Teksto problematika Shillingsburgo požiūriu

1197 0

Modernioji literatūros teorija teigia, kad kiekviename literatūros kūrinyje yra sukuriama savita, tiktai tame kūrinyje egzistuojanti realybė, kuri jokiais būdais nėra tapati mus supančiai „objektyviai“ tikrovei

Teksto problematika Shillingsburgo požiūriu

Peteris L. Shillingsburgas savo straipsnyje Tekstas kaip materija, konseptas ir procesas (Text as matter, concept, and action) paliečia tiek ir literatūros teoretikams, tiek ir paprastiems skaitytojams aktualius ir įdomius klausimus – kaip reiktų suvokti literatūros kūrinio sąvoką, koksai yra kūrinio kaip nematerialaus objekto ir materialios jo išraiškos santykis (pvz., knygos) santykis, koksai yra autoriaus ir skkaitytojo vaidmuo literatūros kūrinio funkcionavime ir paties kūrinio sukūrime. Galima pajuokauti, kad Shillingsburgas atsisako ,,politinio korektiškumo“ir pripažįsta skaitytojus dažnai esant visiškai neišmanėliais – jie neretai netgi linkę tapatinti literatūros kūrinius su knygomis – materialia kūrinių išraiška, taip pat jiems būdingas supaprastintas požiūris į autorystę – laikoma, kad knygose yra ,,įkūnytas“ absoliučiai toks kūrinys, kokį sukūrė Kūrėjas, ir skaitant objektyviai atsiskleidžia autoriaus užkoduotos kūrinio prasmės.

Tačiau Shillingsburgas pastebi, kad net ir profesionalioji teksto kritika ir mokslinis redagavimas dar dažnai yra atsiriboję nuo modernios literatūros teorijos irr laikosi gana pasenusių koncepcijų. Tuo tarpu modernios literatūros teorijos irgi linkusios aplenkti tam tikrą problematiką, susijusią su tekstų redagavimu. Šiuolaikiniai literatūros teoretikai nagrinėja literatūros kūrinius kaip kalbinius ir mentalinius konstruktus, tačiau nepakankamai dėmesio skiria būtent materialių tekstų (dokumentų) nagrinėjimui, no

ors būtent tik iš jų sužinoma (,,perskaitoma“) apie šiuos abstrakčius nesusijusius su materija literatūros kūrinius.

Taigi, literatūros teoretikai susikoncentruoja į literatūros kūrinių interpretacijos ir autoriaus intencijų atkūrimo galimumo/negalimumo problematiką, tačiau pats rašytinis tekstas, kuris yra būtent tas materialus būtinas mediumas tarp autoriaus ir skaitytojo, suvokiamas kaip stabilus, vientisas ir neproblematiškas.

Shillingsburgas nepritaria tokiam rašytinių tekstų svarbos (ir tuo pačiu tam tikro problematiškumo) ignoravimui ir teigia, kad neatsakingas redagavimas ar redaktorių/leidėjų bandymas pateikti tekstą kaip absoliučiai vientisą ,,kodifikuotą“ versiją, pašalinanttam tikrų skirtingų teksto variantų (atsiradusių dėl paties autoriaus/redaktorių/leidėjų teksto keitimo) koegzistavimo galimybę, kaip tik trukdo kuo visapusiškiau nagrinėti kūrinius kaip verbalinius ir mentalinius konstruktus. Kitaip tariant, Shillingsburgo teigimu, netgi tokios modernios literatūros teorijos kaip, pvz., dekonstrukcija, neigiančios bet kokį objektyvumo galimumą teksto suuvokime, pašalinančios autoriaus kaip kūrėjo intencijas iš kūrinio nagrinėjimo lauko bei susikoncentruojančios tiktai į verbalinį tekstą kaip uždarą sistemą, negali pabėgti nuo fizikinio objekto (knygos), kuriame būtent yra įkūnyti verbalinio konstrukto ženklai, t. y. materialios kūrinio išraiškos, be kurios skaitytojui kūrinys neegzistuoja. Taigi, tai suvokiant, pasidaro svarbu, koksai kūrinio leidimas, kokia kūrinio kopija ar versija skaitoma.

Tačiau, kad suvokti materialių tekstų svarbą kūrinio suvokimoir interpretavimo procese, reiktų detaliau panagrinėti Shillingsburgo plėtojamą literatūros kūrinio ir materialaus teksto santykį.

Taigi, anot Shillingsburgo, literatūros kūrinys yra im

mplikuotas ir apribotas savo materialios išraiškos (-ų), tačiau jis nėra tapatus jai. Terminas kūrinys reiškia mentalinį abstraktų konstruktą (ar konstruktus), atskirą nuo savo fizinės formos, bet jos reprezentuojamą.

Fizinė (materiali) kūrinio išraiška (tam tikras objektas, kuriame kūrinys yra užrašytas ar kitaip užfiksuotas) gali būti ne viena, o egzistuoti kaip daug to paties kūrinio fizinių kopijų. Reiktų iš karto paminėti, kad kūrinys gali egzistuoti keliose savo versijose, t. y, gali egzistuoti keli to paties kūrinio variantai.

Termino versijos nereikėtų painioti su kūrinio kopijomis: nors egzistuoja tam tikras problematiškumas, nuo kada skirtinga kūrinio kopija virsta jau atskira kūrinio versija, tačiau apibendrintai galima pasakyti, kad kiekviena kūrinio kopija gali turėti tam tikrų klaidų, netikslumų, kas ją skirs nuo kitų kūrinio kopijų, tačiau kūrinio versija jau reiškia kur kas didesnį kokybinį ar kiekybinį šuolį link atskiro (skirtingo nuo kitų versijų) to paties kūrinio varianto. (Be to, kūrinio versijos kaip ir paties kūrinio negalima tapatinti su materialia versijos išraiška).

Taigi, iš pradžių kūrinys, galima sakyti, yra sukuriamas autoriaus mintyse. Tačiau iš tiesų netgi autoriaus sąmonėje egzistuojanti kūrinio versija gali būti tobulinama, keičiama. Shillinsburgas kūrinio kūrimo procese išskiria tris kūrinio versijas: potenciali versija egzistuoja tik autoriaus galvojekaip pirminis sumanymas ir idėjos; besivystanti versija ( ang. developing version) yra tokia, ka

ai autorius jau pradeda užrašinėti savo mintis, tęsiamas idėjų plėtojimo ir materialių jų išraiškų (užrašų) dauginimo procesas, tačiau visa ta medžiaga dar nėra sujungta į vieną visumą; galiausiai autoriaus kūrinio kūrybos procesas baigiasi, jis išplėtoja vientisą užrašytą kūrinio versiją ( ang. essayed version) – ši versija yra konceptualus vienetas (vėlgi netapatinama su materialia išraiška) ir yra taip pat apibūdinama kaip konceptualus tekstas.

Taigi, konceptualus tekstas – tai tarsi ideali kūrinio versija ( tačiau idealumo nereikėtų suvokti kaip nekintančio platoniškąja prasme, nes šis pirminis pasiektas tobulumas irgi kinta – jį dažnai ir toliau ,,tobulina“ pats autorius, redaguoja redaktoriai ir t.t.).

Konceptualus tekstas tai mentaliniskonstruktas, jo jokiu būdu negalima tapatinti su su materialiu tekstu, kadangi materialus tekstas gali būti ir dažnai yra netobula jo reprezentacija (materialus tekstas dėl įvairių priežasčių (sintaksės, gramatikos netikslumų) gali neatitikti mentalinio konstrukto – idealios (kaip minėjome, tas idealumas tik sąlyginis) kūrinio versijos).

Konceptualus tekstas praktiškai neatsiejamas nuo verbalinio teksto, t.y. tam tikras autoriaus mentalinis konstruktas autoriaus sąmonėje įgauna kalbos (žodžių) formą, kuri iš pradžių taip pat neturi materialios išraiškos. Materialiame tekste užrašyti ženklai (ženklinantys tam tikras sąvokas) sudaro semiotinį tekstą. Taigi, lingvistinis tekstas – tai žodžių ir juos žyminčių ženklų tam tikra seka, būdinga tik tam kūriniui.

Materialusis tekstas – tai lingvistinio teksto (kuris savo esme yra abstraktus, nematerialus) ir ta

am tikro materialaus objekto, į kurį lingvistinis tekstas yra ,,patalpintas“, visuma. Lingvistinis tekstas niekam negali egzistuoti be materialaus objekto, kuriame yra užrašytas (ar kitaip užfiksuotas), išskyrus tuos atvejus, kai lingvistinis tekstas egzistuoja (yra prisimenamas) žmogaus sąmonėje.

Materialus tekstas nėra tapatus kūriniui (konceptualiam tekstui) – jis yra tik jo materiali netobula kopija, kūrinys gali būti padaugintas daugelyje savo materialių kopijų. Dažniausiai toksai materialusis tekstas pereina daug etapų, kol galiausiai pasiekia skaitytoją. Jam tenka pereiti redagavimo, leidybos etapus. Redaguodami redaktoriai dar labiau pakeičia tekstą, jis nutolsta nuo autoriaus pirminio konceptualaus kūrinio (tačiau sukuriama kita konceptualaus kūrinio versija), tiek ir nuo pirminiomaterialaus teksto.

Tačiau šiaip ar taip skaitytojui kūrinys (tiksliau tam tikra jo versija) yra pasiekiamas per materialųjį tekstą – skaitydamas jis dekoduoja lingvistinį tekstą ir, galima sakyti, rekonstruoja tam tikra skaitytojo suvoktą kūrinio (konceptualaus teksto, įkūnyto materialiame tekste) variantą, nors iš tiesų skaitytojas skaitymo akto metu sukonstruoja, galima sakyti, visiškai kitą kūrinį – savo priimtąjį tekstą. Taigi, skaitytojas kūrinio ,,priėmimo“ atlikimo (skaitymo ir teksto interpretavimo tuo pačiu metu) metu patiria (psichine ir fizine prasme) ne kūrinį patį savaime (autoriaus sukurtą konceptualų idealų tekstą), o savo sąmonėje sukuria kūrinio tam tikrą (re)konstrukciją – skaitytojo konceptualų lingvistinį tekstą (priimtąjį tekstą).

Priimtasis tekstas anaiptol nėra tapatus autoriaus (vartodami sąvoką autorius turime omenyje nebūtinai autorių kaip vienąpirminį kūrėją, nes, kaip minėjome, prie kūrinio autorystės gali būti prisidėję daug kitų asmenų – redaktorių, leidėjų ir pan., kurie prisidėjo kurdami tam tikrą konceptualią kūrinio versiją, kuri materialios kopijos pavidalu ir pasiekė skaitytojus) sukurtam tekstui – jis priklauso tiek nuo būtent tam tikros materialios kūrinio kopijos (paveiktos visų redagavimų, netikslumų, klaidų ir pan.), kurią skaito skaitytojas, tiek nuo skaitytojo literatūrinio išprusimo, protinių gebėjimų suvokti tekstą, kitų išorinių veiksnių. Taigi, anot Shillingsburgo, kiekvienas skaitytojas susikuria savo priimtąjį tekstą.

Taigi, Shillingsburgas įteisina skaitytoją kaip funkcinį autorių, kuris savo sąmonėje susikuria savo priimtąjį tekstą, tačiau konstruodamas savo lingvistinį konceptualų tekstą skaitytojas yra tiesiogiai priklausomas nuo materialaus teksto. Taigi, funkcinė autorystė pasireiškia kaip skaitytojo priklausomybė nuo materialaus teksto, tačiau be skaitytojo tekstas apskritai nefunkcionuotų. Taigi, tekstas pats savaime sukuria tik potencialų literatūros kūrinio egzistavimą, tačiau tik skaitymo procesas sukuria funkcinį kūrinio egzistavimą.

Taigi, materialus tekstas – nežiūrint, ar tai autoriaus ar leidėjo, tekstas, nežiūrint kurią versiją (pirmine ar ne) jis reprezentuoja, netgi nežiūrint, ar jis tikslus ar klaidingas – yra būtinas tarpininkas, be kurio kūrinys negali būti patiriamas (nors, kaip minėta, materialus tekstas nėra identiškas kūriniui kaip mentaliniam verbaliniam konstruktui, kadangi nereikia nei vienos būtent konkrečios kūrinio kopijos (konkretaus materialaus teksto), tam, kad kūrinys būtų patiriamas.

Taigi, išnagrinėjus tai, kokįvaidmenį materialus tekstas užima teksto suvokimo -interpretavimo procese, galime suvokti, kodėl netgi moderniam dekonstrukciniam skaitymui, kuris visiškai nesidomi teksto kilme – autoriaus asmeniu ir jo norimomis perduoti intencijomis, vis dėlto labai svarbu, koks būtent materialus tekstas yra naudojamas skaitymo procese. Tai yra svarbu dėl to, kad kūrinio (tokio kūrinio, kokį savo sąmonėje sukuria skaitytojas) struktūra priklauso nuo materialaus teksto (lingvistinio teksto, semiotinio teksto forma įtvirtinto – užrašyto, atspausdinto arba, pvz., užfiksuoto elektronine forma – dokumente ar kitoje materialioje laikmenoje) struktūros.

Tačiau, kaip minėjome, Shillingsburgas įžvelgia tam tikrą problematiką tame, k

. . .

Taigi, vienas materialus tekstas gali skirtis nuo kito to paties kūrinio materialaus teksto, nes gali būti sukurtas (parengtas, redaguotas) kitų asmenų ir kitomis aplinkybėmis, arba, Shillingsburgo žodžiais tariant, jame gali atsispindėti skirtingi ,,balsai”. Todėl, nors pati autorystė modernių literatūros teorijų gali ir nedominti, remiantis tuo, kad tarp autoriaus ir skaitytojo egzistuoja neįveikiama suvokimo praraja ir skaitytojas skaitydamas tekstą, negali jo objektyviai patirti tokio, kokį jį autorius sukūrė, o tik per savo sąmonės prizmę, tačiau skaitytojo kuriamą konceptualų tekstątiesiogiai apriboja vienoks ar kitoks sukurtas lingvistinis, dokumente įrašytas, tekstas. Taigi skaitytojo suvokimas nori nenori yra apribotas materialaus teksto lingvistinio turinio ir, galima sakyti, tokio teksto kokybės.

Taigi, Shillingsburgas, be visų jau apžvelgtų teksto ir kūrinio sampratos teorinių principų bei tipologijų, iškelia idėją, kuri yra aktuali būtent moksliniam redagavimui ir teksto kritikai, o tuo pačiu ir bendrai literatūros teorijai bei skaitytojams – teksto redaktoriai turėtų ne bandyti nuslėpti skirtingas teksto versijas, o atvirkščiai – sudaryti skaitytojams kuo didesnę galimybę susipažinti su egzistuojančiomis skirtingomis to paties kūrinio versijomis, nes visapusiškesnė tekstinė ,,medžiaga” taip pat praplečia skaitytojų galimybes konstruojant iš materialaus teksto savąjį konceptualųjį tekstą. Shillingsburgas remia teksto kritikos poslinkį nuo apibrėžtų leidimų kaip įtvirtintosbendromis konvencijomis teksto redakcijos, kuri nebeturi būti daugiau redaguojama, link kritinio leidimo, kuomet leidinyje pateikami keli to paties kūrinio variantai. Taigi, tekstas yra suvokiamas kaip procesas, kai redaktoriai ir kritikai tyrinėja tekstų daugį, o ne vieną tikrą ar gulutinį tekstą, paremtą autorystės stabilumo prielaida. Procesinis redagavimas neperima autorystės neigimo iš modernios literatūros teorijos (rekonstrukcijos ir kt.), tačiau išlaiko autoriau ir autorystės idėją, tačiau procesinis redagavimas pakeičia požiūrį į tekstą kaip stabilų nekintamos įtvirtintos autorystės pasireiškimą.

Svarbu, kad mokslinis redagavimas atidengtų, o ne bandytų užmaskuoti skirtingus teksto elementus, kurie turi konceptualią svarbą, o ne bandytų bet kokia kaina išlaikyti vientiso kūrinio (vienintelės galimos kūrinio versijos) kaip vienintelio egzistuojančio iliuziją. Juk tokiu atveju kūrinys yra redukuojamas iki knygos – materialios kūrinio kopijos, nes bandoma imituoti, kad, kaip skaitytojas, rankose laiko vieną dokumentą, taip ir konceptualus tekstas yra vienas ir nekintamas. Tačiau tokiu atveju kūrinys yra tiesiog netinkamai reprezentuojamas skaitytojams, o ne ,,patobulinamas ir išgryninamas”.

Čia ir toliau remiamasi Peter L Shillingsburg, 1991: ,,Text as Matter, Concept and Action”, Studies in Bibliography 44, 1991, p. 31 – 82.

Join the Conversation

×
×