Savickis

Jurgis Savickis
(1890-1952)

Baigęs Maskvos gimnazijos 6 klases, pusmetį pasimokęs Petrogrado žemės ūkio kursuose, 1912-1914 rn. studijavęs dailę Maskvoje ir Krokuvoje, 1915 m. pasiųstas į Kopenhagą rūpintis lietuvių karo pabėgėlių ir belaisvių reikalais, J.Savickis pirmuosius realistinius apsakymus išspausdino 1910 m. „Lietuvos žiniose”. Įdėmiai sekė naująsias meno sroves, žavėjosi moderniąja daile.
Du jo novelių rinkiniai „Šventadienio sonetai” (1922), „Ties aukštu sostu” (1928) buvo rašomi panašia kryptimi kaip ir „Keturi vėjai”, – tolyn nuo romantinės idealizacijos ir lyrinio gležnumo į ironijos kirčius, drastiškus priešingų sąvokų bei psichologinių būsenų derinius.
Į lietuvių novelę J.Savickis įvedė Europos didmiesčių attmosferą, kurioje pats gyveno. Naujos veiksmo vietovės – vila Olandijos pajūryje, Monte Karlo kavinė, Paryžiaus kabaretas, tarptautinio traukinio miegamasis vagonas. Nauji veikėjai – žydaitė prostitutė ištekėjusi už prancūzų finansininko, amerikietis kino aktorius, grafas homoseksualistas, belgų pasiuntinys, banko direktorius ir t.t. Nauja kalbos leksinė ir sintaksinė sudėtis: prancūziškų, vokiškų, angliškų, lenkiškų posakių nuotrupos, žydų liturginiai terminai, laikraštinė frazeologija, kanceliarizmai. Iš tų skirtingų nacionalinės, socialinės ir kultūrinės kilmės sąvokų, vaizdinių, klišių, intonacijų kuriama daugiasluoksnė kūrinio stilistika.
J.Savickis kalbėjo ramiu skeptiško stebėtojo tonu, nesiekdamas šokiruojančių efektų. Irronija neatitraukia pasakojimo nuo epinio objektyvumo pagrindų, kuriuos paliko buitinio realizmo ir hamsuniško impresionizmo tradicija. Jo inteligentiškai elegantiškas žodis absorbuoja įvairialytę kasdienybės medžiagą.
Lietuviška realybė, atsidūrusi paskutiniojo J.Savickio novelių rinkinio „Raudoni batukai” (1951) centre, pasuko nervingai šokčiojantį pasakojimą ramesne vaga, kur fabula ėm

mė įgauti aiškesnius užuomazgos ir atomazgos taškus, žmogaus portretas detalizuojamas platesne spalvų gama, o ne vienu kitu grafiniu brūkšniu. Rašytojas leidosi net į poleminę argumentaciją, svetimą ankstesnei novelistikai. Dialogą ir aprašymą jungė netikėtas montažas, pabrėžiantis šuoliškus perėjimus. Atsirado nostalgijos intonacija.
Romane „Šventoji Lietuva” (1952) ilgesio gaida prasimuša šviesiais vidurvasario peizažais, žemės našumo ir namų gausos motyvais. Stipriausias vėlyvojo laikotarpio J.Savickio kūrinys – „Žemė dega” (1956), dienoraštiniai užrašai, rašyti Antrojo pasaulinio karo metais Pietų Prancūzijoje. Šiame kūrinyje natūraliausiai atsiskleidė rašytojo polinkis į fragmentišką mąstyseną, būdingą moderniojo meno prigimčiai.
J.Savickio kūryba diegė lietuvių literatūroje intelektualinio tipo pasakojimo meną, grindžiamą skeptiška autorefleksija, ironija, neišsipildžiusių humanistinių iliuzijų elegija.

Leave a Comment