Pranešimas

MOKINIŲ ŽINIŲ KONTROLĖ Mokomajame procese yra būtinas grįžtamasis ryšys, todėl reikalingas mokinių žinių, pasiektų rezultatų tikrinimas, kurio metu mokiniai juos giliau suvokia patys, o mokytojas gali pamatyti savo darbo spragas. Tikrinimas taip pat padeda geriau pažinti mokinius, pastebėti jų gebėjimus. Juk, prieš supažindinant su nauja mokomąja medžiaga, būtina įsitikinti, kad nepamiršta ir senoji. Tikrindami žinias, mokytojai ugdo mokinių loginį mąstymą, žadina jų protines bei kūrybines galias, skatina aktyvumą, savarankiškumą. Žinių tikrinimas skatina geriau mokytis. Remiantis didaktiniais tikslais, tikrinimas skirstomas į tris rūšis:• parengiamąjį mokinių žinių tikrinimą;• sisteminį mokinių žinių tikrinimą;• suvestinį mokinių žinių tikrinimą. Parengiamuoju tikrinimu mokytojas įgyvendina vieną svarbiausių didaktinių principų, t.y. perimamumą. Prieš pradedant mokyti naujus dalykus, pakartojama tai, kas jau praeita, bet bus reikalinga. Taigi senos žinios pagilinamos ar net papildomos naujomis. Sisteminis tikrinimas taikomas mokslo metų eigoje, kai mokytojui skubiai reikalingas grįžtamasis ryšys apie ką tik nuveiktą darbą. Ši kontrolė rodo mokytojo darbo trūkumus arba privalumus, t.y. ar reikia koreguoti patį darbą, keisti mokymo normas, ar laikytis tų pačių principų. Suvestinis tikrinimas rodo galutinius mokytojo darbo rezultatus. Baigiamosiose klasėse toks tikrinimas turi egzamino formą, tačiau kitose klasėse gali būti atliekamas pačio mokytojo iniciatyva, tuomet forma yra paprastesnė, pvz.: kontrolinis diktantas, atpasakojimas, testas, rašinys ir pan. Suvestinis tikrinimas kartais vykdomas pasibaigus semestrui ar išėjus didesnį skyrių. Tačiau nesvarbu, koks bebūtų tikrinimas, jis visada turės vieną pagrindinį tikslą – gerinti mokytojo darbą klasėje bei padėti jam rasti kelią į mokinių širdis ir protus. Mokinių žinios gali būti tikrinamos tiek žodžiu, tiek raštu. Kiekviena iš šių formų turi ir privalumų, ir trūkumų, todėl jas būtina derinti. Juk vieniems mokiniams lengviau reikšti savo mintis žodžiu, o kitiems raštu. Pagal tai, kiek mokinių klasėje aprėpia žinių tikrinimas, skiriami du kontrolės tipai:

• visuotinė žinių kontrolė;• atrankinė žinių kontrolė. Visuotinės žinių kontrolės metu yra tikrinama visa klasė ir tai dažniausiai daroma raštu. Ji nėra atliekama kasdien, tačiau negali būti tik epizodinė. Toks žinių tikrinimas rekomenduojamas mokslo metų pradžioje, prieš pradedant naują kursą bei mokslo metų pabaigoje. Atrankinė žinių kontrolė yra vykdoma kasdien. Šiuo atveju tikrinama ne visa klasė, o tik grupė mokinių. Dažniau gali būti tikrinami tie, kurie silpniau mokosi gimtosios kalbos, sunkiai įsisavina naujas žinias, auga nepalankioje kalbinėje aplinkoje ir pan. Nuolatinis dėmesys tokiems mokiniams palengvina gimtosios kalbos išmokimą. Įprasčiausias ir seniausias žinių tikrinimo būdas yra žodinis, t.y. apklausa. Labai priimtina yra individualioji apklausa, kurios metu mokytojas visą dėmesį sutelkia į vieno mokinio žinias. Šio tikrinimo metu mokinys pasakoja ką žino ta tema, rašo lentoje ir t.t. Vienas iš tokios apklausos privalumų yra tas, jog mokinio žinios patikrinamos išsamiai, taip pat jis yra mokomas tas žinias reikšti kalbinėmis priemonėmis, logiškai dėstyti savo mintis. Tuo pat metu mokytojas gali koreguoti mokinio pasakojimą, pakreipti jį pageidaujama linkme. Tačiau tokia apklausa turi ir trūkumų. Vienas svarbiausių – ji užima daug laiko. Be to, mokytojui sunku pasiekti, jog vienam atsakinėjant, kiti mokiniai išliktų aktyvūs, sektų pasakojimą, taisytų klaidas. Tai ypač sudėtinga žemesnėse klasėse. Todėl individuali apklausa neretai sudaro konfliktinę situaciją. Kad to išvengtų, mokytojai dažnai renkasi ne individualią, o grupinę apklausą, kurios metu atsakinėja jau keli mokiniai, t.y. vienas pradeda pasakojimą, kitas tęsia, o paskutinysis pabaigia. Į tokią apklausą įjungiama ir likusi klasės dalis, kurios prašoma pateikti pavyzdžių ar tiesiog papildyti. Tačiau ir toks apklausos būdas turi savų trūkumų: pasyvi klasė, mechaniškai „iškaltos“ taisyklės be pavyzdžių, teorinio visos klasės pasirengimo nebūvimas ir pan. Populiari mokyklose ir frontalioji apklausa, kurios metu visai klasei keliami klausimai nagrinėta tema. Bet ir čia atsiranda trūkumų, nes, atsakinėjant iš vietos, galimas sufleravimas, kai kurių atsakymai per daug trumpi, todėl sunku objektyviai įvertinti žinias. Ši apklausa reikšminga tuo, kad pratina mokinius klausytis, suvokti esmę, ugdo gebėjimą glaustai ir tiksliai atsakyti. Individualios, grupinės ir frontaliosios apklausos derinys yra kombinuotoji apklausa. Tokios apklausos metu prie lentos šaukiami keli mokiniai: du iš jų atlieka tam tikrą darbą lentoje (pvz.: nagrinėja sakinį: vienas morfologiniu, kitas sintaksiniu būdu), du ar trys, susodinti pirmajame suole, sprendžia programinį testą, o mokytojas klausinėja visą klasę. Gan dažna pamokose stebimoji apklausa. Jos metu mokytojas visą pamoką stebi numatytus vertinti pažymiu mokinius, t.y. kaip jie atsakinėja į klausimus, atlieka klasės darbus ir kt. Prieš vertinant, gali būti tikrinami ir namų darbai. Pamokos pabaigoje mokytojas paskelbia vertinimo rezultatus, kiekvieną pažymį atitinkamai motyvuodamas. Tokia apklausa padeda geriau pažinti mokinius, o jie įpranta stropiau bei atsakingiau dirbti, nes nenumano, kada bus paskelbtas jų darbo vertinimas. Šiuo metu mokyklose vis populiaresnės tampa tokios apklausos, kaip viktorina bei debatai. Apklausa viktorina labai tinka mokantis kalbotyros pradmenų. Pvz.: Klasėje nagrinėjama žymaus kalbininko K.Būgos biografija. Vėliau mokytojas paskelbia, jog po savaitės bus surengta viktorina iš kalbininko gyvenimo, tačiau vien vadovėlyje esančių žinių neužtenka, tad mokytojas nurodo papildomą literatūrą, kurią skaitydami mokiniai ruošis viktorinai. Tokios viktorinos paprastai atliekamos raštu: mokiniai gauna 10-15 klausimų ir į juos atsako. Tačiau jos negali būti vykdomos labai dažnai, nes reikalauja išankstinio pasirengimo.
Nesvarbu, kokį žinių kontrolės tipą pasirinks mokytojas, svarbiausia, kad kontrolė būtų reguliari bei vienodai apimtų visus programos skyrius ir visus mokinius. Taip pat, tikrindamas žinias, mokytojas privalo atsižvelgti ne tik į klasės, bet ir į mokinio pajėgumą, medžiagos specifiką, pasirinkti tokią kontrolės formą, kuri objektyviausiai ir išsamiausiai atskleistų jo darbo rezultatus.

MOKINIŲ ŽINIŲ VERTINIMAS Mokinių žinių tikrinimas neskatins mokytis, jei žinios nebus vertinamos. Žinių vertinimas yra viena sunkiausių ir atsakingiausių mokytojo veiklos sričių. Juk vertinimas – tai mokinio kalbinių žinių kiekybės ir kokybės nustatymas. Vertinimas didelę reikšmę turi ir pačiam pedagogui. Įvertinęs balais mokinių žinias, jis mato ir savo darbo rezultatus. Pažymys visų pirma yra informacija mokiniui apie jo mokėjimą. Todėl pažymius reikia rašyti kasdien. Kuo daugiau pažymių, tuo objektyvesnis vertinimas. Dėl šios priežasties daugelis lituanistų renkasi tokius žinių tikrinimo būdus, kurie per pamoką aprėptų kuo daugiau mokinių. Pažymys, ypač žemesnėse klasėse, ugdo norą mokytis, tačiau, kad jis taptų moraliniu mokymosi stimulu, pirmiausia turi būti objektyvus. Todėl lietuvių kalbos mokymo programoje yra pateikiamos ir vertinimo normos. Tačiau neišvengiama ir neobjektyvaus vertinimo, t.y. tiek pervertinimo, tiek neįvertinimo. Lengvai gavęs gerą pažymį, mokinys nepatirs džiaugsmo savo darbo rezultatais, o nepelnytai gavęs neigiamą balą, jaus moralinę skriaudą, priešiškai nusiteiks ne tik prieš mokytoją, bet ir prieš jo dėstomą dalyką. Taigi pažymys gali tapti ir priešiškų mokytojo bei mokinio santykių priežastimi. Nereikėtų pamiršti, jog pažymys yra rašomas už žinias, o ne už mokinio elgesį pamokoje, todėl, rašydamas pažymį, mokytojas turi viešai motyvuoti savo vertinimą. Jei mokytojas „svyruoja“ tarp vieno ir kito balo, visada turi vertinti mokinio naudai, nes to reikalauja pedagoginis humanizmas. Lietuvių kalbos žinių vertinimą sunkina tai, kad jos yra kompleksinės, pvz.: vertindamas atsakinėjimą žodžiu, mokytojas negali neatsižvelgti į kirčiavimo, tarties, linksnių vartojimo ir kitas klaidas, o vertindamas rašto darbus, privalo atkreipti dėmesį ne vien į rašybos bei skyrybos klaidas, bet ir į stilių, kalbą.

Mokinių žinių vertinimas – svarbi mokymo proceso dalis. Rašydamas pažymį, mokytojas aktyviai įsijungia į šį procesą. Jam svarbu žinoti, ar jo kišimasis į mokymąsi turi teigiamą ar neigiamą poveikį, stabdo ugdymą ar jį skatina. Atsakymas į šį klausimą gaunamas analizuojant parašytus pažymius. Vertinimas – pastovus procesas ir turi būti teigiama patirtimi visiems mokiniams. Mokinių žinių kontrolė ir vertinimas yra viena svarbiausių mokymosi proceso sudėtinių dalių. Žinių bei įgūdžių tikrinimo, jų vertinimo ir kontrolės tikslai: • išaiškinti ir įvertinti mokinių žinių lygį, bendro išsilavinimo laipsnį; • skatinti mokinių pažintinį aktyvumą, žinių įvaldymo savikontrolę, padėti susisteminti turimas žinias, jas įtvirtinti ir apibendrinti; • tobulinti mokinių kūrybinį mąstymą, lavinti jų kalbą, minčių reiškimo būdus, kritinį požiūrį į savo pažintinius gebėjimus; • grūdinti valią, mokyti koncentruoti dėmesį į esminius dalykus, ugdyti teigiamą požiūrį į žinias;• pratinti mokinius mokytis sistemingai, ugdyti savarankiškumą, atsakomybės jausmą, kūrybiškumą; • ugdyti toleranciją ir tarpusavio supratimą. Vertinimas taip pat yra bene painiausia mokyklų ir švietimo strategijų problema. Mokymasis reikalauja besimokančiojo asmens aktyvaus dalyvavimo. Žmonės mokosi įvairiais būdais, stiliais, lygiais. Taigi mokymasis yra ne tik individualus, bet ir socialinis procesas. Vertinimas ar įvertinimas padeda besimokančiajam pasirinkti tolimesnį kelią gautos informacijos dėka. Daugelyje šalių be galo populiarus vertinimo būdas yra testavimas. Tačiau šis būdas neatitinka visų vertinimo reikalavimų, nes iš tikrųjų neparodo, kaip moksleivis išmoko. Anot kai kurių mokslininkų, testai trukdo plėtotis vaiko suvokimui. Todėl juos reikia pertvarkyti taip, kad atitiktų mokinių poreikius. Perskaičius Kanados McGill universiteto profesorės straipsnį, ima atrodyti, jog testai – tai tik kažkieno „primestas“ vertinimo būdas, kuris apie mokinio žinias, jo mokymąsi, supratimą nepasako visiškai nieko. Tiesiog testas labai patogus vertinimo būdas, tereikia suskaičiuoti ir parašyti pažymį.
Vienas iš tinkamiausių vertinimo būdų yra mokytojo stebėjimas. Pedagogai bendrauja su mokiniais, stebi jų mokymąsi, kaupia duomenis apie jų pažangumą, aktyvumą ir kitas savybes. Taip pat labai svarbu moksleiviams paaiškinti už ką ir kaip yra vertinama. Mokiniai turi žinoti į ką mokytojas labiausiai kreips dėmesį, kokius kriterijus naudos. Taip mokiniai tarsi įtraukiami į vertinimo procesą. Taigi nebedaroma paslapties iš pažymio. Juk vertinti mokinių žinias tikrai nelengva. Geras balas skatina teigiamas emocijas, norą dar geriau mokytis, o blogas, žinoma, atvirkščiai. Kai kurie mokiniai, bijodami blogo pažymio, nenori eiti į mokyklą, nes yra baudžiami tėvų. Todėl mokinių supažindinimas su visomis vertinimo taisyklėmis, normomis ir kriterijais tiesiog būtinas.

LITERATŪRA:A.Šoblinskas. Lietuvių kalbos didaktika. V., 1987N. Cibulskaitė. Vertinimas ir pažymys – ne tapačios sąvokos. „Dialogas“, 1993, Nr.6D. Fyfe. Vertinimas. „Dialogas“, 1995, Nr.36,37D. Paulienė. Pažymio prasmė. „Dialogas“, 1996, Nr.8A. Bendinskienė. Neformalusis mokinių vertinimas. „Dialogas“, 1997, Nr.5E. Galkienė. Ar pažymys – tikrai rykštė? „Dialogas“, 1997, Nr.25A. Abraitis. Nerašau pažymių – ir nieko… „Dialogas“, 1997, Nr.25A. Gelažunienė. Silpnesniems – geriau be pažymių. „Dialogas“, 1998, Nr.19