Skirgailos ir skurdulio pokalbis apie deivusVincas Krėvė– Mickevičius- XXa. lietuvių prozininkas, dramaturgas. Jo kūryba gausi ir įvairiašakė, nesutelpanti vienos srovės rėmuose, turinti ir realizmo, ir romantizmo bruožų.Krėvės „Skirgaila“–pirma tobulai sukomponuota ir scenos reikalavimus atitinkanti drama lietuvių literatūroje. Čia galima rasti visa, ko stigo anksčiau parašytoms lietuviškoms dramoms-konfliktą, draminį veiksmą, tragišką situaciją. Šioje ištraukoje Skirgaila patiria psichologinį lūžį ir išdavystę. Valdovas, nustojęs pasitikėjimo visais dievais, pralaimėjęs kovą karo lauke, turi dar mažą, giliai paslėptą vilties kibirkštėlę. Pasišaukia pas save žilą senųjų dievų krivį, senelį Skurdulį, tikėdamasis, kad galbūt jis pasakys tiesą, gal jis nuramins išbadėjusią skepticizme sielą.„Kodėl gi tyli Perkūnas ir netrenkia tų, kurie jį apleidžia?… Tavo dievai seni, mirė ar galios neteko“,-su paslėpta viltim provokuoja Skirgaila krivį. Bet čia ištinka jį dar skaudesnis smūgis. Krivis, visą amžių seniems dievams tarnavęs, senatvėj nuėjo nelauktu keliu:„Ar ne vis tiek Praamžiui, kuriuo vardu jį žmonės gerbia?“ Skurdulis savo tautą lygina su žmogumi. Ji buvo vaikas, tačiau atėjo laikas tapti jaunuoliu. Senasis krivis bando guosti valdovą sakydamos, kad ir kurio vardu šauksis jo žmonės, gerbs visuomet tą patį, didį ir paslaptingą Praamžių, kad jis gyvena ne danguje, ne žemėje ar naujoje šventovėje, o žmogaus sieloje. Skurdulis nori pagydyti sergančią valdovo sielą, o aišku, Skirgaila ne to iš jo laukė:„Aš tavęs neprašau manęs raminti. Melagis tu kaip visi, ir todėl nėra tau nei mano pagarbos, nei pasitikėjimo tavim…“ Nors Skirgaila yra nusivylęs savaisiais dievais, tačiau niekaip nepripažįsta krikščionių dievo. Juo arčiau kunigaikštis pažįsta naująjį dievą, jo žodžio skelbėjus, juo piktesnis jis jam atrodo, juo mažiau belieka noro tokiam dievui melstis. Kuo arčiau jis jį pažįsta, tuo giliau smenga į jo sąmonę nepasitikėjimas senaisiais dievais. Skirgaila yra per daug didus ir kilnus, kad tikėtų tuo dievu kuriam atstovavo plėšrieji kryžiuočiai ir vylingi lenkai, o senaisiais dievais tikėjimas jam nešė nusivylimą po nusivylimo. Ir tas visais dievais pasitikėjimo netekimas Skirgailos viduje užvirė religinę kovą.
Krivis kunigaikštį tikrai būtų pagydęs, jei būtų įtikinęs, ar bent davęs vilties, kad senieji dievai gyvi tebėra. Dabar gi ir šis sugriuvęs senis, viena koja grabe stovėdamas, atsisako nuo to, ką visą savo ilgą gyvenimą skelbė. O Skirgailai atėmė paskutinę viltį, paskutinę atramą nelygioje kovoje ir pasauly. Valdovas palieka vienui vienas, nusivylęs dievais ir žmonėmis, ir netgi prabyla apie mirtį„Jei tiesa, ką sakai, geriau man visko netekti ir gyvenimo podraug…“. Kunigaikštis ir Skurdulis Skirtingai žiūri į mirtį. Skirgaila į ją žiūri lengvabūdiškai, o Skurdulis primena jam:„mirtis visų nekenčiama, ir nėra tokios jėgos, kuri priverstų žmogaus sielą pamilti ją. Todėl nekenčiama žmonėms ir to atmintis, kuris savo noru ją randa“. Skirgaila lyg ir nesupranta senojo krivio žodžių, neįsiklauso į juos. Jis nemoka suderinti širdies ir proto balso. Kunigaikštis žino, kad Lietuva, norėdama išlikti, turi prisitaikyti, priimti naująjį tikėjimą. Tačiau jis piktinasi pats savimi, kad elgiasi prieš savo jausmus, kad pamina ištikimybę seniesiems dievams, kurie dar gyvi jo širdyje. Skirgailos sprendimai ir poelgiai tiesiogiai susiję su jo charakteriu: valdovas nesugeba valdyti pykčio, todėl keršija. Jis kietas užsispyrėlis, geležinės valios, pereinančios į aktualumą, užsidaręs savy, šykštus žodžių, galingas vidaus pergyvenimais. Su visomis kieto žmogaus savybėmis, geromis ir neigiamomis.Iš šios ištraukos galima suprasti, jog Krėvė neteigia krikščionybės ar senojo lietuvių tikėjimo privalumų ar trūkumų,-„Skirgaila“ nėra religinė drama. Dramaturgas nekuria su naujuoju dievu susitaikančio ar tiesą atrandančio herojaus: krivio Skurdulio mintys apie nekintančią dieviškumo ir tikėjimo esmę lieka tik Skirgailos susitaikymo su naujuoju dievu prielaida, nenulemianti herojaus įsitikinimų ar elgesio.