Tipologinė klasifikacija

Turinys

1. Įvadas..............................3
2. Bandymai klasifikuoti kalbas..........................3
3. Fleksinės kalbos..............................4
4. Agliutinacinės kalbos..............................5
5. Izoliacinės kalbos..............................6
6. Inkorporacinės kalbos..............................8
7. Išvados..............................9
8. Naudota literatūra..............................11

“Tipologija (gr. typos – antspaudas + logos – sąvoka, mokslas), mokslinio pažinimo metodas – objektų sistemos skaidymas ir grupavimas pagal jų tipus; to skaidymo, grupavimo rezultatas. Tipologija naudojama lyginamajam objektų (jų esminių savybių, ryšių, funkcijų, santykių, organizacijos pakopų) tyrimui. Tipologijos problema iškyla visiems mokslams, kurie tiria nevienarūšes objektų aibes ir kurie jas tam tikra tvarka apibūdina ir aiškina. Tipologizuojama, nustatant objektų panašumus ir skirtumus, ieškant patikimų jų identifikavimo būdų. Teoriniame lygmenyje tipologija turi tikslą pavaizduoti tiriamos objektų siistemos sandarą, atskleisti jos dėsningumą, leidžiantį numatyti esant dar nežinomus objektus.” (Lietuviškoji tarybinė enciklopedija 1983).

Įsivyravus moksliniame pažinime vystymosi idėjai, atsirado tipologijos sudarymo būdas, paremtas istorine tipo samprata. Tada tipologiją imta aiškinti kaip objektų sistemos vystymosi vaizdavimą. Kalbotyroje lyginamoji istorinė tipologija leido XVIII a. pab. – XIX a. sudaryti ide. kalbų genealoginį medį (kalbų klasifikacija). Taigi, “XIX ir XX a. kalbos moksle susiformuoja morfologinė (arba tipologinė) kalbų klasifikacija.” (B. Golovinas, Kalbotyros įvadas 1982).

Tai visai kitokio pobūdžio klasifikacija negu genealoginė. Ji remiasi ne kaalbų giminyste, bet kalbų struktūros panašumu. Panašių bruožų gali turėti ne tik giminiškos, iš vienos bendros prokalbės kilusios, bet ir jokiais giminystės santykiais nesusijusios kalbos (pvz., lietuvių ir estų, anglų ir kinų ir pan.).

Seniau tokia klasifikacija buvo vadinama morfologine, nes, sk

kirstant kalbas pagal struktūrą, daugiausia buvo žiūrima tiktai morfologijos reiškinių panašumo. Tačiau mūsų laikais atsižvelgiama į visų kalbos lygmenų (fonologijos, morfologijos, sintaksės, leksikos) struktūros panašumus, todėl tokia klasifikacija vadinama tipologine.

Pirmieji mėginimai klasifikuoti kalbas pagal jų morfologinę struktūrą pasirodė XIX a. pradžioje ir susiję su vokiečių filologo – romantiko Frydricho slėgelio vardu. Jis savo 1808 m. išspausdintoje knygoje apie indų kalbą ir išmintį ( ,,Uber die Sprache und Weisheit der Indier”) visas kalbas suskirstė į du tipus: fleksines ir afiksines. Dešimčia metų vėliau jo brolis Augustas slėgelis praplėtė šitokią klasifikaciją, išskirdamas dar trečią tipą – amorfines kalbas (t. y. tokias kalbas, kuriose žodžiai nekaitomi). Be to, fleksines kalbas sintaksiniu principu suskaidė į sintetines ir analitines. Netrukus šlėgelinę klasifikaciją patobulino žymus vokiečių lingvistas Vilhelmas Humboltas (Wilhelm von Humboldt), kuris, paats būdamas susipažinęs su daugeliu įvairios struktūros kalbų, sugebėjo esmingiau spręsti kalbų tipologijos problemas. (J. Palionis, Kalbos mokslo pradmenys 1985).

V. Humboltas visas pasaulio kalbas suskirstė į keturis pagrindinius tipus : a) fleksines, b) agliutinacines, c) izoliacines, arba šaknines, ir d) inkorporacines, arba polisintetines. Šitokios klasifikacijos, apskritai imant, laikomasi ir mūsų dienomis, nors atskirų lingvistų ji kartais dar detalizuojama ar modifikuojama.

FLEKSINĖS KALBOS

Fleksinės – yra tokios kalbos, kurioms būdingas fleksijos ir apskritai afiksų daugiareikšmiškumas. Šiam tipui priklauso indoeuropiečių ir semitų – chamitų kalbų šeimos. Iš indoeuropiečių ka

albų ypač gausingą daugiareikšmę fleksiją, arba galūnių sistemą, turi sanskritas, senoji graikų, lotynų, lietuvių, rusų kalbos (anglų, prancūzų kalbose fleksija jau yra gerokai apnykusi). (J. Palionis, Kalbos mokslo pradmenys 1985).

Fleksiniam tipui priklausančios kalbos gali turėti ir išorinę, ir vadinamąją vidinę fleksiją. Išorine fleksija, arba galūnėmis, jose reiškiami gramatiniai žodžių santykiai, o vidine fleksija, arba fonemų kaita morfemų viduje, – skiriamos žodžių formos ir tų formų gramatinės reikšmės. Pavyzdžiui, junginiuose tėvo namas, angl. father’s house galūnėmis –o, -s reiškiamas gramatinis priklausomybės santykis, o žodžių formose vedė – vadas; angl. foot ,,pėda” – feet ,,pėdos”; vok. sehen ,,matyti” – sah ,,matė” šaknies balsių kaita (dažnai drauge su galūne) diferencijuoja žodžių bei žodžių formų gramatines kategorija.

Bemaž kiekviena galūnė fleksinės kalbose gali turėti ne vieną gramatinę reikšmę, kitaip sakant, gali būti ne vienos gramatinės reikšmės rodiklis. Pavyzdžiui, galūne –a lietuvių kalboje reiškiamos ir vardažodžių bei įvardžių vienaskaitos vardininko (lent – a, ger – a, šit – a), ir vienaskaitos nagininko, ir veiksmažodžių esamojo laiko 3 asmens (neš – a, kep – a) gramatinės reikšmės; anglų kalbos galūne –s reiškiama ir daiktavardžių daugiskaita (pen – s, book – s), ir veiksmažodžių neapibrėžtojo esamojo laiko 3 asmuo (he play – s, speak – s); vokiečių kalbos galūne –n reiškiama ir daiktavardžių daugiskaita (Klasse – n, Schule – n), ir veiksmažodžių būtojo laiko daugiskaita (h
hatte – n, lebte – n). Taigi fleksinėms kalboms būdingas galūnių (fleksijos) homonimiškumas. Be to, šio tipo kalbose nemaža yra ir sinkretiškų (gr. ,,susijęs”) galūnių, t.y. tokių, kurios vienu metu gali būti keleto gramatinių reikšmių rodikliai. Pavyzdžiui, minėto daiktavardžio lent – a galūnėje tuo pačiu metu slypi ir gramatinė vienaskaitos, ir gramatinė vardininko, ir gramatinė moteriškosios giminės kategorijų reikšmė.

Antra vertus, fleksinėse kalbose ta pati gramatinė reikšmė neretai reiškiama skirtingomis galūnėmis. Pavyzdžiui, daiktavardžių vienaskaitos vardininko reikšmė lietuvių kalboje reiškiama aštuoniomis galūnėmis (darb – as, brol – is, gaid – ys, rank – a, kat – ė, mart – i, sūn – us, akm – uo), lotynų kalboje – dar didesniu galūnių skaičiumi (silv – a, amic – us, bell – um, turr – is, mar – e, pat – er, prince – s, virt – ūs, sen – ex ir kt.). Pagal galūnes, kaip žinoma, daiktavardžiai, būdvardžiai gramatikose skirstomi į tam tikras linksniuotes, o veiksmažodžiai – į asmenuotes (pvz., lietuvių ir lotynų kalbose išskiriamos penkios linksniuotės, vokiečių kalboje – trys, rusų kalboje – taip pat trys).

Morfemos fleksinėse kalbose yra tvirtai tarp savęs suaugusios. Todėl jos kartais nelengvai ir atskiriamos viena nuo kitos, ypač galūnė nuo kamieno, priesaga nuo šaknies. Pavyzdžiui, tiktai palyginę vienaskaitos vardininko formą šuo su akmuo, sesuo ir kt. Panašiais žodžiais, galime išskirti galūnę –uo (bet, ir išskyrus tokią galūnę, gali kilti abejonių, ar tame žodyje ka
amieną bei šaknį sudarys vien priebalsis š-, juoba kad kitos formos: šun – ies, šun – iui, šun – į turi jau trifonemę šaknies struktūrą). Taip pat nelengva išskirti ir priesagas tokiuose jau anksčiau minėtuose žodžiuose, kaip krislas, žaislas, kuriuose tarp šaknies ir priesagos yra vykę fonetiniai procesai (krit – o, žaid – ė). (J. Palionis, Kalbos mokslo pradmenys 1985).

AGLIUTINACINĖS KALBOS

Agliutinacinės (lot. agglutinare ,,prilipdyti”) yra tokios kalbos, kurioms būdingas fleksijos ir apskritai afiksų vienareikšmiškumas. ,,Afiksai yra nuolatinė ir esminė morfologinės žodžio struktūros žymė” (B. Golovinas 1982). Šiam tipui priklauso ugrų – finų, tiurkų – totorių, mongolų, dravidų, japonų, bantų ir kt. kalbų šeimos.

Nuo fleksinių agliutinacinės kalbos skiriasi daugiausia tuo, kad jose tiek formų kaitybos, tiek formų darybos afiksai turi tik vieną apibrėžtą gramatinę reikšmę. Ir atvirkščiai: tam tikra gramatinė reikšmė jose dažniausiai reiškiama tuo pačiu afiksu. Antai tiurkų – totorių kalbose minėtas daugiskaitos afiksas –lar (-ler) visada tereiškia tiktai daugiskaitą ir atvirkščiai: daugiskaita visada reiškiama tiktai šiuo afiksu.(Z. Zinkevičius, Kalbotyros pradmenys 1980).

Dėl to, kad agliutinacinio tipo kalbose afiksai paprastai yra vienaformiai ir vienareikšmiai (monoseminiai), juos lengva atskirti vieną nuo kito ir nuo šaknies, estų maja ,,namas” ir maja – d ,,namai”, puu ,,medis” ir puu – d ,,medžiai; vengrų kert ,,sodas” ir kert – e – k ,,sodai”, haz ,,namas” ir haz – a – k ,,namai” (čia –e- ir –a- yra įterptiniai balsiai, o daugiskaitos afiksas –k).(J. Palionis, Kalbos mokslo pradmenys 1985).

Dėl tos pačios priežasties, t.y. dėl afiksų vienareikšmiškumo, agliutinacinėms kalboms nebūdinga nei afiksų sinonimika, nei homonimija. Neturi jos nei vidinės fleksijos, bet, kaip matyti jau iš pateiktų pavyzdžių, joms būdinga balsių harmonija, arba sinharmonizmas, t.y. žodžio afiksų balsių priderinimas prie šaknies balsio.(Z. Zinkevičius, Kalbotyros pradmenys 1980).

Nepažįsta agliutinacinės kalbos nė supletyvizmo (įvairiašaknių to paties žodžio formų). Pavyzdžiui, asmeniniai įvardžiai jose kaitomi, pridedant tam tikrus skirtingus kiekvienai formai afiksus, estų mina ,,aš”, minu ,,manęs”, meie ,,mes”, minuse ,,manyje”, meisse ,,mumyse” ir kt.

Kadangi agliutinacinėse kalbose kiekvienas afiksas teturi tiktai vieną kokią gramatinę reikšmę, tad jose vardažodžiai ir veiksmažodžiai susideda iš šaknų ir po jų ar prieš jas einančių vienas po kito afiksų. Todėl neretai šios rūšies žodžių formos agliutinacinėse kalbose būna gana ilgos, estų kirjuta – si – me ,,rašėme”, kirjuta – si – te ,,rašėte”, kur –si – yra būtojo laiko rodiklis, o –me, -te – daugiskaitos pirmojo ir antrojo asmens afiksai (visiškai identiški lietuviškiesiems). (J. Palionis, Kalbos mokslo pradmenys 1985).

IZOLIACINĖS KALBOS

Izoliacinės, arba šakninės (kartais dar vadinamos amorfinėmis) – tai tokios kalbos, kurios neturi formų kaitybos afiksų, kurių žodžiai yra tartum grynos, izoliuotos šaknys. Šiam tipui priklauso kinų – tibetiečių, polineziečių, kai kurių vakarų Afrikos tautelių kalbos.(J. Palionis, Kalbos mokslo pradmenys 1985).

Kadangi izoliacinės kalbos neturi formų kaitybos afiksų, sintaksiniai santykiai jose reiškiami tarnybiniais žodžiais ir žodžių tvarka. Pavyzdžiui, kinų kalbos sakinyje Mao pa gou ,,katė(s) bijo šunies (šunų)”, pakeitus žodžių tvarką – Gou pa mao, visiškai pasikeis sakinio prasmė, būtent jis reikš: ,,Šuo (šunys) bijo katės (kačių)”. Taigi čia žodžio sintaksinė funkcija (ar jis bus veiksnys, ar papildinys) priklauso nuo jo vietos sakinyje(veiksnys kinų kalboje paprastai stovi prieš tarinį).(J. Palionis, Kalbos mokslo pradmenys 1985).

Kitas būdingas izoliacinių kalbų požymis – žodžių trumpumas:jose apstu vienskiemenių ie dviskiemenių žodžių (binomų), o triskiemenių ar keturskiemenių palyginti yra labai nedaug. Specialistų tvirtinimu, senojoje kinų kalboje beveik visi žodžiai buvę vienskiemeniai, tačiau naujesniais laikais žymiai pagausėję ir nevienskiemenių žodžių. Pavyzdžiui, senojoje kinų kalboje buvęs skyrium vartojamas žodis min’ ,,liaudis”, bet dabar šis žodis tevartojamas tik kaip sudurtinio žodžio komponentas (žen’min’ ,,liaudis”, kur žen’ reiškia ,,žmogus”).

Nors izoliacinės kalbos neturi kaitybos afiksų, bet joms būdingi tam tikri darybos afiksai. Todėl ne visai tikslu jas vadinti amorfinėmis kalbomis. Pavyzdžiui, kinų kalboje yra dažna daiktavardžių priesaga –tsы (kilusi iš žodžio, kadaise reiškusio ,,sūnų”), kuri, prijungta prie dabar skyrium nevartojamų žodžių, sudaro atskiro, savarankiško žodžio formą: nan’tsы ,,vyras”, niujtsы ,,moteris”. Tuo būdu dabartinėje kinų kalboje šalia iš senovės paveldėtų paprastųjų, neišvestinių žodžių atsirado nemaža ir vedinių.

Didelį vaidmenį izoliacinėse kalbose vaidina skiemens intonacija. Nuo to, kokia intonacija šio tipo kalbose ištariamas žodžio skiemuo, priklauso to žodžio ar jį sudarančių morfemų reikšmės. Pavyzdžiui, kinų literatūrinėje kalboje, turinčioje keturias skiemens intonacijas, žodis ma, ištartas skirtingomis intonacijomis, gali reikšti ir ,,motiną”, ir ,,kanapę”, ir ,,arklį”, ir ,,drausti”. Tos pačios fonemų sudėties žodis (ma) vietnamiečių literatūrinėje kalboje, kurioje yra net šešios intonacijos, gali reikšti (priklausomai nuo intonacijos) ,,šmėklą”, ,,skruostą”, ,,kapines”, ,,arklį”, ,,ryžių daigą”, be to, eiti priešinamojo jungtuko funkcijas.(J. Palionis, Kalbos mokslo pradmenys 1985).

Iš visų indoeuropiečių šeimos kalbų labiausiai prie izoliacinio tipo yra priartėjusi anglų kalba, kuri palyginti nedaug teturi formų kaitybos afiksų ir kurioje žodžių sintaksiniai santykiai reiškiami žodžių tvarka ir tarnybiniais žodžiais.

INKORPORACINĖS KALBOS

Inkorporacinės, arba polisintetinės (lot. ,,įkūnijimas”, gr. ,,daug”+,,sujungimas”) – tai tokios kalbos, kuriose į tarinio formą įjungiamos, inkorporuojamos kitos sakinio dalys ir tuo būdu susidaro savotiškas žodis – sakinys. Šiam tipui priklauso paleoazinės (čiukčių, kamčiadalų ir kt.), kai kurios Amerikos indėnų kalbos.(J. Palionis, Kalbos mokslo pradmenys 1985).
Inkorporacinių kalbų žodžio – sakinio, arba vad. inkorporacinio komplekso, pavyzdžiu gali eiti jau V. Humbolto paminėtas actekų ni – naka – kwa, reiškiantis ,,aš – mėsa – valgau”, t. y. ,,aš valgau mėsą” (čia ni- ,,aš”, -naka – ,,mėsa” ir –kwa ,,valgau”, daiktavardis –naka- inkorporuotas kaip veiksmažodinės formos prefiksas). Kitas pavyzdys – čiukčių ti – vala – nto – a’k ‘’aš – peilis – ištrauk – iau”, t. y. ,,aš ištraukiau peilį”, kur ti- yra veiksmažodžio, reiškiančio ,,ištraukti”, priešdėlis, -vala- daiktavardžio, reiškiančio ‘’peilį”, kamienas, -nto- veiksmažodžio kamienas, -a’k – būtojo laiko sufiksas.
Bene svarbiausias inkorporacinio tipo kalbų požymis tas, kad jose žodis įgyja savo struktūrą tiktai tam tikrame kitų žodžių komplekse, kurį sudaro savarankišką reikšmę turinčių kamienų ir tam tikrų afiksų junginys.(J. Palionis, Kalbos mokslo pradmenys 1985).
Vieną kitą inkorporacinio pobūdžio kompleksą galima rasti ir fleksinėse kalbose. Pavyzdžiui, tokį kompleksą galima įžvelgti anglų kalbos žodyje forget – me – not, reiškiančiame ,,neužmirštuolę”, ypač jeigu turėsime galvoje tiesioginę jų atskirų komponentų reikšmę – ,,užmiršk mane ne”. Kai kurie kalbininkai (pvz., Ž.Vandrijesas, G. Kuznecovas) inkorporacinio pobūdžio kompleksais linkę laikyti ir tokius prancūzų kalbos sakinius, kaip je te le donne ,,aš tau tai duodu”, je ne l’ai pas vu ,,aš nesu to matęs”, kuriuose tarp įvardžio je, einančio savotišku veiksmažodžio prefiksu, ir veiksmažodinės formos įsispraudžia įvardinės formos te, le.
Tačiau, apskritai imant, inkorporacinio tipo kalbų struktūra dar nėra kaip reikiant išaiškinta, nes visapusiškai neištirtos šio tipo kalbos. Todėl daugelis su ,,inkorporacija” susijusių problemų atskirų lingvistų yra įvairiai sprendžiamos ir interpretuojamos.
Baigiant trumpą kalbų pagrindinių tipu charakteristiką, būtina pažymėti, kad nėra pasaulyje ,,grynų” kalbų, t. y. tokių, kurios turėtų tik vienam kuriam tipui būdingus požymius. Sakysim, fleksinėse kalbose esama ir agliutinacinio, ir izoliacinio, ir galbūt net inkorporacinio tipo elementų (lietuvių kalbos bendraties agliutinacinio tipo galūnę –ti, rytų aukštaičių ir dzūkų tarmėse dar gana dažną agliutinacinio pobūdžio polinksnį –na: miškuosna, svečiuosna, izoliacinėms kalboms būdingus nekaitomus žodžius: čia, daug, ten, už ir kt.). Izoliacinėse kalbose taip pat galima rasti fleksinių ir ypač agliutinacinių kalbų požymių (kinų kalboje įvykio veikslo sufiksą –la: janla ,,išaugino”, dela ,,padarė” , lajla ,,ateis”, asmeninių įvardžių daugiskaitos sufiksą –men: wo ,,aš” – women ,,mes”, ta ,,jis” – tamen ,,jie” ir kt.). Tas pats pasakytina ir apie agliutinacines, inkorporacines kalbas: jose irgi yra kitiems tipams būdingų elementų.(J. Palionis, Kalbos mokslo pradmenys 1985).
Kyla klausimas, ar negalima kitaip (negu čia siūlyta) klasifikuoti kalbas. Turbūt galima. Tokių bandymų (pagrįsti kitokią klasifikaciją) būta. Vienas iš jų yra N. Maro, norėjusio suklasifikuoti kalbas pagal raidos stadijas. Tačiau šitas bandymas neturėjo pamato. Matyt, kitokios klasifikacijos gali atsirasti tik remiantis nuolatiniais ir esminiais kalbų fonetinės, žodžių darybos, semantinės – leksinės ir sintaksinės struktūros požymiais.(B. Golovinas, Kalbotyros įvadas 1982).

IŠVADOS:
• Pirmasis klasifikuoti kalbas pagal jų morfologinę struktūrą pabandė Frydrichas Šlėgelis.
• Augustas Šlėgelis praplėtė šitokią klasifikaciją.
• Vilhelmas Humboltas patobulino šlėgelinę klasifikaciją.
• Visos pasaulio kalbos skirstomos į keturis pagrindinius tipus:
a) fleksinės;
b) agliutinacinės;
c) izoliacinės arba šakninės;
d) inkorporacinės, arba polisintetinės.
• Fleksinės – tai tokios kalbos, kurioms būdingas fleksijos ir apskritai afiksų daugiareikšmiškumas.
• Tai indoeuropiečių ir semitų – chamitų kalbų šeimos.
• Fleksinės kalbos gali turėti išorinę ir vidinę fleksiją.
• Bemaž kiekviena galūnė fleksinėse kalbose gali turėti ne vieną gramatinę reikšmę.
• Fleksinėse kalbose ta pati gramatinė reikšmė neretai reiškiama skirtingomis galūnėmis.
• Agliutinacinės yra tokios kalbos, kurioms būdingas fleksijos ir apskritai afiksų vienareikšmiškumas.
• Tai ugrų-finų, tiurkų-totorių, mongolų, dravidų, japonų, bantų ir kt. kalbų šeimos.
• Agliutinacinio tipo kalbose afiksai paprastai yra vienaformiai ir vienareikšmiai.
• Izoliacinės, arba šakninės – tai tokios kalbos, kurios neturi formų kaitybos afiksų, kurių žodžiai yra tartum grynos, izoliuotos šaknys.
• Tai kinų – tibetiečių, polineziečių, kai kurių vakarų Afrikos tautelių kalbos.
• Izoliacinėse kalbose l. svarbi žodžių tvarka sakinyje ir intonacija, taip pat būdingi trumpi žodžiai.
• Taip pat joms būdingi tam tikri darybos afiksai.
• Inkorporacinės, arba polisintetinės – tai tokios kalbos, kuriose į tarinio formą įjungiamos, inkorporuojamos kitos sakinio dalys ir tuo būdu susidaro savotiškas žodis-sakinys.
• Tai paleoazinės (čiukčių, kamčiadalų ir kt.), kai kurios Amerikos indėnų kalbos.
• Bene svarbiausias inkorporacinio tipo kalbų požymis tas, kad jose žodis įgyja savo struktūrą tiktai tam tikrame kitų žodžių komplekse, kurį sudaro savarankišką reikšmę turinčių kamienų ir tam tikrų afiksų junginys.
• Inkorporacinio tipo kalbų struktūra dar nėra kaip reikiant išaiškinta, nes visapusiškai neištirtos šio tipo kalbos.
• Pasaulyje nėra ,,grynų” kalbų, t. y. tokių, kurios turėtų tik vienam kuriam tipui būdingus požymius.

Naudota literatūra:

1. Golovinas, B. Kalbotyros įvadas. Vilnius. 1982.
2. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija- V tomas. Vilnius. 1979.
3. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija- XI tomas. Vilnius. 1983.
4. Palionis, J. Kalbos mokslo pradmenys. Vilnius. 1985.
5. Zinkevičius, Z. Kalbotyros pradmenys. Kaunas. 1980.

Leave a Comment