Vincas Kudirka

Vincas Kudirka, pasirašinėjęs daugiausia V. Kapso slapyvardžiu,yra vienas iš žymiausių XIX a. paskutiniojo dešimtmečio lietuvių rašytojųbei kritinio realizmo atstovų. V. Kudirkos kūryboje plačiai atsispindėjonacionalinė lietuvių tautos priespauda, liaudies neapykanta carizmui,atskiri nacionalinio išsivadavimo reiškiniai (kova dėl lietuviškos spaudos,dėl gimtosios kalbos teisių ir kt.). V. Kudirka buvo žymus lietuviųnacionalinio judėjimo srovės (“varpininkų”) ideologas bei vadovas, vienasiš talentingiausių to meto lietuvių publicistų, propagavęs kylančioslietuvių buržuazijos siekimus įsitvirtinti krašto ekonominiame irkultūriniame gyvenime. V. Kudirkos kūryba idėjiškai prieštaringa. Savo raštuose V.Kudirka kėlė aktualius politinius ir socialinius liaudies gyvenimoklausimus, griežtai demaskavo carinę santvarką, atskleidė kai kuriasburžuazinės visuomenės negeroves, aštriai kritikavo buržuazinę lietuviųinteligentiją, tačiau jo kritika ir sprendimai dažnai buvo ribojamiliberalinės ideologijos, jis ne iš esmės smerkė buržuazinę visuomenę, o tiksiekė ją pataisyti.

Gyvenimas ir veikla

V. Kudirka gimė 1858 m. gruodžio 31 d. Vilkaviškio apskrityje, Paežeriųkaime, pasiturinčių valstiečių šeimoje. Jo tėvas buvo sąmojingas irpastabus žmogus, mokėjęs gerai pasakoti. Prisimindamas motiną, kurios jisneteko eidamas dešimtus metus, V. Kudirka rašė: “Mano motina davė man, kąapskritai motina lietuvė gali duoti savo vaikams, dargi daugiau, nes patidaugiau turėjo. Labai gražiai dainavo, labai puikiai margino margučius,labai dailiai sekė pasakas ir prie tų dailių dalykų mane pritraukė”. Dešimties metų amžiaus V. Kudirka pradėjo lankyti pradinę mokyklą. Jautuomet jis pasižymėjo gabumais, gražia rašysena ir muzikiniu talentu. 1871-1877 m., mokydamasis Marijampolės gimnazijoje, V. Kudirka su dideliupamėgimu skaitė A. Mickevičiaus, M. Knopnickos ir kitų žymių lenkų rašytojų

kūrybą, grojo smuiku mokinių orkestre, dainavo chore. Tuo metu V. Kudirkaėmė rašinėti ir eilėraščius lenkų kalba. Baigęs šešias klases ir tėvo verčiamas, 1877 m. V. Kudirka buvo įstojęsį Seinų dvasinę seminariją. Tačiau, būdamas linksmo ir gyvo būdo jaunuolis,nelinkęs tapti dvasininku, V. Kudirka negalėjo pakęsti slopaus seminarijosrežimo bei tvarkos. 1879 m. jis buvo pašalintas dėl “pašaukimo stokos”. Dėlto V. Kudirka visam laikui neteko užsirūstinusio tėvo materialinės paramos. 1879 m. V. Kudirka grįžo į Marijampolės gimnaziją, norėdamas ją baigti.Čia jis toliau rašinėjo eilėraščius ir straipsnelius lenkų kalba, buvonelegalaus gimnazistų laikraštėlio “Klamstwo” redaktorius ir aktyviausiasbendradarbis. Tuo metu Marijampolės gimnazijoje viešpatavo lenkiškumo atmosfera.Baigęs šią mokyklą (1881), V. Kudirka save irgi laikė lenku. Jis išvykostudijuoti ne į Maskvą, kur mokėsi nemažas jo draugų būrys, bet į Varšuvosuniversitetą, nors ir negalėjo ten gauti stipendijos. Vienerius metuspaklausęs filologijos paskaitų ir nusivylęs menku dėstymu, V. Kudirkaperėjo į medicinos fakultetą. Netekęs namiškių paramos, jis turėjo verstisprivačiomis pamokomis, paskaitų perrašinėjimu, grojimu orkestre ir pan. Tuo metu Varšuvos studentų tarpe buvo gana stiprios anticarinėsnuotaikos, plito “Proletariato” partijos propaguojamos socializmo idėjos,įvykdavo politinio pobūdžio neramumų (pvz., 1883 m.). V. Kudirka taip patbuvo užmezgęs su šia partija. 1885 m. rudenį, būdamas ketvirto kursostudentas, kartu su kitais partijos veiklos dalyviais V. Kudirka buvosuimtas ir įkalintas Varšuvos citadelėje. Jis buvo kaltinamas ryšiais su“Proletariato” partijos Centro Komiteto nariais ir K. Markso “Kapitalo”konspekto parengimu partijos reikalams. Įnešus piniginį užstatą, V. Kudirkabuvo išleistas iš kalėjimo, bet dvejus metus negalėjo naudotis studentų

teisėmis (laikyti egzaminų, pereiti į aukštesnį kursą ir kt.). Vėliau,paskelbus caro patvirtintą sprendimą “Proletariato”bylos dalyviams, jisbuvo visai pašalintas iš universiteto be teisės įstoti į kitą kuriąaukštąją mokyklą. Caro valdžiai sutriuškinus “Proletariato” partiją ir lenkųinteligentijoje pasklidus nusivylimo nuotaikoms, V. Kudirka nebeatnaujinoryšių su revoliuciniu judėjimu, o ėmė žavėtis tuo metu Lenkijoje madingaliberaline pozityvizmo ideologija. Tačiau V. Kudirkos dalyvavimas“Proletariato” veikloje vis dėlto galėjo turėti teigiamos įtakos joideologijos formavimuisi, ypač jo demokratiniam, anticariniam nusiteikimui.Susidūręs su “Proletariato” partijos kova prieš carizmą, V. Kudirka galėjostipriau pajusti meilę ir savajai, carizmo engiamai tautai, aiškiausuprasti, kad reikia pradėti kovoti dėl jos nacionalinių teisių. Nemažą reikšmę V. Kudirkos nacionaliniam apsisprendimui turėjo J.Jablonskis, buvęs jo klasės draugas. Studijuodamas Maskvoje, J. Jablonskis1883 m. parašė V. Kudirkai laišką, šitaip jam priekaištaudamas dėlsulenkėjimo: “Lyg jau netekai savo prigimtinės kalbos, t. y. kalbos tėvo irmotinos, katruodu Tave be baimės lietuviškai liūliavo ir aukšliavo. Gėdatai XIX amžiuje taip elgtis – mesti savuosius dėl kitų”. Šitoks griežtas J.Jablonskio žodis galėjo smarkiai paveikti V. Kudirką. Be kitų veiksnių, patraukusių V. Kudirką į lietuvių nacionalinįjudėjimą ir į lietuvių literatūrą, jam turėjo didelės įtakos “Aušros”laikraštis. Tai vėliau pripažino pats V. Kudirka. 1885 m. “Aušroje” V.Kudirka išspausdino pirmąjį savo eiliuotą kūrinį – sekimą nežinomuautorium. 1887 m. V. Kudirkai, padavus malonės prašymą carui, buvo leista grįžtiį Varšuvos universitetą. Tuo metu ten studijavę lietuviai studentai ėmėrūpintis nacionaliniu veikimu. 1888 m. jie suorganizavo nelegalią“Lietuvos” draugiją. Nustatant šios draugijos programą, V. Kudirka vaidino

žymų vaidmenį. Todėl draugijos įstatai iš dalies atskleidžia ir jo patiesideologiją bei pažiūras. Įstatai buvo sudaryti pagal to meto lenkųliberalinės pozytivizmo srovės programą, stengiantis ją pritaikyti Lietuvossąlygoms. Draugijos “Lietuva” įstatuose akcentuojami tikslai, būdingilietuvių liberalinės buržuazijos judėjimui: “I. Platinimas šviesos. II.Atgaivinimas ir pakėlimas tautiškos dvasios, rašliavos ir dailės. III.Pagerinimas ūkės butės. IV. Platinimas rubežių lietuvystės”. 1889 m. pradėjo eiti Varšuvos lietuvių studentų draugijos įsteigtasžurnalas “Varpas”, o sekančiais metais – valstiečiams skirtas laikraštis“Ūkininkas”. Šiuose periodiniuose leidiniuose V. Kudirka spausdino savokūrinius, o žurnalą “Varpą” jis kelerius metus ir redagavo. Baigęs 1889 m. Varšuvos universitetą, V. Kudirka atvyko į šakius, kur1890 – 1894 m. vertėsi gydytojo praktika, kartu rašydamas eilėraščius irypaš gausiai publicistinius straipsnius. Ištisą dešimtmetį dirbdamas platų literatūrinį bei visuomeninį darbą,V. Kudirka buvo pasidaręs buržuazinės lietuvių inteligentijos vadovu. Sujuo palaikė ryšius daugelis to meto lietuvių rašytojų (J. Mačys – Kėkštas,G. Petkevičaitė – Bitė, Žemaitė ir kt.). Didelį autoritetą amžininkų tarpeV. Kudirkai padėjo įsigyti visų pirma jo kūryba, kurioje buvo keliamisvarbiausieji gyvenamojo meto klausimai, taip pat plati jo erudicija irkai kurios patrauklios, teigiamos jo charakterio ypatybės. V. Kudirka buvomalonaus ir tauraus būdo žmogus, pasižymėjo organizaciniais sugebėjimais,buvo nepaprastai darbštus, visuomeninius reikalus visuomet statė aukščiausavo asmeninių interesų. Tačiau turėjo ir nemaža priešų, ypač klerikalųtarpe. Susirgęs džiova, V. Kudirka 1894 – 1897 m. važinėjo gydytis į Krymą irAdrijos pajūrį. 1895 m. vasarą grįžęs į Lietuvą, jis buvo antrą kartą carožandarų suimtas, klerikalų laikraščiui “Apžvalgai” viešai atidengus jo

slapyvardį. Tačiau bylai sudaryti neradus pakankamai medžiagos, V. Kudirkavėl buvo paleistas. Gydydamasis už Lietuvos ribų, kur mažiau grėsė caro žandarųpeesekiojimai, V. Kudirka dar labiau suintensyvino savo literatūrinęveiklą. Be gausių publicistinių straipsnių ir kelių eilėraščių, šiuolaikotarpiu jis parašė satyrinių kūrinių – “Viršininkus” (1895 m.) bei“Lietuvos tilto atsiminimus” (1896 m.) ir išvertė į lietuvių kalbą Dž.Bairono “Kainą”. Lyrinių kūrinių V.Kudirka yra nedaug parašęs: 10 originalių eilėraščių,keliolika pagal svetimus pavyzdžius parašytų pasakėčių ir keletas verstiniųeilėraščių. Iš jų susidarė rinkinėlis “Laisvos valandos” (1899). Patsrinkinio pavadinimas lyg sako, kad eilėraščiai parašyti laisvalaikiu, tarpkitų didesnių darbų. Tačiau tie negausūs eilėraščiai V.Kudirkos darbuose irkūryboje užima labai svarbią vietą. Juos visus galima pavadintiprograminiais, proginiais, idėjiniais eilėraščiais, tautos atgimimodienoraščiu. V.Kudirkos poezija diktuojama ne jausmo, bet proto: jis dėsto juosetautai siektinus idealus. Eilėraščius poetas skyrė svarbiems gyvenimoįvykiams pažymėti: “Gražu, gražiau, gražiausia” – “Lietuvos” draugijosįkūrimui; universiteto baigimo proga parašė “Labora!”, “Varpo” pirmajamnumeriui – “Varpą”, o laikraščio dešimtmečiui “Tautišką giesmę”. IšKalvarijos kalėjimo išėjęs sukūrė eilėraščius “Valerijai” ir “Maniemsiems”.V.Kudirkos “Tautiška giesmė” virto mūsų tautos himnu. Jame V.Kudirkaišreiškė lietuvių tautai siektinus idealus, susintetino savo raštuoseskelbiamas idėjas. Savo Satyromis V.Kudirka siekė praktinių tikslų: paskatinti irpadrąsinti lietuvius kovai su rusintojais ir Lietuvos skriaudėjais.V.Kudirkos aštri plunksna nukreipta prieš visus, kurie Lietuvą ūkiškai irkultūriškai žlugdė. Lietuvių tautinio atgijimo pagrindu jis laikė tautosūkinį atkutimą ir stiprėjimą, su kuriuo kartu žengė ir kultūrinis

atgijimas. Satyrose panaudoti gyvenimo faktai taip būdingi, anekdotiški irkarikatūriški, kad ne vienu atveju visai nereikėjo tirštinti spalvų. Ir visdėlto V.Kudirkos satyros – ne tikrovės aprašas, o atvaizdas, paveikslas.Veikėjai ir įvykiai tipizuoti ir sąmoningai neindividualizuoti, kadneužkliudytų “ypatų”, ir kad netaptų tik tikrovės iliuzija. Satyras galimavadinti dokumentine proza. Rašytojo žodis apnuogina ir žmogiškąsias ydas,ir socialinius skaudulius, provokuoja, kreipiasi į atskiro žmogaus irvisuomenės sąžinę. Siužetus V.Kudirka grindė realiais įvykiais; personažaituri prototipus. “Viršininkai” – ilgiausia V.Kudirkos satyra. Daugiausia vietos čiaskiriama carizmo biurokratijai. Rusiškieji veikėjų vardai atskleidžianeigiamas pajuokiamųjų asmenų savybes. V.Kudirka atskleidė viršininkųsauvaliavimą, groteskiškai parodė viršininko didybę visoje žemiausioježmogaus menkystėje. Tautinė, politinė ir socialinė savimonė akivaizdžiausiai atskleista“Lietuvos tilto atsiminimuose”. Čia pasakojama tilto vardu. Tiltas satyroje– Lietuvos simbolis. Jis mato socialinę skriaudą ir tautinę priespaudą.Kūrinio pabaiga nuskamba kaip tautos atsparumo, gyvybingumo teigimas,tikėjimas teisingumu. Spaudos draudimą pasmerkė satyroje “Cenzūros klausimas”. Satyrapasižymi didžiausiu kompoziciniu darnumu. Tai aštrus politinis groteskas.Vaizduojamas atsitikimas – anekdotinis. Ne viena siužetinė situacija taipparadoksali, kad nebegali būti komentuojama pagal empiriško tikroviškumologiką. V.Kudirkos didelė įtaka atgyjančiai lietuvių tautai siekia ir mūsųlaikus: jo skelbtos idėjos tebegyvos ir tebeaktualios, nes jis nustatėteisingas gaires kultūriškai atgyjančiai ir laisvės siekiančiai tautai. Paskutiniuosius gyvenimo metus V.Kudirka praleido Naumiestyje, sunkiaisirgdamas. Globojamas savo bičiulės Valerijos Kraševskienės, jis buvoatsidėjęs vien literatūriniam darbui. Čia V. Kudirka parašė satyras“Cenzūros klausimas” (1897 m.) ir “Vilkai” (1898 m.), be to, išvertė įlietuvių kalbą F. Šilerio “Orleano Mergelę” ir “Vilių Telį”, A.

Mickevičiaus “Vėlinilų” III d. ir kt. V. Kudirka taip pat rinko ir skelbė lietuvių tautosaką. Ypač reišmingasbuvo jo parengtas liaudies dainų rinkinys “Kanklės” (I d. – 1895, II d.1899). V. Kudirka pasireiškė ir lietuvių literatūrinės kalbos, ypačrašybos, norminimo srityje (1890 m. išleido “Statrašos ramsčius” – pirmąjįlietuvių kalbos rašybos vadovėlį). V. Kudirka mirė 1899 m. lapkričio 16 d., palaidotas Naumiestyje (nuo1934 m. vadinamas Kudirkos Naumiesčiu).