RAŠAU JUMS APIE TAI, KĄ GALĖTŲ JAUNIMAS PADARYTI, KAD MAŽĖTŲ SKURDASMano vaikystės draugai,Už lango siaučia pūga. Niūru… Žiūriu pro langą į besiblaškančius medžius, paskendusius sniego sūkuriuose, į dangų, tokį piktą ir grėsmingą, tačiau mano mintys visai ne čia, oi ne… Jos pavirto mažu drugeliu ir klajoja kažkur vaikystės vasaros prisiminimuose… Tie drugeliai nerūpestingai šildosi prieš saulutę, pasiduodami tinguliukui ir ramybei.Vasaros laukdavau nemažiau negu Kalėdų Senelio ar pirmo sniego… Tai, žinoma, suprantama, tačiau mano vasaros būdavo nepaprastos… Pilnos nuotykių, juoko, vaikiško nerūpestingumo. Ir viskas tik dviejų labai brangių man žmonių dėka. Tai buvo močiutės kaimynų berniukai. Jūs neįsivaizduojate, kiek mes prisigalvodavome žaidimų, kiek mes juokdavomės, kiek šunybių krėsdavome… Močiutė sakė, kad mūsų būdavo pilna visur: tai, žiūrėk, medyje gaudynių žaidžia, tai vandens karą, tai krepšinį… Tačiau vieną dieną kaip iš dangaus – laiškas. Žalia korta į JAV. Nuostabu… Ir štai dingo mano nerūpestinga vaikystė, mano šypsena, ir aš atsimerkiau: tik tada supratau, ką man jie reiškė, tik tada juos įvertinau…Atrodė, kad jie visada bus šalia, kad galėsiu nueiti kada tik norėsiu, kad būsiu šiltai sutikta ir galėsiu kada tik norėsiu matyti jų linksmus veidukus… Man buvo taip sunku… Man, mažam vaikui, neįsivaizduojančiam atostogų be juoko, linksmybių ir geriausių draugų…Kodėl taip yra? Kodėl negalime gyventi kartu?.. Kodėl žmonės, palikę visus artimuosius ir, galime sakyti, savo gyvenimą, turi vykti ten, kur geresnės sąlygos, kur reikia viską pradėti iš pradžių, kur gražūs atsiminimai neišdyla visą likusį gyvenimą ir tampa jo dalimi?.. Kodėl?! Mūsų valstybei turėtų būti labai gėda. Protingi, išsilavinę žmonės neturi galimybių pasireikšti čia, savo gimtinėje!.. Turime savo noru išvykti į ten, kur visai nesinori, bet priverčia aplinkybės. Bet tai tik viena problema…
Dažnai žiemą, eidama šventiškai išpuošta gatve, mąstau apie artėjančias šventes, dovanas, artimuosius… Mąstau apie šiltas ir jaukias Kalėdas ir gaivų eglutės kvapą… Galvoju apie šiltus ir skanius valgius, saldumynus, kurių atsivalgau už visus metus… Tik staiga prieš akis šmėkšteli jaunas vaikutis, kokių aštuonerių. Plonas, išblyškęs, drebantis… Akys tokios didelės ir gilios, kaip suaugusio. Jis žiūri į žmones taip, kaip mes – į Kalėdų Senelį, laukia bent kelių centų… Įdedu į jo nešvarią nuogą rankutę monetą ir pažvelgiu tiesiai į jo akis. Jos staiga nušvinta, prašviesėja, jis nusišypso, lyg būčiau šimtinę įdėjusi. Vaikutis žiūri taip nuoširdžiai ir dėkingai, kad aš nejučia susigėstu, pagalvojusi, kaip aš elgiuosi, gavusi daug daugiau pinigų…Jo dėkingumas ir šviesa nejučia privertė mane susimąstyti: bet palauk, jis toks ne vienas, jų yra tūkstančiai, milijonai!.. Mintimis pabandžiau įsivaizduoti tų vaikų kasdienybę: šaltos naktys, niūrūs veidai, kaukiantys pilvai ir amžinas nerimas: „ar išgyvensiu iki rytojaus?“. Atrodo, jiems tai nesvarbu, bet viltis miršta paskutinė. Galvojate, jie nemąsto apie šviesesnį rytojų, apie geresnį gyvenimą? Jie gula ir keliasi su ta pačia mintimi. Bent jau daugelis. O kai kurie, aišku, nori užmigti ir neatsikelti, tačiau Dievas to neleidžia, nes visi vargšai yra mūsų visuomenės veidrodis. Jie vis primena, kiek daug pasauly neteisybės ir neapykantos. Juk kai kurie vargšai seniau buvo turtingi, žinomi asmenys, turėję nuostabius namus ir šeimą… Bet užteko vieną vienintelį kartą suklysti, ir gyvenimo nebėra!.. Bet mes juk žmonės! Vargšai – taip pat žmonės! Tačiau kad ir kaip gaila, mes, jauni, nieko negalime padaryti. Beveik nieko. Mes tik galime užkirsti tam kelią ateityje. Turime mokytis, siekti kažko aukščiau, kad užsitikrintume gerą gyvenimą. O kai visiškai neteksime vilties arba aptems protas, pažiūrėkime į tuos vargšus, prisiminkime, kad mums dar viskas prieš akis, mes tokiais netapsime!Žinau, kad mano laiškas nieko nepakeis, tačiau prisiminkime apie tuos vargšus nors prieš didžiąsias šventes, pagalvokime apie sunkų jų gyvenimą, supraskime juos… Jie yra dalelė mūsų… Tad nors mintyse pasimelskime už juos… Svarbiausia nesmerkti ir suprasti, padėti, nusišypsoti… Negi sunku? Kai kuriems tiek ir tereikia. Nors trupučio dėmesio ir nuoširdaus supratimo. Taigi jie taip pat žmonės ir taip pat, kaip ir kiekvienam gyvam organizmui, reikia šilumos ir meilės, jaukumo ir ramybės…