Anglų dramaturgas ir poetas Viljamas Šekspyras jau seniai klasika tapusių dramų, tragedijų „Hamletas“, „Karalius Lyras“ ir kt. autorius. Jo kūryboje (ypač sonetuose) vyrauja meilės ir draugystės temos. Ne išimtis ir 116-asis sonetas.Šio soneto lyrinis „aš“ meilę lygina su ištikima draugyste ir pabrėžia jos sąlygas:Juk meilė – dar ne meilė, jeigu jąSutriuškina klasta ir išdavystė.Taip pat meilę lygina su skaisčia žvaigžde – galbūt lyrinis „aš“ jau patyręs laimingą meilę: epitetas „skaisčia“ čia reiškia gražią, tyrą, bet tuoj:Kai laivą svaido viesulai pikti.Šie antrojo posmelio žodžiai pabrėžia, kad meilei reikia dviejų žmonių (laivas), bet „laivą“ užgrūdina skausmas, nusivylimas, meilės nepalauš nei „visagalis Laikas“, nei „Likimas“. Didžiosios šių didžiųjų gyvenimo stichijų raidės paryškina menko žmogaus ir stiprios meilės bejėgiškumą prieš laiką ir likimą: laiko nesustabdysi, likimo nepakeisi, tačiau skirtumas tarp ir jo jausmų tikrai yra: žmogus miršta, meilė – ne.Lyrnis „aš“ tvirtai tiki, kad meilė yra ir drąsina kitą tuo patikėti. Tai rodo paskutinės soneto eilutės:Jei tau meluoja posmai šių eilių,Nebėr pasauly meilės! Aš tyliu…Paskutinis soneto žodis apibendrina sonete išsakytą mintį: „Aš tyliu…“ Tylėjimas ir sakinio neišbaigtumas (daugtaškis sakinio gale) verčia skaitytoją interpretuoti, lyginti su savimi lyrinio „aš“ išgyvenimus, aprašytus sonete.Bene pagrindinis kūrinio tikslas – įtikinti skaitytoją tikėti meilės galia, bet neaprašomas pačios meilės tikslas. Drąsinti jūreivį gudžią naktį? O gal meilė, tai pačios klastos ir išdavystės atsiradimo priežastis? Bet jeigu suabejosiu pirmo posmo žodžiais, tada, kaip sako soneto lyrinis „aš“, paneigsiu meilės buvimą pasaulyje. Ir aš tikrai abejoju meilės egzistavimu, bet negaliu pateikti argumentų, kodėl. Tik savaime suprantama, jog jeigu du žmonės susigalvoja, kad tai, ką jie vienas kitam jaučia, yra „meilė“, galima drąsiai klausti: „Ką jūs jaučiate?“ Ir jeigu jie atsakys: „Tai sunku paaiškinti žodžiais, tikroji meilė – tai žvaigždė skaisti“. Daugelis pasakys, kad jie sapalioja nesąmones, bet žmogaus dvasinė būsena juk nebuvo lyrizuojama tik Renesanso laikotarpiu, kai humanizmas buvo neapsakomai aukštinamas ir tapęs pagrindine vertybe. Tačiau Renesanso laikotarpiu, kada buvo parašytas šis sonetas, vyravo dar viena ideologija – individualizmas. Todėl tikrai negalima prieštarauti žmonių nuomonei, lygiai taip pat, kaip ir sonete išsakytoms mintims, jog meilė egzistuoja.