XX a. pradžios Lietuvos rašytojų moterų kūryba

XX a. pradžios Lietuvos rašytojų moterų kūryba

Kaip žinome, XX a. pradžia lietuvių literatūrai yra nepaprastai svarbi: tuomet buvo atgauta lietuviška spauda, susiformavo nauji literatūros žanrai, vyko daug be galo svarbių įvykių, išryškėjo neoromantizmo, simbolizmo ir impresionizmo srovės. Modernumas puikiai derėjo su patriotizmu, o šalia vyrų kūrė ir moterys. 1907m. įvyko pirmasis lietuvių moterų suvažiavimas, o ne ilgai trukus, buvo įsteigta ir Lietuvos moterų sąjunga. Tačiau, kaip bebūtų keista, tuo metu kūrusios įžymiausios rašytojos mielai rinkosi ne tik lietuvybės tematiką, bet ir visuomenės pagrindo – šeimos Daug tuo metu rašiusių moterų yra įžymios ir dabar, o jų kūriniai padėjo pagrindą tokiems socialiniams santykiams, kokius suprantame šiandien. Na kad ir visiems puikiai žinomas slapyvardis „Lazdynų Pelėda“. Jis yra susijęs su suvedžiotos, bet išdidžios moters ir nepastovaus, savanaudžio vyro tipų įvedimu. Vienos iš seserų, Sofijos kūryboje vaizduojamas realus gyvenimas, žmonių tarpusavio santykiai bei meilė, aistra ir šeima. Pavyzdžiui, jos kūrinyje „Klajūnas“ pasakojama apie jauną vaikiną, kurį blogai paveikia dvaro gyvenimas, o kartu suyra ir šeimos vertybės, buvusi meilė. Aplink jį atsiranda daug merginų, nebe viena išrinktoji, o nekaltas romanas atrodo svarbiau nei darnus šeimos gyvenimas. O juk ir šiais laikais kai kurie žmonės galvoja, jog visi vyrai savanaudžiai, o visos moterys – suvedžiotojos. Be Lazdynų Pelėdos, žinome dar viena garsų slapyvardį – Žemaitė. Jos kūryboje turbūt ryškiausiai atsiskleidžia šeimos tematika. Dviejuose garsiausiuose jos kūriniuose – „Marti“ ir „Petras Kurmelis“ kalbama apie panašią padėtį, tik pirmajame veikia moteris, o antrajame – vyras. „Marti“ kalbama apie gerą, darbščią Katrę, kuri yra ištekinama ne savo noru ir taip patenka į nepavydėtiną padėtį: nieks naujoje šeimoje jos nemyli, visi yra neapsakomi tinginiai bei nuolat ją žemina. Kūrinys baigiasi tragiškai – merginos mirtimi. Tačiau net Katrei gulint mirties patale, nieks jos nepaguodžia, nekviečia gydytojo. Panašų siužetą galime rasti ir kitame Žemaitės darbe – „Petras Kurmelis“. Vaikinas visąlaik buvo tylus, tačiau be galo darbštus ir geidžiamas kaimo merginų. Tačiau, kai ateina laikas pasirinkti žmoną, jis renkasi ne tą, kurią myli, o tą, kuri yra turtinga. Toks kelias jį nuveda į alkoholizmo liūną, kadangi jo žmona Marcė yra tingi, nuolat drybso lovoj, Petro visiškai nemyli, namuose nuolat būna netvarka, maistas niekad laiku neparuošiamas. Abu Žemaitės kūriniai apie tą patį – nepavydėtiną padėtį šeimoje bei tradicijų neteisybę. Tačiau ji pažvelgia į tai tiek iš vyro, tiek iš moters pusių, galime pamatyti, kad nuo pasenusio, bejausmio požiūrio kentėjo abi lytys.

Kita žymi Lietuvos rašytoja Gabrielė Petkevičaitė – Bitė šeimą siejo su skurdu, parodė, kad dažnai materialumas nugali jausmus. Jos apsakyme „Homo sapiens“ pasakojama apie skurdo sužalotą vaiko psichologiją, kuomet jam svarbiau duona nei meilė. Vaikas tiesiog nežino, kas yra švelnumas, vienintelis jo ryšys su žmonėmis – maistas. Vaikas prašo neatiduoti jo vyresniajai seseriai, nes ta neturinti duonos; tik tarp smulkesnių argumentų yra tai, kad jį mušė. Net ir dabartinė globėja vertinama tuo pačiu matu: „kad duonos neturėtumei, nemylėčiau”. Kitame Petkevičaitės apsakyme „Vilkienė“ taip pat pasakojama apie skurdo paveiktą šeimos gyvenimą. Mirus žvejui Vilkui, jo šeima lieka be pagrindinio pragyvenimo šaltinio ir ima skursti. Vilkienei, veikiamai skurdo, atsiranda noras vogti, vesti sūnų elgetauti. Tačiau, prabudus sąžinei, ji pamato, koks žiaurus ir purvinas yra elgetavimas ir kokios baisios buvo jos mintys. Įdėjus be galo daug pastangų, Vilkienė išsikapsto iš skurdo, o gyvenimo gale yra gerbiama vaikų ir pažįstamų. Visiška jos priešingybė buvo Grauslienė, kuri mažus savo vaikus varė elgetauti, o senatvėje pati yra jų vejama iš namų. Tiek šiame apsakyme, tiek kituose kūriniuose rašytoja dažnai iškelia skurdo problemą ir parodo, kaip jis žmones paverčia bejausmiais gyvuliais. Susitinkame ir su šeimos tematika, kuri yra tik formalumas, nes skurdas sunaikina meilę, artumą. XIX amžiaus pabaiga bei XX amžiaus pradžia – tai ne tik spaudos atgavimo bei lietuvybės skleidimo laikotarpis. Tai tuo pačiu ir laikas, kuomet paplinta kūriniai, realistiškai vaizduojantys šeimos gyvenimą bei bendravimą tarpusavyje. Vyrai ėmėsi rašyti plačiau, o moterys apie tai, kad yra arčiau mūsų ir nuo ko turėtume pradėti keist pasaulį – apie artimus žmones, kuriems neesame pakankamai geri ir artimi.