Vilhelmas Šekspyras

Vilhelmas Šekspyras
„Romeo ir Džiuljeta“

Dviejų jaunų žmonių meilės istorija prasidėjo Veronoje, po to pakrikštytu „meilės miestu“.
Kapulečių šeimos galva, senasis Kapuletis surengė didelį pokylį, kur pakvietė daugybę puikių damų ir kilmingų ponų. Atvyko garsiausios gražuolės iš visos Veronos, ir visi svečiai buvo mielai laukiami, jei tik jie- ne iš Montekių giminės. Kapulečių šeimos pokylyje dalyvavo ir senojo Montekio sūnaus Romeo mylimoji Rozalina. Toj draugijoj bet kuriam Montekiui buvo pasirodyti pavojinga, tačiau Romeo, įtikintas savo draugo Benvolijaus, sutiko nueiti į puotą prisidengęs kauke, kaad niekas jo nepažintų. Romeo troško pamatyti savo mylimąją, apie kurią jis vienišas svajojo, tačiau Rozalina niekuo neatsakė į įsimylėjėlio jausmus. Benvolijus geidė išgydyti draugą nuo tos meilės, parodydamas, kokios įvairios būna moterys.
Prasidėjus pokyliui, visi leidosi šokti. Tik staiga Romeo buvo apakintas vienos šokančios merginos grožio iš Kapulečių šeimos- Džiuljetos.
Pasiklydęs savo jausmuose, Romeo iš pirmo žvilgsnio pamilo Kapulečių šeimos atstovę. Vis dar apsidengęs kauke, Montekis išdrįso pasikalbėti ir pabučiuoti ranką Kapulečių šeimos dukrai. Nuo to ir prasidėjo dviejų jaunų žmonių meeilė.
Po pirmojo nakties pasimatymo, Romeo, negalėdamas užmigti, nuėjo pas vienuolį fra Lorencą. Vienuolis buvo įsitikinęs, kad jaunuolį kankina meilė. Jis nesuklydo. Tačiau vienuolis manė, kad Romeo kankina meilė Rozalinai. Montekis išsipasakojo viską, kas dedasi jo jausmuose. Jis paprašė tą pačią di

ieną sutuokti jį ir Džiuljetą! Fra Lorencas pabandė jį suprasti. Juk tai buvo puiki proga sutaikyti Kapulečių ir Montekių šeimas!
Tą pačią dieną, eidamas Romeo draugas Benvolijus su dar keliais pažįstamais sutiko Kaputį Tebaldą, kuris nekentė visų Montekių. Netrukus pasirodė ir pats Romeo. Tačiau jis nenorėjo veltis į konfliktą su Kapulečiu, kuris buvo labai brangus Džiuljetai. Tačiau Tebaldas susikibo su vienu iš Montekių, Merkuriju, jį mirtinai sužalodamas. Kapulečiui puolus ant kitų Romeo draugų, jam teliko nudurti Tebaldą.
Veronos kunigaikštis, sužinojęs kas įvyko, buvo negailestingas: Montekis Romeo ištriamiamas iš Veronos. Tai įsimylėjėliui reiškė kažką panašaus į mirtį. O gal ir blogiau.
Romeo pasislėpė fra Lorenco celėje. Gerasis vienuolis mėgino raminti jį, kad nesigraužtų, tačiau pašėlęs Montekis nenorėjo nieko girdėti. Visgi fra Lorencas patarė truputį apsiraminusiam Roomeo išvykti į Mantują, prieš tai atsisveikinti su Džiuljeta, o jis, nutaikęs gerą progą, paskelbsiąs apie Romeo ir Džiuljetos santuoką, taip sutaikydamas abi šeimas.
Po Romeo atsisveikinimo, į Džiuljetos kambarį atėjo mama. Ji tepasakė, kad ketvirtadienį jai teks tekėti už Pario, kurio ji nemėgsta.
Džiuljeta nieko nelaukdama atėjo pas fra Lorencą. Jis turėjo puikų sumanymą, kaip išgelbėti Džiuljetą. Vienuolis duosiąs jai specialaus skysčio, kurio išgėrusi ji atrodys kaip mirusi keturiasdešimt valandų. Prieš tai fra Lorencas praneš apie šį sumanymą Romeo, o pastarasis išsivešiąs ją
ą į Mantują. Džiuljeta dėl meilės ryžosi tokiam pavojingam žingsniui.
Tačiau blogos naujienos sklinda greičiau nei geros. Vienuolis nespėjo pranešti tikrosios tiesos Romeo, kuris išgirdo, jog mirė jo mylimoji. Tada jis nusipirko stipriausių nuodų ir patraukė pas savo mylimąją prie karsto.
Atvykęs Džiuljetos vyras pirmiausia susidūrė su Pariu. Neilgai traukus, Romeo nužudė Parį. Pamatęs gulinčią Džiuljetą, Romeo ją pabučiavo, išgėrė nuodų ir krito negyvas. Tačiau iškart po to atsibudo Džiuljeta! Ji, sužinojusi iš taip pat katik atėjusio fra Lorenco kas nutiko, susismeigia į save durklą, krinta ant Romeo lavono ir miršta.

Leave a Comment