VIEŠOJI KALBA 12kl.: „Krikščioniškoji etika Lietuvos literatūroje“

Krikščioniškoji etika Lietuvos literatūroje

Kas yra krikščoniškoji etika?

Etika yra bendra sąvoka, kuria dažniausiai apibūdinama moralės teorija. Filosofijoje etiškas elgesys yra tas, kuris laikomas „geru“ arba „teisingu“. Vakarų tradicijoje etika kartais vadinama moralės filosofija.

Žodis „krikščionis“ Naujajame Testamente pavartotas tik tris kartus. Kas yra krikščionis? Graikų kalba, kuria užrašytas Naujasis Testamentas, žodis „krikščionis“ reiškia: „toks kaip Kristus“, „panašus į Kristų“, „mažas Kristus“. Jėzaus Kristaus mokiniai neskubėjo patys savintis tokio garbingo ir reikšmingo vardo. Kiti, stebėdami juos, pasakė: „lygiai tokie, kaip Kristus“.

Krikščioniškosios moralės matas – dešimt Dievo įsakymų. Kristus savo gyvenimu irr mokymu, užrašytu Mato Evangelijoje 22 skyriuje paaiškino viso įstatymo esmę:  „Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visu protu.  Tai didžiausias ir pirmasis įsakymas.  Antrasis – panašus  į jį: Mylėk savo artimą kaip save patį.  Šitais dviem įsakymais remiasi visas Įstatymas ir Pranašai“.

Tad kaip krikščioniškoji moralė atsiskleidžia XIX – XX amžiaus Lietuvos rašytojų kūriniuose?

Lietuvos literatūroje gana dažnai vaizduojami veikėjai, kurių puoselėjama savimeilė leidžia suvešėti neapykantai, godumui, pykčiui – jausmams, kurie skatina kerštauti, žudyti. Jokūbo laiške Kristus pamokslauja: „Iš kur tarp jūsų karai ir kovos? Ar ne iš čiia – iš jūsų geismų, kariaujančių jūsų nariuose? Jūs geidžiate, o neturite; žudote ir trokštate turėti, o negalite įsigyti; kovojate ir kariaujate, tačiau neturite, nes jūs neprašote. Prašote, o negaunate, nes prašote blogo, kad galėtumėte tai suvartoti savo geismams.“ Šiam pamokymui nu

usižengiama Vinco Krėvės dramoje „Skirgaila“, kur vaizduojama didelė kova, atvira ir užmaskuota. Joje dalyvaujantys žmonės, deklaruoja vienokias ar kitokias vertybes, bet yra vedami tų pačių savanaudiškų motyvų: turto, garbės, galybės ir valdžios troškimo. Pasirinkimo kryžkelėje stovintis Lietuvos valdovas Skirgaila yra nusivylęs pagoniškais dievais, pavargęs nuo aplinkinių veidmainystės, kankinamas abejonių. Apie brukamo tikėjimo Dievą spręsdamas pagal jo skleidėjų veiksmus, negali patikėti jo meile ir gailestingumu. Kryžiuočiai skleidžia krikščionybę kryžiaus žygiais, kurių metu nepaklusni tauta yra jėga priverčiama priimti šį tikėjimą. Lygindamas šiuos faktus ir pristatomą krikščioniškojo Dievo, kaip teisingo ir mylinčio dievo, paveikslą Skirgaila mato veiksmų ir žodžių prieštarą, pačių kryžiuočių veidmainystę, ima dvejoti, koks kelias yra teisingas. Trokšdamas gėrio visai tautai, dėl tikro moralės autoriteto stokos nesugeba jo pasiekti, pripažįsta savo netobulumą: „AAš visuomet noriu gero, bet nemoku jo pasiekti. Ką aš manau, kad gera yra; visuomet pasirodo, kad pikta, ir todėl nusiminimas mane graudžia, ir todėl aš geriu. Aš matau, kad bloga gyventi pasauly, bet kas tame kaltas, aš nenumanau. Aš norėčiau panaikinti visa, kas yra pikta, ir nežinau kaip.“ Ieškodamas atsakymo tokiuose pačiuose netobuluose žmonėse jo nemato, jų atjautos ir supratimo nesulaukia. Nusivylimų žmonėmis grandinė pažadina Skirgailos pyktį, keršto troškimą, savanaudiškos laimės troškimas ir nepasiekiamos nuoširdžios meilės pavydas išprovokuoja baisų le
emtingą sprendimą. Skirgaila neišlaiko paskutinio išbandymo: atpažinęs karste gulintį Kelerį, užgautos savimeilės ir keršto vedamas jis įsako užkasti žmogų gyvą taip užsitraukdamas aplinkinių panieką, galiausiai lieka vienas ir, tikėtina, vienišas.

Lietuvių literatūroje pabrėžiama krikščioniškoji tiesa, jog žmogaus dora neapsiriboja vien tik akivaizdaus blogo nedarymu – teisus yra tas, kuris nebijo aukotis dėl kitų. Šventajame Rašte, Jono evangelijoje, 15 skyriuje, Kristus moko: „Tai yra mano įsakymas, kad mylėtumėte vienas kitą, kaip Aš jus pamilau. Niekas neturi didesnės meilės kaip tas, kuris savo gyvybę už draugus atiduoda. Jūs esate mano draugai, jei darote, ką jums įsakau“. Vinco Krėvės dramoje „Skirgalia“ pasiaukojimo pavyzdžiu tampa vokiečių riteris Keleris. Tik atvykęs į Vilniaus Aukštutinę pilį jis pademostruoja savo tamsiąją pusę. Išnaudodamas Oligę, prisipažindamas tariama meile jai, o vėliau palikdamas ją dėl kitos, išprvokuoja moters kerštą. Sukeldamas pavojų Onos Duonutės, kaip kunigaikštytės ir paprastos moters, garbei, vyras dėl Oligės kerštingų veiksmų pakliūva į situaciją, kurioje tenka rinktis – ar gelbėtis nuo mirties kovoje su pilies riteriais, tačiau išsiduoti, jog jis buvo ištekėjusios kunigaištytės kambaryje ir taip užtraukti moteriai gėdą, ar likti karste ir žūti dėl mylimos moters garbės. Šiose kankinančiose dvejonėse savanaudiškąją pusę atstovaijantis „Tamsusis vyras“ gundo gyvenimo malonumais: „Juk tavęs dar laikia ir garbė, ir laimė, ir kiti gyvenimo džiaugsmai. Aš tau suteiksiu progos da

ar šimtą kartų pažinti moters meilės saldžius jausmus“, provokuoja riterį vadindamas bailiu, praradusiu vyriškumą: „ar tu netapai panašus moteriai, kuri svyruoja ir abejoja?“, kursto savimeilę: „Užtenka tau tik sujudėti karste, pakelti galvą, ir visi čia esamieji išsigandę išbėgios į visas šalis“. Savimeilei prieštaraujantis „Šviesusis vyras“ įgauna sąžinės balso įvaizdį. Kalbėdamas apie sielos išganymą, apie kilnią auką, už kurią „laukia amžina šviesa“jis perspėja, kad niekingas gyvenimas sunkesnis nei garbinga mirtis: „Čia net išsigelbėjusio laukia tavęs gėda, kad pražudei moterį, jai išgelbėjimą pažadėjęs ir pažado netesėjęs.“ Meilės vedamas Keleris žūsta dėl kito žmogaus. Čia matomas asmens moralinis perversmas – savimyla, garbėtroška moterų viliotojas gražuolis riteris tampa žmogumi, aukojančiu savo gyvybę dėl kito žmogaus gyvenimo ir garbės.

Atlaidumas – dar viena krikščioniškųjų tiesų: „Niekam neatmokėkite piktu už pikta, rūpinkitės tuo, kas gera visų žmonių akyse. Kiek galima ir kiek nuo jūsų priklauso, gyvenkite taikoje su visais žmonėmis. Nekeršykite patys, mylimieji, bet palikite tai Dievo rūstybei;<.> Nesiduok pikto nugalimas, bet nugalėk pikta gerumu” (Laiškas Romiečiams 12sk. 17-19, 21eil.).Tokio atlaidumo tematika puikiai atspindima Jono Biliūno novelėje „Lazda“.Čia pasakojama lietuvių šeimos istorija baudžiavos laikais ir po jos panaikinimo, kai prievaizdas – žmogus, kuris nuolat žaiuriai baudė pavaldinį (tos šeimos tėvą) netenka tarnybos ir pastogės. Tėvas apgyvendina jį seklyčioje, nes yra doras ir supranta, jog kerštauti krikščioniui ne

epridera. Išvažiuodamas buvęs prievaizdas Dumbrauckas pasakotojo tėvui palieka lazdą, kuria baudžiavos laikais taip jį sumušė, kad šis tris savaites lovoje gulėjo. Tėvas, gavęs dovanų lazdą, kuria pats buvo mušamas, susigraudina pajutęs Dumbraucko atgailą, kurią pastarasis parodė padovanodamas ginklą, kuriuo būtų galima atkeršyti skriaudėjui, kaip taikos simbolį. Tėvas priima lazdą su atlaidumu, o į vaikų norą sudeginti skausmą primenančią lazdą, atsako pamokymu apie pyktį ir atlaidumą. Tėvas savo krikščioniškąją stiprybę pademonstruoja atsisakydamas keršto, atleisdamas skriaudėjui. Daugelyje J.Biliūno kūrinių vyrauja lyrizmas ir emocingumas. Šie kūrubos bruožai nulemia stiprų emocinį ir estetinį poveikį skaitytojui, o kylantys apmąstymai sužadina norą keistis į gerą – žavi veikėjų moralinė stiprybė, gebėjimas atleisti skriaudėjui. Autoriaus kūriniuose atsiskleidžia sugebėjimas jautriai bei kartu su išmintinga rimtimi žvelgti į pasaulį. Būtent šioje novelėje mokoma atleisti tam, kuris tave įskaudino.

Nuo pat nuopuolio rojuje žmogus, maištaudamas prieš Dievą, vis labiau tolo nuo Jo. Žmogui vis sunkiau darėsi skirti gėrį nuo blogio. Nuodėmių pasekmės įgavo vis didesnį mąstą. Dievas žmones skatino ieškoti Jo ir ieškantiems padėdavo rasti. Savo valią ir mokymą Dievas apreiškė Šventajame Rašte, o prieš du tūkstančius įgyvendino per savo sūnų Jėzų Kristų, kurio tobulo gyvenimo ir pasiaukojimo pavyzdys davė pagrindą krikščioniškajai etikai.

Krikščionybė Lietuvoje skaičiuoja jau ne vieną šimtmetį. Ji į Lietuvą atnešė raštą. Visi Lietuvių literatūros kūriniai yra parašyti kriščioniškos Lietuvos laikotarpyje, o jų autorių pasaulėžiūra formavosi krikščioniškoje aplinkoje, o tai atsispindi jų kūriniuose.

Krikščioniškosios etikos pagrindas – meilė Dievui ir žmogui, kuri gyvenime pasireiškia atlaidumu, teisingumu, pasiaukojimu, kantrybe, atjauta. Šių vertybių nebuvimas leidžia plisti blogiui, todėl meilę išstumia savimeilė, atjautą – abejingumas, pasiaukojimą – baimė, atlaidumą – neapykanta, griūva žmonių gyvenimai, pradingsta viltis, žmogus leika vienišas su savuoju „aš“.

 

Leave a Comment