Šios rūšies
kalinėjimas vadinamas kontūriniu. Jeigu kalinėjant piešinys iškyla virš
fono arba fonas pagilinamas, raštuojamas, tuomet jau bus reljefinis
kalinėjimas, kuris priklausomai nuo iškilimų pobūdžio ir didumo dar
skirstomas į bareljefinį ir horeljefinį kalinėjimą. Kalinėjimas, kai iš
metalo lakšto iškalamos taurės, vazos, dekoratyvinės lėkštės, puodukai ir
pan., vadinamas tūriniu kalinėjimu.

Metalo dirbiniai 1991-2001 metais

Pagrindinė metalo dirbinių sritis 10-ajame dešimtmetyje – papuošalai. Juos
kūrė neypatingai gausi, tačiau savitu stiliumi išsiskirianti dailininkų
grupė. Tai jau spėjusios Lietuvos dailės gyvenime įsitvirtinti meninės
individualybės: Birutė Stulgaitė, Vytautas Matulionis, Marytė Gurevičienė,
Arvydas Gurevičius, Sigitas Virpilaitis, Sigitas Kreivaitis ir kt. Šiems
dailininkams būdingas jau anksčiau jų kūryboje suformuotas stilius,
išskiriantis juos iš kitų dailės parodose. Buvo ir netekčių. 1995 m. mirė
Feliksas Daukantas, iš tėvynės emigravo Lietuvos juvelyrikos lyderis
Aleksandras Šepkus. Tačiau savo kūryba vis aktyviau bando įsitvirtinti
jaunesnieji – dailininkų poros Jonas Balčiūnas ir Vaidilutė Vidugirytė,
Solveiga ir Alfredas Krivičiai, taip pat Eimantas Ludavičius, Indrė
Diržienė ir kt. Intriguojantis jaunųjų bandymas desakralizuoti papuošalą,
juvelyriniame dirbinyje šalia aukso ir sidabro naudoti plastmasę, medį,
kailį, audinį, odą ir kt. Tokie deriniai artimi provokatyviam žaidimui,
ironijai, groteskui, būdingam postmodernistinei epochai.

Pagrindinis skiriamasis šio laikotarpio lietuvių juvelyrikos, kurios
sąšaukos su vaizduojamąja daile 9-ajame dešimtmetyje buvo akivaizdžios,
bruožas yra natūralus įsiliejimas į bendrą lietuvių dailės raidos procesą,
kuriam būdinga visiška dailės rūšių ir žanrų niveliacija. Dauguma
dabartinių mūsų juvelyrų kalba universalia meno kalba. Jie daro papuošalus,
kuriuos tradiciškai galima priskirti juvelyrikos sričiai, ir tuo pačiu
kuria trimačius objektus, patį papuošalą traktuoja kaip antifunkcionalų
dirbinį, apeliuoja į intelektualinį žiūrovo suvokimo lygmenį (E.
Ludavičiaus kompozicija “Pieva”, 2000). Nemažai jų kūrinių sėkmingai galėtų
dalyvauti ne tik specializuotose juvelyrikos, bet ir kurios nors kitos
dailės srities parodoje. Medžiaga yra tik prasminio klodo įkūnijimo
priemonė (tas pats vyksta keramikoje, tekstilėje). Į parodų ciklą “Nežinoma
XX a. paskutiniojo dešimtmečio dailė” įjungta paroda “Lietuvos juvelyrika
(1990-1999): papuošalai ir objektai” Vilniuje 1999 m. atspindėjo
pasikeitusį juvelyrikos pobūdį. Kūrinių, kurie galėtų būti traktuotini kaip
juvelyrinis objektas, galima aptikti S. Virpilaičio (“Objektas”, 1992),
Birutės Stulgaitės (“Bažnyčia”, 1999), V. Matulionio (“Partitūra”, 1999),
Ž. Bautrėno (“Žiedas” I-II, 2000) ir kitų kūryboje.

Smulkiajai skulptūrinei plastikai, kaip ir anksčiau, stilistiškai artimi
Birutės Stulgaitės (g. 1952) skoningi, lakoniški papuošalai, sumontuoti iš
keleto plonyčių metalo strypelių ar suraitytos vielos spiralės. Skulptūrinę
formą su papuošalo funkcija derina Marytė Gurevičienė (g. 1951) ir Arvydas
Gurevičius (g. 1951). Jų papuošalai atlieka asmenybės statusą paryškinančio
aksesuaro funkciją. Istorinės reminiscencijos ir šiuolaikinė forma išskiria
S. Kreivaičio (auskarai, 1992), S. Virpilaičio (segės, 1991) ir nemažos
dalies kitų autorių kūrinius. Plėtodami tradicinio papuošalo formas,
kurdami objektus, provokuodami žiūrovą nefunkcionaliais metalo dirbiniais,
lietuvių juvelyrai ieško naujų išraiškos būdų.

IŠVADOS

Taigi, Metalo technologija yra aukštesniojo lygio praktinio ugdymo dalykas,
tai metalo darbų žemesnėse klasėse tąsa.

Metalo technologija – technologinio ugdymo pakraipa. Tai naujas ugdymo
etapas skatinantis mokinius, studentus kūrybiškai mąstyti ir dirbti.

Liejimas – tai skystų metalų ar lydinių supylimas į formas, siekiant gauti
tos formos detalę arba meninį dirbinį Liejami juodieji, spalvotieji,
brangieji metalai ir jų lydiniai. Nuo seno buvo liejami varpai, patrankos,
metaliniai vartai, tvorelės, skulptūros židiniai, indai, šviestuvai,
papuošalai ir daugybė kitų dirbinių arba jų detalių.

Dirbinys liejamas pagal iš anksto pagamintą modelį – liejimo formą. Išlieja
paprastai papildomai apdorojama: gludinama, šlifuojama, poliruojama,
raižoma, auksuojama, sidabruojama ir kt.

Metalo technologija skatina ir kuria mūsų vaizduotę,žadina kūrybą.
Tai labai vertingas dalykas, be kurio negalimas būtų ir mūsų gyvenimas, nes
viskas prasideda nuo technologijų, mūsų gyvenimui reikalingi yra įvairūs
buitiniai, kasdieniniai daiktai, kurie ir yra gaunami atliekant įvairias
mano referate minėtas metalo technologijas.

NAUDOTA LITERATŪRA

http://www.tdaile.lt/METALAS/Metalas.htm

http://www.tdaile.lt/METALAS/Metalas_Autoriai.htm

http://samogitia.mch.mii.lt/KULTURA/V_Vitkaus.htm

Jaronimas Kęstutis Galkauskas “METALO TECHNOLOGIJOS” 2002M. bendrasis
kursas

Leave a Comment