Putinas – prozininkas. “Altorių šešėly” (1932-1933)
1932-1933 metais pasirodęs didelės apimties Putino romanas “Altorių šešėly” tapo reikšmingu literatūrinio gyvenimo įvy¬kiu:..ir diskusijų dėl keliamų problemų „rizikingumo“ objektu. pasak Alfonso Nykos-Niliūno, „tai buvo pirmas tikra to žodžio prasme modernaus romano pavyzdys lietuvių litera¬tūroje“. Pirmą kartą lietuvių literatūroje Putino romane buvo sukurtas toks sudėtingas žmogaus paveikslas, pateikta gili ir detali jo vidinių išgyvenimų analizė. Romano veiksmą nule¬mia Liudo Vasario psichologinis vystymasis, jo apsispren¬dimo kelias, nužymėtas kunigo ir poeto santykio ir ekskunigo problemų ženklais. Liudas nueina sudėtingą ir ilgą indivi¬dualizacijos kelią, siekia asmenybės laisvės, trokšta atskleisti kūrybines savo galias, patirti būties pilnatvę.Žanro požiūriu “Altorių šešėly„ galima laikyti intelektua¬liniu psichologiniu romanu. Lietuvių psichologiniam romanui pradžią davė Julijono Lindės-Dobilo “Blūdas” (1911), Igno Šeiniaus „Kuprelis“ (1913), taip pat Šatrijos Raganos apy¬saka “Sename dvare” (1925),0 didžiausią poveikį šio romano raidai padarė Putino “Altorių šešėly”. Čia vyrauja vidinių procesų, dvasios pasaulio analizė. Kūrinio problemos kyla iš svarstymų, ieškojimų, atspindi asmenybės tapsmą, kuris traktuojamas kaip nuolatinis procesas.
3.1. Romanas ar išpažintis skaitytojui?
Putino romanas visada domino skaitytojus autobiografiš¬kumu. Pats autorius ne kartą pabrėžė, kad romanas nėra autobiografinis, ir stebėjosi smalsumu naivių skaitytojų, manančių, kad Vasaris esąs pats rašytojas su visomis gy¬venimo aplinkybėmis, su visais veiksmais, nuotykiais ir bui¬tinėmis smulkmenomis. „Jie mano, kad aš parašiau tikslią savo autobiografiją […]. Aš nesiginu, kad tarp Vasario ir manęs yra nemaža dvasinio panašumo – panašių minčių, išgyvenimų, svyravimų, viena kita buitinė paralelė, bet tai ir viskas. Daugelio skaitytojų nusivylimui, ranką ant širdies padėjęs pasakysiu, kad jokios Liucės nė baronienės mano gyvenime, realybėje nebuvo. Tokios Auksės, kokia pavaiz¬duota romane, taip pat nebuvo […]. Daugiausia gyvenimiš¬kojo buitinio autobiografiškumo yra pirmajame tome“(Putinas). Tam tikri autobiografiniai faktai, asmeninė gyvenimiška patirtis būdingi ne vieno rašytojo kūrybai. Bet kuris prozi¬ninkas, imdamasis romano ar apysakos, kuria meniškai api¬bendrintus vaizdinius, grįsdamas juos savo patirtimi. Auto¬biografiškumas padidina skaitytojų susidomėjimą kūriniu, bet kūrinio vertę lemia pasakojimo modeliavimas, rašytojo gebėjimas pakylėti tikrovę iki meninio apibendrinimo. Putino romanas, sukėlęs “sprogusios bombos” įspūdį,
“sugadino daug kraujo” autoriui, nes buvo įvairiai, net ab¬surdiškai vertinamas ir skirtingai interpretuojamas. Dvasininkų sluoksniai kūrinį vertino kaip pasikėsinimą į Bažnyčios autoritetą, kaip kenkimą visai lietuvių kultūrai, kaip šmeižtą, kunigijos gyvenimo juodinimą, religinį indiferentiškumą *, nors rašytojas niekada tokio tikslo neturėjo. Vyskupas Jus¬tinas Staugaitis, prisidengęs J. Gintauto slapyvardžiu, parašė ir paskelbė romaną-antitezę „Tiesiu keliu“, kuriuo buvo oponuojama Putino romanui. Tarpukario inteligentai, autoritetingi literatūros žinovai, atvirkščiai, kūrinį vertino ir juo džiaugėsi. Spaudoje kilo aštri polemika, į kurią įsitraukė ir įvairių tarpukario Lietuvos visuomenės sluoksnių atstovai. Pats autorius, reaguodamas į diskusiją spaudoje, parašė išsa¬mų straipsnį “Liudas Vasaris, jo draugai ir priešai”.Šis Putino romanas – galbūt dramatiškiausia lietuvių ro¬mano istorijoje pastanga paaiškinti savąjį gyvenimą.* Indiferentiškas – abejingas, nesidomintis.
3.2. Romano tema, problemos, struktūra ir turinys
Romano temą, jo problematiką formavo paties autoriaus dvasiniai išgyvenimai bei prieštaravimai. Romane vaizduo¬jama Liudo Vasario iškunigėjimo istorija, sprendžiama poeto ir kunigo pašaukimų nesuderinamumo problema. „Eksku¬nigo problema yra sudėtinga, reiktų giliau suvokti „iškuni¬gėjimo skaudulį“, tai ne farso vertas reiškinys. Jo priežastys anaiptol ne vynas ir moterys, bet pirmiausia nenormalios mūsų kunigijos auklėjimo aplinkybės. Reiktų platesnio požiū¬rio ir įsigilinimo į kunigo pašaukimą, jo likimo problema¬tiką“, – rašė romano autorius. Tačiau romano prasmė gali būti suvokta ir universaliau – kaip savęs ieškojimas ir suradimas, reikalaujantis ištikimybės savo tikrajai esmei, pasi¬ryžimo ją ginti, einant konfliktų ir skaudžių apsisprendimų keliu. Liudo Vasario istorija gali būti apmąstoma ir kaip meninis Putino lyrikos komentaras, išryškinantis asmenybės vystymosi, būties įprasminimo idėją. Liudas Vasaris, kaip ir Putino eilėraščių lyrinis subjektas, linkęs į refleksiją, dishar¬moniška, vidinį prieštaringumą intensyviai ir giliai išgyve¬nanti asmenybė.
Romaną “Altorių šešėly” sudaro trys dalys: “Bandymų dienos”, “Eina gyvenimas”, “Išsivadavimas”. Yra parašytas ir ketvirtos (neužbaigtos) dalies fragmentas. Per visas tris romano dalis plėtojama Liudo Vasario, svarbiausio romano veikėjo, gyvenimo ir iškunigėjimo istorija: nuo kunigų semi¬narijos klieriko iki kunigo, apsisprendusio pasitraukti iš kunigų luomo ir būti poetu. Yra kuriami ir antraeilių veikėjų paveikslai, pirmiausia moterų: Liucės (I-III dalys), baronienės Rainakienės (II dalis) ir Auksės (III dalis). Romano veiksmas apima laikotarpį nuo 1905 iki 1926 metų. Jis telkiamas įvairiose vietose: seminarijoje, tėviškėje, ant Aušrakalnio, Kalnynuose, Kaune.Romane, kaip ir lyrikoje, Putinas vaizduoja vidinius žmo¬gaus išgyvenimus, jam labiausiai rūpi individo dvasiniai kon¬fliktai. Pagrindinis romano veikėjas Liudas Vasaris yra nuo¬latinės psichologinės analizės objektas.Pirmosios romano dalies (“Bandymų dienos”) turinį suda¬ro ketveri Liudo Vasario mokslo metai kunigų seminarijoje Vasaris ieško gyvenimo idealo, kunigavimas jį vis labiau baugina. Čia, seminarijoje, jis išspausdina pirmuosius patrio¬tinius eilėraščius. Vidinis nerimas ir emociniai prieštaravimai vis labiau stiprėja. Vasaros atostogų metu Vasaris susipažįsta su Kleviškių klebono giminaite Liuce ir patiria pirmuosius meilės išgyvenimus, bet stengiasi slopinti bundantį jausmą, ryžtasi ieškoti gyvenimo idealo kunigystėje.Antrojoje romano dalyje (“Eina gyvenimas”) Liudas Va¬saris jau tampa vikaru Kalnynų parapijoje, nori ne tik prisi¬taikyti prie kunigų luomo, bet nuoširdžiai stengiasi tapti geru kunigu. Toliau rašo eilėraščius, užsisklęsdamas savy tikisi turėti vidinę niekieno neliečiamą sritį, kurioje galėtų jaustis laisvas. Jaunasis vikaras susipažįsta su baroniene Rainakiene. Ši žavi, išsilavinusi, inteligentiška dvaro ponia sužadina ne tik erotinį potraukį, bet ir pasiryžimą būti savimi.Antrosios ir trečiosios dalies įvykius skiria dešimt metų. Per tą laiką baigėsi Pirmasis pasaulinis karas, susikūrė Lietuvos valstybė. Vasaris baigė mokslus Peterburgo dvasinėje aka¬demijoje, keletą metų studijavo ir gyveno Vakarų Europoje. Trečiojoje dalyje (“Išsivadavimas”) Liudas Vasaris grįžta į Lietuvą išsimokslinęs, įgijęs filosofijos daktaro laipsnį, subrendęs kaip menininkas. Širdies gilumoje jis jau beveik nebe kunigas, o “pasaulietis” inteligentas, kuris vengia ryšių su dvasininkų sluoksniu. Bet jis vis dar nesiryžta pasitraukti iš kunigų, mąsto, abejoja ir delsia. Kaune Vasaris ima dirbti gimnazijos direktoriumi. Atsinaujina ryšys su Liucija, dabar jau ponia Glaudžiuviene. Šis ryšys išlieka svarbus iki romanopabaigoje tragiškai pasibaigusio Liucės gyvenimo. Auksė Gražulytė, veikli, energinga, moderniai mąstanti iš Amerikos grįžusio turtingo lietuvio duktė, tampa Liudo Vasario suža¬dėtine. Ji ima vadovauti Vasariui, keisdama pažiūras į gyve¬nimą, skatindama realistinį požiūrį į tikrovę. Ir Liudas, ir Auksė mąsto apie galimybę sukurti šeimą. Romano pabaigoje Liucės savižudybė skatina veiksmo atomazgą – Liudas Vasaris sėda rašyti pareiškimo apie pasitraukimą iš kunigų.