Testamentas Lietuvai

Testamentas Lietuvai

Žmogaus gyvenimo kelias nutviekstas pažinimo šviesos. Nepažįstamas pasaulis vilioja paslaptimis, atsiveriančiomis atsakymais, kuriuos padiktuoja ne tik dabartis, bet ir praeities žmonės. Kartais jų darbų prasmės neieškai, tačiau kitąsyk, dar kartą grįžęs, suvoki:turiu pažinti, turiu suvokti, man įdomu. Tada mintimis imi ieškoti tų, kuriems jautiesi esąs dėkingas, kad šiandien esi lietuvis, kalbi ir rašai lietuviškai.
Lietuva. Tarsi voratinklis išsiraizgiusi miestais ir kaimeliais, savo glėbyje saugo didžiausią istorinį ir kultūrinį palikimą. Kiek žmonių čia gyventa, kiek prasmingų žingsnių nueita.
Žvilgsniu keliauju Lietuva, mūsų taautinio atgimimo tėvo dr. Jono Basanavičiaus tėviškėn, į senos praeities sūduvių kraštą. Neprivažiavusi kelių kilometrų iki Bartininkų miestelio ir pasukusi dešinėn, nežymiai kalvotoje vietoje, prie mažų upelių, atsiduriu Ožkabalių kaime, vienoje pačių seniausių Sūduvos vietų. Savo senoviniais paminklais ir geografinėmis įvairenybėmis gausūs Ožkabaliai, matyt, iš pat kūdikystės laikų J. Basanavičiui padarė didelę įtaką ir palenkė jį visą gyvenimą domėtis mūsų krašto praeities dalykais: ,,tokiame dailiame kalnuotame krašte su daugybe dar kryžiotiškų tradicijų aš esmi gimęs ir užaugęs.’’,-prisiminimuose rašys J.Basanavičius. O kur daar nepamirštami jo tėvo, Jurgio Basanavičiaus, pasakojimai apie garbingus Lietuvos laikus, apipintus legendomis, kiek vakarų praleista su pasakomis, mįslėmis ir kitais tautosakiniais dalykais?! ,,Ir aš jam ir jo atsiminimui esmu kaltas atgaivinimu mano širdyje meilės mūsų tautos praeičiai ir lietuvybiai’’,-prisimindamas J.

. Basanavičius suguldo šias eilutes savo autobiografijon.
Nelengva atsekti šio kilnaus žmogaus ilgo gyvenimo kelius, kuriais eidamas jis nusipelnė lietuvių tautos amžinos pagarbos ir dėkingumo. Šyptelėju, prisiminusi, kai mažasis Jonelis, neblogai pramokęs paskaityti iš maldaknygių, turėjęs gerą ir gražų balsą, kartą, gulėdamas lovoje, pradėjęs giedoti. ,,Giedok, sūneli, giedok ir renkis į kunigus eiti’’, – tąkart pakuždėjo jam į ausį tėvas. Vėliau, jau subrendęs pats prisimena, kad tų laikų giesmėse užtikdavęs ir poezijos: ,,Lapkritis medžių lapus nuplėš kaip plaukus.’’. Pati jo siela nuo mažumės vedė link kūrybos, o ne į tarnystę Dievui. Dažnai jo rašto darbai būdavo skaitomi kaip geriausi visoje Marijampolės gimnazijoje, o pereidamas iš klasės į klasę, dovanų gaudavo knygų. Tėvai dar ilgai tikėjosi, kad jų sūnus ateityje būsiąs kunigas, ,,nors kada maldose juos paminėsiąs’’. Beet tų skaitomų knygų pasaulis ir pati ,,žingeidumo kirmėlaitė’’ traukte traukė į neatrastus, nepažįstamus tolius. Ir nuo penktosios gimnazijos klasės
viskas virs kitaip, J. Basanavičiaus įsitikinimai pakryps kita linkme – grynojo mokslo ir savo krašto praeities pažinimo kryptimi.
Didžioji gyvenimo dalis buvo praleista prie knygų. Užsidarydamas nuo pasaulio įvairiose bibliotekose ir muziejuose, gilinosi į mūsų tautos praeitį ir jos likimo kelius.
Maskvos universitetas. Būdamas medicinos fakulteto studentas, 1878 m. jis parašė A.Vileišiui, siūlydamas vietoje lenkiškų raidžių cz, sz ir w lietuviškas č, š, ir v. Jau tuo metu sv
vajota apie lietuvių literatūros draugijos įsteigimą, o savo dienoraštyje užsibrėžia plačiau antropologiškai tirti lietuvių fizines ypatybes, senovės lietuvių kapus ir piliakalnius, rinkti įvairias senienas, surašyti vestuvių papročius, parašyti darbą apie lietuvių ilgą gyvenimo amžių, paruošti vadovėlių, paraginti. , rinkti . , pradėti. Tarsi gijos nusitęsia užsibrėžti studento darbai, surašyti dienoraštyje. Argi pasitenkinsi gautomis medicinos mokslo žiniomis, jeigu ta ,, žingeidumo kirmėlaitė” graužte graužė vis gilyn, nepalikdama ramybėje.
Bulgarija, Viena, Praha, atostogos tėviškėje.
Kažkaip nejučiomis lietuviams aušo nauja ,,gadynė”. Mažojoje Lietuvoje įsteigta tautinė ,,Birutės” organizacija, J.Basanavičius bendradarbiauja lietuviškuose laikraščiuose, pradėti judinti Lietuvių Mokslo Draugijos įsteigimo reikalai, ima bręsti mintis apie pirmojo tautinio atgimimo laikraščio ,,Aušra” įsteigimą:,,Triūskimės, broliai. Iš tos sėklos, kurią mes Lietuvoje išbarstysime, išaugs gražūs vaisiai. Jei lietuviška kalba bus tvirta pasidarius, jei per mūsų darbus Lietuvos dvasia atsikvošės, mūsų dvasios gėrėsis savo darbu draugystėje mūsų prabočių, stiprių Lietuvos apgynėjų ir mylėtojų”, – tvirtai žinodamas, kokią reikšmę gali turėti jų darbai, kažkada pasakys J.Basanavičius.
Tarsi pranašo žodžiai visa tai išsipildys 1883 metais , ,,Aušra”nušvies ne tik visą Lietuvą, bet tie spinduliai pasieks ir tolimesnius kraštus: ,,Homines historiarum ignari semper sunt pueri”, – kaip motto savo prakalbai pasirinks šiuos žodžius pirmajam numeriui. Ir nebuvo jie taip sau pasakyti. Neįtikėtina, bet tuo metu, dar visai neseniai pavadinęs ,,Aušrą” ,,vaikų žaislu”, Vi
incas Kudirka meta šalin savo lenkiškąją ,,aukštąją kultūrą” ir pasižada tarnauti tik apleistajai Lietuviškajai kultūrai, pasijunta toks didis, galingas, esąs tikras lietuvis! Tarsi užuovėja tampa lietuviški J.Basanavičiaus siekiai daugumai to meto šviesuolių.
,,Aušros” pagalba J.Basanavičius skynė kelią kitiems darbams ir jau ketvirtajame šio leidinio numeryje paminės apie ,,įsteigimą lietuviškosios mokslo bendrystės”, kad ,,mūsų raštai galėtų saulės šviesybę pamatyti ir atnešti lietuvai priderančią naudą”.
Tokia draugija pradės gyvuoti jau 1907 metais: užsiiminės lietuvių antropologija, etnologija, etnografija, archeologija, istorija ir kitomis mokslo šakomis. Pats šią draugiją įsteigęs ir išplėtęs jos veiklą, o nuo 1919 metų pasitraukęs iš politinio gyvenimo, J.Basanavičius pasišvęs mokslo darbams, dirbs užsidaręs savo kambarėlyje dienomis ir naktimis, ,,jokio poilsio nežinodamas”, silpstančios sveikatos nepaisydamas. Jam mirus, Lietuva skaudžiai pajus, kokio dvasios milžino būta dr.J.Basanavičiaus, kuris tarsi Mozė vedė lietuvius pažadėtojon žemėn, į laisvąją Lietuvą, sakydamas: ,,žiūrėkite ir stebėkitės, kokios gražios esama lietuvių senovės! Pamilkite ją, o ta meilė atgimdys mums naują, gražią ateitį”.
Jo idėjos mūsų gyvenime tebėra dar tokios reikalingos!..
Tai tarsi testamentas.
Paveldėtoja?..
Lietuva.
Dabar jau mano žvilgsnis perskrodžia Rasų kapines, kur ilsisi mūsų tautos patriarchas. Netoliese – tautos genijus Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, ten – Povilas Višinskis, čia – dr.Antanas Vileišis ir daug kitų. Lietuvai brangūs, savi, nepamirštami. Dr.J.Basanavičius tarsi dar čia, tarsi tebevaikščioja. Pirmasis publicistas aušrininkas, etnografas ir
r etnologas, istorikas, politikas.
Žmogus!

Leave a Comment