zmoniu tarpusavio santykiai

Žmonių tarpusavio santykių šeimoje problemos šiandien kelia didžiulį susidomėjimą. Tačiau jaunimo rengimas šeimai, brandaus požiūrio į santuoką ugdymas dar toli gražu nėra patenkinamas. Šiuo atžvilgiu jaunimui ypač trūksta psichologijos bei socialinės psichologijos žinių. Juk juo daugiau žmogus sužino apie aplinkinį pasaulį, tuo daugiau jis turi įgyti žinių apie žmogų. Jeigu nepaisoma šios labia svarbios taisyklės, pažeidžiama žinių ir dorovės harmonija.

Šeimą tiria daugelis mokslų. Ekonomistai nagrinėja šeimos biudžetą, pajamų ir išlaidų struktūrą, demografai- šeimos įtaką gyventojų sudėties kaitai, pedagogai- auklėjimą šeimoje, jaaunimo rengimą šeimyniniam gyvenimai. Galima apie šeimą kalbėti kaip apie kuriai nors visuomenei būdingą socialinį institutą, istoriškai besivystančią žmonių bendrumo formą ir kaip apie konkrečių žmonių sąjungą. Tačiau bet kuriuo požiūriu aptardami šeimos problemas, visada turėsime paliesti šeimos narių bendravimą ir bendradarbiavimą.

Žmogus – būtybė, kurios viena iš pagrindinių ypatybių yra itin ryškus sugebėjimas jausti savo silpnumą ir netobulumą. Ar šis gamtos valdovas iš tikrųjų yra silpnas ar jam tik taip atrodo? Taip, jo silpnumas realus, nes dažnai jo potencialiosios galimybės neatitinka tiikrųjų. Paprastai tuo ar kitu akimirksniu junta, jaučia, trokšta,žino daugiau, negu sugeba, negu gali nuveikti savo pojūčiams, troškimams, žinioms realizuoti. Todėl jis neretai patiria nesėkmę.

Netrūksta priežasčių, dėl kurių gali kilti sunkumų šeimyniniame gyvenime. Viena jų- skirtingas vyro ir moters so

ocialinių vaidmenų supratimas ir šių vaidmenų atlikimo konfliktas. Kiekvienas žmogus yra unikalus, tou labiau unikali yra dviejų žmonių sąjunga, todėl tipiškų konfliktų išskyrimas yra gana sąlygiškas. Statistika rodo, kad jaunoje šeimoje konfliktai kyla ypač dažnai ir yra sunkiai sprendžiami. Daug skyrybų įvyksta pirmaisiais šeimyninio gyvenimo metais. Galima sakyti, kad šeima kaip ir bet kuris kitas organizmas yra silpniausia gimimo metu. Pageidautina, kad šeima būtų kuriama, tvirtai pasiryžus ją išlaikyti ir pasirengus rūpintis partnerio materialiniu ir dvasiniu komfortu.Tačiau gana dažnai šeimyninis gyvenimas pradedamas, vadovaujantis kitokio tipo nuostatomis. Daugelis tokių vedybų įvyksta po trumpalaikės pažinties, kaip reikiant nepažinus žmogaus, su kuriuo reikės dalintis šeimyninio gyvenimo vargais ir džiaugsmais. Atsitiktinė pažintis nėra kliūtis sukurti darnią šeimą, tačiau ji turėtų paskatinti būsimus sutuoktinius iki veedybų geriau pažinti vienas kitą, vienas kito šeimas,atsakingiau traktuoti santuoką. Tuo labiau kad gyvenimiška patirtis ir socialiniai tyrimai rodo geresnės ikivedybinės pažinties, labiau motyvuoto sprendimo kurti šeimą ir jos tvirtumo ryšį.

Kartais šeimos sukūrimu siekiama įrodyti savarankiškumą, “gauti leidimą į suaugusiųjų pasaulį“. Gana dažnai merginos nusprendžia ištekėti, norėdamos išvengti per daug didelės tėvų globos. Paprastai tada įsivaizduojama ir priimama tik viena naujo socialinio vaidmens pusė: priimama tik tai, kas leidžiama, o apribojimai ryžtingai atmetami. Tačiau šeimyninis gyvenimas tokioms jaunoms žmonoms greitai įrodo, ka
ad tėvų globa turi ir teigiamybių: nereikia tvarkyti kambarių, gaminti maisto, vaikščioti į parduotuves ir panašiai.

Dalis nutarusių skirtis šeimų buvo sukurtos beveik nesirenkant partnerio, pats vedybų faktas vertintas labiau negu kandidato į sutuoktinius asmeninės savybės.

Nesėkmingų vedybų motyvai būna įvairiausi: tėvų prašymas, materialiniai išskaičiavimai, noras nustebinti pažįstamus, vienišumo baimė, bandymas vieną neišsipildžiusį ketinimą kompensuoti kitu ir t.t.. Nerasime tik tvirto pasiryžimo susieti savo likimą su pasirinktu žmogumi visam gyvenimui, noro įveikti visus šeimyninius sunkumus. Tokios šeimos kuriamos lengvabūdiškai, todėl ir skyrybas galime traktuoti, kaip išsivadavimą nuo blogio, kaip gyvenimo klaidos “ištaisymą”, kuri vis vien palieka pėdsakus žmonių sielose.

Moraliniu ir psichologiniu požiūriu sudėtingesni tie atvejai, kai siekiama sukurti darnią šeimą, tačiau pasirenkamas netinkamas partneris. Nors partnerio netinkamumas santuokai yra labai sąlygiškas, žmogus, laikomas netinkamu partneriu, kitomis aplinkybėmis gali sukurti (ir sukuria) laimingą šeimą. Bet būna ir tokių, kurie ir toliau kartoja senas klaidas.

Dažnai yrančių šeimų sutuoktiniai atrodo tapę nuo jų nepriklausomų aplinkybių ar poelgių “aukomis”. Atsitiktinė pažintis, keli nelabai malonūs pasimatymai, draugystė, intymus suartėjimas ne iš meilės, ne iš aistros, o dėl to, kad “jau metas”, “draugavom metus”, “visi taip daro” ir taip toliau. Bet anksčiau ar vėliau pajuntama, kad tokiems santykiams kažko trūksta. Tada griebiamasi paskutinės priemonės santykiams “pagerinti”- vedybų. Ji
ie labai skaudžiai klysta. Dažniausiai (yra ir išimčių) tokia santuoka greitai ir triukšmingai subyra į šipulius. Abejotina, ar pirmoji draugystė yra pakankamai tvirta, ar keli pasimatymai, kartu praleisti vakarai, tikrai yra abipusių įsiparegojimų priežastis ir turi baigtis vedybomis.

Jei vyro ir moters socialiniai vaidmenys įsisavinti ir suprasti paviršutiniškai, jei trūksta bendravimo įgūdžių, kontaktai su kita lytimi praranda daugybę niuansų, psichologiškai suprastėja. Tokius kontaktus sunku palaikyti, todėl jie per greit nutrūksta.Šeimos, kurtos vadovaujantis nepakankamai pagrįstais, nerimtais motyvais, nebūna stabilios. Vien pasižiūrėjus į tokias vedybų priežastis galima duoti teisingą atsakymą- SKYRYBOS. Tokios šeimos ir negali išlikti. Todėl, pamąsčius logiškai, skyrybos joms- pats teisingiausias sprendimas. Nors vėl galima teigti, kad išimčių yra ir čia.

Kad šeima būtų stabili, nepakanka, kad vyrą ir moterį sietų tik bendra pavardė.Stabiliai šeimai būtinos šios dvasinės sąjungos rūšys tarp vyro ir žmonos:

1.Buitinė- ekonominė sąjunga, sudaryta patenkinti vartojimo ir buitinio aptarnavimo poreikiams;

2.Seksualinė sąjunga, garantuojanti lytinio poreikio patenkinimą;

3.Šeiminė sąjunga, sudaryta gimdyti, prižiūrėti ir auklėti vaikus;

4.Psichologinė sąjunga- moralinė ir emocinė parama vieno kitam, asmenybių pagarba, atidumas, laisvalaikio organizavimas ir pan..

Nesutarimai dažnai kyla, kai vienas iš sutuoktinių nori panašaus į tradicinėje šeimoje buvusį buitinių pareigų pasidalijimą, o kitas supranta šeimą kaip lygių partnerių sąjungą. Tačiau galima įžvelgti ir psichologinį pagrindą- nei vienas nenori nusileisti ir atiduoti vi
iršų kitam.

Konfliktai, kylantys šeimoje dėl vaikų gimimo, dažniausiai priklauso nuo nemokėjimo reguliuoti nėštumus, t.y. nuo nesugebėjimo teisingai pasirinkti tėvo ir motinos vaidmenį. Be to, dalis moterų iš yrančių šeimų, priimdamos svarbų abiems sutuoktiniams sprendimą,- gimdyti ar ne,- dažnai neatsižvelgdavo į vyro nuomonę, arba net visai su juo nesitardavo. O juk daugelyje šeimų laimės “laidas” ir yra vaikas. Jeigu vaikas bus abiejų pusių trokštamas ir mylimas, tai ir atsiradus problemoms daugiau padės sutuoktiniams likti kartu.

Kita šeimyninių santykių sritis, kurioje vilčių ir realios padėties neatitikimas sukelia ypač skaudžius išgyvenimus, yra šeimos, kaip seksualinės sąjungos, pažeidimas. Nagrinėjant konfliktus dėl nepasitekinimo seksualiniais santykiais, reikia pasakyti, kad ši tarpusavio santykių sritis yra labai intymi, savita, tačiau sutuoktiniams kylančios problemos yra panašios. Dažnai skiriamasi dėl seksualinio neatitikimo. Būna lūkesčiai, siejami su intymiais santykiais šeimoje, kurie realybėje ne visada išsipildo. Nesuprantu tų, kurie vadovaujasi fraze- “tik po vestuvių”. Kam to reikia, jei po vestuvių partneriai vienas kitu nusivilia ir net griūna šeimos? Šiais laikais daugelis toleruoja ikivedybinį lytinį gyvenimą. Žinoma, proto ribose, kad paskui vien “dėl to”nereikėtų kelti vestuvių.

Kita sutuoktinių seksualinio bendravimo problema ir dažniausia skyrybų priežastis yra neištikimybė.

Reikia skirti neištikimybę į kūnišką ir dvasinę. Kūniška- paprasta neištikimybė dar nėra priežastis skirtis. Už ją lengviau atleisti (daugiau teorinis nei praktinis teiginys). Dvasinė neištikimybė yra tada, kai nauji meilužiai pasakoja vienas kitam negražius dalykus apie savo sutuoktinius. To atleisti neįmanoma. Tai rodo inteligentiškumo ir pagarbos sutuoktiniui stoką.

Buitinė neištikimybė neturi tęsinio. Tai laikinas susižavėjimas, kurio paprastai pakanka vos keletui susitikimų. Užsimezgus tokiam trumpam romanui, rimtai ir negalvojama palikti nuolatinį partnerį. Tiesa tokia kad, jeigu vyras pasirengęs neištikimybei, tai objektas neturi reikšmės. Kokios to priežastys, privalo galvoti ir žmona, nes tai liečia ir ją. Gal ji nesugeba vyro patenkinti arba jo temperamentas karštesnis, arba seksualiniai skoniai skirtingi ir jis ieško kitur to, ko neranda savo paties šeimoje. Priežasčių daug.

Vyrų neištikimybės pagrindas yra žvėriškas instinktas, arba kūno šauksmas. Moterį traukia smalsumas. Egoizmas būdingas abiem lytims. Kiekvieno iš sutuoktinių egoizmo aspektai yra skirtingi. Vyras tokiu būdu įtvirtina savo nepriklausomybę, moteris priešingai, ieško nepriklausomybės. Istoriniu požiūriu neištikimų vyrų ir moterų yra maždaug vienodai. Sielos gilumoje net didžiausios feministės žino, jog moters neištikimybė yra kažkas kita negu vyro neištikimybė. Net buitinės neištikimybės atveju moteriai svarbiau aplinka, nuotaika ir vyriškio įvaizdžio aura, negu pats meilės aktas, o vyrui jis yra neištikimybės pagrindas.

Neištikimybė- ne priežastis, o rezultatas. Jeigu šeimoje viskas gerai, tai neištikimybė negali pasukti atgal tos upės srovės. Jeigu šeimoje viešpatauja nuobodulys, nuolatinės pretenzijos, jeigu nebėra pasitikėjimo, seksualinio potraukio, tada neištikimybė tikrai gali būti ištuokos priežastis.

Išsiskirti- labai sunkus menas. Geriau išnykti iš kito gyvenimo visam laikuiir neaitrinti ilgai negyjančių žaizdų. “Klasiškai” išeiti moka tik kai kurios moterys ir kai kurie vyrai. Moterys turi būti žavios, kad neįžeistų partnerio.Vyrai turi būti ne tik kultūringi, bet ir pasiturintys.

Išsiskyrimo demonas- tai tavyje slypintis polinkis į neapykantą ir griovimą,- apie jo egzistavimą daugelį metų tu nė neįtarei. Kol viskas gerai arba vidutiniškai demonas miega. Kartais prabunda kilus rimtam skandalui, bet kol kas tik čiaudo ir kosčioja. Taip būna tada, kai kalbi tokius dalykus, kurių nenorėjai pasakyti, ir vėliau gailiesi. Stengiesi pamiršti tas baisias minutes. Reikia rasti kaltą. Tai nesunku, kaltasis po ranka. Štai tu ir elgiesi jau ne “klasiškai”, bet viskas dėl to, kad. Ir taip toliau.

Tai tik demono žaidimai. Paskui vėl užsnūsta iki eilinio skandalo. Tik skiriantis staiga prabunda ir visiškai užvaldo tave, o kartais ir abu. Du malonūs gana ramūs ir kultūringi žmonės staiga virsta laukinėmis pabaisomis arba šaltais niekšais.Negalvoja nei apie vaikus, nei apie ateitį, nesistengia oriai išeiti iš tos bjaurios padėties. Jie netenka nuovokos, pasiduoda troškimui sunaikinti partnerį, kurį daug metų mylėjo arba bent pakentė.

Išsiskyrimų istorijos beveik visada liūdnos, čia mažai kas keičiasi, nors būna ir kitokių pavyzdžių, kai buvę sutuoktiniai kartu tariasi dėl vaikų ateities, esant reikalui vienas kitam padeda. Atrodo neįmanoma, bet pakviečia vienas kitą net kartu pavakarieniauti. Tokie žmonės neturi keršto ir neapykantos jausmo. Jie pabandė- jiems paprasčiausiai nepasisekė, juk neverta viens kitam nuodyti likusį gyvenimą.

Nedaug yra aplinkybių, kurios gali būti ištuokos priežastis. Tačiau daugelį pretekstų išsiskirti, kurie atrodo pagrįsti, galima įveikti ir toliau gyventi su sąlyga, kad tai, kas buvo taip skausminga daugiau nepasikartos. Juk šeimos židinys šildo labiau už tikrą ugnį. Tik reikia stengtis nugalėti savyje tūnančius demonus ir kartu gyventi santarvėje bei meilėje. Nes pasaulyje, kuriame gyvena laimingi žmones, net nelaimingieji būna laimingesni.

Leave a Comment