RUGIAPJŪTĖS PRADĖTUVĖS, PABAIGTUVĖS. KŪLIMO PAPROČIAI IR APEIGOS

Rugiapjūtė

Arimo įrankiai. Arimas.

Žemdirbystės įrankiai buvo labai įvairūs. Jie skirstomi į žemės dirbimo, sėjos, derliaus nuėmimo ir kūlimo bei vėtymo įrankius.

Seniausi žemės dirbimo įrankiai naudoti pirmykštės žemdirbystės laikais buvo raginiai, kauliniai, akmeniniai ir mediniai kapliai. Daugiausia yra išlikę akmeninių kaplių. Šie pagal formą skirstomi į apvalainius, kurpalinius, plokštiniu ir gyvatgalius. Ankstyviausi yra apvalainiai kapliai: jų rankeną sudarė lenkto medžio šaka, vėliau atsirado šios rūšies kaplių su skyle kotui. Plečiantis žemdirbystei plito akmeniniai plokštiniai kapliai, jie priminė gyvatės galvą. Akmeniniai gyvatgaliai kapliai yra vėėlyviausia akmeninių kaplių rūšis, jie buvo naudojami senajame žalvario amžiuje.

Ariamoji žemdirbystė Lietuvoje atsirado III tūkst.pr. Kr., o pirminė kaplinė žemdirbystė turėjo atsirasti daug anksčiau.

Lietuvių arimo įrankiai skirstomi į dvi grupes: žemę purenantys simetrinės konstrukcijos vienadančiai arklai, antrą – verčiantys vagą asimetrinės konstrukcijos vienadančiai žuobriai, dvidantės žagrės, mediniai ir geležiniai plūgai.

Seniausi arimo įrankiai – arklai. Pagal formą jų yra keturi pagrindiniai tipai: kreivagražuliai su horizontalia pavaža, lenktapavažiai, rėžtuviniai ir pavažiniai. Lenktapavažiai arklai buvo plačiai paplitę neolito, žalvario ir geležies amžiuje didelėje pietinės, centrinės ir šiiaurinės Europos ir baltų, teritorijoje. Jie manoma, išsivystė iš lazdos, ant kurios rausančiame žemę gale buvo užmaunamas ragas.

Rėžtuviniai arklai greičiausiai atsirado iš medinių kaplių, jie buvo žinomi Europoje, Azijoje, Afrikoje. Rėžtuviniai arklai buvo labai įvairių tipų, pritaikytų skirtingiems dirvožemiams. Rėžtuviniai ar

rklai skirstomi į tris grupes: arklai su ragočiumi ir žema išara, arklai su trumpu grąžulu ar ienomis ir aukšta išara, įleistu į išarą, ir arklai su grąžulu ar ienomis ir aukšta išara.

Iš arklo išsivystė vagą verčiantis arimo įrankis žuobris ir žagrė, šių įrankių atsiradimą sąlygojo tolesnė gamybinių jėgų, gyvulininkystės plitimas ir pastovus laukų daugėjimas. Tobulinti žemdirbystės įrankius vertė ir klimato keitimasis – po truputį jis darėsi drėgnesnis (jūrinis). Keičiantis klimatui, buvo intensyviau sėjamos prie jo prisitaikančios kultūros – rugiai ir avižos.

Seniausias arimo įrankis (vagą verčiantis) buvo žuobris. Šis įrankis turėjo kastuvo pavidalo išarą, platų trikampį noragą, dvi pastovias šonines verstuves ir vieną verstuvę, perkeliamą nuo vieno norago ant kito.

Žagrės Lietuvoje buvo dviejų tipų: žagrės su dviem verstuvėmis, vadinamos lietuviškosios, ir žagrės su viiena verstuve. Žagrė įvairiose Lietuvos vietose buvo skirtingai vadinama: žemaičiai ją vadino žambiu, žumbriu, aukštaičiai – arklu, žagre, klaipėdiečiai ir rytprūsių lietuviai – stagute.

Į lietuviškąją žagrę buvo kinkoma pora jaučių, kartais – arklių. Jaučiai buvo jungiami jungu. Kad žagrę būtų lengviau traukti, kartais prie žagrių su ienomis imta pritaisyti ratuką. Į žagres su ienomis valstiečiai kinkė arklius su pavalkais ir viržiais, kartais – ir su lanku. Lietuviškoji žagrė su asimetriška ariamąja dalimi turėjo visas geriausias plūgo ir arklo savybes. Ji buvo meistriškai pritaikyta miškingosios zonos dirvoms, ge
eriausia iš visų plūgo tipo įrankių (vienverstuvių žagrių, žuobrių, medinių plūgų).

Arimas

Pirmąjį arimą mūsų senoliai pradėdavo su ypatingomis apeigomis, burtais, aukomis skirtomis žemei ir jos deivei Žemynėlei. Apeigose moterys negalėjo dalyvauti. Susirinkus visiems šeimos vyrams, maldininkas pasemdavo iš statinės alaus, jo trimis mostais pripildavo savo, taip pat kitų vyrų kaušelius. Prieš pradėdami gerti, dalį gėrimo nuliedavo ant žemės Žemynėlės garbei, sakydami: „Žemynėle, žiedkėlėle, sužydėk rugiais, kviečiais, miežiais ir visokiais javais, būk mums maloninga deivė, tiems mūsų visiems darbams tepadeda angelas, blogus žmones nušalink, kad mūsų neišjuoktų“. Ši apeigų dalis vadinosi žemyneliavimu. Paskui išgerdavo trečdalį kaušelio alaus ir vėl kalbėdavo maldą: „Dėkojame Dievui, kad mus sveikus išlaikė. Taip pat ačiū šeimininkui, šeimininkei ir kitiems gerai atlikusiems darbą, lai jiems Dievas duoda sveikatos. Tegul laimina mūsų gėrimą, kad linksmi būtume ir linksmi išsiskirstytume, tegul ateityje duoda mums daugiau, o ne mažiau“. Po to visi gerdavo iš eilės po tris kartus. Jei būdavo žynys, išgertą kaušelį mesdavo per galvą, o kitas turėjo jį pagauti, kad nenukristų ant žemės. Tada javai turėjo augti dideli ir užaugę nesugulti. Baigę apeigas, krėsdami pokštus, eidavo arti. Norėjo, kad Žemynėlė būtų gerai nusiteikusi, todėl prašė: „Žemynėle, būk linksma“. Vakare grįžę artojai kieme nusiaudavo kojas ir į namus eidavo basi, kad ja

avai užaugtų švarūs. Šeimininkė su kitomis moterimis apliedavo artojus vandeniu, o jie stengdavosi nutempti į kūdrą moteris ir ten jas išmaudyti. Tada vasarą turėję būti pakankamai lietaus. Po to šeimininkė vesdavo visus prie stalo, kur buvo padėta kiaulės galva ir kojos. Tai buvo daroma tam, kad artojas taip lengvai išartų žemę, kaip ją išknisa kiaulė.

Prieš pradedant pirmąjį arimą, senovėje derliaus dievybėms buvo aukojamos aukos, daugiausia kiaulės, simbolizavusios žemės knisimą, rausimą. Arimui rengdavosi tartum kokiai šventei. Artojas nusimaudydavo, apsirengdavo švariais drabužiais, ypač žiūrėta, kad būtų švarūs marškiniai. Mat tikėta, kad jei artojas į lauką išeisiąs švariai apsirengęs, tai ir javai būsią švarūs, nepiktžolėti. Eidamas į lauką, artojas turėjęs būti linksmas, net dainuoti, tačiau jam drausta švilpauti, nes dirvoje tada niekas neaugsiąs, ji būsianti tuščia.

Arti lietuviai žemdirbiai pradėdavo tam tikru laiku, pagal nusistovėjusius papročius. Buvo vengiama pradėti arti anksčiau, negu nugriaudėdavo pirmasis griaustinis, mat Perkūnas sukrečiąs ir apvaisinąs žemę ir tada pradeda augti žolė. Kai iš medžių imdavo tekėti sula, seniesiems artojams irgi buvo ženklas, kad jau galima išeiti su žagre.

Pirmą kartą į lauką išeinantį artoją šeimininkė palydėdavo, atkeldavo vartus ir sviesdavo į jį kokiu nors daiktu, kad jam geriau sektųsi darbas. Pirmąją arimo dieną, žmonių manymu, artojas turėję skubėti į lauką kuo anksčiau, kad kiti artojai jo
o neaplenktų ir „neužartų“ – jo javų derliaus nenustelbtų. Anksčiausiai išėjusio arti valstiečio javai turėję gerai augti ir duoti gerą derlių, nes tikėta, jog į jo lauką subėgsią ir pavėlavusių kaimynų javai. Taip pat tą dieną niekad kaimynams neskolindavo, nes tada nesiseksią dirbti arba greitai diltų noragai.

Būta Lietuvoje papročio pirmąją arimo dieną artoją ir į žagrę pakinkytus gyvulius – jaučius ar arklius – pasmilkyti. Ugnies dūmai, turėję apsaugoti nuo įvairių žvėrių, vabzdžių, nuo visokių piktų jėgų, tariamai kliudančių žemdirbiui dirbti ir kenkiančių derliui. Smilkalams imdavo šermukšnį, žilvitį, dilgėlę, mėšlą ir t.t.

Senovės lietuvių žemdirbys, prieš varydamas pirmąją vagą, pagerbdavo žemę – motiną: klaupdavosi ir ją bučiuodavo, žegnodavo.

Senovėje lietuviai žemdirbiai praktikavo duonos aparimą pirmoje vagoje, tai religinio lietuvių papročio aukoti žemės dievybei Žemynėliai duonos auką. Už tokią auką ši dievybė turėjusi teikti dirvai derlingumo.

Paprastai pirmąją arimo dieną išeinantį arti arba iš lauko grįžusį artoją šeimininkė valgindydavo kiaušiniais (vaisingumo, gyvybės simbolis). Kaip iš kiaušinio padėto po perekšle išsirita viščiukas, taip iš grūdo, mesto į dirvą, turįs išaukti javas, teikiąs kasdieninę duoną.

Būta papročio iš pirmojo arimo grįžusį artoją aplieti vandeniu, stengiantis jį užlupti netikėtai. Tai siekimas magijos būdu sukelti lietų, reikalingą pasėliams. Laistant artoją, siekta išburti sveikatos ir patvarumo darbiniams gyvuliams, pieningų kumelių, pakankamai lietaus.

Valstietis jau nuo mažens su žeme maitintoja buvo gyvybiškai surištas. Žemdirbystė buvo pagrindinis jo pragyvenimo šaltinis. Todėl žemdirbys stengėsi derlių „pagerinti“ paveldėtais prietarais.

Sėja

Sėja buvo nepaprastas lietuvių žemdirbių gyvenimo įvykis. Žmogui nepažįstančiam gamtos dėsnių, augalo išaugimas iš mažo grūdo atrodė nuostabus ir paslaptingas gamtos reiškinys. Todėl sėjai žemdirbys ruošdavosi ypatingai, kaip nepaprastam, svarbiam ir atsakingam darbui.

Lietuviai per ilgus amžius sukaupė nemažą patirtį, kada sėti javus, kokioje žemėje ir nuolat bijodavo, kad pasėti javai neužderės, tad išsigelbėjimo ieškodavo burtuose, prietaruose nelaimėms tariamai nukreipti. Pavyzdžiui, rugius pradėdavo sėti, kai esti rūkai arba ant dirvų pasirodo grybeliai. Avižas stengdavosi sėti, ievoms sužydus, vos alksnių lapams išsprogus, linus – pradėjus kadagiams, šermukšniams ir pupelėms žydėti, kanapes, – kai epušės pradėdavo raudonuoti, svogūnus sodino, kai nebuvo ant dangaus nei mėnulio, nei saulės.

Žemdirbiai didelę reikšmę teikė mėnuliui, todėl, prieš pradėdami sėją, ypač atidžiai stebėdavo jo fazes. Tikėta, kad menulis turįs įtakos augalams: jie daugiau auga naktį jam šviečiant, jeigu augant javams nesimatydavo mėnulio, javai neužderėsią.

Pradėdamas sėją žemdirbys sustatydavo visą šeimyną gryčioje prie durų. Stovintieji laiko atkišę rieškutes, o sėjėjas beria visų javų po truputį. Kurių daugiausia grūdų pagauna stovintieji, tokie javai šiais metais geriausiai derės. Paskui eina į klojimą, paima pačių augaločiausių grūdų pėdą, išneša jį į lauką ir pastato gale sėjamosios dirvos. Tai daroma, kad dideli – kaip šis pėdas javai augtų. Išneša į lauką žolinės šventėj šventintas javų varpas ir sėjamųjų javų sėklą. Delnan įsipila švęsto vandens ir išlaksto jį dirvoje, vadinasi, švęstu vandeniu pašlaksto dirvą nuo piktųjų dvasių. Šventindamas dirvą, prabalsiai kalba: „Vardan švento Dzidoriaus artojaus ir švento Jurgio ricieriaus, bėkite ir nešdinkitės iš mano laukų, visi nelabieji javų augintojai, javų brandos ir laimos naikintojai, į dykus tyrulius ant sausų medžių, kur žmogus kojos nekelia!“. Delnan įsideda porą Žolinėj šventintų javų varpų, sutrina, kad išsikultų iš jų grūdai ir sumaišo su visa sėkla. Pripila pilną sėką grūdų, užsikabina sėko pasaitą ant kaklo, atsistojęs pasirengia sėti ir kalba pusbalsiai tokį užkalbėjimą: „Duodu Tau, Dievuli, sėklą, kad Tu man atiduotum šimtą kupinų sėklų. Augink ir brangink mano pasėlius, kad užaugtų ant mūsų visų dalies, neužmiršk dalies alkanų gyvulėlių, paukščių ir vabalėlių. Atitolink debesis ledų ir audrų, naikinančių javelius, skalsa! Amen“.

Sėjėjas dar kartą peržegnoja laukus ir sėklą, pabučiuoja sėjamą dirvą ir pradeda sėti. Pirmą saują sėklos beria prieš vėją, kad javų paukščiai nelestų. Pirmoji sauja skiriama paukščių daliai: mat, sako, paukščiai javų sules tiek, kiek iš tos saujos užderės, o jei nepaskirsi, tai sules daug daugiau. Pabaigęs sėti gale dirvos pastatytąjį javų pėdą išdraiko skersai visos pasėtos dirvos ir palieka. Šiaudai išdraikomis dirvoje, kad javai augtų tankūs ir nesikryžiuotų arba negultų.

Derliaus nuėmimas. Rugiapjūtės pradėtuvės.

Prapjovos – pirmos rugių saujos ar pėdo supjovimas – laikytas labai svarbiu žingsniu, pradedant rugiapjūtę. Gaudami derlių labai sunkiai žmonės šiam momentui ruošdavosi labai rimtai, atlikdavo tam tikras apeigas, bei magiškus veiksmus. Tai, jų manymu, turėjo ne tik padėti sėkmingai sudoroti javus, bet ir garantuoti gerą būsimų metų derlių.

Senovės lietuviai rugių pjūtį pradėti eidavo į lauką labai iškilmingai, džiaugdamiesi ir linksmindamiesi naujos duonos sulaukę. Pirmąjį pėdą supjaudavęs kunigas ar žynys, pamaudavo ant smaigsčio ir pastatydavo padirvyje. Paskui dėkodavę derliaus dievui Pergrūdžui, kad gerai javus užaugino, ir visų galybių dievui Perkūnui, kad apsaugojo nuo ledų ir audrų. Prapjovų apeigas atlikdavo savaitės pradžioje. Rugių pradėti pjauti moterys eidavo apsirišusios baltais nuometais su baltomis prijuostėmis, o vyrai – baltais rūbais, sujuostais marga juosta. Ant galvos vyrai dėvėdavo šiaurines skrybėles. Šeimininkė nešėsi sūrį, o šeimininkas – ąsotį.

Kai kur išliko paprotys, einant pradėti rugių pjauti, neštis duonos su druska, sūrio.

Jei namie būdavo jaunamartė, anyta vesdavosi ją rugių pjauti. Ji pasiimdavo maisto, o marti stuomenis. Anytos supjautą pirmąjį pėdą marti suvyniodavo į stuomenis, kurie nuo to laiko priklausydavo anytai.

Kai kur, supjovus pirmąjį pėdą, visa šeimyna susėsdavo parugėje ir suvalgydavo vieną riekę duonos, sakydama: „Duona su duona sutinka“. Jei pjovėjos visos duonos nesuvalgydavo, parsinešdavo ją namo ir laikydavo pasidėjusios iki rugiapjūtės pabaigtuvių ir tada, nusinešusios ją į rugių lauką suvalgydavo. Kai visos pjovėjos supjaudavo bent po vieną rugių pėdą, šeimininkė savąjį pėdą apdengdavo drobine skarele ir ant jo padėdavo sūrio su sviestu. Šeimininkas pastatydavo alaus ir duoninės giros ąsotį. Aplink prapjovų vaišių stalą susėdę, rugių pjovėjos bei rišėjai vaišindavosi ir dainuodavo, ten pat pasidėję savo darbo įrankius. Po vaišių prie darbo visi eidavo dainuodami. Prapjovų vaišės būdavo trumpos, nes laukį darbas, nebuvo kada ilgai vaišintis ir linksmintis.

Rugiapjūtės pabaigtuvės

Rugiapjūtė, kaip pati pirmoji javų pjūtis buvo pradedama su didesnėmis apeigomis negu kitų javų pjūtys. Vienas gražiausių lauko darbų apeigų – tai rugiapjūtės pabaigtuvės.

Eidami į lauką rugių kirsti, visi darbininkai užtraukia seną sutartinę rugiapjūtės dainą:
Vai tu, rugelis,
Tu, žiemkentėli,
Ko tu siūbavai
Dieną naktelę?
Tu nebijojai
Šiauraus vėjelio.
Tik tu pabūgai
Jauno bernelio,
Jauno bernelio
Plieno dalgelio

Supjovę pirmąjį rugių pėdą, parneša jį namo ir pastato svirno aruode. Tai daroma išreiškiant, kad jau šių metų duona įžengė į namus, todėl šiais metais jau bado nebus. Taip pat tai daroma, kad laumės ir aitvarai nenešiotų javų iš lauko.

Su rugiapjūtės pabaigtuvėmis yra susijusi ir mitologinė būtybė – Rugių boba – gyvenusi javų lauke ir saugojusi javus. Ji įsivaizduojama kaip griežto žvilgsnio moteris, turėjusi geležines deguto pripildytas krūtis, dešinėje rankoje laikiusi rykštę arba būdavusi su geležinėmis kurpėmis, kurias užmaudavusi pagautiems vaikams.

Pabaigę pjauti darbininkai rugius, suriša vadinamąja boba didelį paskutinį rugių pėdą, kurio varpų susiskina ir pabaigtuvių vainikui pinti. Vainiko pynimas apylinkėse būdavo skirtingas. Jei vainiką dėdavo ant galvos, pindavo apskritą vainiką. Jei nešdavo rankoje, tada daromas su kokiu nors koteliu. O jei parnešamas vainikas statomas ant stalo, daromas panašus į rugių gubą. Dažnai pabaigtuvių vainiką dar papuošia darželio gėlėmis.

Pabaigtuvių vainiką iš lauko parneša ne paprastai, bet su tam tikromis apeigomis. Vainiko nešėja paskiriama viena gražiausių mergelių, pirmoji rišėja ar baro vedėja, kuri gerai moka pabaigtuvių dainas ir visas jų apeigas.

Rugiapjūtės pabaigtuvės buvo skiriamos vaisingumo bei derliaus dievybės garbei.

Kūlimas

Kūlimo įrankiai

Seniausias lietuvių kūlimo įrankis buvo išlenkta platesniu galu lazda, vadinama kulstu. Kulstai buvo rasti ir iškasti prieš III tūkstm.pr. Kr., Šventosios durpyne. Kulstais buvo kuliami prasčiau išdžiūvę javai, linai, kanapės, žirniai, pupos.

Tobulesnis kūlimo įrankis yra kultuvas arba spragilas, kuris yra labai senos kilmės. Spragilą sudarė trys pagrindinės dalys: keltuvė (spragilinė), daužtuvas (buožė) ir jungas (jungtuvas).

Spragilai buvo keturių tipų, skiriamų pagal keltuvės su daužtuvu surišimo būdą: kilpiniai, retežiniai, lankeliniai ir sraigtiniai. Pirmojo tipo spragilo kultuvės gale užpjaunamas žiedas, ant jo kilpa užneriamas arba virvute pririšamas vienas jungo galas, o kitas jungo galas pritvirtinamas prie daužtuvo galo, apjuosiant jį ir pririšant virvele, perkišta per daužtuve esančią skylutę. Retežinis spragilų surišimas panašus į kilpinį. Jame keltuvė su daužtuvu sujungiama retežio pavidalo jungu. Rišant spragilus su lankeliais, keltuvės ir daužtuvo galuose užpjaunami žiediniai grioveliai ir galai aplenkiami mediniais arba odiniais lankeliais, kurie sujungiami odinio žiedo pavidalo, arba virvutės jungu. Rišant spragilą sraigtiniu būdu, keltuvės ir daužtuvo galuose užpjaunami žiediniai grioveliai, prie jų virvelėmis pririšamas jungas, padirbtas iš odos, susuktos sraigtu arba ovalu.

Kūlimas prasidėdavo rudenį ir trukdavo maždaug iki gruodžio pabaigos. Kuldavo vyrai ir moterys – nuo 2 iki 12 žmonių. Buvo įprasta kulti jungais: 12 vyrų su spragilais ir 4 paaugliai arba moterys.

Kūlimo papročiai ir apeigos

Kuliama paprastai rudenį, nuėmus nuo laukų derlių, bet kūlimas dažnai užtrukdavo iki Kalėdų ar net Užgavėnių. Kuldavo vyrai ir moterys spragilais po 1, 2, 3, 4, 5, 6, 8 žmones. Taktui išlaikyti buvo pritaikomi žodžiai. Jei kuldavo vienas, sakydavo: „Ubags, ubags“ ir dėl juoko pridėdavo kūlėjo vardą – „Ubags Unte“; kuldami dviese sakydavo: „Pats su pačia“ arba „Cupu, lupu“; kuldami trise, sakydavo: „Pats su pačia, merga trečia“ ir pan.

Su kūlimu buvo susiję įvairių papročių. Jį baigę, lietuviai ruošdavo šventę: Džiovinant javus jaujose dažnai kildavo gaisrų, kurie sunaikindavo ne tik derlių, bet kartais nusiaubdavo ir visą kaimą. Todėl lietuviai susikūrė ugnies ir jaujos deivę Gabjaują, turinčią apsaugoti juos nuo gaisro. Jai aukodavo duoną, gaidžius ir kt.

Iš iškultų pirmųjų javų kepdavo duoną – po kepaliuką kiekvienam šeimos nariui. Kepaliuką įdėdavo į aruodą, sakydami: „Kaip šitaip kepaliukas yra pilnas, taip tegul pilni bus mano aruodai“.

Išdžiovinę ir iškūlę javus, švęsdavo Gabjaujos šventę. Vyrai (be moterų) atlikdavo tam tikras apeigas: papjaudavo tų metų pavasarį išperėtą gaidį (tik ne raudoną) ir jį virė. Išvirę meldėsi: „Viešpatie dievaite Gabjauja! Dėkojame tau, kad mes galėjome tas tavo maloningas dovanas iškulti. Tu davei mums jėgų darbams atlikti, tu mūsų namus nuo gaisro apgynei. Prašome tave, duok mums ateityje daugiau, o ne mažiau.“ Po to namų šeimininkas nuliedavo iš savo puodelio alaus Žemynėlės garbei, sakydamas: „Žemynėle, būk maloninga ir sužydėk mums rugiais“. Išgėręs visą alaus puodelį, garbino deivę: „Tegul bus dėkui mūsų mielai dievaitei už tas geras dovanas. Teikis ateinančiais metais toliau teikti mums savo geradysčių, duok mums gerą sveikatą“. Tada suklaupę ratu gerdavo iš eilės po puoduką alaus, perduodami vieni kitiems iš dešinės į kairę pusę. Po to buvo valgomas gaidys. Šeimininkas apeigas baigdavo malda: „Miela dievaite Gabjauja, mes kaip reikiant atlikom tau maldas, būk maloninga, mūsų dievaite, laimink mus, mūsų vaikus, tarnus, namus, trobesius, galvijus „javus“ ir t.t.

Kulti keldavosi naktį. Laikrodžių anuomet beveik niekas neturėjo, todėl laiką nustatydavo iš žvaigždžių ir gaidžių giedojimo. Kai tretieji gaidžiai pragysdavo, keldavosi kulti. Tada nešdavo iš jaujos šiltus javų pėdus ir klodavo klojiman moliu plūktoje asloje į dvi eiles. Vienos eilės varpos suglaudžiamos su kitos eilės varpomis, o rožai atsukami į lauko pusę. Pėdų raiščiai atrišami. Vienam klojimui paklojama bent 30 rugių pėdų. Tokie klojimai iki aušros iškuliami bent trys, priklausomai nuo to keliese kulia.

Kuliant kiekvienas kūlėjas turi žinoti, kurion vieton savo spragilu turi mušti, kad nesuduotų į tą pačią vietą, kur kitas mušė. Į kiekvieną mušama po vieną kartą. Kuldami vieni eina pirmyn, o kiti – atbuli atgal.

Baigęs kūlimą pučia ratų stebulę. Taip praneša, kad jau darbas baigtas. Ratų stebulę pūsti ne kiekvienas moka, tai gali padaryti tik seni, patyrę kūlėjai. Jie daro taip: paima seną ratų tekinį, pasistato kluono žarde ar ant tvoros, rankomis laiko ratą. Stebulė prispaudęs prie lūpų , ir pučia kaip ragą. Kai uždūduoja, balsas eina kaip iš jaučio rago. Kartais tuo pačiu metu baubia ratų stebulės bent keliuose kiemuose, vadinasi, kelių kiemų kūlėjai jau baigė kulti.

Leave a Comment