Pirmieji gimtosios kalbos didvyriai

Pirmieji gimtosios kalbos didvyriai

Kiekvienos tautos literatūros istorija gali būti pavadinta ir tos tautos dvasinės raidos istorija. Literatūros istorijoje atsispindi daugelio žmonių dvasinės savybės. Nuo to, kaip žmogus elgėsi, galima pasakyti, kiek ir ar nuoširdžiai jis gerbė savo kalbą, ar nepasidavė tos tautos daugumai, kuri negerbė kalbos, galbūt to ir nenorėdama, bet neturėdama pasirinkimo, ar žmogus buvo atkaklus.

Laimei, lietuvių kalbos istorijoje buvo tokių žmonių, kurie labai gerbė, mylėjo savo gimtąją kalbą, troško kad ja kalbėtų visa tauta. Jie siekė, kad tuometinėje Liietuvoje išplistų gimtoji kalba, norėjo, jog gimtoji kalba taptų svarbesnė už tuo metu vyravusias užsienio kalbas.

Pirmasis žmogus, kuris ėmėsi svarbių veiksmų, buvo Martynas Mažvydas. Jo parašytoji knyga „Katekizmas“ yra viena iš svarbiausių lietuvių literatūros istorijoje. Tai buvo pirmoji lietuviška knyga. Ji parašyta 1547m., išspausdinta Karaliaučiuje. Ši knyga, kaip ir daugelis pirmųjų knygų, buvo religinio turinio. Tačiau knygoje buvo parašytas ir pirmasis elementorius, pirmoji abėcėlė ir pirmieji skaitymo pratimai. M.Mažvydas siekė, kad žmonės pradėtų skaityti, rašyti lietuviškai, taip pat skleidė reformacines iddėjas.

Deja, bet ši knyga buvo išspausdinta nedideliu 200-300 egzempliorių tiražu. Todėl dauguma knygų tekdavo tik aukštesniems visuomenėms atstovams. Taigi, jei žmonės ir pramoko lietuviškai, tai padarė labai maža dalis jų.

Rašydamas pirmąją lietuvišką knyga, autorius puikiai suprato jos reikšmę. Nors ir būdamas la

abai neturtingas, jis pirko, rinko ir ruošė medžiagą „Katekizmui“. Jo lietuviškąją prakalbą parašė eiliuotai, nors daug lengviau būtų buvo parašyti paprastai, proza. Tiesa, tokia prakalbos forma leido įamžinti savo vardą akrostiche.

„Katekizmo“ bendraautoriai buvo Stanislovas Rapolionis, Abraomas Kulvietis ir kiti.

Antrasis taip pat labai svarbus lietuviškos raštijos pradininkas yra Mikalojus Daukša. Jis buvo labai išsilavinęs žmogus, toks pat kaip ir M.Mažvydas, mokėjo daug kalbų. M Daukša taip pat yra padaręs „pirmąjį darbą“. Jis išvertė iš lenkų kalbos „Katekizmą“(1595) ir „Postilę“(1599). Tai buvo pirmieji kūriniai, pirmosios knygos, išspausdintos Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje.

Svarbesnis kūrinys yra „Postilė“. Šios knygos prakalboje M.Daukša meniškai, be galo gražiais žodžiais išreiškė savo mintis apie tautą, apie jos kalbą. M.Daukša teigė: „Sunaikink ją – sunaikinsi santaiką, vienybę ir gerovę. Sunaikink ją – užtemdysi saaulę danguje, sumaišysi pasaulio tvarką, atimsi gyvybę ir garbę“. „Postilės“ autorius manė, jog kalba – tautos gyvavimo simbolis: „Ne žemės derlumu, ne drabužių skirtingumu, ne šalies gražumu, ne miestų ir pilių tvirtumu gyvuoja tautos, bet daugiausia išlaikydamos ir vartodamos savo kalbą“.

„Kalba – tai miestas į kurio statybas kiekvienas žmogus, gyvendamas žemėje, atneša savo akmenį“ ( R. V. Emersonas ). Neužteko vien tik kūrėjų, pirmųjų lietuviškų knygų autorių darbo, reikėjo, kad ir visa tauta, jos liaudis prisijungtų prie kalbos tobulinimo, skleidimo. Kadangi didžioji liaudies dalis taip ir
r padarė, dabar galime didžiuotis turėdami savo kalbą.

„Kalba yra didis, tautos statytas paminklas“ ( J. Jablonskis ). Todėl saugokime, garbinkime šį paminklą ir galėsime toliau didžiuotis gimtąja kalba.

Leave a Comment