Renesanso literatūra

RENESANSO LITERATŪRA

XV—XVI a. Vakarų Europos kraštų kultūrinėje raidoje yra vadinamas Renesanso, arba Atgimimo, epocha. Italijoje Renesanso kultūrinis judėjimas prasidėjo anksčiau, dar XIV a. Todėl Italija laikoma Renesanso kultūros lopšiu.
Renesansas — tai didelių visuomeninio gyvenimo pasikeitimų laikotarpis, mokslo pakilimo, meno ir literatūros suklestėjimo epocha. Renesanso judėjimas buvo nukreiptas prieš viduramžių tamsumą, žmogaus asmenybės ir jo įsitikinimų varžymą. Engelsas Renesanso epochą pavadino didžiausiu progresyviu perversmu, kokio ligi tol žmonija nebuvo pergyvenusi.
Nors Renesanso epocha įeina į viduramžių istoriją, tačiau to meto menas ir kultūra nėra viien feodalinės visuomenės reiškinys. Šio laikotarpio kultūrinis pakilimas susijęs su to meto socialinio gyvenimo pakitimais. Feodalinė santvarka ima irti, joje pradeda formuotis kapitalistinio gamybos būdo elementai. Daugelyje kraštų XIV—XV a. valstiečiai atleidžiami nuo baudžiavos, kaime atsiranda naujos nuosavybės ir išnaudojimo formos. Auga ir stiprėja miestai. Palaipsniui pereinama nuo viduramžių gamybos būdo, kuris rėmėsi amatais, prie naujų gamybos formų — manufaktūrų. Geografiniai atradimai sudaro sąlygas prekybai tarp įvairių šalių plėstis, atsiranda kolonijos. Iš viduramžių miestelėnų luomo formuojasi buržuazijos klasė. Charakteringas šio laikotarpio brruožas — masiniai valstiečių sukilimai, nukreipti prieš feodalinį išnaudojimą.
Feodalizmo irimo ir kapitalizmo formavimosi laikotarpiu susidarė buržuazinės nacijos. XVI a. susikuria tokios nacionalinės valstybės, kaip Anglija, Prancūzija ir kt. Kartu su nacijų susidarymu formuojasi nacionalinės kalbos, plačiau ima reikštis literatūra nacionalinėmis kalbomis.
Prekybos ir

r pramonės augimas skatino žmones rutulioti mechanikos mokslą, laivininkystę. Renesanso laikotarpiu buvo padaryta daug svarbių išradimų, prisidėjusių prie mokslo pažangos: išrandamas parakas, spauda, sukonstruojamas mikroskopas, kompasas, kišeninis laikrodis ir kt. XV ir XVI a. didelį šuolį į priekį padarė įvairios mokslo šakos: astronomija, fizika, matematikė medicina, chemija ir t. t.

Kelionės ir geografiniai atradimai ne tiktai padėjo užmegzti prekybinius ryšius su kitais žemynais, bet ir žymiai praplėtė žmonių akiratį, jų žinias apie žemę ir jos sandarą.
Mokslas griovė bažnyčios sukurtas legendas apie pasaulio sukūrimą, žmogaus kilmę, o tai kėlė bažnyčios nepasitenkinimą. Nemaža Renesanso epochos mokslo veikėjų buvo pasmerkta sudeginti inkvizicijos laužuose. Bet, nežiūrint visų persekiojimų, mokslas žengė į priekį, o bažnyčios autoritetas kaskart silpnėjo.

Humanizmas

Keičiantis ekonominėms sąlygoms ir kylant mokslui, keitėsi požiūris į gamtą ir į žmogų. Renesanso pasaulėžiūra gavo humanizmo vardą (lot. humanus — žmogiškas), o jos skleidėjus imta vadinti humanistais. Šiuo pavadinimu buvo pabrėžtas jos pasaulietiškumas, skirtumas nuo viduramžių bažnytinės pasaulėžiūros.
Humanistinės pasaulėžiūros centre —žmogus, jo didingumas, vidinio pasaulio turtingumas, išorinis grožis. Šekspyras savo herojaus Hamleto lūpomis taip apibūdino žmogų: „Koksai nepaprastas kūrinys — žmogus! Koks prakilnus savo protu! Koks neaprėpiamas savo gabumais! Savo judesiais ir išvaizda — koks įspūdingas ir nuostabus!” Viena svarbiausių humanizmo idėjų yra ta, kad žmogus priklauso ne nuo aukštesnės valios, o pats yra sa

avo likimo šeimininkas. Todėl humanistų idealas buvo protinga, veikli, tvirta asmenybė, priešinga viduramžių asketiškajam idealui.
Humanizmas žavėjosi žmogaus sugebėjimų įvairumu, jo išsilavinimo, žinių ir veiklos visapusiškumu. Žmogus turįs pasireikšti įvairiose gyvenimo srityse: moksle, mene, politinėje veikloje. Pabrėždamas Renesanso humanistų visapusiškumą, Engelsas rašė: „Tuomet nebuvo beveik nė vieno įžymaus žmogaus, kuris nebūtų atlikęs tolimų kelionių, nebūtų mokėjęs keturių ar penkių kalbų’, nebūtų pagarsėjęs keliose kūrybos srityse”.
Humanistai gynė žmogaus asmenybės savarankiškumą, jo jausmų laisvę ir kovojo su luominėmis tradicijomis bei prietarais. Čia jų veiklos pažangumas. Žinoma, vargingas liaudies gyvenimas, jos siekimai humanistams ne visada buvo suprantami, jie dar nesugebėjo įsigilinti į sudėtingus socialinio gyvenimo klausimus.
Humanizmas ir antika

Renesanso epochoje buvo labai domimasi antikine kultūra. Humanistai tyrinėjo antikinių autorių kūrybą, surado ir perrašė nemaža senovės rašytojų rankraščių, tuo būdu išsaugodami daug vertingų senosios kultūros paminklų. Nemaža kūrinių buvo sukurta, panaudojant antikinės mitologijos ir istorijos medžiagą.
Kuriant Atgimimo epochos meną ir literatūrą, antikinio meno idėjos ir vaizdai buvo panaudojami kūrybiškai. Renesanso rašytojams buvo artimas antikiniame mene pavaizduotas tobulas žmogaus grožis, laisvės ir gyvenimo meilės idėjos. Bet žmogaus paveikslas humanizmo epochos mene buvo kur kas sudėtingesnis ir psichologiškai įvairesnis, negu antikiniame mene.
Literatūra. Renesanso epochos kultūrinis perversmas plačiai atsispindėjo vaizduojamuosiuose menuose (architektūroje, skulptūroje, tapyboje) ir literatūroje. Vaizduojamieji menai pasiekė li

igi tol nematyto suklestėjimo. Kam nežinomi tokių menininkų, kaip Leonardo da Vinčio, Rafaelio, Mikelandželo vardai? Savo paveiksluose ir skulptūrose jie realistiškai pavaizdavo žmogų, išaukštino jo grožį, didingumą ir energiją.
Literatūra taip pat pirmiausia siekė teisingai ir visapusiškai pavaizduoti žmogų. Renesanso literatūrai būdingas žanrų ir formų įvairumas, idėjinio turinio gilumas. Ši epocha davė pradžią daugeliui naujųjų laikų literatūros žanrų: dramai, novelei, romanui.
Renesanso literatūra realistiškai vaizdavo tikrovę, pamažu atsisakydama nuo viduramžių literatūrai būdingo alegorinio vaizdavimo būdo. Ypač tai išryškėja, kuriant žmonių charakterius. Viduramžių literatūros kūriniuose dažnai veikdavo įasmenintos ydos arba dorybės (Tiesa, Gėris, Neapykanta, Baimė ir kt), o Renesanso literatūroje — gyvi, realūs žmonės, kuriems būdingi ir teigiami, ir neigiami bruožai. Humanizmo epochos rašytojai sukūrė daug ryškių, psichologiškai gilių ir sudėtingų personažų. Humanizmo literatūros herojus — gilių jausmų ir stiprios dvasios asmenybė, išsiskirianti iš aplinkos. Tokie yra Šekspyro, Rable, Servanteso herojai.
Renesanso rašytojai stengėsi pavaizduoti ir tas realias sąlygas, kuriomis formuojasi atskiras individas, nors sudėtingą to meto visuomeninio gyvenimo foną jie dar ne visada sugebėdavo atskleisti. Daug vietos šio laikotarpio literatūroje skirta žmogaus santykiams su gamta pavaizduoti.
Renesanso literatūra glaudžiai siejosi su liaudies kūryba. Rašytojai plačiai panaudojo folklorą, savo kūrinių veikėjais padarė paprastus žmones. Tačiau ne vien dėl to šio laikotarpio literatūrą liaudiška. Svarbiausia tai, kad joje pa
asmerkiamas blogis, kuris atsiranda dėl neteisingos visuomeninės santvarkos, atsispindi meilė paprastam žmogui, iškeliamas jo moralinis tvirtumas.
Pasmerkdami blogį, humanistai tikėjo, kad jis laikinas ir ilgainiui turės išnykti. Jie tikėjo žmonijos pažanga, ir tai suteikė Renesanso literatūrai optimizmo. Žinoma, šio laikotarpio rašytojai dar nežinojo realių kelių blogiui panaikinti. Jų įsivaizduojamas geresnės žmonijos ateities paveikslas dažnai būdavo fantastinis, utopinis.

Humanizmo raida ir įžymiausi jo atstovai.

Renesanso epocha pirmiausia prasidėjo Italijoje, kur susidarė tinkamos istorinės sąlygos pasireikšti humanizmo kultūrai. Italijoje anksčiau negu kitose šalyse plačiai išsivysto prekyba, pradeda reikštis kapitalistinės pramonės užuomazgos. ,
Italų literatūroje jau XIII a. jaučiamas didelis pakilimas, naujų temų ir formų ieškojimas. Įžymiausias šio šimtmečio rašytojas Dantė nors ir nenutraukė ryšių, su viduramžiais, bet daug kuo savo kūryboje priartėjo prie humanizmo epochos. Jis pereinamojo laikotarpio rašytojas.

XIV a. Italijoje prasideda jau tikrasis Renesanso literatūros
laikotarpis.
Frančeskas Petrarka (1304—1374) — įžymiausias Renesanso poetas, pasireiškė daugiausia kaip meilės lyrikos kūrėjas ir soneto meistras.
Džovanis Bokačas (1313—1375) — humanizmo epochos novelės kūrėjas, parašęs šimto apsakymų rinkinį „Dekameroną”. Tai ryškus humanistinės literatūros paminklas. Jame atsispindi meilė gyvenimui ir panieka viduramžių prietarams ir asketizmui.
XV a. humanizmo idėjos pradeda plisti ir kituose kraštuose, o XVI a.— tai Renesanso literatūros suklestėjimo laikotarpis. To laikotarpio literatūroje reikšmingą vietą užima prancūzų rašytojo Rable (1494—1553) romanas „Gargantiua ir Pantagriuelis”. Tai linksmas fantastinio pobūdžio pasakojimas apie milžino Gargantiua ir jo sūnaus Pantagriuelio gyvenimą ir nuotykius. Šis veikalas— aštri feodalinės visuomenės satyra.
Hiperbolė, groteskas, ironija Rable pajuoką padaro itin veiksmingą ir negailestingą.
XVI a. pabaiga ir XVII a. pradžia — Renesanso pabaigos, arba humanizmo krizės, laikotarpis. Tuo laikotarpiu humanistų pažiūros nebe tokios optimistiškos, tikėjimas žmogumi ir gėrio pergale nebe toks stiprus, todėl ir literatūroje vis dažniau pasigirsta tragiškų motyvų.
Geriausi šio laikotarpio kūriniai—Servanteso romanas ,,Don Kichotas” ir Šekspyro tragedijos.

Leave a Comment