Viljamo Šekspyro kūryba

16631 0

VILJAMAS ŠEKSPYRAS
(1564—1616)

Šekspyro, kaip ir Servanteso, kūryba priklauso humanizmo krizės laikotarpiui. Jis gyveno tuo metu, kai Anglijoje jau sparčiai vystėsi kapitalistiniai santykiai, žymiai pakeitę miesto ir kaimo vaizdą. Todėl Šekspyras labiau negu kiti humanistai pajuto tą blogį, kuris reiškėsi naujoje visuomenėje, pagrįstoje kapitalistine nuosavybe ir pelno troškimu. Būdamas dviejų epochų susidūrimo liudininku, jis ne tik pasmerkė feodalinio pasaulio blogybes, bet matė ir naujai besivystančios visuomenės antihumaniškumą.
Apie Šekspyro gyvenimą yra išlikę labai maža žinių. Jis gimė nedideliame Anglijos miestelyje Stretforde prie Evono uppės 1564 m. Manoma, kad jis ten lankė „gramatikos mokyklą”, bet aukštesnio išsimokslinimo nebuvo įgijęs. Apie 1587 m. Šekspyras atvyko į Londoną ir pradėjo dirbti teatre. Pasakojama, kad pradžioje jis prižiūrėdavęs į teatrą atvykusių džentelmenų arklius, bet netrukus pradėjęs reikštis kaip dramų kūrėjas ir artistas. Paskutiniaisiais XVI a. metais išgarsėjo jau kaip žymus dramaturgas.
Išgyvenęs Londone daugiau kaip dvidešimt metų, Šekspyras apie 1612 m. grįžo į gimtąjį Stretfordą ir čia praleido paskutiniuosius gyvenimo metus. Šiuo metu jis nebesukūrė naujų kūrinių. Mirė dramaturgas 1616 m.

Šekspyro kūrybos laikotarpiai. Maždaug per dvvidešimtį kūrybinio darbo metų Šekspyras sukūrė 37 dramos kūrinius ir apie pusantro šimto sonetų. Jo kūrybinė veikla paprastai skirstoma į tris laikotarpius.
Pirmuoju kūrybos laikotarpiu (1590—1600) Šekspyras parašė geriausias komedijas ir dramines kronikas. Iš komedijų labiausiai žinomos tokios, kaip „Užsispyrėlės sutramdymas”, „Du veroniečiai”, „Vasarvidžio na

akties sapnas”, „Vindzoro šmaikštuolės”, „Daug triukšmo dėl nieko”, „Dvyliktoji naktis”, „Kaip jums patinka”.
Pirmajam Šekspyro kūrybos laikotarpiui būdingas optimizmas, tikėjimas žmogaus kilnumu, gėrio pergale. Tai ypač atsispindi to laikotarpio Šekspyro komedijose — jos kupinos gyvenimo džiaugsmo, tikėjimo, kad žmogus gali įveikti kliūtis ir pasiekti laimę. Šekspyro komedijų teigiamieji herojai — tikri Renesanso epochos žmonės. Tai drąsios, energingos, veiklios asmenybės, kovojančios dėl savo laimės, niekinančios feodalinės visuomenės prietarus.
Jau komedijose Šekspyras pasirodė kaip puikus įdomių ir įvairiapusiškų charakterių kūrėjas. Čia ir sąmojingi, linksmi, atkaklūs ir energingi Beatričė ir Benediktas („Daug triukšmo dėl nieko”), kurie komedijos eigoje iš priešininkų pasidaro ne tik geriausi draugai, bet ir karštai pamilsta vienas kitą. Čia ir giliai, pasiaukojančiai mylinti Viola, ir savarankiška, savimi pasitikinti Olivija („Dvyliktoji naktis”), ir daugelis kitų maargaspalvių personažų. Įdomūs, spalvingi ir antrojo plano veikėjai: žandarai Spanguolė ir Krivūlė komedijoje „Daug triukšmo dėl nieko”, Tobis, Marija ir kiti „Dvyliktojoje naktyje” ir t. t. Ypač svarbus vaidmuo skiriamas juokdariui, kurio sąmojingos pastabos ne tik linksmina publiką, bet dažnai išreiškia liaudies išmintį ir kritišką autoriaus požiūrį į neigiamus tikrovės reiškinius.
Šekspyro komedijose veiksmas labai intensyvus, situacijos įvairios, gausu sąmojingo ir gyvo dialogo. Šekspyras meistriškai sujungia keletą intrigos linijų į vieną darnų kūrinį, vykusiai panaudoja fantastinį ir folklorinį elementą („Vasarvidžio nakties sapnas”), sumaniai įp
pina dainas ir muziką.
Svarbią vietą pirmuoju Šekspyro kūrybos laikotarpiu užima draminės kronikos „Ričardas II”, „Ričardas III”, „Henrikas IV”, „Henrikas V” ir kt. Jose daugiausia vaizduojami įvykiai iš XIV— XV a. Anglijos istorijos. Tikri istoriniai faktai čia susipina su legendomis, realūs asmenys veikia kartu su išgalvotais.
Pagrindinė Šekspyro kronikų tema — kova dėl valdžios. Dramaturgas vaizduoja feodalinių kunigaikščių kovas su karaliumi („Henrikas IV”), meistriškai atskleidžia intrigas ir smurtą, kuriuo naudojasi žūt būt siekiąs užimti sostą uzurpatorius („Ričardas III”). Kaip humanistas, Šekspyras pasmerkė tironus ir despotus, kurie siekia ne liaudies gerovės, o asmeninės garbės ir valdžios. Su dideliu įžvalgumu rašytojas atskleidė tokių valdovų psichologiją, jų žemą egoistišką moralę. Vienas jų — karalius Ričardas III, klastingas ir veidmainys, per kitų lavonus žengiąs į sostą. Ričardas — ryškiausias neigiamas charakteris, pavaizduotas Šekspyro draminėse kronikose.
Šekspyro draminėse kronikose atsispindi ne tik karalių ir feodalinių lordų tarpusavio kova, bet ir liaudies gyvenimas. Ypač plačiai jis nupieštas „Henriko IV” dramoje, kur pavaizduoti įvairūs valkatos ir bastūnai, taip charakteringi pereinamajai Renesanso epochai— tikras ,,falstafiškas fonas”, kaip juos pavadino Engelsas. Šioje valkatų draugijoje svarbiausias veikėjas linksmasis Falstafas. Tai vienas įdomiausių Šekspyro personažų, įkūnijantis liaudies sąmojį, blaivų požiūrį į gyvenimą, optimizmą. Šekspyro sugebėjimu plačiai pavaizduoti istorinį foną žavėjosi Puškinas, kuris atidžiai išstudijavo jo istorines dramas, rašydamas „Borisą Go
odunovą”.
Iš Šekspyro kūrybos pirmojo laikotarpio dramų svarbią vietą užima tragedija „Romeo ir Džiuljeta” ir drama „Venecijos pirklys”.
Brandžiausias Šekspyro kūrybos laikotarpis yra antrasis (1601—1608), kai rašytojas sukūrė savo didžiąsias tragedijas — ,,Hamletą”, „Karalių Lyrą”, „Otelą”, „Makbetą” ir kt. Jose dramaturgas atskleidžia sudėtingus tikrovės prieštaravimus ir nesutaikomus konfliktus. Visa tai išryškina asmeniniai herojų pergyvenimai, jų santykiai su aplinkiniu pasauliu. Todėl tragedijų veikėjai (Hamletas, Otelas, Lyras ir kiti) turi didelę apibendrinančią moralinę ir socialinę prasmę.
Šiuo laikotarpiu Šekspyras sukuria daug puikių, nepakartojamų dramatinių charakterių. Jo herojų paveikslai pasižymi įvairiapusiškumu ir gyvumu, psichologiniu sudėtingumu ir dvasinio pasaulio turtingumu. Įtemptos dramatinės situacijos, monologai ir dialogai padeda rašytojui išryškinti herojų pergyvenimus, jų siekius ir troškimus, jų tragišką likimą.
Šekspyro tragedijose atsispindi Renesanso krizės laikotarpis, kai susvyravo didis humanistų tikėjimas gėrio ir teisybės pergale. Dramaturgo kūryboje jau nėra to optimizmo, kuris vyravo jo pirmojo laikotarpio dramose. Teigiamojo herojaus konfliktas su aplinka tragiškas ir baigiasi jo žuvimu. Tačiau tragedijose nėra ir visiško pesimizmo. Žūva Hamletas, Otelas, Lyras, bet tinkamo atpildo susilaukia ir neigiamieji veikėjai (Klaudijus, Jagas, Gonerilė, Edmundas ir kt.), jų niekšingi darbai tampa išaiškinti ir pasmerkti. Vadinasi, nors rašytojas ir mato blogio jėgą, bet tiki, kad, laikui bėgant, jis bus nugalėtas.
Paskutiniuoju savo kūrybos laikotarpiu (1609—1612) Šekspyras sukūrė keletą romantinio pobūdžio dramų: „C
Cimbelinas”, „Žiemos pasaka”, „Audra”. Šiose dramose jau nėra tokių stiprių charakterių ir konfliktų, kaip antrojo laikotarpio kūriniuose, bet ir jose atsispindi humanistinė rašytojo pasaulėžiūra. Ir čia Šekspyras smerkia neteisybę ir smurtą, išaukština kilnius žmogaus jausmus. Fantastine forma dramaturgas piešia gražesnį žmonijos gyvenimą, vaizduoja žmogaus pastangas užkariauti gamtą.
Šekspyras buvo ne tik įžymiausias anglų Renesanso dramaturgas, bet ir poetas — sonetų kūrėjas. Jo sonetai daugiausia parašyti pirmuoju kūrybos laikotarpiu ir apdainuoja draugystę, meilę, žmogaus bei gamtos grožį. Kaip ir dramose, juose taip pat atsispindi ir visuomeniniai bei filosofiniai klausimai. Šekspyro sonetai pasižymi minčių ir jausmų gilumu, poetinių priemonių vaizdingumu.

„Romeo ir Džiuljeta“. Dramos siužetas ir pagrindinis konfliktas. „Romeo ir Džiuljeta“ — viena poetiškiausių Šekspyro tragedijų, tikras himnas jaunystei ir meilei. Meilė, pasak Heinės, yra tikrasis šios tragedijos herojus, nes ji nebijo stoti prieš visas jai nepalankias aplinkybes ir jas nugali, pasitelkdama į pagalbą patikimiausią sąjungininkę — mirtį.
Tragedijos veiksmas vyksta saulėtoje Italijoje, Veronos mieste. Šekspyras puikiai atkuria itališką aplinką ir pietietiškus, temperamentingus charakterius. Dvi kilmingos šeimos — Montekiai ir Kapulečiai— nuo neatmenamų laikų vaidijasi tarpusavyje, nors nežino, dėl ko kadaise buvo susiginčiję jų protėviai. Dramos veiksmas užsimezga tuomet, kai šių šeimų jaunosios atžalos — Romeo ir Džiuljeta — pamilsta vienas kitą. Nuo šio momento nesulaikomai rutuliojasi tragiški įvykiai, pasibaigiantys abiejų jaunuolių mirtimi. Romeo ir Džiuljeta slaptai susituokia, tačiau Romeo netrukus turi vykti ištrėmiman, kadangi dvikovoje nužudė Džiuljetos pusbrolį Tebaldą. Džiuljeta, tėvų verčiama tekėti už Pario, išgeria migdančių vaistų ir, kaip mirusi, palaidojama kapų rūsyje. O Romeo, gavęs neteisingą žinią apie Džiuljetos mirtį, grįžta į Veroną ir, išgėręs nuodų, miršta prie palaidotosios Džiuljetos. Pabudusi ir pamačiusi nebegyvą Romeo, Džiuljeta taip pat nusižudo. Prie jų kapo susitaiko senieji Montekiai ir Kapulečiai, tačiau per vėlai.
Šekspyras pasirinko konfliktą, kuriame negali būti laimingos išeities ar kompromiso. Tą konfliktą lemia dviejų nesutaikomų jėgų susidūrimas: senųjų giminių vaidas, pagrįstas feodaliniu garbės supratimu, ir gilus, nepalaužiamas meilės jausmas. Ir viena ir kita pusė nepripažįsta jokių nuolaidų, todėl ir konfliktas tegali būti išspręstas tik herojų gyvybės kaina.
Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad daug ką tragedijoje nulemia atsitiktinumai. Štai Romeo, rodos, visiškai atsitiktinai patenka į ginčą tarp Merkucijaus bei Tebaldo ir, gindamas savo draugo garbę, nukauna Tebaldą; tuo jis dar labiau pasunkina savo ir Džiuljetos padėtį. Pasiuntinys, kurį vienuolis Lorencas siunčia pas Romeo, norėdamas pranešti apie Džiuljetos planą, prasilenkia su Romeo, ir šis galvoja, kad Džiuljeta tikrai mirusi. Pagaliau atsitiktinumas gali atrodyti ir tai, kad Džiuljeta atsibunda, ne prieš atvykstant Romeo, o jau po jo mirties.
Tačiau ši atsitiktinumų grandinė yra neišvengiama, nes dramatinį konfliktą sąlygoja ne vien asmeniniai herojų santykiai, bet ir platesni visuomeniniai prieštaravimai, būdingi Šekspyro epochai. Prieš juos atskiras žmogus yra bejėgis. „Romeo ir Džiuljeta”— ne tik tragedija apie šeimyninius vaidus ir jų pasekmes, bet ir humanistinė tragedija apie taurius žmogaus jausmus, kuriems pasireikšti neleidžia pasenusios tradicijos bei prietarai.
Humanistinė pažiūra į žmogų, jo tikroji vertė, kurios negali nulemti nei vardas, nei titulas, puikiai išreikšta Džiuljetos monologe:

Vien tavo vardas priešas man yra.
Tu pats, net ir nebūdamas Montekis,
Man visad liksi tuo, kas tu esi.
Kas gi yra Montekis? Negi šitaip
Vadinas rankos, kojos ir pečiai
Ar veidas kokio gyvo sutvėrimo?
Kitonišką sau vardą pasirink!
Ką reiškia vardas? Jei vadinsim rožę
Kitu žodžiu, ar ji kvepės mažiau?

Šiame monologe, panaudodamas poetišką rožės įvaizdį, Šekspyras pabrėžia, kad tikrąją žmogaus vertę nulemia ne išorė, o jo vidinės savybės. (Toji mintis giliai atskleista ir tragedijoje „Otelas”, kur juodaodis, negražus Otelas yra “šviesios sielos žmogus, o po dailia Jago išvaizda slepiasi bjauri prigimtis.).

Tragedijos lyrizmas ir charakterių poetiškumas. Kaip meilės tragedijoje, „Romeo ir Džiuljetoje” labai ryškus lyrinis elementas. Joje daug poetiškų scenų, vaizduojančių herojų pasimatymus Kapulečių sode. Romeo ir Džiuljetos monologai — tai lyg lyriniai meilės eilėraščiai. Romeo, išvydęs Džiuljeta lange, savo monologe žavisi mylimosios grožiu, lygina ją su saulės spindesiu, o jos akis su žvaigždžių žibėjimu. Gamtos vaizdai būdingi abiejų herojų poetinei kalbai, jie lydi ir jų džiaugsmingų susitikimų, ir liūdno atsiskyrimo akimirkas. Paskutinį kartą atsisveikindamas su Džiuljeta, Romeo kalba:

Žiūrėk, rytuos aušra pavydulinga
Nudažo auksu debesis lengvus.
Padangėj blėsta žiburiai nakties,

Ir, ant kalnų užkopusi miglotų,
Jau keliasi džiaugsmingoji diena.

„Aš nepabijosiu jokio siaubo ir drąsiai padarysiu visa.” Džiuljetos ir Romeo charakteriams būdingas ne vien lyriškumas ir jausmingumas, bet ir ryžtas, tvirtumas. Abu jaunuoliai mūsų akyse, per neilgą laiko tarpą tarsi išauga ir subręsta. Ypač pastebimai pasikeičia Džiuljeta. Iš jaunutės, mažai tepažįstančios gyvenimą ir žmones mergaitės per keletą dienų ji tampa ryžtinga ir savarankiška moterimi, atkakliai siekiančia savo tikslo. Vienuolio Lorenco pasiūlytas planas reikalauja didelės drąsos ir valios, tačiau Džiuljeta verčiau imasi jį vykdyti, bet netampa Pario žmona. Džiuljetos charakterio tvirtumą pabrėžia dar ir tai, kad dramos pabaigoje ji veikia viena, be Romeo ir be auklės pagalbos.
Tragedijoje „Romeo ir Džiuljeta”, be lyrinių scenų ir personažų, yra ir buitinio pobūdžio scenų, vaizduojančių Kapulečių šeimos santykius. Daug įvairumo tragedijai suteikia Merkucijaus ir auklės vaidmenys, nutapyti sodriomis spalvomis, su ryškiu komiškumo atspalviu. Jų linksmi, gyvi charakteriai įneša ir į visą tragediją gyvenimo džiaugsmo gaidą, nors dramos atomazga ir nelaiminga.

„Hamletas”. Tragedijos šaltiniai ir konfliktas. Tragedija „Hamletas” buvo parašyta apie 1601 m. Tai vienas sudėtingiausių ir giliausių Šekspyro kūrinių, daugiausia nagrinėjamas ir komentuojamas kritikų.
Siužetinę medžiagą savo tragedijai Šekspyras skolino iš įvairių šaltinių. Padavimas apie Danijos princą Amletą, kuris atkeršijo savo dėdei už tėvo nužudymą, pirmiausia buvo užrašytas danų metraštininko Saksono Gramatiko apie 1200 m. 1576 m. prancūzas Belforė panaudojo šį seną pasakojimą savo „Tragiškuose padavimuose”. Abu šie šaltiniai, kaip nurodo tyrinėtojai, Šekspyrui galėjo būti žinomi. Be to, XVI a. pabaigoje Anglijoje buvo statoma pjesė „Hamletas”, tačiau ligi mūsų laikų ji neišliko, ir jos autorius nėra žinomas.
Ir padavimuose apie Hamletą, ir ikišekspyrinėje tragedijoje buvo ypač pabrėžta asmeninio keršto idėja. Nužudęs dėdę, Hamletas jaučiasi atlikęs savo pareigą.
Šekspyras, panaudodamas seną siužetą, kuriame atsispindėjo viduramžių pažiūros, suteikė jam naują, humanistinį turinį. Keršto tragediją dramaturgas pavertė gilaus socialinio filosofinio turinio tragedija.
Šekspyro tragedijos konfliktą sudaro ne vien asmeninis Hamleto susidūrimas su dėde Klaudijumi. Dar nežinodamas, kad Klaudijus klastingai nužudė jo tėvą, Hamletas jau piktinasi perdaug skubiomis jo ir savo motinos vedybomis. Jis nepateisina savo motinos, kuri taip greit užmiršo pirmąjį vyrą ir puolė „kraujomaišos glėbin”. Jaunajam princui nepatinka, kad laidotuvių liūdesys taip greit buvo pakeistas vestuvių džiaugsmu. Visa tai kelia Hamleto pasipiktinimą apskritai gyvenimu, kuris jam atrodo lyg „užžėlęs sodas, kur usnys vien ir piktžolės nuodingos laisvai keroja”.
Vos tik sužinojęs apie savo tėvo klastingą žmogžudystę, Hamletas prisiekia tučtuojau atkeršyti Klaudijui, tačiau greit pradeda suvokti, kad, nužudydamas Klaudijų, jis nesunaikins to blogio, kurį mato aplinkui. Klaudijus apsuptas niekingų dvariškių, buvusių Hamleto mokslo draugų — Rozenkranco ir Gildensterno, dabar tapusių karaliaus šnipais, pataikūno Polonijaus ir kt. Jaunasis princas įsitikina, kad ir jo motina eina neteisingu keliu, o mylimoji Ofelija tapo įrankiu negarbingiems savo tėvo planams vykdyti.
Hamletas pradeda atvirai piktintis savo aplinka. Savo amžių jis vadina „nutukusiu”, „nusigyvenusiu amžiumi”, o visą pasaulį— kalėjimu. Hamletas negali susitaikyti su mintimi, kad jis turi gyventi kalėjime, kur viešpatauja melas ir apgaulė. Tokiu būdu pamažu Hamleto konfliktas su Klaudijumi perauga į daug platesnį konfliktą tarp herojaus humanisto ir visuomenės. Hamleto susidūrime su tikrove atsispindi humanizmo krizės laikotarpis, kai humanistai pradėjo nebetikėti, kad jų skelbiamos idėjos apie žmogaus kilnumą, apie tai, kad gėris turi laimėti prieš blogį, galėtų būti įgyvendintos tuometinėmis sąlygomis. Štai kodėl tragedijos herojus taip nepasitiki kitais ir savimi, štai kodėl jis nebegali įveikti blogio ir žūva, kovodamas su juo.
Be to, Šekspyro tragedijoje atsispindi ir dar platesnis, visos epochos konfliktas. Didysis dramaturgas, suvokdamas, jog žlunga senasis viduramžių pasaulis ir formuojasi nauji visuomeniniai santykiai, matė, kaip ir kiti Renesanso epochos humanistai (Servantesas, Rable), kad reikia griauti senąjį pasaulį, bet kaip kurti naują — nežinojo. Ir jo herojus užtat taip daug svarsto, abejoja, delsia.

Hamleto tragizmas. Hamletas išsiskiria iš kitų Šekspyro tragiškųjų herojų tuo, kad jis — mąstytojas, aštraus ir gilaus proto žmogus. Tai iš dalies sąlygoja ir jo konflikto su aplinka pobūdį. Hamletas stengiasi analizuoti tikrovės reiškinius, išsiaiškinti, kur glūdi blogio šaknys. Jį stebina ne tiek pats faktas, kad jo tėvas buvo nužudytas, bet tai, kad piktadarys dar tebegyvena nenubaustas ir triumfuoja. Greit jis suvokia, jog piktadarystė klesti todėl, kad ji moka prisidengti padorumo kauke, nes „galima be paliovos šypsotis ir būti. niekšu”.
Bet vien tai dar nesudaro sąlygų niekšystei viešpatauti. Kad blogis galėtų klestėti, jam reikalinga palanki dirva, jis turi turėti sąjungininkų. Taip Hamletas prieina išvadą, kad ne vien Klaudijus niekšas. Blogis įsišaknijęs daug plačiau. Vadinasi, ir jo, Hamleto, uždavinys ne vien nubausti tėvo žudiką, bet taisyti visą pasaulį:

Išgverusi gadynė! Ir, deja,
Aš gimęs tam, kad pataisyčiau ją.

Tokią išvadą Hamletas padaro dar pradžioje tragedijos, ir šie žodžiai giliai atskleidžia herojaus tragizmą. Kad galėtų pataisyti „išgverusią gadynę”, Hamletas turi pirmiausia įveikti save, nugalėti savyje tą „deja”, kuris jam trukdo ryžtingai veikti.
Daugelis kritikų laikė, kad ryžtingumo stoka ir yra svarbiausia Hamleto tragizmo priežastis. Hamletas esąs vien mąstymo, o ne veiklos žmogus. Pareiga verčianti Hamletą veikti, o visas jo charakteris prieštaraująs bet kokiai veiklai. Tačiau ne ta yra tikroji Hamleto tragizmo priežastis, nes Šekspyras parodo, jog Hamletas yra ne vien mąstymo, bet ir veiklos žmogus (jis susidoroja su Polonijumi, Rozenkrancu bei Gildensternu ir pagaliau su pačiu Klaudijumi).
Žinoma, Hamleto asmenybė labai prieštaringa: jis drąsus, tačiau kankinamas įvairiausių abejonių, tiesus ir atviras, tačiau, kad pasiektų savo tikslą, priverstas apsimesti, netgi dėtis bepročiu. Bet šiuos vidinius prieštaravimus sąlygoja ne vien herojaus įgimtos savybės, o ir aplinka, kurioje jis gyvena i

. . .

Pagrindiniai Šekspyro dramaturgijos bruožai. Savo dramose ir ypač tragedijose Šekspyras sukūrė nepaprastai stiprius ir įvairius žmogiškus charakterius. Dramaturgas gerai pažino žmogaus prigimtį, buvo geras psichologas ir sugebėjo atskleisti žmogaus vidinį pasaulį. Ir dialogai, ir ypač monologai Šekspyro tragedijose tarnauja charakteriams išryškinti. Gilios gyvenimo išminties kupini Hamleto monologai atskleidžia jo požiūrį į aplinką, jo susikrimtimą dėl visuomenės sugedimo. Poetiški Otelo monologai parodo stiprią, kenčiančią asmenybę, kuri yra netekusi sielos ramybės ir pasitikėjimo žmogumi. Ligi širdies gelmių mus sukrečia Lyro monologai, kuriuose jis šaukiasi keršto už žmogaus nedėkingumą ir pasaulyje viešpataujančią neteisybę.
Ir teigiamieji, ir neigiamieji Šekspyro dramų veikėjai yra gyvi realūs žmonės, su savo mintimis, jausmais, dorais ir nedorais poelgiais. Visi jie turi savo pasaulį ir savo siekimus. Pabrėždamas Šekspyro charakterių įvairumą, A. Puškinas rašė: „Kiekvienas žmogus myli, kenčia, liūdi, džiaugiasi, bet kiekvienas kitaip”.
Šekspyro veikėjų likimą, jų charakterių raidą nulemia realios aplinkybės. Herojų susidūrimus sąlygoja konkrečios sąlygos. Todėl jo dramose mes matome ne tik atskirus asmenis, bet ir patį to meto gyvenimą. Tai vienas svarbiausių Šekspyro realizmo bruožų.
Šekspyro dramoms būdingas veiksmo turtingumas ir intensyvumas. Veiksmas bėga tarsi nesulaikoma srovė, dažnai keičiasi scenos ir veiksmo vieta. Įvykių Šekspyro dramose nemaža, nes dramaturgas žiūrovui stengiasi viską parodyti. Kai kuriose dramose („Venecijos pirklys”, „Karalius Lyras”) Šekspyras veda kelias meistriškai susietas intrigos linijas.
Charakteringas Šekspyro kūrybos bruožas — nepaprastai vaizdinga kalba. Jo herojai kalba ne žodžiais, o tiesiog vaizdais: pavyduliavimas— tai „žaliaakė baidyklė”; geras vardas—„brangus akmuo”; Otelui nužudyti Dezdemoną—tai užgesinti šviesą. Šekspyro herojų kalba atitinka jų charakterį ir dvasinę būseną: įsimylėjusio Romeo monologai lyriški ir jausmingi; Hamleto kalboje daug apibendrinimų, sentencijų ir t. t.
Kaip ryškių dramatinių charakterių ir konfliktų kūrėjas, Šekspyras tapo daugelio vėlesnių dramaturgų mokytoju. Jis vadinamas naujųjų laikų dramos pradininku. Šekspyro humanizmas, jo neapykanta prievartai ir neteisybei, kovos prieš blogį idėjos padaro jį ypač artimą socialistinės visuomenės žmogui.
Šekspyras — vienas labiausiai žiūrovų mėgstamų ir dažniausiai teatruose statomų dramaturgų. Jis tvirtai įėjo ir į lietuvių teatro repertuarą. Tarybiniais metais buvo pastatytas „Hamletas”, „Otelas”, „Romeo ir Džiuljeta”, „Antonijus ir Kleopatra”, „Daug triukšmo dėl nieko” ir kitos dramos.

Join the Conversation

×
×