Daug kas þemëje amþinai kartojasi- liûtys, meilë, juokas, o ypaè- klaidos, kurios gali þmogø praþudyti, kaip ir atsitiko Sisifui. Gyveno Sisifas laimingai ir turtingai savo prabangiuose rûmuose puotas keldamas. Pasiþymëjo jis klastingumu, gudrumu ir apsukrumu. Ðiomis savo savybëmis jis sugebëjo net niûrøjá Hado karalystës dievà Tanatà apgauti. Taèiau uþ savo klastas ir apgaules jis buvo þiauriai nubaustas. Juk uþmigti laimingam- irgi talentasð Sisifas galbût buvo per daug laimingas gyvendamas ir neregimais siûlais tarsi prisiriðo prie já supanèios aplinkos, þmoniø. Atëjo iðsiskyrimo valanda, siûlai ásátempë, taèiau Sisifas lengvai nepaleido. Kai jau turëtø atsiskirti nuo savo kûno, nuo gyvenimo, pasitelkdamas savo gudrybes jis sugeba iðlikti. Taèiau Sisifas tëra tik þmogus, dievø kûrinys ir norint já sunaikinti nereikia visos visatos. Kuome Sisifas patenka á pomirtiná gyvenimà, jis yra pasmerktas ritinti á aukðtà, statø kalnà didþiulá akmená. Mes,eidami gyvenimo keliu, kartu stumiame akmená. Pasiekæ kelio galà sustojame ir neatsigræþæ atgalios paliekame visus sunkumus, uþmiegame amþinuoju miegu: Sisifui teko kita dalia. Jis turi amþinai ritinti akmená. kai jau mato kalno virðûnæ, kelio pabaigà ir trûksta tik keliø stumtelëjimø, akmuo su tenksmu rieda þemyn. Taip ir ridena jis tà sunkià naðtà. Iðkyla klausimas, kodël jis tiesiog nemeta akmens á ðalá ir nesusitaiko su ta mintimi, kad amþinai yra pasmerktas kalëti Hado karalystëje? Jeigu pragaras gali bûti maþiau pragariðkas, o viltis suplazdenti ten, kur nëra vilties, tai tik todël, kad jos yra. Vis dar yra… Kad ir kaip jam bûtø sunku, Sisifas sieks tikslo, nors ir þinos, kad tai neámanoma. Juk ir mes gyvename, mokomës, dirbame þinodami, kad anksèiau ar vëliau iðkeliausime á kità pasaulá, viskà palikdami likimo valiai ir uþmigdami… Ir neklausinëjame, kodël verta gyventi, tiesiog gyvename.
Þmogus tëra tik varganas medþio lapas, silpniausias gamtos kûrinys. Jam sunaikinti pakaktø vëjo dvelktelëjimo. Manau, kad vis dëlto Sisifas suprato, kad prieð dievus yra tik maþa dulkelë, o erdvëje ir laike- niekas.