Velnias

Vilniaus „Minties“ gimnazija Giedrė Zdančiūtė, 2b kl. mokinė

Velnias (referatas)

Darbo vadovė R.Sabaliauskienė

Vilnius 2004-11-22

Turinys

Pratarmė…………………………………………………………………………………………………………2Įvadas…………………………………………………………………………………………………………….3

1.Velnio bendroji charakteristikaa)Velnio vardai………………………………………………………………………………………………..4b)Velnio vaizdavimas literatūroje………………………………………………………………………4c)Atsiradimas ir likimas…………………………………………………………………………………….5 d)Velnio veiksmo vieta ir laikas………………………………………………………………………….5

2.Folklorinis velnias…………………………………………………………………………………………7

3.Velnias Perkūno priešininkas………………………………………………………………………..10

3.Krikščioniškasis velnias………………………………………………………………………………..11a) Velnio vardai……………………………………………………………………………………………..11b)Išvaizda……………………………………………………………………………………………………..11c)Prigimtis……………………………………………………………………………………………………..11d)Velnias biblijoje…………………………………………………………………………………………..11

4.Velnias XXI a.(kaip žmonės įsivaizduoja velnią šiais laikais,apklausa Internete)..13

Išvados…………………………………………………………………………………………………………16Literatūra……………………………………………………………………………………………………..17

Pratarmė

Lietuvių ir kitų baltų mitologija kol kas tiriama gana vienpusiškai- daugiau aprašinėjami ir analizuojami mitinio dangaus dievai ir retai kada užsimenama apie žemės ir požemio pasaulį.Norint susidaryti teisingą lietuvių mitologijos vaizdą, būtina ištirti ne tik chtoniškąjį pasaulį, bet ir šio pasaulio svarbiausią atstovą- velnią.Velnias yra vienas populiariausių lietuvių mitinių būtybių, ypač dažnas tautosakoje, liaudies mene, minimas papročiuose, tikėjimuose, ypač populiarus kasdienėje žmonių kalboje.. Šiame darbe pirmiausia man rūpėjo nustatyti mitinę velnio esmę. Velnio vardų, išvaizdos, pasirodymo vietos ir laiko analizė padėjo nustatyti jo prigimtį, iškelti ir pradėtispręsti daugelį svarbių paties velnio kilmės ir raidos problemų. Aš nesistengiau atkurti išsamios šios būtybės atsiradimo ir raidos istorijos, nes tam būtų reikėję rašyti dar vieną referatą.Taip patšiame mano darbe buvo nagrinėjamas ir krikščioniškasis velnias, nes šis velnio vaizdinys gana skiriasi nuo mitologinio,pagoniškojo velnio.

Įvadas

Analizuojant mitinį velnio vaizdinį, pagrindinė medžiaga buvo lietuvių tautosakos kūriniai: sakmės (lietuvių liaudies mitologinės sakmės „Sužeistas vėjas), padavimai („Kai milžinai gyveno“), pasakos (lietuvių liaudies pasakos „ Nė velnio nebijau“), patarlės, priežodžiai, mįslės ir kt. Taip pat buvo naudotąsi Norberto Vėliaus knyga „Chtoniškasis lietuvių mitologijos pasaulis“ , kuri ypač išsamiai tyrė požemių pasaulį ir svarbiausią chtoniškojo lietuvių folkloro ir mitologijos personažą- velnią.

Kai kurių klausimų šiuo metu dar neįmanoma atsakyti ir dėl bendros lietuvių mitologijos tyrinėjimų. Kol dar nėra išanalizuoti mirusiųjų ir kiti lietuvių mitologijos vaizdiniai,sunku kalbėti ir apie mitinio velnio ryšį su jais. Pranė Dundulienė savo knygoje „Senovės lietuvių mitologija ir religija“ glaustai ir aiškiai rašo apie velnią ir išdėsto jo vaidmenį lietuvių literatūroje.Kas man pasirodė įdomiausia, tai, kad, anot šios knygos, velnias iš pradžių buvęs moteriškas demonas,vadinamas velne, rečiau deiva, arba deivute, kuri globojusi mirusiųjų vėles,saugojusi požemio lobius bei vandenis,padėdavusi doriems žmonėms(skolindama jiems pinigų) .

Bendroji Velnio charakteristika

Bendroji velnio charakteristika sudaryta remiantis tikėjimais,mitologinėmis ir etiologinėmis sakmėmis, padavimais- kūriniais, kuriuose buvo tikima vaizduojamo velnio tikrumu.Vardai. Lietuvių tautosakoje velnias vadinamas daugiau kaip 200 vardų. Yra net tokių vardų, kurie paminėti tik vieną ar du kartus. Pavyzdžiui: balinis, brantas, nešvari vėlė, aičiukas, bėdelis, biznius, judošius ir t.t. Kiti vardai: paralius, pinčiukas, nakšis, ledokas. Dauguma velnio vardų pasako arba jo būdą – dažniausiai blogumą, piktumą (negerasis, nelabasis, kipšas, blogasis, pygmė..), išorės ypatybes (bekulnis, bigius, bukas, juodasis, ponaitis, kablys, nukabis, raguotasis, raudondantis, raudonjekskis, skeltanagis, striukis), arba gyvenamąją vietą (balinis, pragarinis, raistinis, šilinis). Sprendžiant iš vardų , velnias buvo įsivaizduojamas ne tik kaip pelkių, raistų, miškų, bet ir kaip žmogaus gyvenamųjų bei ūkinių pastatų būtybė. Apskritai, velnio vardai rodo, kad pats velnias yra tarsi prieštaringas, kad jame užfiksuotos kai kurios priešybės. Jis įsivaizduojamas senas ir jaunas (biesas-biesukas,vokietis-vokietukas,.), ir greitas ir lėtas (palyginus, jo vieną iš vardų „kelmas“ ir posakius : „bėga kaip šimts velnių“, „greitas kaip velnias“) jis ne tik juodas, bet kartais žalias, raudonas, rainas( juodasis ponaitis, juodukas, žaliaragis, raudondantis, rainasis.). Mitologiniu požiūriu reikšminga, kad velnias vadinamas nuodingų,žmogaus psichiką veikiančių,haliucinacijas sukeliančių augalų vardais (drignius-durnaropė,čemerys-nuodingas augalas..) ir, kad svaigieji gėrimai bei tabakas vadinami , taipogi, velnio vardais.

Velnio vaizdavimas literatūroje. Velnias vaizduojamas įvairių lietuvių tautosakos žanrų kūriniuose – etiologinėse ir mitologinėse sakmėse, padavimuose, stebuklinėse, buitinėse pasakose, pasakose apie kvailą velnią, mįslėse ir priežodžiuose. Lietuvių sakmių velnias nėra krikščionybės atnešta antgamtinė būtybė, vaizduojama pusiau gyvulio, pusiau žmogaus pavidalu, juoda oda, su ragais, arklio kanopomis, su uodega.Krikščionybės laikais velnias buvo paverstas piktąja dvasia. Požiūris į velnią– piktąją dvasią, greičiausiai, suformuotas XVI –XVII a. , reformacijos ir kontrreformacijos laikais. Velniai tada buvo apgyvendinti pragare, iš kur galėję ateiti į žemę ir vesti į nuodėmę žmones. Čia jie pasireikšdavo kaip gąsdintojai, persekiotojai, neretai vaizduojami kvailais. Pirmojoje savo raidos stadijoje velniai turėję ornifomorfinį arba zoomorfinį pavidalą: buvo paukščiais (varnomis, juodvarniais, baisiai juodais paukščiais, antimis ir kt.), gyvuliais (katinu, lape, ežiu,jaučiu,arkliu..), ropliais (gyvate,žalčiu..).Kai kada vaizduoti ir antropomorfinėmis būtybėmis (mažiuku žmogiuku su žalia kepure, jaunuoliu ir pan.). Dažnai dar buvo vadinamas vokietuku. “Kai tik sugriaudžia – vokietukas po akmeniu, kai nustoja griaudę – vėl ant akmens vaiposi ir rodo debesiui sėdimąją.” Lietuvių pasakojamoje tautosakoje velnią mėgsta vaizduoti kaip ponaitį: jis dažnai su skrybėle, batais arba tiesiog sakoma, kad tai labai gražiai apsitaisęs ponaitis: “Tik kur buvęs, kur nebuvęs – šmakšt iš karklyno išlindo ponaitis: su lazdele rankoj, su skrybėle ant galvos (“Vargšas žmogus ir velnias”). Velnias ponaičio pavidalu vaizduojamas ir pasakose “Žvejai ir velnias”, “Mat kaip pažino”, “Maloni nakvynė” ir kt. Kelėtoje sakmių bei pasakų velnias pasirodo kaip žaliai apsirengęs žmogus: “Ir įdavė bernui žaliasis ponaitis visą maišą sidabrinių pinigų.” (“Kaip bernas velnią į vestuves kvietė”). Velnias, žaliai apsirengęs, vaizduojamas ir pasakoje “Tinginys ir velnias”: “Mat žaliajam ponaičiui teko abi karalaitės, iš pavydo sau galą pasidariusios.”
Atsiradimas ir likimas. Iš kur ir kaip atsirado velniai aiškina lietuvių liaudies sakmės. Populiarios yra dvi sakmės apie velnių atsiradimą :“Gerų ir blogų angelų sutvėrimas“ ir „Blogų angelų sukilimas prieš dievą“. Pirmojoje iš jų velnius sukuria dievo pagalbininkas,kuris pats yra atsiradęs iš dievo spjaudalo (arba dievas pirmiausia jį sukūręs). Dievas liepęs jam nerti į vandenį ir atnešti putų(arba du akmenėlius).Pamirkęs į putas ar tiesiog į marias pirštą, dievas lašino lašus.ir iš jų darėsi angelai.Arba dievas mušė akmenėlius ir byrėjo angelai;tada dievas leidęs savo pagalbininkui prikurti angelų iš vandens lašų, tačiau apribojęs laiką.Velnias pylęs vandenį visa sauja ir prikūręs jų gyvą daugybę. Bausdamas dievas visus juos pavertęs velniais.Antrojoje sakmėje velniais paverčiami angelai, kurie ėmę nebeklausyti dievo, nusidėję dievui, pasikėlę į puikybę, užsinorėję patys kurti žmones arba būti lygūs dievui. Už tai dievas juos ištrėmęs iš dangaus ant žemės arba į pragarą ir pavertęs velniais. Šios sakmės apie velnių kilmę yra paremtos su krikščionybe susijusiais tikėjimais.Velnio veiksmo vieta ir laikas. Lietuvių liaudies mitologinėse sakmėse velnias retai vaizduojamas pragare. Dažniausiai jis pasirodo žemėje (miškuose, paežerės, balose, laukuose..). Pasakose velnias dažniau pasirodo prie vandens, nei miškuose, dažniau dirbamuose laukuose, nei pakelėse..Lietuvių liaudies sakmėse ir pasakose vieta, kurioje pasirodo velnias, paprastai nelaikoma nuolatine.Tik iš atskirų užuominų, iš kur velnias ateina ir kur išeina, galima susidaryti apytikslį vaizdą, kur jis gyvena. Pasakose ši būtybė dažniau gyvena vandens telkiniuose, nei pragare. Pragaras lietuvių liaudies pasakose ir sakmėse yra gan savitas,visiškai kitoks nei krikščioniškasis supratimas.
Tradicinis, mėgstamiausias velnio pasirodymo laikas- naktis. Todėl ir naktimis skraidantis šikšnosparnis retkarčiais vadinamas „velnio paukščiu“. Dieną velnias, dažniausiai, pasirodo tose sakmėse, kuriose jis vaizduojamas kartu su Perkūnu arba ką nors baudžia.Dažnai velnias siejamas su žmogui tolima, svetima erdve (vandeniu, mišku) ir neįprastu laiku (naktim), nors kartais veikia ir dieną žmogui įprastoje vietoje. Šiuo atveju velnias yra tarsi savotiškas mediatorius, jungiantis šias erdves ir laiko priešingybes.

Folklorinis Velnias

Velnias- žmonėms labai artima mitinė būtybė, gyvenanti visai kaip žmogus. Jis ir šoka, ir dainuoja. Jis mėgsta pristoti prie piemenų, bernų (“Mat kaip pažino”), o ypač prie mergų. Štai sakmėje “Velnias ir mergina pirty” velnias pristoja prie jaunos merginos, besiprausiančios pirtyje: „Prauskis greičiau, tai eisim pašokti“.Velnias net peršasi jaunoms merginoms:„Žadėjai tekėti už karalaičio su sidabro nosimi, štai aš ir esu. Sėsk į mano karietą ir važiuosim į mano šalį“ (“Jaunikis su sidabro nosim”).Dažnai velnias dalyvauja vestuvėse, įvairiuose susibūrimuose. (“Velnių vestuvės”; “Muzikantas velnių puotoje”; “Muzikantas ir velnias”). Ten linksminasi, ūžia, geria.Velnias neretai prašo žmogaus pagalbos, kurią kitą kartą ir pats suteikia. Jis pats važinėjasi ir pavėžina žmogų (“Kelionė ponais”), pats siuva, lopo drabužius (“Velnias batus siuva”), jis padeda siuvėjui (“Surdutas be siūlų”), kalbina žmones, kad pagrotų (“Muzikantas velnių puotoje”), prašo, kad žmogus jam išgydytų akis (“Aš pats”) ir t.t. Velnias dirba įvairius žemės darbus: aria, sėja, rauna kelmus, plėšia dirvonus ir t.t. O pasakoje “Senis ir velnias” velnias ir pupas su žmogumi augina, o kartais su juo net lenktyniauja: “Dabar aš galiu su pačiu velniu eit lenktynių!- Tik pasakė – tuoj velnias prisistatė ir vadina jį palenktyniauti”.

Nelabasis – pavojinga jėga. Tačiau jo pagrindinis charakterio bruožas (kvailumas) leidžia jį nugalėti ir apgauti. Pasinaudodamas savo išmintingumu ir gudrumu, žmogus laimi visas bylas prieš velnią, išjuokdamas, o kartais ir pražudydamas jį. Pasakoje “Žmogus ir velnias” pasakojama, kaip žmogelis, būdamas neturtingas, nusprendžia pasikarti. Bet velnias jį atkalba ir pažada jam visą maišą aukso, jei jis išlaikys tris paras be miego. Kitoje pasakoje , vos velnias paklausdavo, ar miegi?, žmogus atsakydavo, jog nemiega, o galvoja. Pirmąkart galvojęs, kokių pušelių yra daugiau: ar kreivų, ar tiesių; kitąkart atsakęs, kad galvoja, ko yra daugiau: ar žemės, ar vandens; o paskutinįjį kartą atsakęs, jog galvoja, kad ant to kelmo, kur jis sėdi, yra pasaulio vidurys. Velnias, norėdamas įsitikinti, kaip taip išties yra, naršo po visą pasaulį, o žmogus tuo tarpu ir nusnūsta. Kai velnias sugrįžta, žmogus jau būna pabudęs. Taip žmogus velnią apgauna ir dar pilną maišą aukso pelno. Šioje pasakoje išryškėja žmogaus apsukrumas, gudrumas, išmintingumas, o velnio kvailumas, lengvabūdiškumas, nesugebėjimas įžvelgti žmogaus minčių bei ketinimų. “Čia ir yra jo pralaimėjimų šaknys”,- sako A. Liobytė.Sakmės liudija, kad velnias yra sukūręs gyvulius ir pats gali jais pasiversti. “Mitologinėse sakmėse velnias važinėja arba jodinėja arkliais. (“Kelionė ponais”). Kartais ir pats pasiverčia jais. Raitas vyksta į puotas ir vestuves” (“Velnių piršlybos”).Daugelis velnio daiktų, kuriuos jis duoda žmogui, vaišina, dovanoja, lietuvių mitologinėse sakmėse ir pasakose irgi pasirodo esančios arklio atskiros kūno dalys. Pasakoje “Velnio tabakinė” pasakojama, kaip velnias atėjęs pas vieną žmogelį į svečius pasišildyti ir tabako užsikurti. Sužinojęs, kad žmogus tabakinės neturi, paliko savąją ir išėjo. Rytą žmogelis atsikėlęs pamatė, jog vietoj tabakinės guli nudvėsusio arklio pusnaga, o joje sudžiovintas ir sutrintas arklio mėšlas.
Ožka – taip pat velnio gyvulys. “Paskui velnias nuėjęs į Alkos kalną. Čia ir pradėjęs kriokti ožiu” (“Alkos ožys”). Dažniausiai velnias vaizduojamas ožio pavidalu (“Tada pylė griausmas, ir pavirto tas oželis į nuodėgulį”) ”.Lietuvių tautosakoje velnias siejamas ir su vilku. “Šis žvėris esąs velnio sukurtas, turįs velnio plaukus, velnio kraujo arba tiesiog esąs prarijęs velnią”, – pasakoja N. Vėlius. Kartais pasakose ar sakmėse velnias pasirodo vilku arba atjoja ant jo. Pasakoje “Geležinis vilkas” pasakojama, kaip kalviai nukalė geležinį vilką ir išėjo pietų, sakydami: „Jei velnias įlįs į tą vilką, tai atėję jo neberasime, o jei ne – tai dar rasime“. Grįžę vilko neberado , vadinasi, į jį jau buvo įlindęs velnias.Retkarčiais velnias siejamas su kiškiu: “Žiūri medžiotojas – nei šioks, nei toks gyvulėlis, kaip kiškis. O ten buvo velniukas” (“Nušautas velnias”). Pasakoje “Avinukas ratuose” velnias pasirodo avino pavidalu: “Tai ji pasiruošė ratus ir, sako, žiūriu – kažkas krapštosi ratuose, kaip avinukas. […] Žiūri – kadgi velniukas sėdi su ragiukais”.Velniui artimi gyvūnai buvo taip pat laikomi gyvatė, juodvarnis, šuo, meška ir kt. Šiuos gyvūnus jis valdė, galėjo jais pasiversti.Velnio augalai – tai ąžuolas: “Įėjęs į girią, prie sauso ąžuolo susitiko žalią ponaitį” (“Kaip bernas velnią į vestuves kvietė”), beržas: “Kišenėse rado baltų beržo žievių. […] Taip toli jį velnias nuvežė, kad jis tris dienas keliavo, kol parkeliavo namo” (“Muzikantas velnių puotoje”). Alksnis ir epušė – taip pat velnio augalai. Dažnai pasirodo karklyne, išlenda iš karklyno, pristoja prie žmogaus, turinčio karklą: “Tik kur buvęs, kur nebuvęs – šmakšt iš karklyno ir išlindo ponaitis…” (“Vargšas žmogus ir Velnias”).Dažniausiai velnias slepiasi ąžuolo arba kokio kito medžio drevėje: “Šit kai tik nugriaunąs griaustinis – netoli didelis medis buvęs su dreve, – iš tos drevės katinas iškišęs galvą ir mėgdžiojąsis…” (katinas – tai velnias) (“Medžiotojas ir Perkūnas”).
Velnias paprastai siejamas ne su visu medžiu, o tik su jo dalim – kelmu. Dažniausiai tai būna eglės, beržo ar ąžuolo kelmas: “Mato: ant kelmo guli susirangęs juodas šuo (velnias)”(“Nepažadintas velnias”),“Besidairydamas pamatė velnius, kurie tuo ponu vežė kelmus” (“Muzikantas pragare”), “Tuojau velnias mane paėmė ir nunešė, o vietoj manęs paliko kelmelį” (“Prakeikta duktė”) ir kt.Kaip matyti iš šių citatų, kelmas velniui praversdavo ir labai paprastose situacijose. Kelmas velniui buvo artimas dalykas.Kalbant apie velnio augalus, negalima nepaminėti tabako. Tabakas minimas daugelyje pasakų ir sakmių apie velnią: “Velnio tabakinė”; “Stiprus tabakas” ir kt.Kai kuriose pasakose iškeliami dar kitokie velnio ryšiai su augalais. Pabrėžiama, jog velnio pasėti javai labai gerai dera, velnias padidina javų derlių ir pan. Žmogui su velniu susidėti pelninga, nes su juo iš pusės sėjami javai labai gerai dera.

Velnias Perkūno priešininkasVelnias bijo žmogaus gudrumo, bet dar labiau – Perkūno. Pasakoje “Kaip bernas velnią į vestuves kvietė” matyti, jog velnias nepaiso naujo krikščioniško Dievo, tačiau vos išgirdęs, jog muzikantu vestuvėse būsiąs pats Dundulis, sprunka iš ten kuo greičiausiai. Velnias todėl bijo Perkūno, kad jau ne kartą yra patyręs jo galią. Perkūnas drebina žemę griausmais ir plieskia ugnies žaibais. To bijodamas velnias ieško žmogaus prieglobsčio. Jis slepiasi moterų sterblėse, žmonių namuose. Štai pasakoje “Mergos, paleiskit sijonus” pasakojama, kad tik užėjus lietui, velnias, bijodamas Perkūno griausmų ir žaibų, slepiasi už vienos mergos sijono atlankos. O pasakoje “Išgelbėtas velnias” vargšelis prašosi įleidžiamas į žmonių namus. Už prieglobstį žada net pinigų maišą. Nuo Perkūno velnias slepiasi ir upėje (“Kur man bėgt?”), ir medyje (“Velnias erzina Perkūną”), ir po velėna (“Perkūno dovana”), ir dar daugelyje vietų. Jis bijo Perkūno ir visaip stengiasi nuo jo pasprukti.

Kad velnias bijo perkūno, atsispindi ir liaudies patarlėse bei priežodžiuose. Yra sakoma: “Bijo it velnias perkūno”; “Kaip kipšas bijosi perkūnijos”.Beveik visose pasakose bei sakmėse lietuviai Perkūną ir velnią vaizduoja kaip amžinus priešus. Aiškinama, kad jų nesutarimo priežastis yra velnio vagystės. Štai sakmėje “Perkūno ir velnio nesantaika” teigiama: “Perkūnas, sužinojęs, kad velnias pavogė vieną akmenį, užpyko ir dabar muša, kur tik pamato”.Taip sakoma ir kitų tautų mitologijose. Indų mitologijoje aiškinama, jog velnias (Indijoje Valas) pavogęs žmogaus egzistencijai būtinas gėrybes: vandenį bei gyvulius. Dėl šių dalykų Perkūnas (Indijoje Indras) ir kovoja su velniu.

M.K.Čiurlionis „Perkūnas“

Krikščioniškasis Velnias

Velnias minimas beveik visuose lietuvių religiniuose raštuose,minimas tiek katalikų, tiek protestantų leidiniuose.Vardai. Šalia populiariausio vardo velnias,kuris daug dažniau minimas,nei kiti vardai kartu paimti, kiek populiaresni dar šėtonas,čertas,pikta dvasia,žaltys.Kiti vardai yra pavartoti tik po keliolika,kelis,o kartais net po vieną kartą.Dauguma vardų-epitetai,rodantys būdingąsias piktosios dvasios ypatybes (piktumą, priešingumą, gundymą, bjaurumą..), kilmę (iš angelo), gyvenamąją vietą (tamsybės).Išvaizda. Velnio išvaizdai lietuviškuose religiniuose raštuose nedaug skiriama vietos,todėl sunkoka išsamiai apibūdinti. Naujajame testamente apie velnio išvaizdą plačiau rašo Šv.Jonas.Velnias apreiškime įsivaizduojamas kaip ugniaspalvis slibinas septyniom galvom.o Šv.Povilo laiške korintiečiams užsimenama apie velnio gebėjimą keistis- jis sugeba persimainyti net į šviesos angelą. Religinių knygų iliustracijose velnias vaizduojamas kaip skraidantis sparnuotas ožys, sparnuota gyvatė, žmogus gaidžio kojomis, ožio galva, žmogus su ragais, uodega,gyvulio ausim, jaučio kojom, raguotas žmogus šikšnosparnio sparnais ir t.t.Prigimtis. Apie velnių kilmę Senajame testamente nieko neužsimenama. Tačiau Naujajame testamente yra užuominų apie jų kilmę iš nusikaltusių angelų. Šv. Petro laiške rašoma, kad dievas nepagailėjo nusidėjusiųjų angelų ir nubloškė juos į tamsias pragaro bedugnes, o Šv.Mato evangelijoje, kad velniui ir jo angelams esanti prirengta amžinoji ugnis.

Velnio kilme iš puolusio angelo tikėjo bažnyčios tėvai ir mokytojai. O kiti (pvz. Albertas Didysis(1205-1280),Tomas Akvinietis (1227-1274),net reformatas Martynas Liuciferis (1483-1546) ) dar tikėjo, kad velnias buvęs sukurtas kaip gera dvasia, tačiau savo valia nusidėjęs dievui ir tapęs piktas. Beveik visuose katekizmuose ir šiaip religinėse knygose mokoma, kad velniai- tai nusidėję angelai, kad jie buvę sukurti geri, tačiau savo valia nusidėję ir tapę pikti.Velnias biblijoje. Velnią lietuvių religinė raštija visų pirma vaizduoja kaip dievo priešininką, gerosios dvasios antipodą. Beveik visa velnio, kaip dievo priešininko, veikla yra nukreipta prieš žmones. Todėl jis dar yra įsivaizduojamas kaip žmonių priešas. Ši mintis vaizdžiai išreikšta Šv. Petro laiške tikintiesiems:“ Jūsų priešas velnias, kaip riaumojantis liūtas, slankioja aplinkui, tykodamas, ką praryti“.Su velnio, kaip dievo ir žmonių priešininko, supratimu susijusi svarbiausia jo savybė – gundyti žmones, vesti juos į nuodėmes. Ši velnio ypatybė dominuoja ir visuose lietuvių religiniuose raštuose, kuriuose ypač daug kartų cituojami ir perfrazuojami Senojo ir Naujojo testamentų žodžiai.Kita labai populiari velnio savybė, ryškiai parodyta Naujajame testamente ir visuose kituose lietuvių religiniuose raštuose, yra žmonių apsėdimas.Tai Naujajame testamente minima net kelias dešimtis kartų.Vienur tik konstatuojama,o kitur konkrečiai apibūdinama, kuo tas apsėdimas pasireiškia.Dažniausiai apsėsdamas velnias pakenkia žmogaus sveikatai. Velnio apsėstasis vaikščioja naktimis, kankinasi, puola į ugnį ir vandenį, griežia dantimis ir stingsta, iš burnos jam eina putos; bastosi po kalnus, kapines, klykdamas daužo save akmenimis, sutrauko pančius, tampa nebyliu, neregiu. Ir tik labai retai velnias apsėdęs žmogų pakenkia jo tikėjimui. Senajame testamente ši savybė kiek akivaizdžiau parodyta tik vieną kartą: velnias pristoja prie atmesto žydų karaliaus Sauliaus, ir tas pasidaro piktas, nusiminęs, bailus, nuožmus.Velnias nuo Sauliaus atstoja, Dovydui pradėjus skambinti arfa.

Velnias XXI a.(kaip žmonės įsivaizduoja velnią šiais laikais,apklausa Internete)

Velnias tai:Subjektas, kuriuo gąsdinami vaikai……………………..(18) 23.08%Subjektas, kuris viską žino………………………………… (7) 8.97%Subjektas, nuo kurio ginamasi kryžiumi……………..(19) 24.36%Šiaip žaltys…………………………………………………………(15) 19.23%Klonuotas D.J.Kristaus brolis……………………………..(19) 24.36% Ar velnias yra baisus?

Dievaži………………………………………………………………. (19) 24.36%Vargu bau…………………………………………………………..(10) 12.82%Ne ką baisesnis už mane………………………………………(25) 32.05%Baisesnis už mane………………………………………………..(13) 16.67%Susapnavus ji mane išmuša lavondėmėm………………(11) 14.10%

Velnio kūnas padengtas:

Gryna oda………………………………………………………….. (28) 35.90%Dirbtine oda………………………………………………………. (9) 11.54%Gobelenu……………………………………………………………. (20) 25.64%Kupranugario kailiu…………………………………………… (21) 26.92%

Velnias turi ragų:

0………………………………………………………………………… (4) 5.13%1………………………………………………………………………… (1) 1.28%2………………………………………………………………………… (37) 47.44%3………………………………………………………………………… (6) 7.69%Visą dubenį ……………………………………………………….(30) 38.46% Velnio ragai yra:

Tiesūs (it ožiaragio)…………………………………………….. (29) 38.67%Riesti (it avino)…………………………………………………… (22) 29.33%Daugiapakopiai (it briedžio)……………………………….. (24) 32.00% Velnio ragų kilmė:

Dievas įstatė ……………………………………………………….(12) 15.58%Žmona įstatė……………………………………………………… (22) 28.57% Paveldėjo (kartu su kailiu ir uodega)………………….. (43) 55.84%

Kaip įsivaizduojate velnio uodegą?

2000.08.03 o kas sakė, kad jis su uodega?2000.08.06 dangiška2000.08.16 kaip zuikio2000.09.22 kaip unitazo šepetį2000.10.25 kaip asilo2001.08.07 fantasmagoriška2001.11.07 Raiteliška2002.06.22 nukirptas aukštos įtampos laidas2002.08.02 Tokia ilga (1m), juoda ir ant galo būtinai trikampiukas(maždaug kaip rodyklė)2003.11.14 draugiška2003.11.14 riesta2003.11.17 kaip šinšilos2003.11.17 ūkiška2003.11.19 kaip karvės

Velnio veidas raudonas todėl, kad:

Nesaikingai vartoja alkoholį……………………………… (24) 31.17%Pragare palaikomas nerealus karštis…………………. (29) 37.66%Tai genetiškai paveldėta……………………………………. (13) 16.88%Jis serga skorbutu…………………………………………….. (11) 14.29% Velnio kojos yra:

2000.08.03 na kokios 2 gal ir atsirastų2000.08.09 Kreivos2002.06.22 neplautos ir susirgusios grybeliu2002.08.02 šleivos2002.10.07 normalios2003.03.09 Liesos krikščioniškos kojelės… Nesvarbu, kad nesirimuoja, tačiau puikiai dera prie mano menko kūnelio..2003.11.14 trumpos2003.11.14 kreivos,apžėlusios2003.11.17 22003.11.19 kaip karvės2004.02.05 45 dydžio

Ar velnias turi lytį?

Neturi……………………………………………………………… (10) 13.16%Turi………………………………………………………………… (19) 25.00%Nežinau…………………………………………………………… .(6) 7.89%Vargu bau, ar didelę……………………………………….. (12) 15.79%Žinoma turi ir dar kokią………………………………….. (29) 38.16% Velnio seksualinė orientacija:

Į šiaurę…………………………………………………………….. (28) 34.57%Į rytus……………………………………………………………… (12) 14.81%Į pietus…………………………………………………………….. (21) 25.93%Į vakarus…………………………………………………………. (20) 24.69% Jūsų siūlomas velnio įvaizdis:

2000.07.29 naujasis velnias2000.07.30 lietuviu liaudies kuklumo įvaizdis

2000.08.03 Landsbergis2000.08.06 Imperatorius Liuciferis2000.08.09 Juodas, su maža galva ir didelėm šnervėm (per visa snukį beveik). Dar gali būti vietoj nagu kabliai, o vietoj ausų tik kiaurymes.Jo krūtinė padengta karščio nepraleidžiančiom odinėm plokštėm, prismaigstytom

adatų, kojos vien tik kaulai ir kraujuoti raumenys. Jo kanopos padarytos iš kaukolių. 2000.10.25 Baikeris be šalmo – ragai trukdo2000.10.25 Švarkiukas, šlipsiukas, lakuoti batukai, skrybėlaitė..2001.06.11 susirietęs senukas su baisia žmona ir jos įstatytais ragais2001.07.20 Velnias yra paprastas Kristaus broliukas2001.08.07 “Profesorius”2002.08.02 Šustauskas2002.10.07 Kaip ir kiti žmonės2003.03.09 aukštas,nerealaus grožio ~30-35m.seksualus juodaplaukis su juoda žavia barzdele.2003.04.29 Su sparneliais2003.11.14 nindzė2003.11.14 Šefas2003.11.17 Storas2003.11.17 hipis2003.11.17 velnias ir tiek2004.03.09 paslaugus,seksualus, geras meilužis, bet kiekvieną kartą jauti, kad bendrauti su juo- blogas dalykas…2004.05.10 skaitykit H. P. Lovecraft, maža nepasirodys2004.10.29 gražus vaikinas su juodu fraku ir cilindru..dar juodu megztuku aukšta apykakle…mano svajonių velnias..

Ar velnias cinikas?

Taip……………………………………………………………. (52) 67.53%Ne………………………………………………………………. (13) 16.88%Nežinau………………………………………………………. (12) 15.58%

Iš apklausos pastebime, kad šiais laikais į velnią žiūrima kiek su pašaipa.Jis egzistuoja tik kaip pasakų herojus arba yra tiesiogiai sutapatinamas su žmogumi.

Išvados

Išnagrinėjusi vieną iš svarbiausių lietuvių mitologinio pasaulio būtybių- velnią, pastebėjau, kad velnio paveikslas yra ypač sudėtingas, daugiapusiškas. Ši savybė išryškėja iš pačios išorinės charakteristikos. Lietuvių tautosakoje jis vadinamas daugeliu skirtingų vardų, įsivaizduojamas įvairaus amžiaus, gyvulių, paukščių, roplių ir kitokiais pavidalais. Velniai kenkia žmonėms ir neretai, priešingai, siekia žmonių draugystės, meilės, prašo pagalbos, kartais ir patys įvairiais sumetimais jiems padeda.Įvedus krikščionybę Lietuvoje (1387m.), velnio vardu buvo pavadinta krikščioniškoji piktoji dvasia. Tuomet, velnias vis dažniau imtas įsivaizduoti žmogumi su kanopomis, ragais ir uodega, vis labiau jam priskiriama žmonių priešininko funkcija.Folkloriniame velnio paveiksle žmogus matė ne galingą, nepasiekiamą dievą ar demoną, o tiesų ir suktą, gerą ir piktą, padedantį ir kenkiantį padarą, nuolat besisukiojantį gyvenamojoje aplinkoje, tarsi savo antrininką, su kuriuo galima ir padraugauti, ir pasipykti, ir iš kurio, svarbiausia, dažnai galima pasipelnyti.

Literatūra

1. Dundulienė P. „Senovės lietuvių mitologija ir religija“ Vilnius 1990m. (P.149-151)

2. Vėlius N. „Chtoniškasis lietuvių mitologijos pasaulis“ Vilnius 1987m. (P.5,7,8,10,11,12,14,16,17,19,32,35,47,52,55,56,237,240,243,275,276,280.)3. Lietuvių liaudies pasakos „Nė velnio nebijau“.4. Lietuvių liaudies mitologinės sakmės „Sužeistas vėjas“5. Padavimai apie miškus,ežerus,kalnus,akmenis „Kai milžinai gyveno“6. Internetas (www.google.lt ; www.apklausa.lt ; www.romuva.lt)