Psichologinis romanas “Kuprelis”, parašytas apie 1910m. yra I.Šeiniaus kūrybos viršūnė. Kūrinys savo turiniu ir forma labai skiriasi nuo ankstesniųjų beletristinių pasakojimų tuo, kad visas dėmesys sutelktas į žmogaus individualų vidaus pasaulį, į nuotaikas, dvasinę būseną, į kylančias ir gęstančias mintis. “Kuprelyje” vaizduojami tautinio atgimimo pradžios laikai, tačiau tautiniai klausimai liečiami prabėgomis ir tik tarp kitko, neteikiant jiems dominuojančio vaidmens.“Kuprelyje”, kurį I.Šeinius vadina ne romanu, bet “vienos pavasario dienos pasaka”, vaizduojama Olesio, fiziškai gamtos nuskriausto, bet užtat emociškai gausiai jos apdovanoto, žmogaus gyvenimo ir meilės istorija. Jame, kaip ir visoje impresionistinėje literatūroje, nepaprastai daug reikšmės turi gamta. Net vėjinis malūnas, kuris čia tėra atsitiktinis pasakojimo fonas, neturįs jokio iš anksto numatyto vaidmens, kylančios ir rimstančios audros ritme tarytum įsijungia į pasakojimo veiksmą ir tampa gyvu Olesio tragedijos potvynių bei atoslūgių akompanimentu. I.Šeiniaus gamta – gyva, intensyvi, “sąmoninga”, kurianti ir dalyvaujanti: Dievas ir “pasaulio siela” kartu. Olesio būties sampratoje, kuri be jokios abejonės sutampa su paties autoriaus pasaulėžiūra, stipriai jaučiamas vokiečių idealistinės filosofijos idėjų poveikis.I.Šeinius sukūrė moderniojo lietuvių romano prototipą, kurio centre stovi nebe tautinė problema, bet asmeninė tragedija, šiuo atveju nelaimingos meilės istorija. Iš “Kuprelio” vėlesnieji beletristai mokėsi rašyti meilės istorijas.“Kuprelis”, tiek istorine reikšme, tiek kūrybiniu autentiškumu, yra vienas pačių iškiliausių veikalų visoje dailiojoje lietuvių prozoje. Kartu jis yra ir aukščiausia I.Šeiniaus kūrybos viršūnė.————————————————————————–Kuprelio – pirmojo modernaus lietuvių romano – konstrukcija tebesirėmė psichologinio realizmo tradicija. Čia pasakojama vieno išgyvenimo istorija, kurios raida tampa kūrinio ašimi. Į meilės jausmą įsipina aktualūs tautinio apsisprendimo ir tautinės veiklos klausimai, kaip ir Šatrijos Raganos apysakoje „Viktutė” (vargonininkas Olesis, paveiktas mylimosios, ima skaityti „Aušrą”, giedoti lietuviškai rytmetines giesmes). Intymų dviejų žmonių buvimą tvirtai gobia aplinka (bažnyčia, klebonija, miestelis), draskydama savo apkalbomis, turtiniais išskaičiavimais, priešiškumu taurios sielos, bet kuproto vaikino gyvenimą. Pagrindiniai romano personažai į prasidėjusį veiksmą atsineša savo priešistorijas, kurios išdėstomos iki pat vaikystės. Išlieka žmogaus išvaizdos ir aprangos aprašymai, tiesa, labai trumpi ir įtraukti į emocines reakcijas. Tačiau „veltui ieškotumėm „Kuprelyje” kokių nors visuomenės tipų” (B.Sruoga). Romanistui, dar išlaikiusiam panoraminį žvilgsnį, rūpi ne tipiškų bruožų atranka, o kuo gilesnė individualizacija: kuprotas malūnininkas, atsiskyręs nuo žmonių, pridulkėjusiame kambarėlyje skaito I.Kantą, projektuoja skraidymo aparatą, skelbia, kad žmogus pats privalo susikurti savo sielą, saugo atmintyje likiminius išgyvenimus kaip didįjį dvasios turtą.
Užsidarėlio individualisto figūroje sutelkta to meto literatūroje besiformuojanti naivaus idealizmo, svajingo jausmingumo ir melancholiško gležnumo savijauta, atsiribojusi nuo kasdienybės, pilna vidinio grožio, bet pasmerkta pralaimėti. Vargonininkas Olesis, „lėnas, lyg kokia mergaitė”, net gundomas kaimo gražuolės, nedrįsta aktyviai veikti, įsitikinęs, kad žmonės jo „gali tik pasigailėti, bet nemylėti”. Net meilė negali panaikinti esminio žmonių svetimumo vienas kitam. „Atskirti mudviejų pasauliai. Ledo kalnas tarp mudviejų riogso” – taip bus apibendrinta šita situacija „Vasaros vaišėse”. Todėl meilės romano herojus iš anksto pasmerktas sudužimui – mylimoji pasirenka kitą pagal naujųjų laikų moters teisę („Vyrą pati galiu išsirinkti”), ir pamestas vyras pasijunta „kaip pakalnėn paristas akmuo”, slankioja po kraštą „be prasmės, be tikslo”. Pralaimėjimo elegija, apimanti visą žmogaus būtį („Iro mano kūnas ir dvasia”), tampa romano dominante, kurios nepajėgia išblaškyti nei ateinančio Genijaus vizija, nusižiūrėta iš J.Herbačiausko, nei Vydūno idėjos apie sielas, kylančias į vis tobulesnes planetas.Pralaiminčio žmogaus savimonė – psichologinis kūrinio turinys – atsiveria kryžiuojant du skirtingus pasakojimo vietos ir laiko parametrus. „Kuprelis” prasideda klasikinės novelės situacija: yra klausytojas ir pasakotojas, sekama vieno gyvenimo istorija („Tu norėjai išgirsti mano kitą tragediją…”). Ryškiai nubraižytas pirmasis planas: vėjinis malūnas, tratančios girnos, baltais miltais apnešti daiktai ir voratinkliai. Iš čia keliaujama į tolimą bažnytkaimį, kur prieš daugelį metų buvo pražydusi vienintelė meilė, ir vėl grįžtama atgal, nes reikia malūno sparnus atsukti į vėją ir sunešioti maišus. Malūnas tarsi gyva būtybė reaguoja į pasakojamus įvykius: dramatiškais momentais garsiau dunda girnos, dreba malūno kepurė, draskoma vėjo, už langų švysčioja žaibai ir gulasi juodi debesys. Lengvas ir greitas šokinėjimas skirtingo laiko ir vietos pakopomis sukuria judrų ir intensyvų pasakojimo ritmą, kupiną absoliutaus atvirumo ir nuoširdumo sugestijos („Nieko savyje neslepia, nieko nepalieka. Kiekvieną smulkmeną, jausmu persunktą, atiduoda”).