Darbas:Vytauto Mačernio „Ketvirtosios“vizijos interpretacija ir analizė
Vytautas Mačernis – filosofinės lyrikos kūrėjas, gyvenęs ir rašęs II-ojo pasaulinio karo metais, tačiau dėl savo ankstyvos mirties nepatyręs išeivio likimo. Didžiausias Vytauto Mačernio palikimas – „Metų sonetų“ciklas bei „Vizijos“, vienintelis jo baigtas didelės apimties kūrinys. „Vizijose“ V.Mačernis grįžta į savo idealizuojamą praeitį, į vaikystę, protėvių namus, kurie yra milžiniškas kontrastas jį supančiai aplinkai.„Ketvirtoji“vizija sudaryta iš dviejų dalių. Pirmąją dalį galime dalyti į dar du segmentus. Pirmajame vyrauja tik šviesios spalvos, visiška ramybė, pertraukiama tik senolės maldos. Antrajame atsiranda nerimo, tamsos, baimės jausmas ir tai, kas sukelia šias emocijas,-nuojauta apie egzistuojantį blogį. Pirmos dalies vizijos laikas-šventos dienos, sekmadienio popietė. Erdvė-senolių namų kambarys. Senolė pirmą kartą regima ne laukuose, o uždaroje namų erdvėje. Kambarys pripildytas šviesos, jaukus. Ant stalo daugybė gėlių iš gamtos, iš pasaulio, esančio už namų durų(lyg tyčia paimtas teigiamas motyvas iliuzijai apie aną pasaulį kurti). Gėlės tarsi ryšys su anuo mistišku pasauliu, tarsi tarpininkas, rodantis, kad nuo jo visiškai atsiriboti negalima. Nėra jokio lyrinio subjekto susidomėjimo anuo pasauliu, tarsi ta iliuzinė būsena jį patenkintų. Subjektas įsitaisęs supamojoje kėdėje, kur jis gali jaustis saugus, stebėdamas pro langą ant grindų krentančią šviesą, yra tarsi užhipnotizuotas, apgautas ir manantis, kad pasaulis už šviesaus lango toks pat šviesus. Tačiau hipnotizuoja ne tik šis vaizdas. Laikas tarsi sustingęs, nieko nevyksta, tik mistiniai garsai ir vaizdai tyloje palengva keičia vienas kitą. „Senolė meldėsi atsidūsėdama slapčia“. Vaizdas labai įtaigus, atrodo, lyg gidėtume tyloje šnabždamus senolės maldos žodžius. Atsidūsimas, garsas, bylojantis apie tai, jog senolę kažkas neramina, tarsi ji kažką žino ir tai ją slegia. Veikejas to nepastebi. Senolė meldžiasi už vaiką, nori jį apsaugoti, kad, kai jos nebus, paliktų jį Dievo globoje.
Laukuos girdėjau vasaros vidudienio kvėpavimą,Jaučiau, kaip jis ateina pas mane pro atviras duris.Atsiranda ryšys su kitu pasauliu, vaizdas iliuzinis, vaikui atrodo, lyg kas būtų atvėręs namų duris. Ženklai iš ano pasaulio(apgaulingai šviesūs ženklai)tarsi nori pranešti, kad subjektui teks su tuo pasauliu susidurti akis į akį.Ir lyg sapne matytos karalaitės pirštaisPrisiminimas iš vaikystės virsta sapnu. Karalaitės pirštai visiškai užmerkia subjektui akis, jį slopina.Nuo trečiojo vizijos pirmos dalies posmo situacija staiga pasikeičia, ji tampa tarsi opozicija pirmajai. Pačioje lyrinio subjekto ekstazėje staiga į jo šviesos langą „krito paukščio išskėstų sparnų šešėlis“. Euforija sugriaunama. Tai jį labai išgąsdina, kadangi tai pirmas subjekto susidūrimas su realiuoju pasauliu. Ženklas atneša nerimą į namus. Išsigandęs vaikas krenta į senolės glėbį, kadangi tiki, jog senolė apsaugos jį nuo tamsios realybės. Senolės paukščio pasirodymas neišgąsdina ir net nenustebina, lyg ji jau seniai būtų apie paukštį žinojusi. Tačiau senolė ir toliau stengiasi užmerkti vaikui akis, nors atrodytų paslaptis jau buvo atskleista. Galime svajot, tikėt ir džiaugtisYra pasauly tik jaunystė, saulė ir namai,- teigia jiŽodis „tik“besąlygiškai atmeta bet kokį blogio egzistavimą, visiškai jo nepripažįsta. Antrajame pirmos dalies segmente ryškėja kova tarp tamsos ir šviesos, tarp gėrio ir blogio. Akivaizdžią persvarą įgyja ir neabejotinai laimi tikrasis pasaulis, tamsus pasaulis be iliuzijos, kuris yra dabartinė lyrinio subjekto gyvenimo aplinka, antrojoje dalyje. Senolės nebėra. Išeidama ji išsineša šviesą ir tikėjimą. Ir dabar vaiko akys, kadaise buvusios išplėstos gyvenimui, yra išplėstos skausmui. Nors kartais manyje suspindi saulės langasSenolės prisiminimas, šviesos ir vaikystės prisiminimas gyvas, tačiau gyvenimo suvokimas nebeatsiejamas nuo tamsos, vien kaip teigiama sąvoka jis neegzistuoja:Ir traukias nuo manęs vidudienisŠviesa įgyja negrįžtamai tolstančią perspektyvą, netikėjimas gėriu stiprėja su kiekviena patirtimi, subjektas pasiduoda realybei, nesipriešina. Išėjus senolei nebelieka net ženklų, kurie buvo nuo jos neatskiriami. „Šnibžda kaitroje pavytę žolės“. Tikėjimas buvo ji pati, savo egzistavimu ji žadino viltį. Artėjanti vakaro perspektyva-aliuzija į mirtį. Laukais, kuriais kitose vizijose ateidavo šviesą ir gėrį simbolizuojanti senolė, ateina mirtį pranašaujantis vakaras. Vakaras, kuris visada buvo.Paskutinėje strofoje netikėtas motinos pasirodymas. Motinos koncepcija čia višiskai kontrastinga senolės koncepcijai. Motina-mirties ženklas. Ji taip pat apgaubia, tačiau žadėdama globą jau ne šiame pasaulyje.„Vizijos“, filosofinis Vytauto Mačernio kūrinys, atskleidžiantis ypatingą, genialų jo mąstymą. Pagrindinis jo veikėjas-jaunuolis, ieškantis atsakymų savo vaikystėje. Tačiau jų neradęs, kaip ir pats V. Mačernis.