Privalomos skyrybos taisyklės

Privalomosios skyrybos taisyklės

I. Bendroji dalis
1. Privalomosios skyrybos taisyklės – tai būtinojo skyrimo taisyklės, kurios nustato privalomai atskiriamus ar išskiriamus sakinio dalis ar dėmenis. Jos laikytinos pagrindinėmis taisyklėmis mokant, redaguojant tekstus, sudarant kontrolines užduotis. Į šias taisykles nepatekę atvejai privalomais nelaikytini ir siejami su rašančiojo apsisprendimu.
Jei skyrybos ženklų vartojimo variantų nėra, taisyklė formuluojama nurodant vieną ženklą. Jei galima skirti skirtingais ženklais, tai jie arba vardijami apytikrio dažnumo tvarka, arba retesnis skyrimo ženklas nurodomas skliausteliuose. Individualios ar stilistinės skyrybos atvejai tipiškais skyrimo variantais nelaikomi irr į pavyzdžius netraukiami.
Skyrimo taisyklės išdėstytos sintaksiniu principu: pagal sakinio dalis, sakinio sandarą ir kitus sintaksinius požymius, skyrimas grindžiamas taip pat pirmiausia sintaksiniais požymiais.
II. Sakinio skyryba
2. Vienarūšės sakinio dalys
2.1. Lygiavertės vienarūšės sakinio dalys be jungtukų yra atskiriamos kableliais, pvz.:
Meilė, širdgėla, neviltis geso pamažu, visa aplinkui sustingdydama. Juk jau niekada nebestovės klasės akivaizdoje, nebežiūrės į šitas dėkingas galvas, nebeskęs šitose alkanose akyse. Barzdoti, tamsiais drabužiais vyrai vaikštinėjo po kiemą ir kažko žvalgėsi. Diena išaušo nešalta, apsiniaukusi, darganota. Žiūrėjo stalčiuj, ant lango, ant žemės. Viisur apsiėjo be barnių, be muštynių.
2.2. Lygiavertės vienarūšės sakinio dalys, sujungtos jungtukais ar jungiamaisiais žodžiais: a) pavieniais o, bet, tačiau, tik, tai ir kt., b) poriniais nors (ir). bet, kad ir. bet, jei(gu) ne. tai, ne tiek. kiek, ne tik.(bet) ir

r, kaip. taip ir kt., c) kartojamaisiais ir. ir, ar. ar, arba. arba, nei. nei, čia. čia, tai. tai, tiek. kiek ir kt., yra atskiriamos kableliais, pvz.:
a) Visi įvykiai prasideda viduje, o ne išorėje. Slopinanti tyla apgaubė Šilėnų kaimą po tos giedrios, bet neramios pavasario dienos. Duobienė nežymiai krūptelėjo, tačiau neatsisuko kalbančiųjų pusėn. Baltaragis aiškiai girdėjo tą kalbą, tik negalėjo nieko suprasti.
b) Kaip vakar, taip ir šiandien lijo visą dieną. Iš jo, tikėjosi tėvai, išeisiąs jei ne kunigas, tai daktaras ar inžinierius. Šmukštaras buvo ne tik astronomas, bet ir biologas ir labai mėgo gamtą. Tačiau ne tiek man rūpėdavo arkliai, kiek vasaros nakties burtai.
c) Bėgo vasara gėlėta ir laukais, ir šilu. Čia šunį paglostys, čia arklį delnu patapšnos, čia peniukšliui meeitėliui paausį pakasys. Stebėjimo objektyvas fiksuoja daiktus tai iš apačios, tai iš viršaus. Juk nei veido šviesa, nei plaukų vešlumu, nei ūgiu nė viena man neprilygo.
2.3. Aiškinamosios vienarūšės sakinio dalys yra išskiriamos kableliais (arba brūkšniais), pvz.:
Suopis mielai nusispjautų čia pat, sau po kojomis, ir išeitų, bet nemandagu. Labai anksti, dar gerai neprašvitus, Veronika žvilgtelėjo į laikroduką ir pašoko. Kai aš buvau visai mažas, dešimties metų, ir gyvenau pas dėdę, man teko piemenauti.
Pro čia – sandėliuką, kiemus ir daržus – galėjai nesunkiai išeiti į
Vytauto prospektą.
2.3.1. Išskiriami aiškinamieji pažyminiai, einantys po pažymimojo žodžio ir aiškinantys prieš pažymimąjį žodį einantį pažyminį, pvz.:
Kitame kampe, šviesiajame, stovėjo stalas. Nuogos apynių kartys, be lapų, be auksinių spurgų, styrojo virš sukrypusio stogo. O buvo tokio mielo stoto ir greitas vaikas – kaip ugnis.
2.4. Kelios aiškinamosios vienarūšės sakinio dalys, kai eina po apibendrinamųjų žodžių išskiriamos dvitaškiu ir kableliu (arba brūkšniu), pvz.:
Žmonių: vyrų, moterų ir paauglių, prigužėjo pilna Blažio gryčia. Pasakyk tą patį visiems: mokytojui, kaimynams, mano draugams, ir sužinosi, ką jie apie tave galvoja.
Viena tokių bėglių šeima: vyras, žmona ir dvi mažametės dukros – jau dvi savaites gyvena Telksnio sodyboje.
2.5. Po vienarūšių sakinio dalių prieš apibendrinamuosius žodžius yra rašomas brūkšnys, pvz.:
Jo pasėlius, gyvulius, padargus ar pastatus – visa tai bet kada galėjo sunaikinti nelaimės. Karus, marus plėšikavimus, kolektyvizaciją, vienkiemių nukėlimą, privatizaciją – visus tuos antžmogiškus reiškinius lydi gaisrai.
3. Išplėstinės dalyvinės, padalyvinės ir pusdalyvinės aplinkybės
3.1. Dalyvinės, padalyvinės ir pusdalyvinės aplinkybės skiriamos kableliais, jei neišskyrus sakinys yra dviprasmiškas, pvz.:
Šunį, pamatęs svečius, uždariau verandoje (plg. Šunį pamatęs svečius uždariau verandoje). Keldamas šieno šakę, pasukdavo prieš vėją ir visas šienas pasiekdavo krovėjų glėbį (plg. Keldamas šieno šakę pasukdavo prieš vėją ir visas šienas pasiekdavo krovėjų glėbį). Pusberniui, sėdint rogėse, buvo matyti surikiuoti grūdų maišai (plg. Pusberniui sėdint, rogėse buvo matyti surikiuoti grūdų ma
aišai; Pusberniui sėdint rogėse buvo matyti surikiuoti grūdų maišai).
4. Pažyminiai ir priedėliai
4.1. Derinamieji pažyminiai, einantys po pažymimojo žodžio ir išplėsti bent vienu savarankišku žodžiu, yra išskiriami kableliais (arba brūkšniais), pvz.:
Stalų, išrikiuotų palei sieną, turėjo pakakti visiems. Jis turėjo skrynelę, pilną prekių. Nelegalius reklaminius įrenginius, pastatytus be suderinto projekto, išmontavo bendrovės darbininkai. Medžius, tokius kaip liepa, beržas, žmonės sodina ir dėl pavėsio, ir dėl grožio.
Dėl to turi būti patikslinta Įstatymo paskirtis ir išplėsta jo taikymo sritis: reikia įtraukti ne tik daugiabučius namus, bet ir kitos negamybinės paskirties pastatus – tokius kaip poilsio namai, garažai ir kiti statiniai, kurie nuosavybės teise padalyti patalpų savininkams.
4.2. Keli įvairios sandaros ir derinimo pažyminiai po pažymimojo žodžio, išskyrus įprastoje vietoje einančius nederinamuosius, yra išskiriami kableliais (arba brūkšniais), pvz.:
Suolai, pajuodę, nešvarūs, ėjo pagal sienas, o viduryje stovėjo didelis stalas. Ir Ona, didelė, stambi, kaulėta, išėjo iš daržinės, glėbiu malkų nešina. Praslinko kovas – šaltas, snieguotas. Baigia sudilti birželis, kontrastingas, kartais karštas ir gerokai drėgnas.
Ankstyvo rudens vakarais, giedriais, be vėjo, pasigirsdavo vasarą primenantis žiogų čirpesys. Į vidų įėjo nepažįstamas vyras, nedidelio ūgio, gunktelėjęs, ir tyliai pasisveikino. Ir atėjo liepa – šilta, be didesnių vėjų, su retais lietumis.
Vaikai, tavo, mano, mūsų kaimyno, nesibasto vakarais mieste ir nekrečia išdaigų. (Plg. Berniukas nubalnotu smakru ir išsipešiojusiais marškiniais st
tovėjo sutrikęs ir žiūrėjo į mus.)
4.3. Derinamieji ar nederinamieji, prieš pažymimąjį žodį ar po jo pasakyti pažyminiai, taip pat priedėliai, turintys antrinę aplinkybės reikšmę ir a) pažymintys įvardį (net ir nepasakytą) (išskyrus pasirenkamojo skyrimo taisyklėse nurodytus atvejus) arba b) einantys su dalelytėmis nors ir, kad ir, dar (ir), tegu, irgi ir kt., yra išskiriami kableliais, pvz.:
a) Aukštas ir žilas, jis buvo panašus į senovės krivį. Juodais garbanotais plaukais, švitriomis rudomis akimis, jis priminė labiau čigoną. Bet jam, mokytam, ten rodytis netinka. Visų nužvelgiamas koridoriuje, patylomis apkalbamas bendroje virtuvėje, [jis] negalėjo ramiai jaustis net tarp artimiausių žmonių.
Seniai našlys, augino jis vienintelį sūnų.
b) Nors ir primuštas, vilkas nešė ant nugaros lapę. Tegu be sveikatos, menkam savo gyvenimui Jokūbas užsidirbs pats. Pastogė, nors ir maža, jau buvo užleista pabėgėlių vaikams. Pirmokai, irgi be pirštinių, graibė pirmąjį sniegą ir klykaudami svaidė vieni į kitus.
Kad ir mokytojas, Kazimieras neištvėrė neužrikęs ant berniukų, taip begėdiškai besityčiojančių iš patiklaus šunyčio.
4.4. Lyginamieji nederinamieji pažyminiai po pažymimojo žodžio, prasidedantys žodžiais didumo, aukštumo, ilgumo ir pan., yra išskiriami kableliais, pvz.:
Nykščio nagas, didumo sulig geru kaušeliu, nukabino prilipusį grumstelį. Vanduo atiteka iš upelio, bėgdamas išmūrytu urvu, aukštumo mažiausia sulig žmogum. Tarp kalnų margavo puiki pilis, ilgumo per kelias mylias.
4.5. Inversinis derinamasis pažyminys, einantis po pažymimojo žodžio, atskiriamas nuo jo kableliu, jei prieš abu pasikartoja tie patys prielinksniai arba įvardžiai, pvz.:
Po ąžuolu, po plačialapiu gulėjo didis akmenėlis. Ties viršūne, ties žaliąja žalio gluosnio tegu kranksi, tegu sukas juodas varnas. Už jūrų, už marių, už mėlynųjų yra, anūkėli, tokia šalelė. Jo jauteliai, jo palšieji po aptvarus šokinėja.
4.6. Priedėliai, einantys po pažymimojo žodžio, išskiriami kableliais (arba brūkšniais):
a) priedėliai be jungiamųjų žodžių (išskyrus pasirenkamojo skyrimo taisyklėse nurodytus atvejus), pvz.:
Bet mano tėvas, karštas žmogus, paliepė užpykęs išmesti jį pro duris. Mes, vaikigaliai, bėgdavome paskui jį ir šaukdavom. Gerbiamieji, pirmas sąraše yra Aukštaitis Jonas, Povilo sūnus. Ėjo sunkiausias metų darbas – mėšlavežis. Gimnazijos rūmai – dviaukštis degtų plytų pastatas raudonu čerpių stogu – buvo baigti statyti užpernai. Iš tolimųjų kraštų grįžta savo gimtinėn šalčio tremtiniai – laukinės žąsys, antys, gulbės – ir ima sukti lizdus. Lydeką, ešerį, aukšlę ir pūgžlį – labiausiai žinomas upių žuvis – viktorinos dalyviai atpažino greitai. (Plg. ir 2.4.)
b) priedėliai su jungiamaisiais žodžiais ypač, arba, kaip, vadinamas(is), labiausiai, daugiausiai, dažniausiai, greičiausiai, bent, kaip antai, tai yra (t. y.), būtent, pavyzdžiui ir kt., pvz.:
Kokią savaitę taip visi, ypač vaikai, spėlioja, net paties meisterio klausinėja. Vabzdžiai, arba būžiai, vasarą mums be galo įgrysta. Jis, kaip viršininkas, nuolat davinėjo įsakymus savo padėjėjams. Senoji oda, vadinamoji žalčio išnara, pasilieka prie medžio. Kažkas, veikiausiai Didžkuvienė, įėjo iš gretimo kambarėlio. Labiausiai nukenčia tie paukščiai, kurių lizdai yra dideli, be to, blogai slepiami, kaip antai strazdo giesmininko. Aš palieku viduasly savo arklį, tai yra mažą suolelį, kurį buvau jau virvele įsižabojęs ir apžergęs joti. Tik vienas klausytojas, būtent Vincas, pasiliko salėje.
Jei jungiamuoju žodžiu eina įterpinys, kablelis rašomas ir po jo, pvz.:
Kurie ne kurie paukščiai, pavyzdžiui, balandžiai, žmogui iš dalies naudingi. Žiemą miegantys gyvūnai, tarkim, lokiai ar barsukai, vieną kartą prabunda net ir didžiausiems speigams esant. Kai kurie paukščiai, sakykime, juodvarniai, perėti pradeda dar sniegui nenutirpus. Gužutis, kitaip sakant, gandras, vienas iš labiausiai laukiamų paukščių pavasarį.
5. Įterpiniai, įspraudai
5.1. Įterpiniai – daugiau ar mažiau apstabarėjusios atskiros žodžių formos (a) arba apstabarėjusios konstrukcijos (b) – yra išskiriami kableliais, pvz.:
a) Laimė, nė vieno žmogaus tarpdury nebuvo, nes visus, matyt, sutraukė į vidų kalbėtojas, kurio kiekvienas žodis buvo girdėti net lauke. Kol jaunas esi, rodos, lyg ir nesvarbu tėviškė. O mūsų daktaras dabar Seimo narys, beje.
b) Kaip jau minėta, Brodovskio žodynu naudojosi Milkus, rašydamas savąjį žodyną. Aš, nelaimės draugai, žemiau už vištas netūpiau, nors, tiesą pasakius, ir su ereliais niekuomet nebuvau iškilęs. Vaikai, kaip ir didieji, buvo pratę iš Mykoliuko laukti ne malonės, o tik dėdės pareigų ėjimo, taigi ir vaikams pataikavimo, be kita ko.
5.2. Įspraudai (įterptos neapstabarėjusios, daugiau ar mažiau nutolusios nuo sakinio turinio atskiros žodžių formos, konstrukcijos, dažniausiai sakinių dėmenys) išskiriami skliausteliais, brūkšniais arba kableliais, pvz.:
Laboratorijos steigėjas yra Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – Muitinės departamentas). Pareigūnas per 15 darbo dienų surenka visą išvadai padaryti būtiną informaciją ir nustato, ar tikslinga prašymą tenkinti (netenkinti). Kai pavalgęs (nors ir mažai tevalgė) jis vėl atsikėlė eiti, ji ir vėl nežymiai prisilietė jo rankos (ji nesąmoningai jautė tokio prisilietimo burtus). Jam gražus tas paltas, lyg žydintys (na, kaip jie ten vadinasi, kur miške auga), lyg žydintys viržiai. Kaip sakoma (būdavo sakoma), kaime, tarp savų žmonių, neprapulsi.
Ore – sunku patikėti – vartaliojosi, mirgėjo geltonos peteliškės. Atsistojusi prieš mažą veidroduką – didysis jau vakar su kraičiu išvežtas į Šalteikius, – Grėtė dar kartą susišukuoja plaukus.
Štai ir rytoj, atsiprašome skaitytojų, didžiausią tiražą turintis dienraštis vėl neišeis. Viena višta, kiti sako net dvi, išsipešiojo visas plunksnas, kad patiktų gaidžiui.
5.3. Artimi įspraudams duomenys ar pastabos apie tekstą išskiriami skliausteliais, pvz.:
A. Paulauskienė teigia, kad dalyvius su veiksmažodžiais siejanti morfologinės laiko ir rūšies kategorijos (Paulauskienė 1994 : 346). „Predikatinių centro“ (Balkevičius 1963 : 16–17; Dilienė 1987 : 44; Sirtautas, Grenda 1988 : 84) atsisakyta dėl to, kad jo samprata pagrįsta turiniu. Tariamoji nuosaka turi vientisines ir sudėtines formas (žr. §940, 951–955). Nealkanas, nuolat maitinamas vaikas nejunta malonumo, kuris atsiranda pasibaigus neigiamoms (pabraukta – A. D.) emocijoms.
6. Kreipiniai
6.1. Kreipiniai, vieni (a) ar išplėsti (b), yra išskiriami kableliais, pvz.:
a) – Dėde, ar namie esi? – išgirdo Gugis. Bus, mama, kitoks gyvenimas – šviesesnis, lengvesnis. Šit tavo bėroji, Juozapai!
b) Gerbiamasis Pirmininke, 12 straipsnį siūlyčiau atidėti, nesvarstyti. Atleiskit, ponia Liucija, kad taip netikėtai pas jus įsibraunu. Visko aš mačiau, broliuk tu mano mielas. Kur taip ilgai užtrukai, vaikeli, mano išsiilgtasis?
7. Sudėtinio prijungiamojo sakinio dėmenys
7.1. Šalutiniai prijungiamojo sakinio dėmenys išskiriami kableliais nepriklausomai nuo a) jų vietos pagrindinio dėmens atžvilgiu, b) šalutinio arba pagrindinio dėmens sandaros, c) jungtuko ar jungiamojo žodžio vietos šalutiniame dėmenyje, pvz.:
a) Jam be galo rūpėjo, kad viskas būtų padaryta laiku ir gerai. Atiduok, kas mano. Būk toks, koks nori kitiems rodytis. Lauke vis tiek vėsiau, ypač tada, kai vėjas užgauna. Kieno burna karti, tam ir medus nesaldu. Kada turėsite – atiduosite. Jis žinojo, ką pasakyti susirinkusiems, ir triukšmas tuoj pat nurimo. Atsirado režisierius, kuris tai teoriškai pavadina teatrine terminologija, ir abėcėliniai dalykai suskambo naujai. Vienintelė žymė, jog čia gyvena žmonės, buvo varpų gaudesys, šaukiąs į pamaldas. Seniūnas atsistojo prieš susirinkusiuosius ir, kai triukšmas šiek tiek aprimo, neryžtingai pradėjo. Aš būčiau ėjęs, bet, kai sužinojau visą tiesą, atsisakiau šios minties. Senelė pabudo ir, kol buvo daroma krata, gulėjo sulaikiusi kvapą. Milžinas, pamatęs, kad aš sausas kaip šakalys, tėškė piktai atgal. Sėdėjo saulės atokaitoje ir rąžėsi nežinodamas, ką veikti.
b) Kas, kad jis nestojo į vagą ir nemojavo dalgiu pradalgėje. Laimė, kad pabėgot. Še, kad duodu. Broliai nieko neprasitarė Eglei, ką padarę. Vis galvojo, kaip čia jo atsikračius. Vienas per kitą ėmė mokyti, kaip rašyti. Jie lauks ir sulauks, nors ir kažin kas. Jeigu kas, kreipkitės į mane.
c) Gaidys ką iškas, tą ir sules. Šitą kepurę jei kas užsideda, tai niekas jo nemato. Pagalvok, prieš keletą metų ar būtumei tu sutikęs važiuoti kartu?
7.2. Iš vieno jungiamojo žodžio sudaryti šalutiniai dėmenys atskiriami kableliu (arba brūkšniu), jei eina sakinio pradžioje, pvz.:
Kada, klausiate? Koks, jis negalėjo pasakyti. Kaip, nė vienas iš susirinkusiųjų nežinojo. Kur – vieni dievai žino.
7.3. Kai po pagrindinio dėmens prieš šalutinio dėmens jungtuką ar jungiamąjį žodį eina dar išskiriamosios ar aiškinamosios reikšmės žodžiai bei junginiai ypač, nebent, juoba, juolab, būtent, vis tiek, tai yra (t. y.) ir kt. ar jungimo paskirties neturintis jungtukas o, šalutinis dėmuo skiriamas kartu su tais žodžiais ar jungtuku, pvz.:
Bematant sukilo piktžolės, ypač kur rugiai buvo iššutę. Juk jis man nieko blogo nėra padaręs, nebent kad visada šalinosi manęs kur nors pamatęs. Išeik ir pasirodyk, vis tiek kas tu būsi. Remontas netrukus atsipirks, juolab kad salę nuomosime. Jis rašydavo nežinąs, kada sugrįšiąs į namus, o kai ateisiąs, atnešiąs skrynią auksinių pinigų. Bėgdamas jis du kartus parkrito, o kai pribėgo prie properšos, tik rankomis skėstelėjo.
8. Sujungiamieji sakiniai
8.1. Sujungiamųjų sakinių dėmenys, susieti: a) priešinamaisiais jungtukais ir jungiamaisiais žodžiais bet, o, tačiau, tiktai ir kt., b) paremiamaisiais jungtukais ir jų paskirtį turinčiais žodžiais tai, per tai, užtai, užtat, užtatai, tad, todėl, dėl to ir kt., c) sutapusiais jungtukais o bet, o tačiau, bet vis dėlto, o vis dėlto, bet užtat ir kt., yra atskiriami kableliais, pvz.:
a) Antanukas dar nesiliauja prašyti, bet senelė medaus vis duoti nenori. Sietynas jau aukštai iškilo, o Aušrinės vis dar nematyti. Visa apylinkė tarsi susmukusi žemyn, susigūžusi, tik Aušrakalnis toks pat ramus, rimtas ir net išdidus savo pakilimu lygiuose kelių kaimų laukuose. Visi žvėrys išėjo darbo dirbti, tiktai kurmis atsiliko.
b) Gerų žmonių nedaugiausia, tai vieną kur aptikęs negali juo atsidžiaugti. Stakta išsiviepusi įkypai, per tai durys vis praviros stovėjo. Sabaliūnas mažus vaikus mylėjo ne mažiau kaip bites, užtatai per bičkopį jisai ne tik bitėmis, bet ir vaikais būdavo apspitęs. Vakarais dėdė Jokūbas bijojo nakvoti troboj, tad pasiėmę reikalingiausią mantą ir traukdavo bulvių duobių link. Jis visą rytą tysojo, nėjo į darbą, todėl man ir pikta buvo. Noreikai namie gražiai sugyvena, dėl to juos gerbia visas kaimas. Tepastato jauną, gražų vaikį, tuomet nesispirs peršama. Bet čia jau nebe Aukštujai, taigi ir grįšime.
c) Jis, regis, turi tylėti kaip žemė, o vis dėlto nesugniūžta, kelia galvą. Darbai buvo sunkūs, bet užtat pavalgyti dėdienė duodavo gerai.
8.2. Sujungiamųjų sakinių dėmenys, susieti: a) kartojamais sudedamaisiais jungtukais ir jų paskirtį turinčiais žodžiais ir.ir, nei.nei, čia.čia, net jei jie turi siejamųjų antrininkių sakinio dalių, b) kartojamais skiriamaisiais jungtukais arba.arba, ar.ar, yra atskiriami kableliais, pvz.:
a) Ir eina dienos, kupinos darbų, ir slenka naktys, pilnos ilgesio ir svajonių. Nei upė pakilus jo nenuplovė, nei žemė neprasivėrė ir jo nepasiėmė. Čia iš lauko pareina darbininkai, reikalaudami greičiau pietus duoti, čia vakaras tuoj, čia bulvių dar neprikasta, čia žolė kiaulėms dar nesukapota.
Girtam žmogui ir ožka kaustyta, ir kraitelė groja. Šįryt ir saulė šviesesnė, ir paukšteliai kitaip čiulba. Tamstos ir galva sukta, ir širdis kieta.
b) Arba jis iš proto kraustosi, arba jis iš tikro šventasis. Arba tu, pliki, liaukis, arba tu, kvaily, traukis. Ar į mažą kas žiūri, ar mažas gali ką nudirbti? Ar šiaurys pūtė, ar upė tvino, ar perkūnas griovė, ar žaibas mušė?
8.3. Apstabarėję pridurti išvadiniai sujungiamojo sakinio dėmenys ir atlikta, ir baigta, ir (daugiau) nieko, ir galas, ir gana, ir tiek, ir viskas ir kt., yra atskiriami kableliais (arba brūkšniais), pvz.:
Čekš! čekš! skiltuvu į titnagą, dagtis žybt, ir atlikta. Supraskit, pervažiuos per jūsų gyvenimą su plunksna ar kamera – ir baigta. Gal viskas juoko verta, ir daugiau nieko. Aš užsidarysiu savo namely, ir galas. Atsiguliau, o negaliu užmigti, ir gana. Malūnas tiktai sukasi be vėjo, ir tiek. Spyną pabučiuosi, ir viskas.
9. Bejungtukiai sakiniai
9.1. Bejungtukių sakinių išskaičiuojamieji dėmenys, susiję vienalaikiškumo, sekos arba gretinimo santykiais, yra atskiriami kableliais (a), o tokių dėmenų ritminės grupės arba turiniu atitolę išplėtoti dėmenys yra atskiriami kabliataškiu (b), pvz.:
a) Veltui meldi aušros, miršta balsas maldos, vien gailios tau ašaros krinta. Dienos trumpos, tamsios, vakarai ilgi, darbo jokio nėra, valgyti nėra ko. Studentas tuoj atsidūrė šalia jos, abudu daug kalbėjosi ir juokėsi. Tėvas krovė prakaituodamas, sūnus švaisto besijuokdamas.
b) Prie sandėlių ir tvartų staugė prie būdų pririšti šunys, gurbuose klaikiai maurojo galvijai; virš trobų ir parko medžių skraidė gaisro apšviestos varnos, blaškėsi karveliai. Daiktų pavadinimai keliauja iš kalbos į kalbą kartu su daiktais; tuo būdu dar prieš Lietuvos valstybės susikūrimą į lietuvių kalbą yra atėję slavizmai šilkas, stiklas, katilas ir kt.
9.2. Bejungtukių sakinių dėmenys, kurie yra susiję apibūdinimo, priežasties, sąlygos, nuolaidos, neatitikimo santykiais, atskiriami brūkšniu, pvz.:
Derėtų prieiti, apkabinti – ji tokia išvargusi, reikalinga šilto paguodos žodžio. Svečias nebuvėlis – duokit sūrio supuvėlio. Rytą anksti ponas nori važiuoti į svečius – jo gerųjų arklių nėra. Paradinio privažiavimo kelias išklampotas, klombos nesukastos ir neapsodintos, gyvatvorės neapkarpytos – visur apsileidimas, netvarka, nešvara.
9.3. Bejungtukių sakinių dėmenys, kurie yra susiję aiškinamaisiais, nusakomaisiais santykiais, ypač kai paskesnis dėmuo atitinka tiesioginės kalbos sakinį, yra atskiriami dvitaškiu, pvz.:
Kumeliukas buvo tikrai gražus gyvulėlis: garbanota, balta vilnelė klojo visą kūną, uodegos plaukas vijosi šilko mazgeliais. Jo rankos lyg titnagas: neima jų nei šaltis, nei karštis, nei drėgmė. Tu kalbi teisingai: į mano kalną gali įkopti tiktai skaidrūs kaip krištolas žmonės.
III. Teksto skyryba
10. Ženklai sakinio gale
10.1. Taškas yra rašomas tekste po konstatuojamųjų neutralių sakinių, pvz.:
Miškas gūdžiai švokščia, pušelės siūbuoja lyg marčios, anytos nubartos. Paukščio niekur jokio ne tik neišgirsi, bet ir nepamatysi. Jei tik per šlapius krūmus bebrisdamas išvysi starkutę, kuri varsnas kitas palėkėjus vėl pasislepia tankiose eglaičių šakose.
Šlapia, drėgna, liūdna girioje.
10.2. Klaustukas yra rašomas po klausiamųjų sakinių, kuriais reikalaujama atsakymo, pvz.:
– Turi laiko? Užeikime. Pamatysi, kaip įsikūriau.
– Galima. Indriulis tavo geras bičiulis?
– Gimnazijoj draugavome.
Kas greičiau lekia: varna ar dviratis? O gal gerbiamasis teiktumeis pasakyti, kada žmogus darė tai, ką norėjo? Pone Antanai, tamsta važiuosi su manim?
Tu priglaudei mus, dėde Juza, duonos kąsnio nepagailėjai, tu labai geras, o iš tikrųjų? Paskolinsi man pinigų, a?
10.3. Šauktukas yra rašomas po sakinių, kurie reiškia sušukimą ir (ar) turi griežto raginimo, draudimo, grasinimo ir pan. reikšmę, pvz.:
Būry, lygiuok! Nešk, nešk, ko stovi kaip prausiamas! Tu, Žodeli, žiūrėk, prieš mane neagituok! Tegul tik bando lįsti: aš pasiimsiu lanką ir strėlę! Vaikai, žiūrėkit, žąsys lekia! Laimingai jums naujoje vietoje! Ar nesiliausit jūs, velnio neštieji ir pamestieji!
10.4. Daugtaškis yra rašomas po sakinių, kuriuose nutylėjimas lemia nebaigtą jų gramatinę sandarą, pvz.:
Dėl žmogučio liemens bėdos nebuvo: sutaisė Barbora tešlos keturkampį, į vidų įdėjo obuolių, razinų, pabarstė cinamonu ir. Nežinau. Man širdin toptelėjo, kad nebegrįš.
11. Tiesioginė kalba
11.1. Tiesiogiai perteikiama sakytojo kalba skiriama brūkšniu ir pradedama nauja eilute.
11.1.1. Tiesioginėje kalboje be autoriaus žodžių brūkšnys rašomas prieš tiesioginę kalbą, pvz.:
– Užeikit, užeikit! Nepasididžiuokit!
– O pirma pas mus.
– Na gerai.
– Tik nesivėlinkit!
11.1.2. Jeigu prieš tiesioginę kalbą eina autoriaus sakinys su įvedamaisiais žodžiais, po jų rašomas dvitaškis, o tiesioginė kalba brūkšniu ir didžiąja raide, pvz.:
Vaikai ėmė mėtyti į vandenį duoną ir grūdus, o jauniausias sušuko:
– Štai nauja gulbė!
11.1.3. Tiesioginė kalba skiriama brūkšniais iš abiejų pusių, kai po jos eina autoriaus aiškinimas. Prieš antrąjį brūkšnį po tiesioginės kalbos dar rašomas kablelis ar kitas skyrybos ženklas, kokio reikalauja sakinys (tik ne taškas) , pvz.:
– Martynai, kinkykite! – pasigirsta Viliaus balsas iš kambario.
– Kur Vilius dar važiuos? – nori sužinoti motina Karalienė.
– Į Vilkaičius, Tautrimų nuo traukinio parvežti, – žlebteri Grėtė.
– Taip sau. nieko. vakar tėvai buvo. – mikčiojo vargšas klierikėlis.
11.1.4. Kai autoriaus kalba yra įsiterpusi į tiesioginę kalbą, brūkšniai rašomi prieš autoriaus kalbą ir po jos. Prieš antrą brūkšnį po tiesioginės kalbos rašomas kablelis arba kitas ženklas, jei to reikalauja sakinys (tik ne taškas), o po autoriaus kalbos rašomas kablelis arba taškas, pvz.:
– Bet, – kalbėjo jis, – dar lieka plati dirva privačiai iniciatyvai.
– Kodėl? – nesiliovė Liudas. – Kunigu nebus, bet gali būti šiaip labai geras žmogus.
– Matai, koks vyras! – stebėjosi Vasaris. – O gal jau ir gimnazistas?
– Vis tiek aš jam nedovanosiu. Paminės jis mane. – sumurmėjo raukdamas antakius. – Man vis tiek. Jei lenda muštis, tai ir gaus.
– Che che che!.. – džiaugėsi storulis. – Ką gi, pabandysim, pabandysim.
– Tai jau sulaukėm kunigėlio, – kalbėjo motina. – Prašom į vidų.
11.2. Netiesiogiai perteikiama sakytojo kalba skiriama kabutėmis. Kabutėse rašoma veikėjo kalba, įterpta į autoriaus pasakojimą ar kito veikėjo kalbą, arba veikėjo mintys.
11.2.1. Prieš tiesioginę kalbą esant įvedamiesiems žodžiams, po jų rašomas dvitaškis, o tiesioginė kalba pradedama toje pačioje eilutėje didžiąja raide. Po jos prieš uždaromąsias kabutes rašomas toks sakinio galo ženklas, kokio reikalauja sakinys, pvz.:
Jonelis verkdamas pasakė: „Daugiau aš neisiu į darželį.“
Šiandieną klausia manęs: „Kas gero?“ Sakau: „Ko gero nori?“
Jis dar mažas, būdavo, vaikščioja paskui mane ir vis prašo: „Terese, uogų! Teresyte, uogų!“
Bet vaikas nutvėrė jį už rankos, neleidžia ir prašo: „Tėveliuk, tėveliuk, kam rogeles palikai? Aš neturėsiu kuo tamstos čia atvežti.“
11.2.2. Autoriaus kalbai einant po tiesioginės kalbos, prieš uždaromąsias kabutes rašomas toks sakinio galo ženklas, kokio reikalauja sakinys (tik ne taškas), o kablelis rašomas po uždaromųjų kabučių. Prieš autoriaus kalbą rašomas brūkšnys, pvz.:
„Kur jis galėjo išeiti? Tokią naktį!“ – lyg ir stebisi motina, bet širdies gilumoje ji žino.
„Ar neims lyti?“ – pagalvojo Zenonas.
„Bet kad pas mus karas užeitų.“ – ne, Martynas nenori apie tai galvoti.
„Ką aš jai dabar sakysiu?..“ – kvaršino Vasarį įkyri mintis.
„Kaip ir mano uošvienė“, – pagalvojo Grėtė, bet ji saugojosi tai pasakyti.
11.2.3. Į kabutėse rašomą tiesioginę kalbą įsiterpę autoriaus žodžiai išskiriami brūkšniais. Prieš pirmą brūkšnį rašomas kablelis arba kitas ženklas, jei to reikalauja sakinys (tik ne taškas), prieš antrą brūkšnį – taškas arba kablelis pagal pirmosios dalies baigtumą. Kabutės rašomos tik tiesioginės kalbos pradžioje ir pabaigoje po sakinio galo ženklo, pvz.:
„Kad taip mums tokia avelė! – pagalvojo senis. – Jai užtektų žolės, augančios prie griovio krašto, o žiemą galėtume troboje laikyti.“
„Kad žinotumėt, ką aš žinau, – pamanė Karalienė, – tai jūs dar kitaip kalbėtumėt.“
„Tai ką tuomet aš čia veikiu? – pyktelėjęs klausiu pats savęs. – Negi ir vėl mane apmovė!“
11.2.4. Dialoge tarp kabutėmis skiriamos dviejų veikėjų kalbos rašomi brūkšniai, pvz.:
Žiūriu – ateina jo motina su mažosiomis mergikėmis. Su motina pasilikęs klausinėjo maloniai: „Be nereikalauji ko, motušėl?“ – „Dėkui, mano Kazeli, nieko nereik. Laikykis sau. viską man atiduodi!“ – „Eikime, – sako, – motušėle, aš knygą nupirksiu.“ – „Nereik, vaikeli, man senoji paprasta. mažai bematau.“ – „Motušėle, aš tau akinius nupirksiu, eikim prisiskirti prie akių.“ Ir nusivedė motiną. Mat, tariau, kur Kazas savo algą padeda!
12. Citatos
12.1. Į tekstą įtrauktos kito teksto pažodinės atkarpos laikomos citatomis ir skiriamos kabutėmis, išskyrus atskirai pateikiamą eiliuotos kalbos posmą. Kabutes gali atstoti kitoks citatos šriftas.
12.1.1. Kai citatą sudaro atskiras sakinys ar keli sakiniai, po įvedamųjų žodžių rašomas dvitaškis, o citata pradedama toje pačioje eilutėje kabutėmis ir didžiąja raide. Citatos, sudarančios ištisą pastraipą, pradedamos naujoje eilutėje. Citatos pabaigoje sakinio galo ženklai rašomi prieš uždaromąsias kabutes, pvz.:
Gaisrininkai turi puikų posakį: „Degtukai turi galvą, bet neturi proto.“
Apie perdėtą kuklumą pasakyta taip: „Jei esi nekompetentingas ar nepasiruošęs, kaip sakaisi, kam eini kalbėti? O jei tas netiesa, kam pradėti savo kalbą melu?“ (J. Eretas, 1935, 88).
Štai koks gyvas kvieslio paveikslas:
„Savaitė viduryje į namus atjojo kvieslys kviesti į vestuves. Arklio galva ir jo paties skrybėlė buvo išpuošta margais kaspinais. <.>Jis sustojo vidury aslos įsitempęs, kaip kareivis rikiuotėje, pakėlė ranką ir pakratė lazdą, ant kurios suplevėsavo kaspinai ir rūtos ir sutilindžiavo varpelis.“
12.1.2. Autoriaus kalbai einant po citatos, prieš uždaromąsias kabutes rašomas toks skyrybos ženklas, kokio reikalauja sakinys (tik ne taškas), o kablelis rašomas po uždaromųjų kabučių. Prieš autoriaus kalbą rašomas brūkšnys, pvz.:
„Ar visuomet vaizdingas žodis geriau už neutralų?“ – svarstydamas žodžių vartosenos tikslingumą klausia J. Pikčilingis.
„Kaip primityviai, dirbtinai, netaisyklingai, „vargingai“ nusakomas veiksmas, būsena!“ – ekspresyviai sako kalbininkas.
„Stinga išraiškos priemonės, vartok tarmybę“, – sakė Rygiškių Jonas.
12.1.3. Autoriaus kalba, įsiterpusi į citatą, skiriama brūkšniais. Prieš pirmą brūkšnį rašomas kablelis arba kitas ženklas, jei to reikalauja sakinys (tik ne taškas), prieš antrą brūkšnį – taškas arba kablelis pagal pirmosios dalies baigtumą. Kabutės rašomos tik citatos pradžioje ir pabaigoje po sakinio galo ženklo, pvz.:
„Mylėk Martinaitytę, – rašo toliau Anskis. – Kad tu nesididžiuosi prieš ją, bus man lengviau kare.“
„Kas gi čia įvyksta semantinėje žodžių ar junginių struktūroje? – retoriškai klausia tyrinėtojas. – Kaip jie įgyja papildomą charakterizuojamąją galią?“
„Pareina namo, – toliau pasakoja skaitytoja, – ir prasėdi visą vakarą fotelyje prie televizoriaus.“
12.1.4. Citatos, sudarančios autoriaus sakinio dalį, rašomos kabutėse pradedant mažąja raide (išskyrus tikrinius daiktavardžius) ir specialiais skyrybos ženklais neskiriamos: prieš kabutes ir po jų rašomi tokie skyrybos ženklai, kurių reikalauja sakinys, taip pat ir sakinio galo ženklai, nepaisant prie cituojamojo žodžio esančio ženklo (vienodi citatos ir sakinio galo ženklai nedubliuojami), pvz.:
Pasakymas „patraukti kaltinamuoju“, vartojamas Baudžiamojo proceso kodekse, vertinamas kaip specifinis teisės kalbos pasakymas. Cituojamas Lietuvos Respublikos darbo sutarties įstatymo 37 str. sakinys yra bendro pobūdžio ir daiktavardžių daugiskaita „išlaiko vaikus, narius“ yra vartojama apibendrinta reikšme, plg. klausdami, „ar turite vaikų iki 16 metų arba kitų šeimos narių, pripažintų I ar II grupės invalidais“, taip pat vartojame daugiskaitą. Švietimo įstaigų pavadinimams keliami aiškumo, lakoniškumo reikalavimai, taisyklių 1 punkte pasakyta: „juose reikia vengti nebūtinos informacijos“. Taikliai buvo pastebėta, jog „dalyvio samplaika su pagalbiniu veiksmažodžiu sudaro tam tikrą sintaksinį vienetą, ekvivalentišką asmenuojamajam veiksmažodžiui“ (Paulauskienė 1979 : 97–98).
Visi gali paliudyti, kad Tadas Vidui sušuko „Neik!“. Mane visada sunervindavo tas jo su pašaipa tariamas „Argi?“. Ar tu negirdėjai šauksmo „Padėėėkiiit!“?
Ar ją nervina tas jo su pašaipa tariamas „Argi?“ Nemeluok, juk aš aiškiai girdėjau, kaip jis šaukė „Neik!“
12.2. Praleistos vietos citatoje – kupiūros žymimos daugtaškiu su kampiniais skliaustais. Poezijoje kupiūrą gali sudaryti visa eilutė, posmas ar keli posmai, pvz.:
„Brandžiausia šio meto poezija išlaikė <.> dvasingumo spindesį, ko taip stigo poezijoje“.
Tai poetas išsako šiomis eilutėmis:
Sapnuoju – tykiai Nemunėlis teka,
Linguoja levandrėlė dar tyliau.
Tokia rimtis, kad ant saulužės tako,
Atrodo, net rugiai siūbuot paliaus.
<.>
Bučiuoju smėlį, akmenėlį glostau,
Taip gera ant žemelės, ant gimtos.
12.3. Cituojamas eilėraščio posmas, pateiktas ištisiniu tekstu toje pačioje eilutėje, kaip ir autoriaus kalba, yra skiriamas kabutėmis arba rašomas kitokiu šriftu, posmo eilutės atskiriamos įžambiuoju brūkšniu išlaikant eilučių skyrybą ir rašybą, pvz.:
Ką poetui dar gali atnešti poezija, autorius parodo tokiomis eilutėmis: „Ir vandenyno balsą kimų, / Ir laimę, – ji dar neatėjo, – / Ir laivo burę, pilną vėjo.“

Leave a Comment