Kažkur, prie beribės jūros, buvo žuvėdrų Būrys, o to Būrio individai gyveno vardan vieno kito maisto gabalėlio. Tik ne Džonatanas Livingstonas Žuvėdra. | Dauguma žuvėdrų skraidymo gudrybių pramoksta tik tiek, kad galėtų pakilti nuo kranto, o paskui grįžti atgal. Daugumai žuvėdrų svarbu ne skrydis, o maistas. Bet šiam paukščiui rūpėjo ne duonos kąsnis, jam rūpėjo skrydis. Labiausiai už viską pasaulyje Džonatanas Livingstonas žuvėdra mėgo skraidyti. | Dienų dienas šis paukštis praleisdavo besigilindamas į skraidymo meno paslaptis ir bandydamas pasiekti didžiausią greitį, kokį gali išvystyti žuvėdra. Didelių pastangų ir sunkių treniruočių dėka jam tai pavyksta. Džonatanas Livingstonas Žuvėdra – nugalėtojas! Tik gaila, kad Būrys to nepripažįsta ir paskelbia Džonataną Atstumtuoju. | Dabar jis vienas pats mėgavosi viskuo, kuo anksčiau svajojo pradžiuginti Būrį. Džonatanas perprato skraidymo meną, ir kaina, kurią už tai teko sumokėti, jam neatrodė tokia jau didelė. Jis įsitikino, jog žuvėdrų gyvenimą labiausiai trumpina nuobodulys, baimė ir pyktis, ir kai pats viso to atsikratė, gyveno ilgą ir įspūdžių pilną gyvenimą. | Jis perėjo į naują lygį, kuriame jo kūnas turėjo mažiau apribojimų siekiant tobulo skrydžio. | Dar tobuliau pramokęs skraidyti Džonatanas Livingstonas Žuvėdra pradėjo gilintis į gėrio ir meilės esmę. Ir kuo daugiau jis apie tai galvojo, tuo karščiau troško grįžti atgal į žemę, kad padėtų kitai žuvėdrai siekti tobulybės. Ir grįžęs į žemę Džonatanas tampa Flečerio Žuvėdros mokytoju, o bėgant laikui įsigyja dar šešis mokinius ir vieną dieną jie grįžta į Būrį, kuris kažkada juos taip žiauriai atstūmė. | Visas būrys stovėjo lyg perkūno trenktas. Juk šie paukščiai – Atstumtieji! Ir išdrįso sugrįžti! Bet tai… tai tiesiog neįsivaizduojama! | Būriui buvo įsakyta nekreipti į Atstumtuosius dėmesio, nes kitaip ir patys bus atstumti, bet viena kita žuvėdra vis vien ateidavo pasiklausyti Džonatano Žuvėdros kalbų, kurias ne visi taip lengvai suprato. | Ir štai, vieną dieną Džonatanas Livingstonas Žuvėdra supranta, kad jis čia nebereikalingas. Juk Flečeris Žuvėdra kuo puikiausiai gali mokytojauti vietoj jo. | Ir nors savo mokiniams Flečeris Žuvėdra stengėsi atrodyti nepaprastai griežtas, jis staiga pamatė juos tokius, kokie jie buvo iš tikrųjų. Tai truko tik akimirką, bet mokytojui patiko jo mokiniai, jis pamilo juos tokius, kokius pamatė. | Taigi, nėra jokių ribų, jei tik yra troškimas. Tai knyga, kurią skaitant galvoje gimsta begalės minčių, idėjų. Knyga, priverčianti nebesėdėt sudėjus rankas, o veikt – siekt tobulumo. Ir jeigu dar jos neskaitėte, jūs tiesiog privalot tai padaryti!
Siužetas toks. Tačiau šitaip knygą suprasti tegali tik N-14 kategorijai priklausantys žmogučiai. Iš tiesų, kiekvienas veiksmas, žodis čia yra alegorinis, savyje slepiantis kur kas gilesnę prasmę, juk ne veltui “Džonatanu Livingstonu žuvėdra” taip žavisi milijonai žmonių pasaulyje. Tačiau užslėptą prasmę kiekvienas skaitytojas atranda savaip, pritaikydamas sau.
Jei dar neskaitėte šios knygos, būtinai tą padarykite, pamąstyti tikrai bus apie ką.
O jei skaitėte, nenumeskite knygelės giliai į stalčių – kartą per keletą metų paskaityti iš naujo tikrai nepakenks…