VALDEMARAS BONZELSAS

VALDEMARAS BONZELSAS

GYVENIMAS

Vokiečių rašytojas Valdemaras Bonzelsas (Wademar Bonsels, 1881-1952) gimė Arensburge, prie Hamburgo, gydytojo šeimoje. Jaunystėje daug keliavo po Europos šalis, Egiptą, Indiją, Šiaurės ir Pietų Ameriką. Nuo 1919 metų apsigyveno Ambache prie Рtarnbergo ežero, netoli Miuncheno: čia ir mirė. Valdemaras Bonzelsas daugiausia rašė apsakymus, romanus, kelionių įspūdžius. Iš tų knygų plačiau žinoma „Kelionė po Indiją“ („Indienfahrt“, 1916). Bet didžiausio populiarumo susilaukė jo romantiškos gamtos pasakos, ypač „Bitė Maja ir jos nuotykiai“ („Die Biene Maja und ihre Abenteuer“, 1912). Tą knygą į lietuvių kalbą išvertė Pranas Maašiotas ir išleido 1923 metais.
Antram leidinyje 1978 metų įdėti dar keli Valdemaro Bonzelso kūrinėliai, išversti P. Mašioto ir spausdinti vaikų žurnaluose: „Voverė, ežys ir gyvatė“ (Saulutė, 1927, Nr. 19) ir pora ištrauktų iš knygos „Kelionė po Indiją“ (Žiburėlis, 1925, Nr. 17: 1926, Nr. 9) Trečias leidinys – 1996 metais, Kaunas.
Pirmas leidinys – 1923 metais, Kaunas „Aušra“

TURINYS
I.Maja bėga iš savo miesto .............................5
II.Petrelio rožių namai..............................15
III.Miško ežeras ir jo gyventojai..........................24
IV.Cirpė ir Raulas..............................38
V.Pievų šokėjas..............................50
VI.Straksė..............................59
VII.Maja voro nelaisvėje..............................71
VIII.Blakė ir drugys..............................84
IX.Anibalo kova su žmogum.............................91
X.Nakties stebuklai..............................106
XI.Kelionė su elfu..............................120
XII.Poetė Barbutė Septyntaškė............................128
XIII.Plėšikai..............................135
XIV.Maja išbėga..............................143
XV.Maja sugrįžta..............................151
XVI.Bičių kova su širšėmis.............................158
XVII.Bitino draugė..............................167

Priedas

Voverė, ežys ir gyvatė..............................173
Iš kelionės poo Indiją..............................182

Pastabos..............................190

Vokiečių rašytojo Valdemaro Bonzelso knygą „Bitė Maja ir jos nuotykiais“ jau aštuonis dešimtmečius lydi daugelio šalių mažuosius ir visus kitus smalsius skaitytojus. Pasitelkęs gamtos mokslų žinias, atskleisdamas gyvojo pasaulio grožį ir sudėtingumą rašytojas sukūrė amžiną kaip pasaulis pasaką. Bitės Ma

ajos švelnumas, drąsa, smalsumas, prisirišimas prie namų, jaurumas lydi skaitytoją ne tik pamokydamas, bet ir primindamas, kiek daug slypi mumyse ir pasaulyje.
KŪRINIO APŽVALGA
Perskaičius romaną vaikams „Bitė Maja ir jos nuotykiai“ susipažinau su veikėjais, jų charakteriais. Supratau, kad visi veikėjai yra labai panašus į žmones, mūsų poelgius charakterius nuotaiką ir kai kur tai labai gerai aprašyta.
Pati bitė Maja nuo pat gimimo buvo jau nebe tokia kaip visos:
„Vaikeli, šį pavasarį aš išauklėjau daug šimtų bitelių ir paruošiau prie pirmo lėkimo, bet nepatikau nė vienos tokios žingeidžios. Tu, rodosi, nepaprasto būdo.“- taip pasisakė Kasandra.
(psl.7)
Pati Kasandra buvo apysenė bitė. Ją avilyje visi gerbė, nes ji vaikštinėjo apie mažules. Kasandra davinėjo Majai visokiausių patarimų, pamokymų:
– Būk mandagi ir lipšni su visais vabzdžiais, kuriuos sutiksi, tai iš jų daaugiau išmoksi, nekaip aš tau galiu šiandien pasakyti.
(psl.9)
Išvykusi iš avilio Maja džiaugėsi gamta, saule o labiausiai jai patiko tai, kad ji neprivalėjo nuolat lėkti ir parlėkti, nešioti medų arba vašką dirbti. Maja norėjo būti laiminga ir laisva ir gyvenime savaip verstis – kas bus, tebūnie, ji viską išturės. Taip lengvai sprendė bitė, bet tik dėl to, kad gerai nenumatė visko, kas jos laukė.

(psl.15)

Vabalas Petrelis buvo geros širdies ir patyręs gyvenimo, jis pamaitino bitę, parodė savo jaukius rožių namus. Taip pat truputi pa
amokė, kad su pilna burna negražu kalbėti. Bitė įsidėmėjo.

„- Pirma sukramtykit, ką turit burnoje; prarykit, nes kitaip sunku jus suprasti.“

Bitė Maja buvo pilna pasiryžimo ir linksma, ji žvalgėsi savo blizgančiomis akelėmis po platų margą kraštą, kuris žėrėjo po jąja visu savo vasaros grožiu.
Labai dažnai Maja prisimindavo Kasandros nurodymus ir pamokymus:
„Maja atsiminė, kaip Kasandra buvo sakius, kad bičių giminė visur vabzdžiuose labai gerbiama.“
(psl.26)
„Maja atsiminė, kaip Kasandra buvo įspėjus, kad per lietų niekad nelėktų. Numanė, kad po lašais turi būti sunku sparneliais plasnoti.“
(psl.38)
„Iš Kasandros esu girdėjus, žmonės statą miestus tokius didelius, jog jų per dieną neaplėksi, bokštus tokio aukštumo, kaip išlekia mūsų bitinas per sužieduotuves, ant vandens plaukiančius namus, kitus vėl tokius, kurie šliaužia žeme dviem siaurais sidabriniais keliais greičiau už paukštį.“
(psl.65)
Dar kartą prisiminė viską, ką Kasandra buvo sakiusi:
„Žmonės geri ir išmintingi. Jie stiprūs ir galingi, bet be reikalo nevartoja savo jėgos. Tik visur, prie ko jie prieina, neša su savim tvarką. Bičių giminei jei geri, dėl to mes pasiduodam jų globai ir dalinamės su jais medum. Palieka mums pakankamai medaus žiemai ir rūpinasi, kad šaltis ir priešų būriai, kurių mes gyvulių žemėje, kurie būtų suėję į tokius draugiškus santykius su žmogum ir vienas kitam padėtų. Nuolat girdėsi vabzdžiuose balsų, kurie apie žmogų ne
egerai pasako. Jų neklausyk. Kad kuris suvadžiotas bučių būrys išlėktų į laukus ir mėgintų laimės ieškoti be žmonių, tai veikiai jam būtų galas. Yra daug tokių, kurie geidžia mūsų medaus; ne kartą buvo, kad visą valstybę be pasigailėjimo išnaikino su namais ir perais tik dėl to, kad kuris neišmintingas gyvulys užsimanė patenkinti savo gomurį medum.“
(psl.72)
Prisiminė Kasandros įspėjimą:
“Saugokis voratinklio; voro rankose laukia baisiausia mirtis, Jis beširdis, gudrus ir nieko nepaleidžia.”
(psl.74)
Kasandra bitei buvo sakius, kai įgilsianti žmogų, tai turėsianti mirti.
(psl.110)
Su vabalu Jonu Kristupu bitė susipažino prie ežero. Bet jų pokalbis truko neilgai, nes vabalą pagavo avižė. Labai išsigandusi Maja susikaupė ir puolė gelbėti Joną Kristupą, kiek galėdama. Poelgis apibudina Mają, kaip ryžtinga, padedančia kitiems, nekreipiant į tai, kad pati gali tapti auka kito:
„Bitelei širdis nutirpo. Nuo Kristupo šauksmo jai širdis norėjo plyšti. Kaip pamišus bitelė suriko visu balsu:
– Tuojau paleiskit vabalą. Jūs neturit nė mažiausios teisės tokiu būdu veržtis į kito gyvenimą. – nors bitelei buvo šiurpu nuo avižės didumo, jai žuvo drąsą, ir ji ėmė smarkiai drebėti.“
(psl. 28)
Niekad nemačiusi ir nesutikusi žmogaus bitė dažnai pagalvodavo apie jį: Koks jis? Jai buvo smalsu ir įdomu, kai kas nors pasakodavo iš vabalų apie tai, koks buvo jų susitikimas su žmogumi.
– Žmogus turi prieš mus bjauresnių ginklų ir mums labai pa
avojingas – tarė avižė.
(psl. 32)
– Žmonės kartais šūkauja, ir to bjauraus šukavimo niekam nepriliginsi. Kartais jie stengiasi kalbėti pakenčiamu balsu, – tarė žiogas.
(psl. 58)
– Kai žmonės prieina prie veidrodžio, tai griebiasi už plaukų arba draskosi barzdą. Kai kuris tik vienas kambaryje yra, tai į veidrodį šypsosi; kai yra dar kitas kas, tai žiūri rimtai. Rodosi, tai bus nereikia – lingas žmonių žaislas, – aiškino Straksė.

(psl. 64)
“- Jūs neturit supratimo, kiek kantrybės turi žmogus.”
(psl. 68)
Maja apie žmogų manė kitaip negu pasakojo. Ji jį vaizdavosi kilnų ir gražų ir stengėsi nemanyti apie jį nieko bloga ir juokinga.
(psl. 71)
– Apie mūsų sielos gyvenimą žmogus beveik nieko nežino; mūsų širdis ir jos skausmai jam visai nerūpi. Pamatysit, – aiškino voras Anibalas.
(psl. 100)
– Pameginkit įsivaizduoti mano išgąsti. Kas panorės kyboti ant vienos kojos prieš akis, kurios veik dvidešimt kartų didesnės už jo kūną? Kiekvienas dantis, kuris baltavo žmogaus burnoje, buvo du kartus didesnis už mane. Na, ką pasakysit? – pasakojo Anibalas.
(psl. 102)
Bitė Maja pati pamatė žmogų auksaplaukį, raudonu veidu. Raudonai apsitaisęs, jis miegojo gėlėse prie upelio ir, nors buvo labai didelis, atrodė toks geras ir malonus, jog jai iš susijaudinimo ašaros akyse pasirodė,. Buvo viską pamiršus, tik žiūrėjo į miegantį žmogų.
(psl. 107)
– Aš nesu nė vieno žmogaus patikęs, kuris geruoju būtų atidavęs man nors mažiausią kraujo lašelį, – tarė uodas.
(psl. 108)
– Aš labai norėčiau pažinti žmones tokius, kokie jie yra, kada gražiausi, – tare bitė elfui.
(psl. 119)
– Ne tiktai miegodami, – pasakė elfas, – jie svajoja kartais ir budėdami. Tenai sėdi juodu viens į kitą palinkę, akys žiūri į tolumą, tarytum dangų norėtų pasiekti. Jųdviejų svajonės puikesnės už gyvenimą, dėl to mes jiems ir pasirodom svajonėse.
(psl. 126)
“Ir žmonės bijo širšnių šauksmo, greičiau traukiasi joms iš kelio, nekaip stoja į kovą neapginkluoti.”
(psl. 162)
Maja susipažino su Raulu. Ji tapo liudininke vabalo meilės: jo netekties, nesupratimo, liūdesio ir sielvarto. Bet Bitė neprasitarė apie tai vabalui, ji klausėsi kaip vabalas pasakojo jog jis esąs rožvabalių giminės, koks jis puikus ir garbingas.
“Maja tylomis nusijuokė, nes gerai žinojo, kad tai mėšlavabalis, bet nenorėjo jo įžeisti ir nieko į tai nepasakė.”
(psl.47)
Apie Raulą ji prisimindavo tik gerą, nes jis išgelbėjo Mają nuo pikto ir bjauraus voro.

(psl. 82)

Po kurio laiko Maja susipažino su drugeliu, vardu Laimutis. Jis papasakojo apie savo nuostabu tapsmą iš kirmėlės į drugelį.
– Apie mus sako, mes esą lengvabūdžiai, bet iš tikrųjų mes tik laimingi. Nepatikėsit, kaip dažnai rimtai aš apie gyvenimą galvoju.
(psl. 89)
Maja buvo įsitaisius butą medyje, netoli išdubos, šalia įsikūrusio Krapščio su savo šeimyna.
“Krapštys buvo darbštus, rimtas vyras, kuris labai rūpinasi savo šeimyna, ir jam sekėsi. Su pasididžiavimu minėdavo savo 50 sūnų, iš kurių visų galima buvo daug laukti. Jie buvo išsirausę po medžio žieve kiekvienas sau po mažą vingiuotą taką ir jautėsi tenai gerai.”
(psl. 91)
Bitė Maja susipažino su voru Anibalu. Jis turėjo tik 7 kojas. O kas jam nutiko?
-Aš jums papasakosiu. Žinoma, čia žmogus dalyvavo, kaip paprastai esti, kai kas atsitinka.
(psl. 99)
Taip praleisdavo Maja vabzdžių tarpe dienas ir savaites savo jauno gyvenimo. Tiesa, tarp džiaugsmų ir pavojaus, besibastydama puikiam vasaros pasaulyje, dažnai pasigesdavo savo pirmųjų dienų draugų, ir kartais apimdavo ją skaudus pasiilgimas palikto gimtojo krašto. Būdavo valandų, kada ji pasiilgdavo tvarkingo darbo, naudingo užsiėmimo ir sau lygios draugijos. Bet iš tikrųjų buvo neramaus būdo ta mažiulė Maja, ir vargu ji būtų ilgai jautusis gerai bičių tarpe. Visuose gyvuliuose, kaip ir žmonėse, esti, kad atskirti būdai negali prisitaikyti prie bendrų papročių, ir reikia būti atsargiam ir rimtai ištirti dalyką prieš juos pasmerkiant. Ne visada tai yra pasileidimas ar prasimanymas, bet dažnai tūno tokiame neramume pasiilgimas aukštesnio ar geresnio už tai, ką kasdieninis gyvenimas duoda. Iš jaunų nenuoramų turim prityrusių ir gudrių vyrų arba sumanių gerų moterų. Ir Maja iš tikrųjų turėjo gryną įspūdingą širdį. Jos pažiūra į puikų platų pasaulį, kuriame buvo gimusi, buvo susidarius iš širdingo nepasitenkinimo ir didelio džiaugsmo iš to pasaulio grožio. Bet ir puikių pergyvenimų laimėje sunku būti vienam. Juo Maja darėsi prityresnė, juo dažniau pasiilgdavo draugijos ir meilės. Ji jau buvo ne jaunutė bitelė, bet puiki stipri bitė su džiaugsmų. Buvo daug mačius, daug žinių surinkus, ir dažnai ateidavo jai noras jas tinkamu būdu panauduoti. Gal ji būtų kuria dieną grįžus į avilį, puolus bitinui į kojas ir prašius davanoti ir priimti atgal su pasitikėjimu, bet stabdė ją vienas karštas įsigeidimas: ji norėjo žmogų pažinti. Buvo tiek priešinga apie žmogų girdėjus, kad gamtoje nėra galingesnio, gudresnio ir aukštesnio už žmogų. Iš oro aukštybių, iš tolo jai teko jos klajojime matyti žmonių juodų, baltų ir raudonų, daugiaspalvių ir margai aptaisytų, mažų ir didelių. Bet niekad nebuvo priėjus arti.
– Aš kilus iš bičių giminės, iš pilies sodo. Valdantis bitinas Andrius VIII, – atsakė bitė uodui.
(psl. 110)
Majai labai rupėjo pažinti visą, kas ją supo:
“Avižė teisybę pasakė: mes taip mažai žinom apie pasaulį.”
(psl. 115)
Maja naktį susipažino su elfu ir papasakojo jam viską, ką ji žinojo, ko geidė ir ką buvo padarius. Bitė niekad nieko nebuvo tokio malonaus mačius savo gyvenime, pamačiusi elfą ji pagalvojo, kad tai angelas. Ji ėmė smarkiai raudoti, ji negalėjo permanyti, kodėl jai taip skurdu ir kartu ji tokia laiminga.
Elfas parodė Majai naktį du sėdinčius ant suolo žmones. Tai buvo mergina ir jaunikaitis. Pati nežinojo kiek ji stebėjo žmones, bet suprato, kas yra puikiausia: – Vargu mano akys kada tai bematys. Žinau dabar, jog žmonės yra puikiausi, kai vienas kitą myli.
(psl. 127)
Naktį Bitė Maja praleido su elfu, matė žmones, kurie mėnulio šviesoje sėdėjo apsikabinę po jazminais. Tai buvo panašu į sapną.
Netrukus Maja suėjo į vieną nepaprastą pažintį. Tai buvo po pietų netoliese didelio seno vandens boso.
– Aš vardu Jeronimas, iš Šimtakojų šeimynas; mūsų sena giminė, ir mumis visur stebisi. Nėr gyvulių, kurie galėtų pasigirti šiek tiek tokiu kojų skaičium; kiek žinau, kiti daugiausia turi aštuonias.

(psl. 136)
Po kurio laiko bitė buvo nelaisvėje. Ją sučiupo širšės. Nieko negalėjo būti baisesnio už tvirtovės kalėjimą su nužudytų jų liekanomis.
Bitė išgirdo , kad širšės nori užpulti jos giminaičius.
Bitelės nusiminimas greitai pranyko, jo vietoje atsirado pasiryžimas. Ji atsiminė bitė esanti.
“Čia aš tupiu, raudu ir skundžiuosi, tarytum neturėčiau proto ir jėgų. Maja iš manęs nauda mano giminei, kuri yra pavojuje, ir bitinui. Vis tiek turiu mirti, tai privalau padaryti tatai garbingai ir drąsiai ir išmėginti viską, kas manuosius galėtų išgelbėti.”
(psl. 143)
Maja pradėjo platinti plyšį į širšių posėdžių kambarį. Jai lengvai pavyko prakąsti sutrūnėjusi siena. Palengvėle, žingsnis po žingsnio, slinko ji tolyn. Vartai vis artinosi. Maja sustojo nes pamatė sargybinį.
Mažiulei majai jis atrodė toks nuliūdęs, toks gražus, taip vyriškai laikosi, taip puikiai žėri jo apsiginklavimas. Visada pasiruošęs plėšti, kovoti ir mirti. Su ja dažnai atsitikdavo, kad jos širdis ir jos grožio džiaugsmas versdavo pamiršti pavojų Gudrumu ir gerumu bitė išsilaisvino nuo širšių sargybinio. Dabar j buvo laisva ir pilna džiaugsmo, kad gali padėti saviškiams. Jos širdis prisipildė vilties, baimė pranyko. Tegu savieji ją už išbėgimą iš krašto pasmerks, tegu bitinas ją nubaus, kad tik apsaugotų savo giminę nuo baisios nelaimės, kuri jai gresia.
(psl. 153)
Bičių valstybėje po Majos sugrįžimo buvo neapsakomas sujudimas. Avilys ūžė, nebuvo nė vienos bitės, kuri nebūtų apimta rūstybės ir karšto geismo sutikti mirtiną priešą iš visų jėgų. Kiekvienas gerai žinojo savo pareigas ir kuo jis gali būti naudingas.
Mūšyje laimėjo bitės.
“Bet kiek aukų padėta tam laimėjimui Visur aplinkui gulėjo lavonai. Avilyje ėjo gedulingas darbas tą puikų vasaros rytą, pilną žydėjimo ir saulės šviesos. Bitės nešventė nugalėjimo ir neilgai apgailestavo žuvusius. Kiekvienas ramiai nešėsi su savim savo džiaugsmą ir skausmą ir ėjo savo pareigas, dirbo darbą. Tokia yra neprasta ta giminė, bičių giminė.”
(psl. 166)
Bitinas atleido Majai. Paliko savo avilyje.
“Ateityje tu paliksi prie manęs ir padėsi valstybę valdyti.”
(psl. 172)
Bitino sprendimą priėmė visi džiaugsmingai ir jam pritarė.
Taip baigiasi pasakojimas apie bitelės Majos nuotykius. Buvo girdėti, kad jos darbas nuėjo avilio gerovei ir naudai, kad ją mylėjo. Retkarčiais ramiais vakarais bėgo ji valandėlei pasikalbėti į tylų kambarėlį, kur dar vis gyveno Kasandra, valgė karšaties medų ir seno. Tenai ji pasakodavo jaunoms bitelėms nuotykius, kuriuos pergyveno. Bitelės atsidėjusios jų klausydavo.
(psl. 172)

NUOMONĖ
Visi Valdemaro Bonzelso kuriniai vaikams labai įdomus ir prasmingi. Autoriaus tema – tai kelias nuo atskiro fakto prie proceso, dėsningumo, visumos. Tai būdas vaikams gilinti pasaulio sampratą kaip vienumą, kur viskas tarpusavy susiję. Skaitant romaną galima pastebėti, kad autorius atsižvelgė ir į pasikeitimų gamtoje ritmą: palygina rytą dieną ir naktį. Aprašo gamtos grožį šiuo laikotarpiu.
Kūrinyje buvo pastebėti bruožai, kurie labai budingi ir žmonėms:
– pagarba šalia esantiems, noras juos suprasti;
– atsakomybė už susitarimų laikymąsi;
– savo vertingumo, grožio, tvarkingumo pajauta;
– būtinumo laikytis tam tikros tvarkos;
– savarankiškumo jausmas;
– kūrybiniai bandymai (psl. 23, 37, 40, 116, 132, 157, 170);
– nuostata savo darbais pradžiuginti kitą, pagelbėti jam;
– nuskriaustų, sužalotų pastebėjimas ir atjauta;
– domėjimasis, įsijautimas ir pagarba aplinkiniams;
– išvaizdos skirtumai: aukšti, žemi, ploti, stori;
– lyčių skirtumai: jie – vyrai, moterys, vaikai;
– jie – laimingi ir nelaimingi, džiaugiasi ir liūdi, draugauja ir pykstasi;
– domėjimas ir pastebėjimas būstų įvairove, jų paskirties ir vertės pajauta;
– susitikimo jausmai;
– saugumo ir pavojaus jausmai.
Manau, kad knygoje autorius pasistengė apimti kultūringo ir doro elgesio aspektų. Buvo parodyta, kad gerumas slypi kiekviename, reikia tik suprasti vienas kitą.
Romanas ugdo gerumą, jeigu ji taikyti auklėtojų veikloje. Knygutėje sujungtos tokios dvasios kryptys kaip protas, jausmai ir valią.
Protui – pateikta dorovės taisyklės. Taip pat vaikai patys gali apgalvoti, kaip būtų geriau pasielgti vienokiu ar kitokiu atveju.
Jausmams – pateikiama dainelių ir eilėraščių, situacijų aprašymų, sukeliančių gailestį, užuojautą meilę.
Valiai – skiriami vabzdžių darbai darant gera, kuriant ar naikinant grožį.
Išleistų lietuvių kalba Valdemaro Bonzelso tik 3 kūriniai, juos išvertė Pranas Mašiotas:
1. Bitė Maja ir jos nuotykiai;
2. Voverė, ežys ir gyvatė;
3. Iš kelionės po Indiją.

Leave a Comment