Rašybos taisyklės

Rašyba

Raidžių rašymasNosinių balsių rašymas žodžių šaknysePrieš keletą metų nosinių raidžių rašymas žodžių šaknyse buvo viena opiausių rašybos problemų. Matyt, šiam dalykui mokyklose imta skirti daugiau dėmesio, nes dabar beveik kiekvienas rašantysis jau žino, kur ir kokiais atvejais rašomos nosinės raidės, arba labai greitai to išmoksta. Dabartinėje lietuvių kalboje nosinių garsų nėra – nosinėmis raidėmis ą, ę, į, ų žymimi ilgieji garsai, kilę iš mišriųjų dvigarsių an, en in, un. Tad rašydami nosines raides, remiamės tradiciniu rašybos principu, t. y. jas rašome ten, kur iš seno esame įpratę šitaip rašyti. Šiuo atžvilgiu skiriamės nuo savo kaimynų lenkų: jie ne tik vartoja ženklus nosiniams garsams žymėti, bet tuos garsus ir taria, pvz., będzie, bękart, mądrość.Dviem atvejais nosinės raidės reikalingumą rodo garsų kaita giminiškuose žodžiuose: (a) veiksmažodžių pagrindiniuose kamienuose ą, ę, j, ų kaitaliojasi su an, en, in, un prieš priebalsį s; (b) šešių žodžių šaknyse drįs-, grįž-, mąst-, ręž-, tęs-, tręš- balsiai, žymimi raidėmis ą, ę, į, kaitaliojasi tarpusavyje prieš priebalsius s, š, z.Iš trijų pagrindinių kamienų nosinė būdingiausia bendračiai, pvz., švęsti, švenčia, šventė; žįsti, žinda, žindo; siųsti, siunčia, siuntė ir t. t. Dviejose pagrindinėse formose – bendratyje ir esamajame laike – ji rašoma daug rečiau: išsigąsti, išsigąsta, išsigando; skęsti, skęsta, skendo, o rečiausiai ją turi esamasis laikas: pažinti, pažįsta, pažino.Minėtų šešių šaknų žodžiai nosines raides išlaiko visur: jas turi visos veiksmažodžių formos ir iš jų padaryti giminiški žodžiai, pvz., drįsti – drąsuolis; grįžti – saulėgrąža – gręžinys; mąstyti – mįslė; ręžtis – rąžytis; tręšti – trąšos; tįsti – ištįsėlis – tąsa.Kitais dviem atvejais nosinių raidžių a, ę, į kilmės iš dvigarsių negalima patikrinti, remiantis giminiškų žodžių lizdu – jų rašybą būtina įsiminti: (a) nosinės raidės rašomos šių daiktavardžių ir jiems giminiškų žodžių šaknyse: ąsa, ąsotis, ąžuolas, ąžuolynas, įsčios, lęšis, lęšiukas, vąšas, vąšelis, žąsis, žąsidė, žąslai; (b) nosines raides turi šie esamojo laiko veiksmažodžiai ir iš jų padarytos formos: bąla, gęsta, glęžta, kręšta, sąla, šąla, šąšta, tęžta, tręšta ir t. t.Kiek sunkiau būna tik tais atvejais, kai rašantysis nesugeba iš konteksto atskirti panašiai skambančių, bet skirtingų žodžių ar jų formų, pvz., ręžtis – ryžtis – rėžtis; tesi – tęsia; grįsti – įgrysta; trešti – tręšti; tęžta – tyžta; mąstyti – mastas, mastelis:Jonas nors ir užtęsia prižadėtus padaryti darbus, tačiau visada savo žodį tesi. Jis patręšiąs visas savo gėles rytoj. Išvydęs staigiai artėjantį kelkraštį jis akimirką įsiręžė ir suktelėjo vairą, bet mašina vis tiek dešiniuoju šonu rėžėsi į medį. Sviestas ant sumuštinių tuoj ištyžta ir ima varvėti nuo pirštų, tad nelengva ryžtis atsikąsti ir praryti pirmąjį kąsnelį. Reikėtų mums visiems gerokai pamąstyti ir apsispręsti, koks mastelis šiam žemėlapiui būtų tinkamiausias.Dar palyginti dažnai nežinoma, jog nosinę balsę reikia rašyti ne tik veiksmažodžio esamojo laiko trečiajame asmenyje, bet ir kitose šio laiko formose. Gal dėl to, kad vadovėliuose, kalbiniuose leidiniuose, pratimų rinkiniuose retai aptiksi kito asmens formą:Aš dažnai nušąlu rankas. Kartais žmogus taip ištęžti… Mes ilgai šąlame prie durų. Nuo tokios staigios ir netikėtos žinios ji tik krūpteli ir išbąla kaip popierius.Nereikėtų pamiršti ir to fakto, kad nosinę balsę turi ir visos veiksmažodžių formos bei kiti išvestiniai žodžiai, padaryti iš nosinę balsę turinčio pamatinio žodžio, pvz., nepažįsta – tenepažįsta, nepažįstąs, nepažįstanti, nepažįstamas, nepažįstama, nepažįstant; siųsti – siųsdavo, siųs, siųstų, siųsk, siųsdavęs siųsiąs, siųstas, siųsimas, siųsdamas, siųsdavus, siųsiant. Taip pat plg.: siųsti – siųstuvas; galąsti – galąstuvas; ręsti – rąstas; išsigąsti – nuogąstavimai, išgąstis ir t. t.Žodžių, kurių šaknyje privalome rašyti ų, turime nedaug. Matyt, dėl šios priežasties siųsti ir skųsti formose, padarytose iš bendraties, gana dažnai parašoma ū.Sunkokai skiriamos ir veiksmažodžių tįsoti, tįso, tįsojo („būti nusitęsusiam“, t. y. tęstis) ir tysoti, tyso tysojo („gulėti, būti išsitiesusiam“, t. y. tiestis) reikšmės:Ant grindų, išsitiesęs visu ilgiu, tysojo nuo karščio apsunkęs katinas. Palei upę tįsojo nusidriekusi į visas puses nepermatoma rūko juosta.Dėl asociacijų su panašiai skambančiais kitais žodžiais gana dažnai klaidingai parašomas daiktavardis brasta (matyt, šis žodis siejama su veiksmažodžiu bręsta ar intarpiniu veiksmažodžiu brenda), įvairios išvestinių veiksmažodžių balinti, gesinti (plg.: gęsta, bąla) formos. Intarpo atsiradimas esamajame laike nėra joks požymis, kad kitose veiksmažodžio formose ar giminiškuose žodžiuose rašytina nosinė raidė, plg.: gesti, genda, gedo, tekti, tenka, teko ir t. t.

Kiti sudėtingesni nosinių balsių rašymo atvejaiPriešdėlių į-, in-, im- ar są-, san-, sam- beveik niekas nepainioja. Nebent kartkartėmis suklystama rašant žodžius neypatingas, neypatingai, nes šaknies balsis y po priešdėlio ne- lietuvių kalboje pasitaiko retokai. Tokiu atveju kur kas dažnesnis kitas priešdėlis – į-, pvz., neįsakyti, neįdomūs, neįlipo ir t. t. Su kai kuriais žodžiais gali būti klaidingai parašomas ir priešdėlis są-, kai neatpažįstama po jo einanti žodžio šaknis, pvz., sąvartynas, sąšlavos, sąvaržėlė, sąlytis, sąstatas:Šiandien tavo išvaizda tikrai neypatinga – veidas pabalęs, kaktoje įsirėžusios rūpesčio raukšlės. Tik nepilk tų sąšlavų į šlaitą, nes čia pavasarį žydi žibuoklės, – geriau išvežk viską į sąvartyną. Sąlyčio su sąvaržėlė vietoje popierius nuo drėgmės gali paruduoti. Keleivinio traukinio sąstatui nuvažiavus nuo bėgių, „Lietuvos geležinkeliuose“ kilo baisus sąmyšis.Dažniau vartojamų žodžių, kurių šaknis prasideda ilguoju balsiu y, turime tik keletą: yda, yla, ypač, ypatybė, ypatingas yrėjas, yris.Nepainioti priešdėlių į-, in-, im- ir są- sam- san- ir atriboti juos nuo šaknies pirmiausia padeda žodžio skaidymas skiemenimis – minėti priešdėliai visada sudaro atskirą skiemenį, pvz., są-na-rys; san-grą-ža; sam-bū-vis; į-my-gis; in-tar-pas; im-pi-las. Žinoma, galima pasinaudoti ir sudėtingesniais skyrimo būdais, pvz., įsiminti, kad san- rašomas prieš priebalses d, t, g, k, o sam- – prieš b, p. Visais kitais atvejais rašoma są-, tik reikėtų šio priešdėlio nepainioti su kokio nors žodžio šaknies pradžia: samanos, savas, salynas, salė ir pan.

Visi būdvardiškai vartojami žodžiai – daugelis būdvardžių, kai kurie skaitvardžiai ir įvardžiai bei dalyviai – gali būti įvardžiuotiniai, pvz., tvirtasis, tvirtoji, pirmasis, pirmoji, manasis, manoji, rašantysis, rašančioji, kaltinamasis, kaltinamoji. Įvardžiuotinės formos yra susidariusios prie minėtų žodžių galūnių priaugus įvardžiams jis, ji, tad šios formos turi dvigubas galūnes ir čia slypi didžiausi rašybos

sunkumai. Kai kurių linksnių dvigubos galūnės dar akivaizdžios, pvz., tvirtojo, tvirtąjį, tvirtąją, tvirtųjų, tačiau kitų jau yra gerokai pakitusios dėl įvairių fonetinių ir morfologinių priežasčių, pvz., tvirtosios, tvirtosiose, tvirtiesiems ir t. t. Visų būdvardiškai vartojamų žodžių galūnių rašyba nesiskiria. Įvardžiuotiniai būna ne tik nelyginamojo (pvz., mažasis, mažoji), bet ir aukštesniojo (pvz., mažesnysis, mažesnioji) bei aukščiausiojo (pvz., mažiausiasis, mažiausioji) laipsnio būdvardžiai. Tokie ilgi keturių penkių skiemenų žodžiai ne visada taisyklingai sudaromi ir parašomi, pvz., mažiausiajame, mažiausiuosiuose, mažiausiosiose, o tiems, kurių gramatikos žinios silpnesnės, net išlinksniuoti aukštesniojo ir aukščiausiojo laipsnio formas nelengva. Dar ilgesni gali būti kai kurie dalyvių linksniai: nusikaltusiosiomis, pasirinktuosiuose, vadinamosiose ir pan.Rašybos požiūriu pavojingiausi linksniai yra moteriškosios gimines daugiskaitos galininkas ir abiejų giminių vienaskaitos naudininkas. Ypač dažnai nosinę raidę pamirštama parašyti aukščiausiojo laipsnio būdvardžių daugiskaitos galininke, pvz., tvirčiausiąsias, mažiausiąsias, balčiausiąsias, kur nosine raide žymimas ilgasis balsis yra nekirčiuotas. Kita vertus, dažnai klystama rašant ir ne tokias sudėtingas šio linksnio formas:Nusikaltusiąsias sekmadienį pririšdavo prie stulpų pagrindinėje miesto aikštėje. Ar žinote, koks lietuvių rašytojas yra sukūręs dramą apie tris mylimąsias? Kviečiame būsimąsias nuotakas išklausyti dviejų savaičių paskaitų ciklą, kaip geriau pasirengti santuokai. Nepažįstamąsias sugraudino sulysusio šunelio akys, jo graudus pratisas inkštimas ir jos ėmė raustis kuprinėse ieškodamos ko nors valgomo.O vienaskaitos naudininke nosinė raidė niekada nerašoma, nors mes, rašantieji, tai labai dažnai esame linkę pamiršti.Kai abu pasiklydusius vaikus pagaliau surado, jaunesniajam buvo nušalusios kojos, o vyresniajai gėlė nubalusias rankas ir degino veidus. Sužeistajai nekreši kraujas, tad ją būtina kuo skubiau vežti į ligoninę, kad per stipriai nenukraujuotų. Nubaustajam išgąstingai žvilgtelėjus pro langą, aš iškart supratau, kur šuo pakastas.Moteriškosios giminės vienaskaitos įnagininkas ne toks pavojingas:Tai bent šykštuolis: ką dešiniąja ranka duoda, tą kairiąja vėl atgal pasiima. Aukštesniąja iš merginų susidomėjo sportinių šokių kolektyvo „Sūkurys“ vadovai.Rečiausiai klystama rašant įvardžiuotinių formų vienaskaitos galininką ir daugiskaitos kilmininką. Matyt, dėl to, kad dvigubos galūnės čia gana akivaizdžios:Jauniausiąjį brolį visi pažinojo ir mylėjo, dviejų viduriniųjų niekas neatsiminė, o vyriausiąjį dėl jo bjauraus, arogantiško būdo, keikimosi ir grasinimų kaimynams vadino velnio išpera. Pėsčiąjį po pusvalandžio pasivijom nusisamdę arklius, tačiau jį perkalbėti, sulaikyti jo veržimąsi į gerąją ar blogąją lemtį nepavyko nė vienam iš mūsų.Bevardės giminės būdvardžiai, skaitvardžiai ir įvardžiai yra nekaitomos (nelinksniuojamos) formos, tad jų galūnėse nosinės raidės niekada nerašomos, pvz., balta, žalia, nauja, pirma, visa, kita ir t. t.:Jie yra pikta sumanę prieš mus visus. Laukiame, kad naujoji valdžia mums atneštų kažką nauja. Įkyrios mintys sukosi tik apie patirtą nesėkmę, visa kita nutolo, išnyko. Ji turi kažką sava, nepakartojama. Tai tu man šitaip už gera atsilyginai. Tai kas gi skiria žinoma nuo nežinoma.Šalia bevardės giminės formos daiktavardis nevartojamas, nes šios formos pažyminio funkcijos neatlieka. Tai padeda jas atskirti nuo linksniuojamų to paties žodžio formų.Kai kurios bevardės giminės formos gali įgyti kilmininko formą; pvz., kažkas naujo, nieko gero, kas gero, ką nors pikto, kažin kas nenumatyto ir pan. Tokia vartosena ne klaida.Sunkesnės rašybos atvejams taip pat priskirtini sangrąžiniai daiktavardžiai, dalyviai, tariamosios nuosakos veiksmažodžiai, neturintys priešdėlių, pvz., blaškymasis, blaškymąsi, kreipimasis, kreipimąsi, blaškęsis, kreipęsis, kreiptųsi, blaškytųsi. Čia įsiminti tereikia viena: sangrąžos formantas si nėra žodžio galūnė, nosinę raidę rašome atitinkamo linksnio galūnėje, o nekaitomą enklitinį si prirašome jau po galūnės:Liaukis taip ilgai dvejojęs, blaškęsis ir jaudinęsis – privalai pasirašyti tą kreipimąsi į prezidentą dėl amnestijos. Gal ir prašytųsi priimamas atgal, bet uždarbis per daug mažas.

Ilgųjų ir trumpųjų balsių rašymasNelengva rašybos mokyti tuos moksleivius ar studentus, kurių šnekamojoje kalboje ilgųjų ir trumpųjų balsių priešprieša neryški. Ne visoms mūsų tarmėms būdinga tokia akivaizdi ilgųjų ir trumpųjų balsių opozicija kaip bendrinėje kalboje, be to, kai kurios tarmės turi dar ir pusilgius balsius. Miesto gyventojų kalboje ši opozicija taip pat yra gerokai apnykusi. Ilgųjų ir trumpųjų balsių priešprieša silpnesnė jaunimo kalboje. Blogiausiai ilgieji balsiai skiriami tais atvejais, kai žodyje jie yra nekirčiuoti, o pats žodis turi kitą ilgąjį kirčiuotą balsį. Dabar jau beveik nepasitaiko išgirsti tariamo ilgojo nekirčiuoto balsio ą įvardžiuotinių formų moteriškosios giminės daugiskaitos galininke: vyriausiąsias, kiečiausiąsias, todėl rašant šias įvardžiuotines formas ir klystama dažniau.Mokant geriau skirti ir rašyti ilguosius ir trumpuosius balsius negalima apsiriboti vien fonetika. Tais atvejais, kai rašančiojo kalboje ilgųjų ir trumpųjų balsių opozicija silpnoka, nesuklysti gali padėti žodžių darybos žinios: rašant labai svarbu gerai „jausti“ skirtingas žodžio morfemas. Tačiau dažnai būtina remtis ne vienu, bet keliais kalbos gramatiniais aspektais. Nustačius morfemas neretai dar prireikia pagrindinių veiksmažodžio formų ar linksniavimo paradigmų, abejones dėl balsio ilgumo padeda išsklaidyti ir kalbos kirčiavimo sistemos išmanymas. Kirčiuoto skiemens balsio kiekybė visada ryškesnė, todėl mobiliųjų kirčiavimo paradigmų žodžiai dažnai gali būti pakeičiami taip, kad neaiškaus ilgumo balsis atsidurtų kirčiuotame skiemenyje.Beveik niekada neklystama rašant veiksmažodžių abstraktus su priesagomis -ymas, -imas, nes galima pasiremti pagrindinėmis veiksmažodžio formomis. Tiesa, kartais suabejojama, kokio ilgumo balsę rašyti iš veiksmažodžių, pagrindinėse formose turinčių priesagas -ija, -ijo, padarytuose vediniuose, pvz., rūdijimas, pelijimas, trūnijimas. Klaidų atsiranda dėl to, kad pagrindinės šio tipo veiksmažodžių formos tariamos ir rašomos ne taip, kaip nurodyta žodynuose, ypač esamasis laikas: kirmija, šaknija ir t. t. Daugelis įsitikinę, kad čia reikalinga ilgoji y kaip dviskiemenėse formose gyja, šlyja, lyja.

Rašyti žodžius su priesagomis -ynas, -inas, -ynė, -inė, -ėsis, -esys padeda geras žodžio reikšmės suvokimas (darybos tipas suvokiamas ne visada) ir kirčio vieta: smėlynas – vaikinas – katinas; klampynė – pipirinė – daržinė; puvėsis – virpesys.Priešdėlių api-, apy- rašyba aiški. Atsisakę išimties – dvejopos žodžių apykaklė – apikaklė, apynasris – apinasris, apyvaras – apivaras rašymo, – dabar apy- vartojame su daiktavardžiais tais atvejais, kai kirčiuotas žodžio priešdėlis, o api-, kai kirčiuota šaknis: apysaka, apylanka, apygeris, apyžalis, apysmarkiai, apibrėžimas, apiforminimas, apipilti, apiberti.Tačiau priesagos ar priešdėlio balsio kiekybės tikrai nereikėtų priskirti sudėtingiausiems rašybos atvejams. Daug aktualesnė problema – priesaginės ir galūninės darybos daiktavardžių šaknies balsiai. Pamatinės formos ir vedinio balsio ilgumas dažnai sutampa. Bet minėtiems darybos tipams ypač būdinga nenuosekli kiekybinė balsių kaita, kuri gali suklaidinti tais atvejais, kai vedinys išlaiko pamatinio žodžio balsio ilgumą.Priesaginių daiktavardžių vedinių iš veiksmažodžių šaknies balsio ilgumas susijęs su kuria nors viena pagrindine veiksmažodžio forma – dažniausiai būtuoju kartiniu laiku (daiktavardžiai, turintys priesagas -imas, -yba, -ėjas, -esis ir kt.), rečiau su bendratimi (daiktavardžiai, turintys priesagas -tis, -tynės, -klys ir kt.). Kai šaknies balsio ilgumas neryškus (kirčiuota priesaga), vedinys rašančiojo gali būti paskubomis susietas ne su ta pagrindine veiksmažodžio forma, kuri yra tikrasis darybos pamatas. Tačiau turbūt svaresnė klaidų priežastis – išblukęs balsio ilgumas nekirčiuotoje daiktavardžio šaknyje, pvz., griuvėsiai, džiūvėsis, siuvėjas, pažyminys, skyryba, kūrinys, rijūnas, kūrikas; griūtis, ryklys.Galima išskirti kelis ryškesnius ne visai nuoseklios kiekybinės balsių kaitos veiksmažodiniuose daiktavardžiuose atvejus. Šaknies balsis pailgėja galūninės darybos daiktavardžiuose, ypač turinčiuose kirčiuotus priešdėlius į-, nuo-, po-, san-, są-: įmygis (įmigti, įminga, įmigo); nuotykis (nutikti, nutinka, nutiko); posūkis (pasukti, pasuka, pasuko), santykis (sutikti, sutinka, sutiko), sąryšis (surišti, suriša, surišo); kyšis (kišti, kiša, kišo), brydė (bristi, brenda, brido).Ilgasis balsis gali atsirasti iš būdvardžių kilusiuose daiktavardžiuose, pvz., gilūs – gylis; piktas – pyktis; didis – dydis.Balsis nedėsningai pailgėja ir priesagų -urys, -ulys, -ynė, -sčias vediniuose, plg.: švyturys (švisti, švinta, švito), sūkurys (sukti, suka, suko), bet duburys (dubti, dumba, dubo); ryšulys (rišti, riša, rišo), bet dusulys (dusti, dūsta, duso), sūpynės (supti, supa, supo); kniūbsčias (kniubti, kniumba, kniubo). Skirtinga darybinė tos pačios priesagos reikšmė būtų per tolimas argumentas rašybos praktikai.Nenuoseklumu pasižymi ne tik minėtų vedinių balsių kaita. Dažnai studentams sunku argumentuotai paaiškinti, kokie motyvai yra nulėmę tai, kad vienu atveju tas balsis ilgas, o kitu visiškai analogišku – trumpas, pvz., tikti, tinka, tiko – nuotykis; justi, junta, juto – pojūtis, tačiau smukti, smunka, smuko – nuosmukis. Panašiais atvejais gana dažnai pasitaiko intuityvaus norminimo „iš apačios“ atvejų. Taisyklė pritaikoma visiems panašios struktūros žodžiams, todėl ne kartą yra tekę matyti parašyta nuosmūkis. Dėstant rašybą šį atvejį visada reikia atskirai paminėti. Fonetinis rašybos principas nepritaikomas ir rašant žodžius įmygis, sūpynės, nes retai kas taip taria ir rašo – šių žodžių rašybą daugeliui reikia įsiminti. Visai kas kita žodis džiūvėsis, labai aiškiai darybiniu ryšiu susietas su džiūvo.Rašybai aktualus ir vienas kitas nedėsningos balsių kaitos atvejis antrajame sudurtinių žodžių veiksmažodiniame dėmenyje: galvosūkis (sukti suka suko), bet senbuvis (būti, yra, buvo), dienovidis (išvysti, išvysta, išvydo).Beveik kiekvienais metais pasitaiko studentų, nesugebančių gerai skirti ilgųjų ir trumpųjų balsių pagrindinėse veiksmažodžio formose. Tokios klaidos labai greitai išplinta kitur: klaidingai rašomos ir iš jų padarytos kitos veiksmažodžių formos, išvestiniai daiktavardžiai. Kaip jau minėta, labai painiojami pirminiai veiksmažodžiai gyti, gyja, gijo, ryti, ryja, rijo su priesaginiais kirmyti, kirmija, kirmijo, trūnyti, trūnija, trūnijo. Be to, balsio kiekybė prastokai girdima ir kai kuriuose kituose pirminiuose veiksmažodžiuose, pvz., dužti, dūžta, dužo; siūti, siuva (painiojama su siūna!), siuvo; tūpti, tupia tūpė; griūti griūva, griuvo ir t. t. Neskiriami veiksmažodžiai ginti, gina, gynė ir ginti, gena, ginė, nes ne visų tarmių atstovai šiuo atveju vartoja skirtingas formas. Gal šių formų painiojimo nereikėtų laikyti klaida? Taisyklių, kaip rašyti pagrindines veiksmažodžių formas, yra keletas, bet jos gana sudėtingai suformuluotos, turi išimčių, todėl operatyviai jas pritaikyti rašant labai keblu. Jau lengviau iškalti dažniau vartojamus veiksmažodžius.Ne visiems būna lengva iš pagrindinių veiksmažodžio formų sudarinėti dalyvius, padalyvius ir pusdalyvius. Mokant sudarinėti šias formas geriausia remtis nuostata, kad visos išvestinės veiksmažodžių formos sudaromos iš pagrindinių. Dabartiniuose mokykliniuose vadovėliuose aiškinama, jog veikiamųjų dalyvių būtasis dažninis ir būsimasis laikas sudaromi iš būtojo dažninio ir busimojo laiko veiksmažodžių, o ne iš bendraties. Be abejo, norėta, kad moksleiviams būtų lengviau. Tačiau kai kuriais atvejais toks darybos būdas gali klaidinti (plg. ris – rysiąs, bus – būsiąs) – daugelis veikiamuosius būsimojo laiko dalyvius linkę sieti su būsimojo laiko veiksmažodžių trečiuoju asmeniu, nes kitų laikų dalyviai sudaromi būtent iš trečiojo asmens. Tiesa, šiuos dalyvius sudarant iš būsimojo laiko, o ne iš bendraties, išvengiama priebalsių asimiliacijos problemų: vešiąs, grimsiąs, mesiąs, nešiąs. Gabesniems vaikams jau mokykloje, matyt, reikėtų paaiškinti, kad dalyvių ir padalyvių būtasis dažninis ir būsimasis laikas yra „dvigubos“ darybos žodžiai – minėtų laikų veiksmažodžiai padaromi iš bendraties, o iš šių veiksmažodžių daromi dalyviai ir padalyviai.Neverta atriboti dalyvių darybos nuo padalyvių ir aiškinti atskirai, nes jų darybos pamatas bendras, gali skirtis tik funkcija. Daug aiškiau pasidaro suvokus, kad padalyviai yra veikiamiesiems dalyviams artimos, tačiau neturinčios galūnių ir beveik nekaitomos, apiprieveiksmėjusios formos.Daugiausia klaidų pasitaiko veikiamųjų dalyvių esamojo laiko vyriškosios giminės vienaskaitos vardininko trumpųjų formų šaknyse. Viena, iš priežasčių – kirčiuota galūnė: lyjąs, ryjąs, įgyjąs, pūvąs. Kartais painiojamos veikiamųjų dalyvių esamojo ir būsimojo ar esamojo ir būtojo kartinio laiko formos. Jas iš tikrųjų kai kuriais atvejais teskiria tik kirtis (jeigu esamajame laike kirčiuojama galūnė), o rašytiniame tekste – būtojo kartinio laiko galūnė -ęs, plg.: tęsiąs, tęsęs, tęsiąs; prausiąs, prausęs, prausiąs; teisiąs, teisęs, teisią; tręšiąs, tręšęs, tręšiąs.
Atskirti homonimines dalyvių formas gali padėti sakinio prasmė, pvz.:Finansininkas graso, kad tyčia nutęsiąs sąmatos parengimą.Tačiau ne visi kreipia dėmesį į diktuojamo teksto prasmę – rašoma automatiškai, tarsi kompiuteriu ar rašomąja mašinėle. Dėl tos pačios priežasties pasitaiko blogai parašytų veikiamųjų dalyvių būsimojo laiko daugiskaitos formų: reikėsią, paskųsią, pažinsią, užtruksią.Jeigu sudarant veiksmažodžių formas vis dar painiojamasi, vertėtų pedantiškai remtis ta pagrindine veiksmažodžio forma, iš kurios dalyvis sudaromas, pačią formą būtina užsirašyti šalia, suvokti, kaip ta pamatinė forma ir jos pagrindu sudarytas dalyvis įkomponuojamas į sakinį. Tada neatsirastų tokių išvestinių formų kaip vijąs, įspindąs, grindąs, įsmukąs, užmigąs, nustebąs.Sunkesniems rašybos atvejams priklausytų ir iš bendraties sudaromos būsimojo laiko trečiojo asmens formos. Sudarant minėtas formas, dėmesį būtina atkreipti į tris dalykus: a) bendraties skiemenų skaičių; b) ilgųjų balsių vietą žodyje; c) priešdėlius ir sangrąžos dalelę. Būsimojo laiko trečiajame asmenyje trumpėja tik dviskiemenių bendračių balsiai y, ū (skaičiuojant skiemenų skaičių reikia atmesti visus priešdėlius ir sangrąžos dalelę), einantys prieš -ti ir neatskirti nuo šios priesagos kokio nors priebalsio, pvz., (su)lyti – sulis, (pra)žūti – pražus, (iš)gyti – išgis, (nu)džiūti – nudžius, (pri)ryti – priris. Bet skiemenų skaičiaus dažnai nepaisoma, kai priešdėlis ir sangrąžos dalelė ryškiau pakeičia žodžio reikšmę: (į)gyti – įgis, (įsi)gyti – įsigis. Ne visada atsižvelgiama ir į balsio poziciją žodyje: dygti – dygs, plyšti – plyš, trūkti – trūks (daugelis išvestinėje formoje taria trumpuosius balsius!). Ilgieji triskiemenių bendračių balsiai būsimojo laiko trečiajame asmenyje niekados netrumpėja. Čia rašančiajam pavojingiausi yra veiksmažodžiai su priesagomis -yti, -ija, -ijo (taip pat žr. dalyvių ir pagrindinių veiksmažodžio formų rašybą): supelyti – supelys, trūnyti – trūnys, vilnyti – vilnys, įsišaknyti – įsišaknys ir t. t. Dažnai suabejojama dėl veiksmažodžio vyti, kuriam taikoma išimtis, būsimojo laiko rašybos – klaidina ir šio žodžio daugiareikšmiškumas:Jis tave labai lengvai pasivys. Nusivys virvę ir įkops į dangų. Kada gi ji tuos siūlus susivys?Lietuvių kalbos rašybos vadovai, vadovėliai ar kitos mokomosios knygos tik kur ne kur užsimena apie rašybos variantus. Vienodą reikšmę gali turėti žodžiai, besiskiriantys kamieno ar galūnės balsio kiekybe, pvz.: knislys – knyslys, tramplinas – tramptynas, rekrutas – rekrūtas, sriubsnis – sriūbsnis, nuodėgulis – nuodėgulys. Jų įteisinimo pagrindas nevisiškai aiškus. Veiksmo intensyvumu, trukme (retsykiais dar ir kirčiu) skiriasi veiksmažodžių vediniai iš ištiktukų: bliksėti – blyksėti, blikčioti – blykčioti, blikstelėti – blykstelėti, pikšėti – pykšėti, pykštelėti – pikštelėti, trukčioti – trūkčioti, truktelėti – trūktelėti. Rašomojoje kalboje labiau paplitęs variantas su ilguoju y.Sutampa galininko ir sutrumpėjusio vietininko linksniai (jiems būdingas sinkretizmas), kuriais reiškiama laiko aplinkybė:Vidurnaktį / vidurnakty mane pažadina siaubingas riksmas. Aklam ir vidudienį / vidudieny tamsu. Darbymetį / darbymety nėra kada gulinėti. Sūnus viduržiemį / viduržiemy pradingo. Dienovidį / dienovidy saulutė pakyla aukščiausiai.Atskirti linksnius gali padėti šalia einantis įvardis arba nesutampantis kirtis:Atsibudau pačiam vidurnakty. Tą viduržiemį privertė daug sniego, bet oras buvo saulėtas. Lauk manęs pavakary vėtroj prie obels. Aną pavakarį jis ilgai prisimins.Vardažodžiai, turintys galūnes -is ir -ys, paprastai skiriasi reikšme, plg.: girnakalis – girnakalys, obuolmušis – obuolmušys, vandennešis – vandennešys. Pirmieji vartojami kaip būdvardžiai, o antrieji kaip daiktavardžiai. Bet retas tesuvokia šių žodžių skirtumą (dažniausiai neskiriami ir panašaus tipo kirčiavimo variantai: stačiakampis – stačiakampis, keturkampis – keturkampis).Tačiau iš šnekamosios į rašomąją kalbą spraudžiasi nenorminiais laikomi daiktavardžiai su -ys: pajūrys, sandėlys, sąsiuvinys. Šie rašybos variantai bendrinėje kalboje netoleruojami, nes laikomasi nuostatos, kad dviejų identišką reikšmę turinčių daiktavardžių variantų nebereikia.Balsis e ir ia painiojami retokai. Pavojingesnės rašybos žodžiams priskirtini priesagos -enybė vediniai, pvz., retenybė, įvairenybės. Kitos priesagos, prasidedančios e, nėra pavojingos. Retkarčiais suklystama tais atvejais, kai e eina po j: saujelė, naujesnysis. Daugelis nemoka rašyti žodžio apynaujė galininko linksnių: apynauję, apynaujes, nes remiasi būdvardžio naujas vardininku

Priebalsis „ j“ Rašome1. Priebalsę j rašome po b, p trijų žodžių – bjaurus, pjauti, spjauti – šaknyje ir visuose iš jų padarytuose žodžiuose.bjaurybė, pjautuvas, rugpjūtis, spjaudyklė2. Žodžio pradžioje j rašome ir tariame prieš balsius, dvibalsius ir mišriuosius dvigarsius.javai, jėga, jeigu;jachta, jodas, Jupiteris;jambas, jardas, jungti, junginys.3. Lietuviškos kilmės žodžių viduje rašome ir tariame j tarp balsių ar dvibalsių.joja, naujas, naujiena, moja4. Tarptautinių žodžių viduje tarp balsių, išskyrus i, rašome ir tariame j.kajutė, majonezas, rajonas5. Tarptautinių žodžių viduje rašome ir tariame j prieš e.barjeras, pjesė, projektas, vinjetė6. Tarptautiniuose žodžiuose priebalsis j tariamas ir šį garsą žyminti priebalsė j rašoma tarp i ir o, žyminčios ilgai tariamą balsį.fortepijonas, Kristijonas, milijonas, valerijonas7. Nelietuviškos kilmės žodžiuose j tariame ir rašome ir po balsių, ir po priebalsių.alėja, galerija, radijas;ateljė, rambuljė, rantjė.8. Tarptautiniuose žodžiuose rašome j, jeigu žodžio kamienas prieš priesagas -inis, -iškas turi priebalsę j.archajinis, archajiškas;herojinis, herojiškas, herojiškai, herojiškumas;idėjinis, idėjiškas, idėjiškumas, idėjiškai.9. Atsidūręs žodžio gale, j tariamas kaip i, bet rašoma j.giružėj (sk. giružei), stiklinėj (sk. stiklinei), žolėj (sk. žolei);apačioj (sk. apačioi), girioj (sk. girioi), troboj (sk. troboi);danguj (sk. dangui), viduj (sk. vidui), žmoguj (sk. žmogui).Pastaba. sutrumpėjusi vietininko galūnė -yje paprastai rašoma be j: medy, širdy, šaly, pily.10. Priebalsę j rašome prieš ie žodžio pradžioje keliuose įvardžiuose ir daugelyje tikrinių vardų bei iš jų padarytų bendrinių žodžių.jie, jiems;Jieznas, jieznietis, Jiešmuo, Jiešmenėlis, Pajiešmeniai; Jiesia, pajiesys;Jiedžupelis, Jiegeliškės.Nerašome1. Žodžio pradžioje prieš ie tariame priebalsį j, bet raidės j nerašome.iena, ienininkas, ieninis;ieškinys, ieškiklis, ieškininis, ieškineti;ieškojimas, ieškotojas, ieškoti, ieškovas, ieškuonys;iešmas, iešmininkas, iešminis, iešmutis;ietis, ietigalis, ietininkas, ietisvaidis;ieva, ievynas, ievinis; iežti, iežimas (ėmimas iš ankšties).2. Tarptautiniuose žodžiuose tarp balsių, kurių vienas yra i, priebalsė j nerašoma, nors priebalsis j čia gali būti tariamas.archaizmas, akvariumas, batalionas;heroika, heroizmas, inicialai;patriotas, pianinas, socialinis.3. Tarptautiniuose žodžiuose po i prieš trumpai tariamą o priebalsė j nerašoma.

batalionas, legionas, stadionas.

Žodžių rašymasBendrosios pastabosŽodžių rašymas kartu ar atskirai normos požiūriu – pati neaiškiausia ir margiausią lietuvių kalbos rašybos sritis. Čia dažnai klysta ir gana raštingi žmonės –juos paprastai suklaidina ne tik daugybė smulkių taisyklėlių, bet ir pati jų taikymo tvarka bei hierarchija. Paanalizuosime keletą sudėtingesnių ir problemiškesnių žodžių rašymo kartu ir atskirai atvejų: įvairių sutrumpėjusių žodžių junginių bei jų samplaikų (įvardžių, dalelyčių, prieveiksmių) ir neiginių ne, nebe rašymą, po to aptarsime galimus įteisintus jų rašybos variantus. Beje, analizuojant rašybos ypatumus, ne, nebe labiausiai tiktų vadinti neiginiais, o ne dalelytėmis, mat tik parašytos atskirai jos priskiriamos šiai kalbos daliai. Parašytos kartu su kitu savarankišku žodžiu ne, nebe kalbos dalies statuso nebetenka ir tampa darybos afiksais, suteikiančiais žodžiui priešingą reikšmę. Tuo tarpu neigimo, priešpriešos reikšmė būdinga ir vienu, ir kitu atveju, tad neiginio sąvoka, būdama paprastesnė ir apimdama abu minėtus atvejus, būtų visai tinkama aiškinant rašybos dalykus.

Sudurtinių prieveiksmių rašymasRašyti sudurtinius prieveiksmius, atsiradusius iš įvairių sutrumpėjusių junginių ir jų samplaikų, iš pirmo žvilgsnio nėra pernelyg sudėtinga: tereikia remtis viena pagrindine taisykle, kad sutrumpėjus bent vienam iš juos sudarančių dėmenų tokie junginiai ar jų samplaikos rašomi vienu žodžiu, pvz., anąsyk (aną sykį), šįryt (šį rytą), darkart (dar kartą), perdien (per dieną), kitąmet (kitą metą), pirmąkart (pirmą kartą) ir t. t.:Anąkart Kęstučiui pavyko tuoj pat susiorientuoti ir iškart pataisyti šiaip jau prastoką mikroklimatą kolektyve. Vakar ne be reikalo šitiek vargo – šįryt kaipmat užvedė savo kaprizingąjį automobilį ir tuoj pat pasuko pajūrio link.Vienu žodžiu rašytini ir iš junginių atsiradę galbūt (gali būti), kaipmat (kaip matai), turbūt (turi būti), žūtbūt (žūti būti), pvz.:Puszuikis žūtbūt stengėsi atitrūkti nuo jį vis dar persekiojančių šunų. Baik tu vienąkart rąžytis kaip ant suolo perdien pratysojęs katinas –kaipmat stverkis kokio nors darbo. Tau turbūt be galo įgrysta kasdien tąsyti keliolika kilogramų sveriančius lagaminus aukštyn. Dėl to galbūt ir nevertėtų per daug nuogąstauti.Pavojingesnės rašybos žodžiu iš šio ketvertuko reikėtų laikyti tik prieveiksmį kaipmat. Rašydami kitus tris žodžius paprastai neklystame, jeigu tik mūsų nesuklaidina kokia nors senesnė knyga dar iš tų laikų, kai visus keturis minėtus žodžius privalėjome rašyti atskirai.Tačiau pasitaiko ir tokių atvejų, kai kalbos vartotojų ir kalbos normintojų nuomonė dėl to, ar vienas kuris iš dėmenų sutrumpėjęs, nesutampa arba normintojų pasirinktą rašymo būdą lemia kokie nors papildomi kalbos vartotojams nežinomi ar sunkiai suvokiami kriterijai, pavyzdžiui, žodžio kilmė ar jo nutolimo nuo kaitomos formos (darybos pamato) laipsnis. Tokie atvejai – didžiausias klaidų šaltinis. Retas kuris iš mūsų intuityviai parašys laiko prieveiksmį lig šiol atskirai. Daugeliui atrodys, kad tiek pirmasis (plg. su ligi), tiek antrasis (plg. su šiolei) šios samplaikos dėmuo gali būti sutrumpėję. Tiesa, šio prieveiksmio absoliučių sinonimų ik šiol ir iki šiol rašyba neatrodo tokia klaidinanti, nes jų pirmieji dėmenys tapatūs dabartinėje kalboje dažnai vartojamiems prielinksniams, visada rašomiems atskirai nuo kitų žodžių. Tad sudėtingesniems ir labiau klaidinantiems atvejams priklauso samplaikos, sudarytos iš prielinksnio ir dabartinės kalbos požiūriu ne visai aiškaus (sutrumpėjusio ar primenančio sutrumpėjusį) dėmens. Čia dar tiktų paminėti ir savo struktūra lig šiol gana artimą lig tol bei iš tikrųjų:Lig tol biliardo nėsyk nebuvo žaidęs. Iš tikrųjų man ne visai aišku, kodėl gi mums abiem šįkart ne pakeliui.

Įvairių dalelyčių rašymasPanašių problemų kaip anksčiau minėtas lig šiol kelia ir dalelyčių vis tiek bei vis vien rašymas, pvz.:Kastytis vis tiek pasielgs ne taip kaip kiti. Klientai tąkart vis vien liko nepatenkinti paslaugų kokybe.Dėl klaidingos antrosios dalelytės rašybos, matyt, kalta ir jos artimiausia giminaitė samplaika vis viena: vis vien laikoma trumpiniu iš vis viena ir remiamasi anksčiau minėta taisykle, kad žodžių junginiai bei samplaikos, sutrumpėjus bent vienam jų nariui, rašomi vienu žodžiu, tačiau šį kartą mums reikalinga visai kita taisyklė – dalelytė vis, sudarydama su kitais žodžiais samplaikines dalelytes bei jungtukus, visada rašoma tik atskirai nuo kitų žodžių. Čia dar verta prisiminti ir prieveiksmius, į kurių sudėtį įeina dalelytės vis ir vien, – jie jau rašomi vienu žodžiu, pvz., išvis, išvien, pervis, suvis, užvis.Vadinasi, vengdami suklysti, privalome gerai skirti dalelytes nuo prieveiksmių. Deja, prieveiksmių ir dalelyčių skiriamoji riba nelabai ryški, kai kuriais atvejais jų morfologinę klasę įmanoma nustatyti tik iš jų sintaksinės funkcijos sakinyje. Vargu ar galima reikalauti iš kiekvieno rašančiojo tokių išsamių morfologijos žinių.Įvairiose samplaikose kartu su kitu žodžiu niekad nerašome dalelytės pat, nors ji dar nėra praradusi ryšio su pats, pati, pvz., taip pat, tiek pat, tuoj pat, ligi pat:Jubiliatas šįryt taip pat atrodė nekaip. Tuoj pat užmegzk ryšį su Užgavėnių šventės organizatoriais – ir mes norėtume švęsti kartu. Atsargiai semk, nesudrumsk vandens, nes paskui turėsi ilgai laukti, kol drumzlės nusės ligi pat dugno. Priešsroviui jam pavyko nuplaukti tiek pat kaip ir šiose varžybose nebe pirmąkart dalyvavusiems asams.Niekada kartu su kitais žodžiais nerašomos ir dalelytės tau, sau, per. Iš jų rašybai aktualesnė yra tik per, nes vienu iš klaidinančių veiksnių turėtų būti laikomas atitinkamo priešdėlio egzistavimas (plg. peršokti, pertrauka). Dažnai klystama rašant ne tik prieveiksmį perdaug, bet ir sudėtingesnės struktūros samplaikas, į kurių sudėtį įeina minėtoji per: ne per daug, ne per geriausiai, ne per anksti ir pan.:Ar šiandien upė prie brastos ne per daug sūkuringa? Plaukti ne pasroviui sekėsi ne per geriausiai. Buljonas išvirė ne per anksti.Tačiau samplaikiniai prieveiksmiai pernelyg ir nepernelyg rašomi vienu žodžiu, nors į jų sudėtį ir įeina per. Jie yra įgiję vieno žodžio reikšmę, juos būtų sunkoka išskaidyti į atskirus žodelius:Pernelyg įsibėgėjęs, ne visuomet spėji sustoti. Kainos, rodos, nepernelyg didelės, tačiau atlyginimai iš tikrųjų mažoki.Iš sakinio prasmės ir tariniu einančio veiksmažodžio junglumo ypatybių turėtume nesunkiai skirti dalelytes (vis) dėlto ir užtai (užtat, užtatai) nuo tapačios morfeminės struktūros prielinksninių junginių už tai (už tą dalyką) ir dėl to (dėl to dalyko), kur tai ir to yra įvardžiai, pvz.:

Tu vis dėlto pergreit ištęžti, atsipalaiduoji. Kauno kelių policijos batalionas dėl to gavo griežtą įspėjimą iš Vidaus reikalą ministerijos. Tik nepradėk siusti už tai, kad archaika dvelkiančias tavo mintis pavadinau kūrybiniu vakuumu. Bet užtai jau vidurdienį juvelyrinės parduotuvės „Esmeralda“ klientai galėjo gėrėtis naująja žiedų su briliantais kolekcija.Rašantiesiems galėtų padėti pora praktiškų patarimų – dalelytė dėlto dažniausiai aptinkama samplaikose kartu su dalelyte vis; o už tai rašome dviem žodžiais, kai iš tarinio galime kelti klausimą už ką (už ką pyko, barėsi, siuto, atsilygino ir t. t..).Panašių problemų kyla ir rašant sudėtinę dalelytę tiktai. Ši dalelytė savo reikšme beveik sutampa su tik ir tekste jos abi gali viena kitą pakeisti. Tai rašoma atskirai nuo tik, kai sakinyje eina papildiniu:Mums pavyko ne tik tai (tą dalyką) sužinoti – gavome ir kitokios mus dominančios informacijos. Aš tiktai vakar supratau, dėl ko Kristijonui reikia ne juokais susirūpinti savo sveikata.Įvairiausias samplaikas sudarančios dalelytės kažin, kaži niekad nerašomos kartu su kokiu nors šalia einančiu įvardžiu ar prieveiksmiu, pvz.: kaži kas, kaži koks, kažin kur, kažin kaip, kaži kiek ir t. t. Šiuos įvardžius ir prieveiksmius rašome vienu žodžiu tik tuo atveju, kai pirmasis samplaikos dėmuo sutrumpėja iki savarankiško žodžio statuso neturinčio kaž-, pvz.: kažkas, kažkoks, kažkiek, kažkur, kažkaip:Kažin koks nepažįstamas žmogus pasiūlė pirkti naują videoaparatūrą. Patvoriu kaži kas sėlino baugščiai žvilgčiodamas į kiemo vidury stūksančią sąšlavų krūvą. Tu pasidarei kažkoks nesavas, lioveisi džiaugęsis ir didžiavęsis pernelyg dideliu tau rodomu dėmesiu.Ar dalelytė gi rašytina kartu su šalia jos einančiu žodžiu, ar atskirai nuo jo, lemia du svarbiausi dalykai: to šalia pasakyto žodžio skiemenų skaičius (1) ir jo morfologinė klasė (2). Nuo dviskiemenių ir daugiaskiemenių žodžių gi visais atvejais rašoma tik atskirai, pvz.: kada gi, kuris gi, visur gi, kodėl gi, dabar gi ir t. t.:Bet kodėl gi jūs savo klientams pardavinėjate supelijusius džiūvėsėlius? Dangus jau drumsčiasi, oras pabjuręs, tai ar dabar gi laikas pjūties imtis. Tai kada gi ir mus supažindinsi su tuo savo kreipimusi? O kuris gi iš jų susilaužė žastikaulį?Kai šalia gi esantis žodis vienskiemenis, pirmiausia būtina nustatyti jo morfologinę klasę, nes nuo kaitomų (linksniuojamų) vienskiemenių žodžių (dažniausiai tai esti įvardžiai) gi visada rašome tik atskirai, o su nekaitomais vienskiemeniais žodžiais (prieveiksmiais, dalelytėmis, jungtukais) ši dalelytė visuomet rašoma kartu, plg.: kas gi, koks gi ir kurgi, kaipgi, kiekgi, ogi, irgi, argi, netgi ir t. t.:Nors sykį ryžkis ir vienąkart išrėžk teisybę visiems į akis, kas gi dėl to labiausiai kaltas. Koks gi, tavo nuomone, turėtų būti tikrasis valstybės pareigūnas? Beje, kurgi tu tą griuveną pasistatei ? Bet kaipgi tokia smulkutė sėklelė išdygs, kaipgi ji įsišaknys tokioje kietoje kaip akmuo žemėje? Argi kas nors kada nors yra nors apytikriai suskaičiavęs, kiekgi nuostolių valstybei padaro ne ekonominis nuosmukis, o ydingas šalies ūkio reguliavimas. Ogi paplūdimy vaikams sūpynes pastatė. Kas nors visgi (vis dėlto) turėtų mus prisiminti ir pasiūlyti nors supelijusios duonos žiauberėlę. Mūsų naujajai vejai irgi trūksta drėgmės. Seseriai pasirodė, kad jiedu netgi surado kažką ypatinga, kas padėtų tuoj pat užgesinti per ilgai užsitęsusį konfliktą.Atskirti įvardžius nuo įvardinės kilmės prieveiksmių sugeba ne kiekvienas rašantysis, tad gana dažnai su dalelyte gi einantys vienskiemeniai prieveiksmiai kiekgi, kaipgi, kurgi parašomi dviem žodžiais. Tai viena iš dažniausių rašybos klaidų apskritai. Kai dalelytė gi vartojama samplaikose su ko ir kam, labai svarbi tampa visos samplaikos reikšmė, plg.:Tai kam gi jis vis dėlto patikėjo tokią svarbią užduotį: tikram specialistui ar diletantui? Kamgi tu iškart rašai į švarraštį? Gal prisimenate, ko gi mes nepakvietėme į šiųmetę baleto premjerą Operos ir baleto teatre? Kogi tu kaskart įsitempi, kai tik praveriame elektrokardiogramų kabineto duris?Kam ir ko morfologinė klasė nustatoma tik iš konteksto: tikslo ir priežasties aplinkybės reikšmę turintys vienskiemeniai prieveiksmiai kam ir ko su gi rašomi kartu, o įvardžio kas kilmininkas ir naudininkas – atskirai.Ypač klaidinanti visgi rašyba. Prisiminkime vis vien, vis tik, vis tiek, kurias rašome dviem žodžiais remdamiesi taisykle, kad vis turi būti rašoma atskirai nuo kitų žodžių, kai ji sudaro samplaikines dalelytes. Abi dalelytės – ir vis, ir gi – rašomos pagal skirtingas rašybos taisykles. Kai šios dalelytės atsiduria greta, iš dviejų taisyklių privalome pasirinkti kurią nors vieną: šiuo atveju vis rašybos taisyklę ignoruojame, o įstatymo galią suteikiame dalelytės gi rašybą reguliuojančioms taisyklėms.Ar daugeliui mūsų tokią painią ir sudėtingą dalelytės gi rašybos taisyklę nebūtų galima kaip nors supaprastinti? Čia aptartą taisyklę galėtume keisti iš esmės dviem būdais: visais atvejais leisti gi rašyti kartu su kitais žodžiais (1) arba visais atvejais šią dalelytę rašyti atskirai nuo visų prieš ją einančių žodžių (2). Tačiau abu galimi taisyklės supaprastinimo būdai turėtų be galo daug trūkumų: pirma, visų mūsų taisyklių esmė – prie kaitomų žodžių galūnių jokių dalelyčių neprirašinėti; antra, rašydami šią dalelytę tik atskirai, ignoruotume jos enklitinį pobūdį. Žinoma, rašybą galėtų palengvinti ir kokie nors daliniai pakeitimai, pvz., leisti gi rašyti atskirai ne tik su vienskiemeniais įvardžiais, bet ir su vienskiemeniais įvardiniais prieveiksmiais. Tačiau net menkiausios reformos tokioje konservatyvioje srityje kaip rašyba visada labai problemiškas dalykas, jos susilaukia daug kritikos, todėl nedaugelis ryžtasi jų imtis.

Neiginių ne, nebe rašymasNe mažiau painios rašančiajam atrodo ir neiginių ne, nebe rašybos taisyklės. 1997 m. pasirodžiusio Lietuvių kalbos komisijos nutarimo Nr. 60 pirmąją dalį galima laikyti svarbiu žingsniu, suteikiančiu didesnę pasirinkimo laisvę rašančiajam.Pirmiausiai ne visi žino, kad neiginių ne ir nebe rašyba niekuo nesiskiria, jie abu visais atvejais atitinkamuose kontekstuose rašomi vienodai. Tad jeigu suabejojame, kaip rašyti nebe, keiskime jį į ne. Būdamas dviskiemenis, nebe ne taip glaudžiai sulimpa su po jo einančiu žodžiu ir atrodo savarankiškesnis, todėl jį dažniau negu ne linkstama rašyti atskirai. Toks pakeitimas gali mums padėti įsitikinti, ar nesuklydome.Labai svarbi ta kalbos dalis, su kuria neiginiai yra susiję. Jie niekad nerašomi kartu su skaitvardžiais, įvardžiais, prielinksniais ir jungtukais. Atsidūrę šalia skaitvardžių ir įvardžių, ne ar nebe tik paneigia jų reikšmę arba supriešina jais pasakomas sąvokas, bet nesudaro darybinių antonimų porų kaip su būdvardžiais (geras – negeras), veiksmažodžiais (dirba – nedirba) ir kai kuriais daiktavardžiais (laisvė – nelaisvė), pvz.:

Turbūt be reikalo ne viską išklausiau iki galo. Ne tas sąvaržėles man padavei. Dalyvauti Lietuvos mokslų akademijos rengiamoje konferencijoje reikėjo ne tau, o man. Ne vienam pritrūksta jėgų užkopti ligi pat savojo laimės žiburio. Tai nebe pirmoji mano tolima išvyka. Argi taip svarbu, kas laimės: jei ne tas, tai kitas. Vaikai jau nebe tokie maži.Dažniausiai neiginiai ne, nebe klaidingai parašomi su įvardžiu visas: Dar ne visi susirinko į Vytauto Didžiojo universiteto senato posėdį. Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija gavo nebe visus mano siųstus laiškus.Ne vieno rašančiojo būdvardis visiškas palaikomas įvardžiu ir visais atvejais imamas rašyti atskirai nuo neiginių:Saulės užtemimas buvo nevisiškas. Iš kurgi tas nevisiškas tavo pasitikėjimas pačiais brangiausiais ir artimiausiais žmonėmis?Šis būdvardis savo reikšme ir vartosena labai artimas įvardžiams, todėl mažiau kalbos dalykus išmanantiems išties keblu nustatyti šio žodžio morfologinę klasę.Įvardžiai kas, koks, savas, visas, parašyti kartu su neiginiais, įgyja būdvardžių (kai kuriais atvejais ir prieveiksmių) reikšmę: nekas „prastas, menkas, prastai“, nekoks „prastas, nedidelis“, nesavas „ne toks kaip įprasta“, nevisas „kvailas“, pvz.:Maisto atsargų visai nebekas belikę. Derlius šįmet tikrai nekoks. Gydytojas chirurgas blaškėsi po operacinę kaip nesavas. Visą dieną tu elgiesi lyg nevisas – vaikštai iš kampo į kampą nukabinęs nosį, ištįsusiu veidu. Nebekokia čia laimė vienam visą amžių vargti.Čia dar tiktų paminėti ir prieveiksmį nekaip „prastai“, kurį rašome kartu su neiginiu, kai kildiname ne iš įvardžio (tokiu atveju neiginį rašytume atskirai), bet pagal reikšmę jį siejame su būdvardžiu prastas, plg.: Kelionė į Kuršių neriją sekėsi nekaip. Mokykloje mokėsi nekaip, tai ir universitete sekėsi ne per geriausiai. Elgiesi ne kaip tikras vyras, o kaip piemengalys.Panašiai rašomų prieveiksmių yra ir daugiau, bet jie labai retai mūsų kalboje vartojami.Bene labiausiai įvairuoja neiginių rašyba su būdvardžiais ir veiksmažodžiais. Minėtos kalbos dalys gali labai lengvai sudaryti priešingos reikšmės žodžius arba būti supriešintos siekiant sukurti kontrastą tekste.Ne visada įmanoma tiksliai nustatyti, ar neiginys tik paneigia būdvardžio reikšmę, ar su juo sudaro priešingos reikšmės žodį, tad Lietuvių kalbos komisijos nutarime Nr. 60 (LKKN 1998, 55-56) esanti pastaba, be abejo, buvo labai reikalinga. Joje sakoma, jog ne galima rašyti dvejopai – ir kartu, ir atskirai – tais atvejais, kai jis su būdvardžiu sudaro priešingos reikšmės žodį arba to būdvardžio reikšmę neigia:Ne alkani ir jie buvo / Nealkani ir jie buvo. Tu man ne svetimas / Tu man nesvetimas. Oras buvo ne šaltas / Oras buvo nešaltas. Aš jau nebe jaunas žmogus / Aš jau nebejaunas žmogus.O ar neigimas ir priešprieša skirtingi dalykai? Neigti galime ir be ryškesnės priešpriešos, tačiau neigimo reikšmė pati stipriausia, kai sakinyje kas nors supriešinama. Tikroji priešprieša, tikrasis kontrastas išgaunamas tais atvejais, kai ne, nebe rašoma atskirai, t. y. rašybos būdu parodome, jog renkamės ne priešdėlį, o neigiamąją dalelyte.Vienoje iš būdvardžių rašybą su neiginiais reguliuojančių taisyklių pasakyta, kad neiginiai turi būti rašomi skyrium nuo būdvardžių, su kuriais nesudaro priešingos reikšmės žodžių, o tik paneigia jų reikšmę, „Lietuvių kalbos rašyboje ir skyryboje“ (LKRS1992,43-44) pateikiamas nemažas tokių būdvardžių sąrašas. Tačiau kokiais argumentais turėtume remtis, kad rašantiesiems išaiškintume, jog viename iš šių pasakymų ne reikia rašyti atskirai, o kitame jau kartu, plg.: saldiniai ir ne saldiniai obuoliai, bet vietiniai ir nevietiniai žmonės. Kurgi ta riba, skirianti būdvardžius, sudarančius priešingos reikšmės žodžius, nuo tų, kurie jų nesudaro? Daugelis rašančiųjų tos ribos tikrai nejaučia. Jie jos ir negali jausti, nes tokios ribos iš tikrųjų nėra. Akademinėje „Lietuvių kalbos gramatikoje“ (LKG I 1965, 589) pasakyta labai aiškiai ir nedviprasmiškai: iš kiekvieno būdvardžio galima sudaryti priešdėlinį būdvardį su neiginiu ne. Taigi su visais būdvardžiais atitinkamame kontekste ne galima parašyti kartu. Taip ir rašo mūsų kalbininkai, kai jiems prireikia susikurti naujų terminų, pvz.: akūtiniai ir neakūtiniai morfai, dominacinis ir nedominacinis afiksas, neatrakcinė galūnė, nemutageninė galūnė, negalinis skiemuo, nerelevantiška, nesupletyvi ir t. t. Kadangi gali susidaryti klaidingas įspūdis, jog yra ir tokių būdvardžių, su kuriais ne priešingos reikšmės žodžių nesudaro, šios taisyklės formulavimą vertėtų patikslinti. Vartodami neiginius su veiksmažodžiais, dažnai nekreipiame jokio dėmesio į vieną svarbią „Lietuvių kalbos rašyboje ir skyryboje“ (LKRS 1992, 43) pateikiamą taisyklę. Joje sakoma, kad su asmenuojamosiomis veiksmažodžių formomis neiginius dažnai galima rašyti kartu ir tais atvejais, kai sakinyje yra priešprieša. Tad mums vėl suteikiama pasirinkimo laisvė, kuria labai dažnai nepasinaudojame arba nedrįstame pasinaudoti. Vadinasi, galime rašyti dvejopai:Matau, Mataušėli, kad neguli / ne guli, o stovi ir pustai tas savo rankeles. Jis ne verkia / neverkia, o juokiasi. Moterys šiais laikais ne sensta / nesensta, tik įdomesnės darosi. Žirgas ne bėga / nebėga, tik piestu stoja. Lėktuvas nebe ūžė / nebeūžė, o kaukte kaukė.Labai svarbu ir tai, koks jungtukas pasitelkiamas priešpriešai parodyti. Jungtuku o reiškiama ne vien priešprieša, neretai šis jungtukas rodo skirtingų dalykų sugretinimą. Jungtukas bet visada turi ryškesnę, stipresnę priešpriešos reikšmę negu o, taigi esant sakinyje bet tą stipresnę priešpriešą galėtume pabrėžti dar ir neiginį parašydami atskirai, o tais atvejais, kai priešinamus veiksmažodžius jungia o ar jie siejami bejungtukiu būdu, nuo mūsų pačių apsisprendimo priklauso, kokiam rašybos būdui suteikiame pirmenybę. Jeigu akcentuojame priešpriešą, neiginius rašome atskirai, o jei jos neiškeliame, nepabrėžiame, – kartu.Kiekvienas veiksmažodis gali sudaryti priešingos reikšmės žodį su priešdėliu ne.Daiktavardžių rašymas su ne, nebe taip pat turi vieną kitą specifinę ypatybę, tačiau pagrindiniai principai išlieka tie patys kaip ir rašant juos su veiksmažodžiais ir būdvardžiais: neiginius rašome atskirai nuo daiktavardžių, kai sakinyje yra priešprieša ar neigimas, o kartu – kai sudaro priešingos reikšmės žodžius, plg.:Nedarbas savo tėvynėje žmogų psichologiškai slegia labiau negu gyvenimas nelaisvėje ar svetimame krašte. Tau rūpi nebe darbas, o tėvų ir giminių turtai. Juos apėmė neviltis, kai sužinojo matematikos egzamino rezultatus. Lapus nuo medžių nudraskė ne vėjas, jie krito pakąsti pirmųjų šalnų. Ekstravagantiškus uždarosios akcinės bendrovės „Perlita“ siuvinius labiausiai perka ne moterys, o paauglės ir jaunos merginos.
Kartu su daiktavardžiais neiginiai ne, nebe rašomi ne taip dažnai kaip su būdvardžiais ir veiksmažodžiais, mes dažnai tik paneigiame jų reikšmę arba du sakinyje esančius daiktavardžius supriešiname, nes jie priešingos reikšmės žodžių sudaryti negali:Aš ne Kastytis, o Kęstutis. Mano pusseserė gyvena ne Kijeve, bet Frankfurte prie Maino. Neurgzk, tu gi ne šuo, o žmogus. Pirkis ne butą, bet namą. Tiesa, esant reikalui, galime susidaryti priešingos reikšmės žodžių tais atvejais, kai prireikia nurodyti daikto ar asmens priklausymą priešingai grupei, pvz., lietuviai ir nelietuviai, žurnalistai ir nežurnalistai, daiktavardžiai ir nedaiktavardžiai.Taip turtinti mūsų terminijos nevertėtų atsisakyti. Neiginiai su daiktavardžiais, žyminčiais daikto ar asmens priklausymą priešingai grupei, gali būti rašomi dvejopai:Lietuvoje gyvena ir nelietuvių / ne lietuvių. Į prezidento surengtą spaudos konferenciją buvo įleista daug nežurnalistų / ne žurnalistų. Nespecialistams / ne specialistams dažnai sunku surasti optimalų sprendimą sudėtingesniais, daugiau teorinių žinių reikalaujančiais atvejais.Tačiau neiginius rekomenduojama rašyti atskirai, kai jie neigia ne atskirą žodį, bet žodžių junginį, pvz., mokymas ne užsienio kalba; ne darbo diena; ne daiktavardžių linksniuotės.Ne kiekvienam pavyksta greit atskirti dalelytės nebe nuo ne ir prielinksnio be, kai jie atsiduria šalia vienas kito, pvz., ne be pagrindo, ne be reikalo, ne be priežasties:Ne be pagrindo visos ministerijos ir departamentai buvo įpareigoti per mėnesį atleisti pareigas dubliuojančius darbuotojus. Tokiose valstybėse žmonės ne be priežasties grimzta į narkomanijos ir alkoholizmo liūną.Turintieji gerą kalbos jausmą kaipmat susivoks, kad be tokiais atvejais yra prielinksnis, o kiti rašydami galėtų pamėginti be keisti į su. Jei toks pakeitimas įmanomas, vadinasi, be turime rašyti atskirai (plg. ne be pagrindo – su pagrindu).„Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“ (DLKG 2000) randame kartu su neiginiu parašytą daiktavardį nevieta. Šio daiktavardžio vietininkas – jau gerokai apiprieveiksmėjusi forma, todėl toks rašybos būdas diskutuotinas:Kodėl tu šautuvą nevietoj laikai? Nevietoj pasodintas bulves apsėmė pakilęs upelio vanduo.Prieveiksmių rašymas su neiginiais nėra labai paprastas dėl taisyklių gausos. Patys prieveiksmiai darybos požiūriu labai marga kalbos dalis. Jie sudaromi iš įvairių kalbos dalių. Nuo jų darybos pamato dažnai priklauso ir pasirinktas rašybos būdas. Su daugeliu prieveiksmių neiginiai ne, nebe rašomi taip pat kaip su tomis kalbos dalimis, iš kurių jie kildinami. Tad vengdami klaidos turime neblogai išmanyti žodžių darybą ir morfologiją. Kita išeitis – pasistengti įsiminti sudėtingesnius, labiau mus klaidinančius atvejus.Su būdvardiniais, veiksmažodiniais ir kai kuriais daiktavardiniais prieveiksmiais neiginiai ne, nebe rašomi kartu, jeigu sakinyje nėra priešpriešos, pvz.:Netoli manęs ant pievelės tyso tas visų garbinamas ištįsėlis krepšininkas, apsivilkęs nutįsusiu megztiniu. Kooperatyvo įkūrimą nusprendė paremti nemažai Žaslių miestelio gyventojų. Man nevisiškai aišku, kas į mūsų šaldytuvą galėjo įkišti tą apipelijusią picą su šampinjonais. Per keletą metų pasienio miestelis pasikeitė neatpažįstamai. Netinkamai elgdamasis tu nieko gero nepasieksi. Argi netyčia įmanoma įsivelti į tokį suplanuotą nusikaltimą? Nejučiomis grįžtelėjęs, išvydo perbalusį draugo veidą.Dažniausiai supriešinami būdvardiniai prieveiksmiai, pvz.:Šįkart jis kalbėjo nebe piktai ar grasinamai, bet švelniai, įtikinamai. Šį pavasarį ji pirmąsyk apsirengė ne juodai, o ryškiai, spalvingai.Žinome, kad su būdvardžiais kai kuriais atvejais neiginius galima rašyti dvejopai – kartu arba atskirai. Tačiau minėtoje taisyklėje nieko nepasakyta apie būdvardinius prieveiksmius. Gal ir jiems kai kur galėtume šią taisyklę taikyti? Prisiminkime – prieveiksmiai rašomi taip, kaip ir tos kalbos dalys, iš kurių jie padaryti, pvz.:Išsiskiriame juk ne amžinai / neamžinai Tu atrodai nejaunai / nejaunai.Nuo kai kurių daiktavardinių prieveiksmių neiginiai visuomet rašomi tik atskirai, pvz., ne greta, ne juokais, nekartą, ne staiga, ne laiku, ne namie:Jie ne kartą yra susipykę ir vėl susitaikę. Vilniaus banko valdytojas ne juokais įsiuto, kad jam ne laiku pranešė apie paskolos išdavimą. Šįryt per nakties vėsos atgaivintą dykumą jie žingsniavo ne greta. Pasikalbėti reikėtų ne namie.Svarbiausias motyvas, nulėmęs tokį rašybos būdą, – prieveiksmių darybos pamatu einantys daiktavardžiai niekad nevartojami su priešdėliu ne-.Atskirai nuo ne, nebe visuomet rašomi ir daiktavardiniai prieveiksmiai, turintys priešdėlį pa- ir priesagą -ui, pvz., ne pakeliui, ne pasroviui, ne pamečiui, ne veltui, ne paplaukiui ir t. t.:Man rodos, kad jūs abu per daug skirtingi ir jums tikrai ne pakeliui. Katino negalima glostyti ne paplaukiui. Mūsų sode obelys žydi ir veda vaisius ne pamečiui. Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas ne veltui susilaukia tiek daug kritikos.Neiginiai niekad kartu nerašomi su įvardiniais ir skaitvardiniais prieveiksmiais, pvz., ne visai, ne visada, ne taip, ne visur, ne vienaip ir kt. Svarbiausia tuos įvardinius ir skaitvardinius prieveiksmius atpažinti:Vaikai ne visada gerai sutaria su tėvais, bet užtat dievina savo senelius. Man ne visai aišku, kodėl jau prireikė pataisų prieš mėnesį pasirodžiusiam Įmonių bankroto įstatymui. Miesto centre automobilį galima pasistatyti ne visur. Susitarti su butų eksploatacijos tarnybomis pasisekė ne taip greit. Sudurtiniai ir samplaikiniai prieveiksmiai taip pat niekados nerašomi su neiginiais kartu, pvz., ne perniek, ne pirmąkart, ne tuojau, ne visuomet, ne šiandien ir t. t.

Dalelyčių rašymasNe, nebeSu daiktavardžiais, veiksmažodžiais ir jų formomis, būdvardžiais ir būdvardinias prieveiksmiais neigiamosios dalelytės gali būti rašomos ir drauge, ir skyrium:1. Jei dalelytė ne arba nebe suteikia žodžiui priešingą reikšmę, ji rašoma drauge, t. y. virsta priešdėliu: laimė – nelaimė, tvarka – netvarka; dirba – nedirba, nebedirba; girdėjęs – negirdėjęs, nebegirdėjęs; naujas – nenaujas, nebenaujas; gerai – negerai, nebegerai. 2. Jei dalelytė ne arba nebe rodo prieštaravimą, ji nuo kitų žodžių rašoma skyrium.Jonas jau nebe mokinys, o studentas. Rašiau ne mėlynu, bet juodu rašalu.Gyvenimas ne prašo, o reikalauja poezijos.Žodžiai su dalelyte ne arba nebe, reiškiančia prieštaravimą, sakinyje tariami pabrėžiamai, tarytum laukiant atsakymo į klausimą o kas? o ko? o kam? ir t. t. Žodžiai su priešdėliu ne arba nebe, t. y. turintys priešingą reikšmę, skaitomi įprastine intonacija. Prieštaravimas Priešinga reikšmė Susitarėme ne žaisti, o padirbėti sode. (…nežaisti, o ką daryti?) Jie nešė rąstą ne išilgą, bet skersą. (…ne išilgą, o kokį?) Rašė jis ne paprastai, o padailindamas kiekvieną raidę. (…ne paprastai, o kaip?) Jie jau nebe priešai, bet draugai. (…nebe priešai, o kas?) Susitarėme šiandien nežaisti. Nerūpestingas ir smagus žingsniavau namo. Bites jie nepaprastai mylėjo. Rapolas nieko nebesako.

Nuo kitų kalbos dalių (skaitvardžių, įvardžių, kai kurių prieveiksmių (įvardinių, skaitvardinių, sudurtinių, sudėtinių, kai kurių daiktavardinių ir neaiškios kilmės) dalelytės ne ir nebe rašomos skyrium: ne aš, ne tu, ne mes, ne mano, ne tas, ne toks, ne koks, ne kiekvienas, ne vienas, ne dešimt, ne pirmas, ne visada, ne visados, ne visai, ne visur, ne kitur, ne tiek, ne taip, ne kitaip, ne ten, ne čia,

ne dviese, ne trise, ne vienaip, ne antraip, ne laiku, ne namie, na namo, ne vakar, ne dabar, ne itin, ne nuolat, ne staiga, ne veltui, ne visuomet, ne tuomet, ne todėl, ne paeiliui, ne pakeliui, ne tuojau, ne kasdien, ne šiemet, ne šiandien, ne šįryt, ne dukart, ne bet kaip, ne iš lėto, ne be reikalo, ne per daug…Pastaba. Kai suteikia naują reikšmę, neiginys ne kartu rašomas net su įvardžiais ir įvardiniais prieveiksmiais: koks – nekoks (prastas), savas – nesavas (keistas), kaip – nekaip (prastai)…Neigiamosios dalelytės taip pat skyrius rašomos nuo prielinksnių ir kitų dalelyčių (ne prie lango, ne pas auklėtoją, ne dėl tavęs, ne tik, ne vien…).Įsidėmėtinas ne rašymas įvardžiuose ir prieveiksmiuose kas ne kas, kuris ne kuris, kur ne kur, kada ne kada, vos ne vos ir pan.Įsidėmėti! Drauge rašomi prieveiksminės kilmės prieveiksmiai nedaug, nearti, netoli, netoliese. Neiginys ne rašomas:Skyrium nuo kitų žodžių, kai sakinyje reiškia priešpriešą ar šiaip neigia sakomąjį dalyką. Su skaitvardžiais, įvardžiais, prielinksniais, jungtukais ir daugeliu prieveiksmių bei dalelyčių neiginys ne paprastai tik priešpriešos ar neigimo reikšme ir tevartojamas. Kartu su veiksmažodžiais, būdvardžiais, daugeliu daiktavardžių, kai kuriais įvardžiais, prieveiksmiais, dalelytėmis, jungtukais, kai sudaro kitos, dažniausiai priešingos, reikšmės žodžius. Pastabos. 1. Neiginio ne rašymas su būdvardžiais kartu ar skyrium nelaikytinas klaida tais atvejais, kai jis su būdvardžiu gali arba sudaryti priešingos reikšmės žodį (pvz., amžinas – neamžinas „trumpalaikis, neilgai trunkantis“), arba paneigti paties būdvardžio reikšmę (pvz.: Naudokis proga – ji neamžina / ne amžina. Ne alkani / Nealkani ir jie buvo. Tu man nesvetimas / ne svetimas. Aš visai ne sena / nesena, yra daug senesnių už mane).2. Taip pat dvejopai – kartu ir skyrium – neiginys ne gali būti rašomas su daiktavardžiais, kurie arba žymi daikto (asmens) priklausymą priešingai grupei (pvz., lietuviai ir nelietuviai), arba paneigia paties daiktavardžio reikšmę (pvz.: Lietuvoje yra ir nelietuvių / ne lietuvių. Vis dažniau ir nelietuviai / ne lietuviai pasirenka lietuviškas mokyklas. Salėje buvo ir ne žurnalistų / nežurnalistų).3. Neiginys ne paprastai rašomas skyrium, kai jis neigia ne atskirą daiktavardį ar būdvardį, o žodžių junginį (pvz.: mokymas ne lietuvių kalba, ne lietuvių mokyklos, ne lietuvių tautybės asmuo, užrašai ne valstybine kalba).

Nė, nei Dalelytės nė, nei rašomos atskirai nuo kitų žodžių.Nė nemanė ten eiti.Nė šalčio nebijo.Nė vienas lapelis nejudėjo.Nei šviečia, nei šildo.Nebuvo nei saulės, nei vėjo.

Gi Dalelytė gi su kitais žodžiais rašoma ir drauge ir skyrium. Tai priklauso nuo tų žodžių skiemenų skaičiaus ir kaitymo. Dalelytė girašoma drauge rašoma skyriumargi, čiagi, dargi, negi, netgi, kaipgi, vėlgi 1) kas gi, ko gi, kam gi; kiekvieno gi 2) kada gi, kodėl gi, visuomet giDalelytė gi, kuri pabrėžia ir paryškina atskiro žodžio reikšmingumą, su nekaitomais vienskiemeniais žodžiais rašoma drauge (argi, betgi, bentgi, ėgi, irgi, jaugi, kadgi, kaipgi, kurgi, nagi, negi, netgi, ogi, šiaipgi, taipgi, tengi, tuojgi, vėlgi, visgi…), o su kaitomais, taip pat kelių skiemenų žodžiais bei žodžių samplaikomis – skyrium (kas gi, ko gi, ką gi, dėl to gi, tai gi, kuris gi, visi gi, sakau gi, kada gi, tenai gi, kodėl gi, tuojau gi, užtai gi, užtat gi, vis tiek gi, kur nors gi, kaip nors gi, vien tik gi…).Išimtys: į vieną žodį susilieję kadangi, nejaugi, taipogi.Įsidėmėti! Dalelytė gi nevartojama jungtuko o reikšme: Vakar lijo, gi šiandien šąla = Vakar lijo, o šiandien šąla.Kai dalelytė gi vartojama samplaikose su ko ir kam, labai svarbi tampa visos samplaikos reikšmė, plg.: Tai kam gi jis vis dėlto patikėjo tokią svarbių užduotį: tikram specialistui ar diletantui? Kamgi tu iškart rašai į švarraštį? Gal prisimenate, ko gi mes nepakvietėme į šiųmetę baleto premjerą Operos ir baleto teatre? Kogi tu kaskart įsitempi, kai tik praveriame elektrokardiogramų kabineto duris?Kam ir ko morfologinė klasė nustatoma tik iš konteksto: tikslo ir priežasties aplinkybės reikšmę turintys vienskiemeniai prieveiksmiai kam ir ko su gi rašomi kartu, o įvardžio kas kilmininkas ir naudininkas – atskirai.

VisDalelytė vis visada rašoma skyrium: vis dirba, vis skaito, vis tiek, vis vien, vis dėlto… Tik su dalelyte gi ji rašoma drauge: visgi (taikome dalelytės gi rašybos taisyklę).

Tegu, tegul, te Dalelytės tegu, tegul rašomos skyrium: tegu neša, tegul kalba, tegu važiuoja…Dalelytė te rašoma dvejopai: jei nuo veiksmažodžio ji nėra atskirta kitu žodžiu, rašoma drauge: teneša, tekalba, tevažiuoja…; jeigu dalelytę te nuo veiksmažodžio skiria kiti žodžiai, ji rašoma skyrium: te pats neša, te jie kalba, te kiekvienas važiuoja…

Per Dalelytė per visada rašoma skyrium: per platus, per didelis, per anksti, per aukštai, ne per seniausiai… Visada dviem žodžiais ir atskirai nuo kitų žodžių rašoma per daug: per daug kalba, per daug vandens, per daug storas, per daug plačiai…

Bet, kai, kaži(n), nors Dalelytės bet, kai, kaži(n), nors, sudarančios samplaikinius įvardžius ir prieveiksmius, rašomos nuo įvardžio ar prieveiksmio atskirai: bet kas, bet koks, bet kuris, kai kas, kai koks, kai kuris, kaži(n) kas, kaži(n) koks, kaži(n) kuris, kas nors, koks nors, kuris nors; bet kada, bet kaip, bet kiek, bet kur, kai kada, kai kiek, kai kur, kaži(n) kada, kaži(n) kaip, kaži(n) kiek, kaži(n) kur, kada nors, kiek nors, kur nors…

Ir, jau, pat, tik(tai), sau, tau, čia, ten Šios pabrėžiamosios dalelytės visada rašomos atskirai po tų žodžių, prie kurių šliejasi: kad ir, kaip ir, lyg ir, net ir, nors ir, ot ir, taip ir; šiaip jau, taip jau, na jau, nu jau, a jau, be jau, ė jau, et jau, kaip jau, kur jau, lyg jau, o jau, tai jau, tik jau, vis jau; tas pat, toks pat, šiandien pat, čia pat, taip pat, tiek pat, tuoj pat, vis tiek pat, iki pat; kas tik(tai), koks tik, bet tik, kad tik, kaip tik(tai), ką tik, kiek tik, kol tik, ko tik, kur tik, lig tik, ne tik vien tik, vos tik; šiaip sau, taip sau, kaip sau; kur tau, še tau, štai tau, tai tau, te tau; kas čia (sakė), ko čia (purkštauji), ką čia (abejoji), kiek čia (seniai), kur čia (užteks); ko ten (norėsi), kiek ten (tetoliau), kur ten (beateis).Vienu žodžiu rašoma dalelytė tiktai.Pastaba. Dalelytė tiktai savo reikšme beveik sutampa su tik ir tekste jos abi gali viena kitą pakeisti. Tai rašoma atskirai nuo tik, kai sakinyje eina papildiniu: Mums pavyko ne tik tai (tą dalyką) sužinoti – gavome ir kitokios mus dominančios informacijos. Aš tiktai vakar supratau, dėl ko Kristijonui reikia ne juokais susirūpinti savo sveikata.

Dalelytės, sudarytos sutrumpėjus bent vienam jų nariui, įgyja vieno žodžio reikšmę ir rašomos drauge: anaiptol, kaipmat, kaipsyk, daugmaž, maždaug, galbūt, turbūt, žūtbūt…

Be Dalelytė be rašoma kartu su veiksmažodžiais, būdvardžiais ir veiksmažodiniais bei būdvardiniais prieveiksmiais, išskyrus tuos atvejus, kai ji reiškia „ar“.Menkai begaliu ką dirbti; – Kažin, – galvojo, – ar beužsidegs; Kaip aš bepareisiu, kaip aš beatseksiu į močiutės sodelį; Pasisiūsi, bevilkėsi – savo marškinius turėsi. Ar besveikas, ar begyvas?; Tik Geišė, tijūnas, negi bebloznas, daisia.Mes atvažiavom bematant; Beregint viskas sudegė; Bepigu su gerais arkliais važiuoti; Ar betoli namai?; Ne ką besveikai atrodai.Kartu rašomą dalelytę be turi keletas sudėtinių dalelyčių, pvz.: begu, beje, bene, beveik, nebe, tebe.Dalelytė be rašoma atskirai nuo daiktavardžių, įvardžių, skaitvardžių.Kokia čia be kalba gali būti su juo; Eikime, kolei be diena.Ne be kas tau yr buvęs pigus (tau viskas brangu).Tik be aštuoni laipsniai šilimos (šilumos).Dalelytė be, pavartota „ar“ reikšme, visada rašoma atskirai, pvz.: Vietos žmogus vargu be pažintų, kad tai jo krašto žodis; Be tu žinai?; Be ne tavo tetušėlis lauku atvažiuoja.

Te, tebe Dalelytės te, tebe rašomos kartu su veiksmažodžiais, būdvardžiais ir būdvardiniais prieveiksmiais.Vieną žingsnį tepaėjau; Manęs tenesibijo, susitarsime; Jis ten pat tebedirba; Vandens vis tebenerimo.Kol naujas, tol ir tegražus; Jis vienas jai temielas; Tebegyvi abu jo tėvai.Tai kiek ten jis tetoliau gyvena?; Ar dar vis tebedaug sniego laukuose?Kartu su dalelytėmis te, tebe rašomi ir prieveiksmiai gaila, gana: (nelabai) tegaila, tegana; (dar) tebegaila, tebegana.Kitos kalbos dalys su dalelytėmis te, tebe nelabai ir tevartojamos.Pastaba. Dalelytė te nuo veiksmažodžių gali būti atskirta kitų žodžių, tada ji rašoma atskirai, pvz.: Ką gi, te jis krinta – poeto balsas – kovoje už žmogų; Te ne pavasario lietaus lašai, o ašaros nuplauna tavo veidą.

Dėl to, už tai ir dėlto, užtai 1. Dėl to rašoma atskirai, kai šie žodžiai reiškia priežastį ir juos galima pakeisti todėl, dėl to dalyko.Sirgau, dėl to visą dieną gulėjau.Paryčiu kiek pašalo, dėl to (todėl) dabar po kojomis sausai traškėjo sustiręs ledas.Dėlto rašoma kartu, kai reiškia tačiau.O dėlto smagiau drauge gyventi. Prieveiksmis dėlto dažniausiai vartojamas su dalelyte vis.Vis dėlto jis puikus darbininkas.2. Už tai (už tat) rašoma atskirai, kai įvardis turi linksnio reikšmę ir visas pasakymas reiškia už tą dalyką ir kai iš tarinio galime kelti klausimą už ką (už ką gerbiame, barė ir t. t.).Už tai mes visi jį gerbiame.Visi jį barė už tai, kad laiku negrįžo namo.Užtai, užtat, užtatai rašoma kartu, kai reiškia priežastį ir kai juos galima pakeisti todėl.Jis daug skaito, užtat (užtai, užtatai) daug žino.Gyvuliai ramiai atrajoja, užtai piemenys gali atsipūsti.