Viduramžių chronologinės ribos
Viduramžiai, arba viduriniai amžiai, reiškia epochą, kuri atsiduria viduryje tarp kitų epochų – tarp antikos ir Renesanso. Ankstyvieji viduramžiai – (apie IV – XI a. ) , brandieji (XI – XIII a. Pirmoji pusė) ir vėlyvieji (XIIIa. antroji pusė – XVI a. pirmoji pusė.
Viduramžių mentalitetas ir pasaulėvaizdis
Mentalitetas- individui ar žmonių grupei būdingas mąstymas, suvokimo būdas, galvosena. Viduramžiais gyvavo rašytinė, dažniausiai dvasininkų kultūra ir literatūra ir – sakytinė, tautosakinė. Viduramžių menui, literatūrai būdingi simboliai, pasaulis buvo aiškinamas alegorijomis. Vadinasi, tai, ką tų laikų žmonės jautė, mąstė, pasakoma netiesiogiai, ir dėl to mums keblu tuos jausmus ar mintis iki galo atpažinti, perprasti. Viduramžių mentalitetui labai svarbus buvo krikščionybės plitimas. Labiausiai šios epochos paplitęs kūrinys literatūros žanras – šventųjų gyvenimo aprašymai, architektūros – katedra, tapyba – ikona, skulptūroje – Šventraščio personažai. Dievas kaip kūrėjas yra viską numatęs ,tačiau nuolat vyksta gėrio ir blogio kova. Krikščionybė atsirado I a. Tačiau IV a. Krikščionybę vis dėl to pripažino Romos imperatorius Konstantinas Didysis. Iki I tūkstantmečio pabaigos krikščionybė išplito romanų, germanų, slavų tautose. Lietuva krikštą priėmė tik XVI a. pabaigoje. Stebuklai, burtai, mistika, raganų ar net gyvūnų tesimai, įvaitos ritualai ir formulės, simboliai – visa tai viduramžių pasaulėvaizdžio ženklai. Kita vertus, viduramžiai – tai pirmieji universitetai, bažnyčių kultūra. Vadinasi, negalima pamiršti, kad viduramžių žmogaus pasaulėvaizdis priklausė nuo jo luomo ,ir nuo išsilavinimo. Dar vienas dalykas, kurio taip pat negalime pamiršti, – tai, kad viduramžiai yra labai ilga epocha, tad ir viduramžių pasaulėvaizdis bei mentalitetas, kad ir iš lėto, keitėsi.
Viduramžių literatūros šaltiniai, ištakos, pagrindinės literatūros šakos.
Viduramžių literatūros raidą ypač veikė krikščionybę, antikos kultūrinis palikimas ir liaudies kūrybos palikimas. Krikščionybės institucijos – bažnyčia, vienuolynai, vienuolijos. Biblijos siužetai, personažai atsispindėjo literatūros pasaulyje, veikė, formavo jį. Kalbėdama apie antikos poveikį viduramžiams, pirmiausia turime galvoje romėnų kultūrą ir literatūrą. Mokslininkai, aptardami liaudies kūrybos poveikį viduramžių literatūrai, ypač daug kalba apie keltų ir germanų mitologiją. Keltai – indoeuropiečių gentys, labiausiai pasistūmėjusios į vakarus. Jos gyvavo 500 m. pr. Kr Ir 400 m. po Kr. Germanai – giminingų tautų bendras pavadinimas. Vakarų germanai Alemanai, anglai. Rytų germanai –burgundai, gotai, vandalai. Šiaurės germanai – danai, islandai. Tautinėmis kalbomis parašyti herojiniai epai – vienas iš svarbiausių viduramžių literatūros žanrų. Antra šaka – riterių literatūra. Savita, įvairi buvo viduramžių poezija. Kaip atskira literatūros šaka susiformavo miesto bei liaudiškoji literatūra. Lotynų kalba iš esmės kuriama hagiografija – šventųjų gyvenimo aprašymai. Herojiniai epai, riterių literatūra, miesto literatūra, religinė literatūra ir yra pagrindinės viduramžių literatūros šakos.
Viduramžių poezija, lyrika.
Viduramžių poezija, lyrika – mažos apimties kūriniai, eilėraščiai. Žonglieriai – profesionalūs muzikantai ir dainininkai. Špylmanai – klajojantys, keliaujantys germanų dainiai. Trubadūrai – XI a. pab. Pietų Prancūzijos dvarų, vėliau XII – XIII a. ir Šiaurės Ispanijos bei Italijos dainų kūrėjai. Truverai – dainų kūrėjai ir atlikėjai Šiaurės Prancūzijos dvaruose. Minezingeriai – Vokietijos XII a. antrosios pusės poetai. Bardai – keltų rūmų dainiai. Skaldai – ikirašytinio laikotarpio poetai. Skaldų poezija labai vertinama ir laikoma istoriškai patikima, nes skaldai buvo daugelio įvykių liudininkai. Vagantai – Žmonės be vietos, klajūnai, bastūnai. Vaganto sinonimas – Goljardas.
Su vagintų poezija artimai susijęs Fransua Vijonas (1431 – 1463)