Sintaksinės figūros

Sintaksinės figūros

Kalambūras – komizmą, sąmonį ir šmaikštumą kūriantis žodžių ar žodžių junginių žaismas, pagrįstas skirtingos reikšmės žodžių garsiniu tapatumu ar panašumu. (Prieš perkūną eina šiurpuliai per kūną. Ne tavo kiškis ne tu kiškis.)
Homonimai – vienodai skambantys, bet skirtingos reikšmės žodžiai. (lapas, kasa)
Paronimai – panašiai skambantys, bet viai skirtigus dalykus nusakanys žodžiai. (kompanija-kampanija, komplektas-kompleksas, naudingas-nuodingas)
Antonimai – priešingos reikšmės žodžiai. (baltas-juodas)
Sinonimai – panašios reikšmės žodžiai, sambantys kitaip.(bėga-lekia)
Paradoksas – aforizmu suformuluotas netikėtas teiginys, pirmu žvilgsniu prieštaraujantys logikai ir sveikam protui.(Geriausios naujienos – blogos naujienos. Daugiausiai uždirbti gali nieko nedirbdamas.)
Oksimoronas – paradoksalus prriešingų sąvokų derinys vienoje frazėje, dviejų išoriškai nesuderinamų dalykų vidinė santaika. (Vieša paslaptis seniai buvo žinoma visiems. Išryškėjo visas šios ekspertizės spindesio skurdas.)
Retorinis sušukimas – kai klausytojas stebisi, piktinasi, džiaugiasi, triumfuoja. (Ei! Jė jė jė!)
Antitezė – tai konrtrastingų reiškinių arba dalykų gretinimas. (Mokslas ilgas – gyvenimas trumpas.)
?Analogija – tai skirtingų dalykų lyginimas paremtas jų panašumu.
?Kontrastas – atvirkštinė analogija, juo paryškinama lyginamų reiškinių priešybė.
Sentencija – tai glaustai suformuluota bei apibendrinta gyvenimo išmintis. (Gyvenimas – nepasaka. Pasakytas žodis atgal nebegrįžta.)
?Asonansas – vienodų balsių kartojimasis kūrinyje.
Onomatopėja – tikrovės garsų pamėgdžiojimas. (Kū kū kūū. Čir vir vir)
Definicija – glaustos formos, vaizdingas, originalus kokio nors dalyko ar asmens nusakymas ar paaiškinimas. (Meilė kantri, meilė maloninga, ji nepavydi)
Elipsė – pagrindinė trumpinimo figūra, kurios esmė žodžio ar žodžių junginio praleidimas. (Kvailį pažinsi iš kalbos, gudrų – iš darbų.)
?Asindetonas – bejungtukis žo

odžių, frazių ar sakinių siejimas. Jis ypač gyvina ir trumpina, daro veržlią kalbą tada, kai jaučiama, kad jungtukai praleisti sąmoningai.
?Polisindetonas – žodžių, frazių ar sakinių siejimas, kur jungtukų esama gausiai.
?Nutylėjimas – kuria potekstę, intriguoja tou kas praleista, nepasakyta. Nutylima iš džiaugsmo, skausmo, graudulio, netikėtumo, baimės, sutrikimo.
Porceliacija – ypatingo taupumo priemonė, kai kalbėtojas išskaido pagal prasmę susietus sakinius į atskiras daleles, skiriams pauzėmis, o rašytiniame tekste – taškais.(Žemos durys. Trys maži langai. Bet laimė, laimė!)
?Akrostichas – kūrinio komponavimo būdas, kai pirmosios raidės, skaitomos vertikaliai, sudaro tam tikrą prasmingą užrašą.
?Esė – tai aktualūs, glausti, kompoziciški ir stilistiškai laisvi, subjektyvosios autobiografiškos filosofinės traktuotės kūriniai.

Leave a Comment