Šeiniaus “Kuprelis

1596 0

Psichologinis romanas “Kuprelis”, parašytas apie 1910m. yra I.Šeiniaus kūrybos viršūnė. Kūrinys savo turiniu ir forma labai skiriasi nuo ankstesniųjų beletristinių pasakojimų tuo, kad visas dėmesys sutelktas į žmogaus individualų vidaus pasaulį, į nuotaikas, dvasinę būseną, į kylančias ir gęstančias mintis. “Kuprelyje” vaizduojami tautinio atgimimo pradžios laikai, tačiau tautiniai klausimai liečiami prabėgomis ir tik tarp kitko, neteikiant jiems dominuojančio vaidmens.

“Kuprelyje”, kurį I.Šeinius vadina ne romanu, bet “vienos pavasario dienos pasaka”, vaizduojama Olesio, fiziškai gamtos nuskriausto, bet užtat emociškai gausiai jos apdovanoto, žmogaus gyvenimo ir meeilės istorija. Jame, kaip ir visoje impresionistinėje literatūroje, nepaprastai daug reikšmės turi gamta. Net vėjinis malūnas, kuris čia tėra atsitiktinis pasakojimo fonas, neturįs jokio iš anksto numatyto vaidmens, kylančios ir rimstančios audros ritme tarytum įsijungia į pasakojimo veiksmą ir tampa gyvu Olesio tragedijos potvynių bei atoslūgių akompanimentu. I.Šeiniaus gamta – gyva, intensyvi, “sąmoninga”, kurianti ir dalyvaujanti: Dievas ir “pasaulio siela” kartu. Olesio būties sampratoje, kuri be jokios abejonės sutampa su paties autoriaus pasaulėžiūra, stipriai jaučiamas vokiečių idealistinės filosofijos idėjų poveikis.

I.Šeinius sukūrė moderniojo liietuvių romano prototipą, kurio centre stovi nebe tautinė problema, bet asmeninė tragedija, šiuo atveju nelaimingos meilės istorija. Iš “Kuprelio” vėlesnieji beletristai mokėsi rašyti meilės istorijas.

“Kuprelis”, tiek istorine reikšme, tiek kūrybiniu autentiškumu, yra vienas pačių iškiliausių veikalų visoje dailiojoje lietuvių prozoje. Ka

artu jis yra ir aukščiausia I.Šeiniaus kūrybos viršūnė.

————————————————————————–Kuprelio – pirmojo modernaus lietuvių romano – konstrukcija tebesirėmė psichologinio realizmo tradicija. Čia pasakojama vieno išgyvenimo istorija, kurios raida tampa kūrinio ašimi. Į meilės jausmą įsipina aktualūs tautinio apsisprendimo ir tautinės veiklos klausimai, kaip ir Šatrijos Raganos apysakoje „Viktutė” (vargonininkas Olesis, paveiktas mylimosios, ima skaityti „Aušrą”, giedoti lietuviškai rytmetines giesmes). Intymų dviejų žmonių buvimą tvirtai gobia aplinka (bažnyčia, klebonija, miestelis), draskydama savo apkalbomis, turtiniais išskaičiavimais, priešiškumu taurios sielos, bet kuproto vaikino gyvenimą. Pagrindiniai romano personažai į prasidėjusį veiksmą atsineša savo priešistorijas, kurios išdėstomos iki pat vaikystės. Išlieka žmogaus išvaizdos ir aprangos aprašymai, tiesa, labai trumpi ir įtraukti į emocines reakcijas. Tačiau „veltui ieškotumėm „Kuprelyje” kokių nors visuomenės tipų” (B.Sruoga). Romanistui, dar išlaikiusiam panoraminį žvilgsnį, rūpi ne tipiškų bruožų attranka, o kuo gilesnė individualizacija: kuprotas malūnininkas, atsiskyręs nuo žmonių, pridulkėjusiame kambarėlyje skaito I.Kantą, projektuoja skraidymo aparatą, skelbia, kad žmogus pats privalo susikurti savo sielą, saugo atmintyje likiminius išgyvenimus kaip didįjį dvasios turtą.

Užsidarėlio individualisto figūroje sutelkta to meto literatūroje besiformuojanti naivaus idealizmo, svajingo jausmingumo ir melancholiško gležnumo savijauta, atsiribojusi nuo kasdienybės, pilna vidinio grožio, bet pasmerkta pralaimėti. Vargonininkas Olesis, „lėnas, lyg kokia m

. . .

Join the Conversation

×
×