Vytautas Macernis “Vizijos” Ketvirtoji

2639 0

Darbas:

Vytauto Mačernio „Ketvirtosios“vizijos interpretacija ir analizė

Vytautas Mačernis – filosofinės lyrikos kūrėjas, gyvenęs ir rašęs II-ojo pasaulinio karo metais, tačiau dėl savo ankstyvos mirties nepatyręs išeivio likimo. Didžiausias Vytauto Mačernio palikimas – „Metų sonetų“ciklas bei „Vizijos“, vienintelis jo baigtas didelės apimties kūrinys. „Vizijose“ V.Mačernis grįžta į savo idealizuojamą praeitį, į vaikystę, protėvių namus, kurie yra milžiniškas kontrastas jį supančiai aplinkai.

„Ketvirtoji“vizija sudaryta iš dviejų dalių. Pirmąją dalį galime dalyti į dar du segmentus. Pirmajame vyrauja tik šviesios spalvos, visiška ramybė, pertraukiama tik senolės maldos. Antrajame atsiranda nerimo, taamsos, baimės jausmas ir tai, kas sukelia šias emocijas,-nuojauta apie egzistuojantį blogį.

Pirmos dalies vizijos laikas-šventos dienos, sekmadienio popietė. Erdvė-senolių namų kambarys. Senolė pirmą kartą regima ne laukuose, o uždaroje namų erdvėje. Kambarys pripildytas šviesos, jaukus. Ant stalo daugybė gėlių iš gamtos, iš pasaulio, esančio už namų durų(lyg tyčia paimtas teigiamas motyvas iliuzijai apie aną pasaulį kurti). Gėlės tarsi ryšys su anuo mistišku pasauliu, tarsi tarpininkas, rodantis, kad nuo jo visiškai atsiriboti negalima. Nėra jokio lyrinio subjekto susidomėjimo anuo pasauliu, taarsi ta iliuzinė būsena jį patenkintų. Subjektas įsitaisęs supamojoje kėdėje, kur jis gali jaustis saugus, stebėdamas pro langą ant grindų krentančią šviesą, yra tarsi užhipnotizuotas, apgautas ir manantis, kad pasaulis už šviesaus lango toks pat šviesus. Tačiau hipnotizuoja ne tik ši

is vaizdas. Laikas tarsi sustingęs, nieko nevyksta, tik mistiniai garsai ir vaizdai tyloje palengva keičia vienas kitą. „Senolė meldėsi atsidūsėdama slapčia“. Vaizdas labai įtaigus, atrodo, lyg gidėtume tyloje šnabždamus senolės maldos žodžius. Atsidūsimas, garsas, bylojantis apie tai, jog senolę kažkas neramina, tarsi ji kažką žino ir tai ją slegia. Veikejas to nepastebi. Senolė meldžiasi už vaiką, nori jį apsaugoti, kad, kai jos nebus, paliktų jį Dievo globoje.

Laukuos girdėjau vasaros vidudienio kvėpavimą,

Jaučiau, kaip jis ateina pas mane pro atviras duris.

Atsiranda ryšys su kitu pasauliu, vaizdas iliuzinis, vaikui atrodo, lyg kas būtų atvėręs namų duris. Ženklai iš ano pasaulio(apgaulingai šviesūs ženklai)tarsi nori pranešti, kad subjektui teks su tuo pasauliu susidurti akis į akį.

Ir lyg sapne matytos karalaitės pirštais

Prisiminimas iš vaikystės virsta sapnu. Kaaralaitės pirštai visiškai užmerkia subjektui akis, jį slopina.

Nuo trečiojo vizijos pirmos dalies posmo situacija staiga pasikeičia, ji tampa tarsi opozicija pirmajai. Pačioje lyrinio subjekto ekstazėje staiga į jo šviesos langą „krito paukščio išskėstų sparnų šešėlis“. Euforija sugriaunama. Tai jį labai išgąsdina, kadangi tai pirmas subjekto susidūrimas su realiuoju pasauliu. Ženklas atneša nerimą į namus. Išsigandęs vaikas krenta į senolės glėbį, kadangi tiki, jog senolė a

. . .

Join the Conversation

×
×