Būtiškai suvokta laisvės problema tapo kertine V. Mykolaičio – Putino humanistinės filosofijos atrama, atviru žmogaus prasmės rūpesčiu. Kaip teigia A.J.Greimas, “laisvė ir humanizmas šia prasme yra sinonimai”. Taigi V. Mykolaitis -Putinas iškyla kaip humanistinės etikos atstovas. Poeto ciklas “Vergas” taip pat interpretuotinas ryškinant dvasios laisvės problematiką – žmogaus problematiką. Žmogaus dramatiškumas cikle gali būti remiamas biografinio motyvo, kurį apibrėžtume, kaip žmogaus, laisvo nuo bet kokių įžadų, motyvą. Noras jaustis kūryboje tik žmogumi galėtų psichologiškai pagrįsti vidinio maišto, kaip kelio į laisvę motyvą. Pirmasis konfliktas, įsibrovęs į V. Mykolaičio – Putino asmenybę, sugriovęs jos ramybę ir pusiausvyrą, buvo konfliktas su “galingu ir didžiu” pasaulio valdovu, su rūsčiuoju senojo testamento dievu. Uždarytas kunigų seminarijos mūruose, poetas turėjo priimti tokias religijos tezes: žmogus yra tik “viešpaties” vergas, o žemė – tik menka visatos dulkė. Vergo įvaizdžiu cikle išreikštas dramatiškas suvaržyto lyrinio herojaus jutimas. “Vergo” pradžioje patenkame į architektūrinę erdvę. Uždari rūmai turi ir atviros erdvės požymių: “šviesūs rūmai”, “Pažiūrėsi – temsta akys nuo žydrumo, / Palytėsi – skamba tūkstančiais aidų”, esama rysio su atvira erdve: ” visur atverti vartų vartai”. Tie “viešpačio namai” tai ne tiek išoriniai varžtai, kiek paties susikurta nelaisvė, savo paties sąmonėje pastatytas kalėjimas, širdy tūnąs dvylipumas, paradoksalus likimo prieštaringumas: “Visur atverti vartų vartai, bet išeit į plačią laisvę negaliu”. Galime manyti, kad išorinis spindesys yra susijęs su katalikišku dievybės vaizdavimu, jo meniniu įprasminimu. Tačiau išoriškai tvirtą, spindintį pasaulėvaizdį iš vidaus ardo disonansai, disharmonija, kylanti iš laisvės trokštančios žmogaus prigimties.
Savyje pačiame iš pradžių gyvenęs kaip rūmuos – žmogus pasijunta visiškai svetimas ankštame ir tamsiame kalėjime: “Gyvenu aš viešpačio namuose, nepažįstamas, užklydęs pakeleivis”. įviesūs rūmai kaip išorinio ekstensyvumo metafora supriešinami su asketišku “negaliu”: “…išeit į plačią laisvę negaliu”, “negaliu apimt dangaus šviesių žvaigždžių”. Tai minties, žmogaus būties ženklintojos, negalimybė: “Nepramuši lakiai minčiai kieto skliauto – / Būsi vergas ir vergausi amžinai”. Vergas yra savo uždaros būties vergas ir sargas, pats “prie savo laimės angos pastatytas”. įia eilute pasakoma, kad žmogaus dvasia – kalinė, kurią reikia išlaisvinti, bet ir kalėjimas, ir laisvė – tarsi tik žmogaus valioje. Pirmiausia kelio į laisvę motyvas reiškiamas ilgesiu artimos nakties: “Tiktai vakaro sulaukęs, kaip šešėlis / Aš einu prie savo bokšto siauro lango / Ir, kai uolos saulės spindulius užtraukia, / Tuomet blankų savo veidą pradengiu”. L.Forestjė straipsnyje “Simbolinis vaizdas” teigia, kad rūmuose visada rasime bokštą, subjektyviosios erdvės simbolį, kuris nelaisvėje sukelia nerimą (“mano mintys kaip žaruojančios žarijos, / o aplinkui tik glūdnybė ir drėgmė”), pasyvumą, neviltį (“ir skaitau aš savo rūstų pasmerkimą: / ¹ia pasaulio baigias ribos, baigias erdvės”). Taigi per I dalies siužetą, įvykius realizuojami vidiniai regėjimai, tam tikras vidinės būsenos modelis. Paskutinė strofa – tai išorinio veiksmo grįžimo į vidinį būties intensyvumą. Antroji “Vergo” dalis turi faustiško sandėrio žymių – už nepasotinamą alkio lūkesį žmogus užmoka lemtingais draudimais, būdingais baladei: “…nebregėsi šitos žemės…”, “…nepaliesi savo pirštais jokio žiedo…”. Paslaptingoji moteriškė nori tarsi išplėšti lyrinį herojų iš “ėdėjų” pasaulio, grąžinti jį į žemę. Meilė – bandymas sutaikyti dvi žmogaus puses. Meilė – paklusimas žemiškam pradui. Faustišku sandėriu su paslaptingąja moteriške jis laimi žmoniškumą ir pažinimą, bet tampa baladiškai nelaisvas: ” Ir tapau aš panašus į jūros gyvį, / Kurs gelmėj, į kietą lukštą įsitraukęs / Ir geismais į savo širdį įsiėmęs, / Pats maitinasi jos gyvasties penu”. įi strofa parodo, kad vienpusiškumas žaloja žmogų kaip visumą. Vien žemiška būtis nepatenkina lyrinio herojaus, ir jis, “naujos būties ir gyvasties kūrėjas”, trokšta kitos buities, “kur erdvu, platu, ir laisva, ir džiaugsminga, / Tartum pats tu būtum skrendanti dvasia”. Sielvartą dėl savo vergiškos menkystės jis malšina laisvės iliuzijomis apie aukštesnį “dvasios pasaulį”, prilygstantį visatos didingumui: “Ir prabilo didis balsas į mane: / – Būki sveikas, mūsų amžinas valdove! / Tu tasai, kurio palaimintą gimimą / Patekėjusios septynios puošė žvaigždės”. Tokie lyrinio herojaus abejojimai dėl savo padėties, išgyvenimai pažadina dramatiškas refleksijas. Kulminacinis širdgėlos prasiveržimas išreiškiamas šia strofa: “Ir suspaudė mano galvą tokia gėla, / Kad, tariau, pabirs po kojų šaltos plytos / Ir išsirakins aukštųjų skliautų siūlės, / Ir ugnim išsprogs įkaitę smilkiniai”. Todėl širdį toliau graužia nerimas ir abejonė, kad dvasios laisvė gal lieka tariama, neduoda tikros galios, laimės. Lyrinis herojus vėl linksta į vidinius kompromisus: “Ne, tariau, tegu jau būčiau nepažinęs / Tų pašviečių ir tų žvaigždžių septynspalvių”. Nutremties į kūną, buitį, materiją būsena be galo sunki, tačiau ketvirtoje ciklo dalyje vidiniai prieštaravimai pasiekia kulminaciją. Savo valdovo puotoje lyrinis herojus atsiskleidžia ir kaip kūrybinė individualybė, apdovanota poetinėmis galiomis (pirmasis iš vergų, kuris nešioja saldų vyną svečiams, įpildamas į “kiekvieną tuščią taurę” “ir savo širdgėlos po lašą”). Lyrinis herojus pasineria žemės vilionėse ir chaotiškuose geismuose, tikisi, kad regėto sapno viešnia sugrąžins jo “prarastą tėvynę”. Tačiau visos žmogiškos iliuzijos dingsta, taurė, pripildyta gal paskutinio jaunystės užsimiršimo midaus, dūžta, ir lyrinis herojus patiria tikrąją laisvę. Taigi poetas perkirto priklausomybės ryšį tarp dievybės ir žmogiškosios egzistencijos, kuri dabar nuo nieko nepriklauso, yra didžioji vertybė. Sukilusio vergo šūkis: “Aš nei vergas, nei karalius, tik žmogus!” – tai žmogiškumo, ištrūkusio iš religinių dogmų nelaisvės, iš slopinančių žemės varžtų, triumfas. “Ir ėjau aš, viešpačio palikęs rūmus, Į naujos buities nežinomą kelionę, Tiktai vieną žodį širdyje kartodamas: Aš nei vergas, nei karalius, tik žmogus!” Pasaulio ir namų priešprieša turi savitą prasmę: išeiti iš namų, uždaros erdvės, reiškia patirti kosmoso begalybę. Sąlygiškai susikurti rūmai yra priešingi išsiilgtai erdvei, jie yra artimi žemei, o erdvė – giliajam dangui. Vergo maištas dvigubas: ir prieš nuo jo nepriklausančią tvarką, ir prieš savo buities uždarumą – lyrinis herojus eina į “naujos buities nežinomą kelionę”. Į šią metaforiškai apibrėžiamą nežinomybės gelmę gali leistis tik žinojimo, minties viršūnę nors akimirkai pasiekianti būtis. Tik “dvasios laisvūnas” gali pasijusti vergu ir sargu. Veiksmo atomazgą, išgyvenimų atoslūgį, poetas išreiškia įspūdingais gestais, kuriuos norisi pavadinti muzikaliais: “Užeis ant kalno, – / Rankas į viršų kelia, lyg norėtų / Palaimint visą aukštą dangų. / Nužengs pakalnėn, – / Bučiuoja apkabinęs pilką žemę – / Ir laime dega jo veidai”. Tokie platūs “Vergo” judesiai (“rankas į viršų kelia” ir “bučiuoja apkabinęs pilką žemę”) labai primena reljefingas muzikines fugūras didingame ir šviesiame finale. Taigi aforistinė formulė “Aš nei vergas, nei karalius, tik žmogus!” išreiškia sąmoningą individo apsisprendimo aktą. Žmogaus laisvėjimo kelyje poetas vienodai atmeta vergišką savimonės letargą, “merdinčią širdį” ir karališką savivalę, jėgą; jam nepriimtinas ir pataikūnas, ir antžmogis. Laisvės siekis, neatskiriamas nuo vertybių, ir lemia tai, jog ir tarp nelaisvės sienų žmogus geba išsaugoti dvasios laisvę arba priešingai – būti nelaisvas išorinėje laisvėje (“bet kokią mintį slepia jis krūtinėj, nežino niekas…”). Laisvė – tai vidinis įsipareigojimas prieštarauti blogiui ir teigti gėrį, gėrį ne tik sau, bet ir kitiems. Be šio turinio ji virsta savo priešybe, tampa anarchija arba prievarta ir ironija. Būti laisvam Putinui reiškė būti atsakingam žmoniškumui: “Ir eina vergas, eina kloniais – / Bet jau ne vergas, tik nykus klajūnas. / Didžių nebodamas, mažų neliesdamas, – / Visus šypsniu pasveikina taikingu, / O džiaugsmas spindi jojo akyse”. Tapus tikruoju Dvasios vergeta, visai ištrynus asmeninę istoriją – palydimas arba užuojautos, arba paniekos šypsnio, vienodai su meile laiminant ir aukštą dangų, ir pilką varganą žemę, – keliauti… Kur? “Bet kokią slepia mintį jis krūtinėj / Nežino niekas…”. Ir kaip čia neprisiminus Mokytojo Ekharto pamokslo apie dvasingus vargdienius. “Kai aš išėjau iš Dievo, tvariniai sakė: “Jis yra Dievas”. Tačiau tai nesuteikia man palaimos, tai tik rodo, kad aš esu tvarinys. Kai aš pareisiu atgal, aš būsiu laisvas Dievo valioje, todėl laisvas ir nuo Dievo valios, nuo visų jo darbų, netgi nuo paties Dievo, aš pakilsiu viršum visų tvarinių, aš būsiu nei Dievas, nei tvarinys, tik tas, kas kažkada buvau, kas dabar esu ir amžinai būsiu. Parėjęs atgal aš atrasiu, kad Dievas ir Aš esame Viena… Tačiau čia Dievas negali rasti “vietos” žmoguje, nes skurdo pagalba žmogus pasiekia būtį, kuri visada buvo jo ir liko jo amžinai. ¹ia Dievas yra identiškas dvasiai, o tai ir esti didžiausias įmanomas buvimas dvasios vargdieniu”.